Trys laiškai iš pasakojimo apie šešėlius

LAURYNAS KATKUS

Mer­lin­gen, 1913 spa­lio 7

Di­džiai ger­bia­mas Bi­čiu­li,

prieš ke­lias sa­vai­tes pa­li­kę Mi­la­ną, per Švei­ca­ri­ją par­vy­ko­me at­gal į vo­kie­čių ša­lį. Bu­vo sma­gu vėl iš­girs­ti se­ną­ją kal­bą, tie­sa, ne vi­sai ta­pa­čią, smar­kiau šnypš­čian­čią & bur­bu­liuo­jan­čią nei gim­ti­nė­je. Ką gi, čio­nykš­tės veš­liais vy­nuo­gie­no­jais ap­au­gu­sios kal­vos ki­taip vei­kia tar­tį nei skaid­rios šiau­rės ply­nės. Ne sy­kį esu apie kli­ma­to po­vei­kį kal­bai ir žmo­nių cha­rak­te­riui svars­tęs ir da­bar, vos iš­ėjęs lau­kan, iš­girs­tu gy­vą anų sam­pro­ta­vi­mų pa­tvir­ti­ni­mą.

Be­je, Šva­bi­ja pa­ger­bė mū­sų vieš­na­gę nuo­sta­biais orais. Va­sa­ros aist­rą su­tram­dęs dan­gus spin­du­liuo­ja vais­kią & bran­džią ši­lu­mą. Že­mė minkš­ta ne­ly­gi­nant tik iš kros­nies iš­trauk­ta duo­na, ir re­gi­si, kad mū­sų leng­vi žings­niai jai tei­kia ma­lo­nu­mą. Pa­ke­lės šlai­tuo­se į dan­gų ky­la vy­nuo­gie­no­jų ei­lės, sa­ky­tu­mei var­go­nų ma­nu­a­lai. Tarp jų šen bei ten styp­san­tys vyn­da­riai ir ypač – ap­skri­tu­tės jų žmo­nos kvie­čia į sa­vo mū­ri­nes tro­be­les pa­ra­gau­ti pir­mų­jų šių me­tų der­liaus vy­nų kar­tu su svo­gū­nų py­ra­gu, ir kvie­ti­mais mes ne­syk su­si­vi­lio­ja­me. Ir tik pa­gel­tę la­pai, tar­si ne­ty­čia pa­mes­ti po pla­ta­nais – me­džiais, ku­riuos taip nuo­sta­biai ap­dai­na­vo po­etas Va­le­ry, – pra­na­šau­ja tai, kas ne­iš­ven­gia­ma.

Bet aš ne­tu­riu lai­ko at­si­duo­ti me­lan­cho­liš­koms min­tims. Pra­ėju­sią sa­vai­tę pri­sis­ta­čiau gi­mi­nai­tei po­niai von W. ir, įvei­kęs įžan­gi­nių for­ma­lu­mų skais­tyk­lą (jūs ži­not, kaip ma­ne, jau­ną Bal­ti­jos lau­ki­nį, trik­do tie ce­re­mo­nia­lai), tu­rė­jau pri­pa­žin­ti, kad po­nia von W. yra ne­ti­kė­tai mie­la & ža­vin­ga mo­te­ris. Nors, at­vi­rai sa­kant, esu jai de­vin­tas van­duo nuo ki­sie­liaus, ji pri­ėmė ma­ne tik­rai nuo­šir­džiai & drau­giš­kai. Ne­ži­nau, gal tam tu­rė­jo įta­kos eg­zo­tiš­ka au­re­o­lė, ku­ria, kaip spė­jau pa­ste­bė­ti, mė­gau­ja­si at­vy­kė­liai iš mū­sų pla­tu­mų, bet mes ne­tru­ko­me su­ras­ti ben­drų te­mų. Jau­nys­tė­je ji yra rim­tai do­mė­ju­sis Ita­li­jos me­nu ir ypač ar­chi­tek­tū­ra, ne­ma­žai ta­me kraš­te bu­vo­ju­si, tai­gi, pa­si­da­li­nęs ke­lio­nės įspū­džiais, su­lau­kiau ati­daus & nu­si­ma­nan­čio klau­sy­to­jo. Ne­pai­sant am­žiaus skir­tu­mo, o gal kaip tik dėl jo mu­du pa­ju­to­me vie­nas ki­tam ne­su­me­luo­tą sim­pa­ti­ją.

Už­mies­čio re­zi­den­ci­ja, ku­rio­je ma­ne pri­ėmė, taip pat ver­ta ži­no­vo dė­me­sio. Ji sto­vi ant aukš­to šlai­to, nuo ku­rio at­si­ve­ria pui­kus vaiz­das į klo­nį. Nuo pa­ra­di­nių var­tų pra­si­de­dan­ti alė­ja ei­na per vi­są že­mu­mą (va­ka­re abi­pus jos mir­ga ke­lių kai­me­lių ži­bu­riai), pa­si­baig­da­ma ties ki­ta gi­mi­nės re­zi­den­ci­ja ant ma­žes­nės pa­ki­lu­mos. Ir tas ke­lio­li­ka my­lių ji nie­kur ne­nu­su­ka, nie­kur ne­nu­kryps­ta, tįs­ta tie­siai kaip sty­ga. Ak, ta šva­bų mei­lė ge­o­met­ri­jai!

Anas dva­ras da­bar, de­ja, ne­pri­ei­na­mas. Ja­me gy­ve­na von W. ant­ros ar tre­čios ei­lės pus­bro­lis. Pa­si­tei­ra­vęs jos, ga­vau at­sa­ky­mą, kad se­niai su juo ne­be­pa­lai­ko ry­šių. (Su­prask, su­si­py­ku­si. O kai su­si­pyks­ta aris­tok­ra­tai… na, ne­ga­liu spe­ku­liuo­ti, tas už­si­spy­ri­mas ne­sve­ti­mas ir man.) Bet už­ten­ka ir to, kas li­ko šio­je pu­sė­je: pa­pras­to, bet ga­na iš­kil­min­go pa­sta­to, su­ręs­to XVIII šimt­me­ty­je, o vi­sai ne­se­niai per­sta­ty­to. Fa­sa­dą ir vi­są jo iš­dai­lą su­ma­nė pa­ti šei­mi­nin­kė, ir rei­kia pa­sa­ky­ti, kad jis iš­ėjo la­bai sko­nin­gas. Akį džiu­gi­no su­de­rin­tos pro­por­ci­jos, ko­rin­ti­nio or­de­rio ele­men­tai, liau­nos le­li­jų li­ni­jos abi­pus var­tų. Įdu­bo­se virš por­ti­ko šel­miš­kai slė­pė­si mo­te­rų gal­vos. Skulp­to­rius jas iš­ka­lė taip, kad ne­klys­da­mas pa­sa­ky­tu­mei, jog tai la­bai jau­nos mer­gi­nos, dar be­veik mer­gai­tės. Ši­taip iš pri­gim­ties už­si­sklen­du­si sa­vy­je ar­chi­tek­tū­ra at­gy­ja & at­si­ve­ria ne­kal­tai gam­tai & gy­ve­ni­mui, ir tai yra di­dis nau­jų­jų lai­kų sta­ty­bos me­no pa­sie­ki­mas. Pa­sa­kiau von W., kad ke­le­tas jos na­mą pri­me­nan­čių pa­sta­tų ne­se­niai iš­ki­lo pas mus Ry­go­je; ji nu­si­šyp­so­jo, ta­čiau bu­vo ma­ty­ti, kad tuo ne­pa­ti­kė­jo.

Gy­ve­ni­mas & gam­ta tie­siog siau­tė už te­tos na­mo. Tu­riu gal­vo­je ten ply­tin­tį di­džiu­lį an­gliš­ką par­ką. Ki­tą die­ną po at­vy­ki­mo iš­si­ruo­šė­me po jį pa­si­dai­ry­ti. Su rai­te­lio ap­ran­ga von W. at­ro­dė la­bai ža­viai, žir­gą val­dė tiks­liai & grakš­čiai. Mu­du jo­jo­me vie­nas ša­lia ki­to, la­pų krū­vo­se dū­ko du jos kur­tai ir dal­ma­ti­nas, ir aš jau­čiau ap­lin­kui ple­ve­nant vi­sas ge­rą­sias vie­tos dva­sias.

Par­ko ne­pa­mir­šau ir vė­liau; anks­ty­vais ry­tais, dar prieš pus­ry­čius ei­da­vau ten pa­si­vaikš­čio­ti. Be­klai­džio­da­mas ne sy­kį pri­si­mi­niau sa­vo iš­ky­las su šau­tu­vu ant pe­čių gim­ti­nė­je. Miš­kas čia ki­toks nei Pa­bal­ti­jy­je, iš­la­kus, bet drėg­nas ir, sa­ky­čiau, niū­ro­kas la­puo­ty­nas. Jis man pa­ti­ko, ta­čiau traš­kų pu­šy­nų pra­kil­nu­mą, spyg­lių & sa­kų kva­pą vis dėl­to ke­liu į aukš­tes­nę vie­tą. Kar­tą ap­ti­kau ke­lis pla­čia­ke­pu­rius gry­bus – tuos, ku­rie ap­vers­ti at­ro­do kaip olan­dų di­di­ko apy­kak­lė. Par­si­ne­šęs juos na­mo, su­kė­liau tik­rą fu­ro­rą. Gry­bų jie be­veik ne­ren­ka & ne­pa­žįs­ta, to­dėl nie­kaip ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad taip grės­min­gai at­ro­dan­tis daik­tas ga­li bū­ti val­go­mas. Kai tar­nai­tė ma­no nu­ro­dy­tu bū­du juos su­tai­sė, vis dėl­to įti­ki­nau te­tą pa­ra­gau­ti. Drau­gi­jai pokš­tau­jant & juo­kian­tis, bu­vau pri­pa­žin­tas nu­ga­lė­to­ju.

Ma­no mie­las Bi­čiu­li, tok­sai tat yra mū­sų gy­ve­ni­mas šiuo­se to­li­muo­se kraš­tuo­se. Pri­imk ma­no nuo­šir­džiau­sius svei­ki­ni­mus iš Tiu­bin­ge­no, kur va­kar at­vy­ko­me te­tos au­to­mo­bi­liu.

Ta­vo

Šiau­rės ma­gas

P. S. Aukš­ta­jam teis­mui siun­čiu so­ne­tą apie Ar­te­mi­dę, ku­rį su­dė­jau šio­mis die­no­mis.

Tübin­gen, 1913 spa­lio 20

Mie­las Bi­čiu­li,

kaip šau­nu, kai ne­pa­žįs­ta­ma­me mies­te at­si­ran­da ved­lys, ku­ris ne­lei­džia be­pras­miš­kai tryp­čio­ti pa­lei var­tus ir pa­ly­di ta­ve į cen­trą, į gy­vą mies­to šir­dį. To­kiu Tiu­bin­ge­no Ver­gi­li­ju­mi man ta­po Her­man­nas von Vie­ting­hof­fas – ma­nau, esi gir­dė­jęs šią pa­var­dę. Kar­tu su juo pa­bu­vo­jau ne­abe­jo­ti­nai gy­viau­sio­je Tiu­bin­ge­no vie­to­je; bet apie vis­ką iš ei­lės.

Her­man­nas čia stu­den­tau­ja jau sep­tin­ti me­tai ir jau an­tri va­do­vau­ja stu­den­tų kor­po­ra­ci­jai „Cu­ro­nia“. Su­si­ti­kus jis ap­ro­dė kor­po­ra­ci­jos būs­ti­nę ant kal­vos; pa­pie­ta­vę gre­ti­ma­me res­to­ra­nė­ly­je, iš­ėjo­me pa­si­vaikš­čio­ti – pir­miau­sia, aiš­ku, po Pla­ta­nų alė­ją pa­lei Ne­ka­rą. Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad ji pa­tei­si­na sa­vo šlo­vę. Abie­jo­se pu­sė­se au­ga iš­la­kūs me­džiai il­go­mis ša­ko­mis, ku­rias vai­ni­kuo­jan­tys gum­bai pri­me­na kumš­čius. Ram­bi žie­vė, dra­ma­tiš­ki ša­kų ju­de­siai… Ta­ry­tum se­ni ka­riai, iš­lai­kan­tys ri­kiuo­tės tvar­ką net žiau­riau­sia­me mū­šy­je, šie šim­ta­ran­kiai mil­ži­nai ne­nu­sto­ja grum­tis su erd­ve, kad iš­lik­tų ta­kas, ku­riuo mes (ir ki­ti) žen­gia­me, kad iš­lik­tų pro­švais­tė ir per­spek­ty­va, į ku­rią (šio­je ir ki­to­se Eu­ro­pos alė­jo­se) ar­tė­ja­me, bet ku­rios nie­kad taip ir ne­pa­sie­kia­me.

At­si­gro­žė­jęs alė­ja, at­krei­piau dė­me­sį į na­mų ei­lę ki­ta­pus snū­džios upės. Ma­no dė­me­sį pa­trau­kė gel­to­nas na­mas su ne­įpras­tu ap­va­liu bokš­tu per vi­du­rį. Her­man­nas pa­aiš­ki­no, kad ta­me bokš­te il­gus me­tus gy­ve­no di­dy­sis po­etas Hölder­li­nas, glo­bo­ja­mas pa­pras­to bat­siu­vio; čia jis ir mi­rė tūks­tan­tis aš­tuo­ni šim­tai ke­tu­rias­de­šimt tre­čiai­siais me­tais.

Iš­syk su­pra­tau, ko­dėl Pla­ta­nų alė­jo­je din­go­ja­si be­ga­ly­bės. Juk ar rei­kia pri­min­ti Hölder­li­no is­to­ri­ją? Jo lem­tis yra ge­ni­jaus li­ki­mo šiais lai­kais pro­vaiz­dis, nes už sa­vą­sias ly­ri­nes pla­ty­bes jis su­mo­kė­jo be­pro­ty­be. Tik­ro­ji di­dy­bė, at­ei­ties di­dy­bė įma­no­ma tik per­žen­gus ri­bas, ku­rias nu­sta­tė mies­čio­niš­kas svei­kas pro­tas. Be abe­jo, ke­lias per tuš­čius, mi­nios kva­po ne­su­šil­dy­tus vi­sa­tos plo­tus ku­pi­nas pa­vo­jų. Per­duo­da­mi to­kie Hölder­li­no žo­džiai: ma­ne nu­ko­vė pat­sai Apo­lo­nas. Ar ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, ko­kia pa­pras­tiems mir­tin­gie­siems ne­įsi­vaiz­duo­ja­ma pa­lai­ma ap­ima, pa­ju­tus die­vo ran­kų nai­ki­nan­tį pri­si­lie­ti­mą! Nuo jo už­si­lieps­no­jęs, jis ika­riš­ku kry­čiu nu­švie­tė vo­kiš­kos li­te­ra­tū­ros dan­gų. Ir kiek lai­ko tu­rė­jo pra­ei­ti, kol jo švie­sa pa­sie­kė mū­sų pro­tus, ko­lei pra­dė­jo­me su­vok­ti, kad jo ta­ria­ma be­pro­ty­bė iš tie­sų yra nau­ja są­mo­nės ko­ky­bė.

Be­je, ar esu tau pa­sa­ko­jęs, kad ma­no dė­dė S., ta­sai vi­sa­me Kur­še pa­gar­sė­jęs ma­te­ma­ti­kos & ast­ro­no­mi­jos fa­na­ti­kas, pas­ku­ti­nius gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­do pa­na­šios bū­se­nos? Esu jį ke­lis kar­tus ap­lan­kęs, pas­ku­ti­nį sy­kį – be­ne trys mė­ne­siai prieš mir­tį. Kaip ir Hölder­li­nas, jis gy­ve­no ty­liai & ra­miai, ne­kel­da­mas rū­pes­čių ap­lin­ki­niams; tik su­si­kal­bė­ti su juo bu­vo ne­įma­no­ma. Į klau­si­mus & kal­bi­ni­mus at­sa­ky­da­vo po pus­va­lan­džio, o kar­tais – ir pus­die­nio, ir to­kia ei­lės tvar­ka, kaip pats nu­spręs­da­vo. Ta­čiau tu­riu pa­sa­ky­ti, kad jo at­sa­ky­mai, nors pai­nūs ir ne­už­baig­ti, ne­bū­da­vo be­pro­tiš­ki, kai ku­rie – net la­bai gi­lia­min­tiš­ki, pri­me­nan­tys an­ti­ki­nes gno­mas. Kai grį­šiu, rei­kės už­suk­ti į jo dva­rą ir per­žiū­rė­ti ran­kraš­čius, juo­ba kad esu pa­skir­tas jo bib­lio­te­kos tvar­ky­to­ju.

Pa­ste­bė­jau, kad Her­man­nas no­ri į ma­ne kreip­tis. Pa­ra­gin­tas pa­reiš­kė, kad ap­gai­les­tau­ja, bet yra pri­vers­tas ma­ne pa­lik­ti, nes tu­rįs la­bai svar­bių rei­ka­lų; ne­bent jei­gu pa­ža­dė­čiau nie­kam ne­pra­si­žio­ti, nes tai su­si­ję su ne­ofi­cia­liais, vie­šo­sios tvar­kos ne­to­le­ruo­ja­mais da­ly­kais, tuo­met…

Ga­li įsi­vaiz­duo­ti, kad iš kar­to vis­ką jam pa­ža­dė­jau. Jis nu­žvel­gė ma­ne ir pa­sa­kė: tu at­ro­dai esąs kie­tų kin­kų; ne­ma­nau, kad klys­čiau.

Sė­do­me į Her­man­no au­to­mo­bi­lį ir pa­li­ko­me Tiu­bin­ge­ną. Po ne­trum­pos ke­lio­nės lau­ko ke­liais at­vy­ko­me į ne­di­de­lį kai­me­lį, o ga­lu­ti­nis mū­sų tiks­las bu­vo šio kai­mo už­ei­ga – la­bai im­po­zan­tiš­kas pa­sta­tas to­kiam už­kam­piui. Her­man­nas lie­pė su­sto­ti ato­kiau. Iš ba­ga­ži­nės jis iš­ėmė ke­lis ne­ma­žus mai­šus. Pa­si­ki­šęs po pa­žas­čia, juos ne­šė pats, o šo­fe­riui pa­lie­pė lik­ti & lauk­ti.

Kai mu­du įė­jo­me į smuk­lę, prie lan­go sė­din­ti kom­pa­ni­ja pa­šo­ko ir nuo gal­vų nu­kė­lė ke­pu­res, gar­siai rik­tel­da­ma lat­viš­ką pa­si­svei­ki­ni­mo šūks­nį. Pail­go sta­lo ga­le bu­vo dvi lais­vos kė­dės. Her­man­nas trum­pai pri­sta­tė ma­ne, ir mes at­si­sė­do­me. Jis iš kar­to įsi­lei­do į kal­bas su kor­po­ra­ci­jos bro­liais. Tru­pu­tį pa­si­len­kę prie sta­lo, jie šne­kė­jo ra­miu pus­bal­siu, ne­ju­dė­da­mi ir vie­nas ki­to ne­per­trauk­da­mi, bet pra­bil­da­mi tuo­jau pat po bai­gu­sio kal­bė­ti, lyg tai bū­tų dau­gy­bę kar­tų re­pe­ta­vę. Dis­ku­si­jos iki ga­lo ne­su­pra­tau: kal­ba su­ko­si apie kažkokį Lub­ri­chą, ku­ris esąs ne­ver­tas kor­po­ran­to var­do, apie pro pa­tria at­ve­jį. Iš­sky­rus Her­man­ną, prie sta­lo sė­din­tys vy­rai bu­vo jau­ni, ne ką vy­res­ni už ma­ne; bran­du­mo jiems tei­kė tik ke­pu­rės kie­tais bliz­gan­čiais sna­pe­liais su iš­siu­vi­nė­ta žvaigž­de. Di­džiu­ma bu­vo per­si­juo­sę per­pe­tė­mis su se­no­sio­mis Kur­lian­di­jos spal­vo­mis – ža­lia, mė­ly­na ir bal­ta. Prie­šin­ga­me sa­lės ga­le, me­džiu iš­muš­ta­me kam­pe, po di­de­liais brie­džio ra­gais sė­dė­jo ki­ta kom­pa­ni­ja. Ją pa­ste­bė­jau vos įė­jęs; bu­vo keis­ta, kad jie nie­kaip ne­su­re­a­ga­vo į gar­sų mū­siš­kių pa­si­svei­ki­ni­mą. Da­bar su­pra­tau, jog ne­at­si­lie­pė jie to­dėl, kad vis­ką ma­tė & su­pra­to: ant gal­vų pūp­so­jo to­kios pa­čios for­mos, bet ki­tų spal­vų ke­pu­rės. Į ma­no su­si­do­mė­ji­mą vie­nas at­sa­kė to­kiu šal­tu dėb­te­lė­ji­mu, kad vos ne­krūp­te­lė­jau. Bet ne­nu­lei­dau akių tol, kol pyk­te­lė­jęs jis nykš­čiu at­si­da­rė bo­ka­lo dang­tį ir truk­te­lė­jo alaus.

Her­man­nas pa­lie­tė man pe­tį. Jis no­rįs trum­pai iš­dės­ty­ti rei­ka­lą: ši­to­je nuo­ša­lio­je knai­pė­je jie su­si­rin­kę ne šiaip sau, o kau­tis su ana ten sė­din­čiais be­sme­ge­niais (gal­va vos ma­to­mai link­te­lė­jo ra­gų pu­sėn). Tai esąs se­nas gar­bės įžei­di­mas, il­gai ne­ga­vęs sa­tis­fak­ci­jos. Šian­dien jie džiau­gia­si pa­ga­liau ga­lį at­si­skai­ty­ti su be­sme­ge­niais fran­kais, bet pri­pa­žįs­ta tu­rį ne­di­de­lę bė­dą. Prieš ke­lias sa­vai­tes vie­nas kor­po­ra­ci­jos na­rys pa­si­ro­dė esąs bai­lys ir sa­vo re­pu­ta­ci­ją pa­tvir­ti­no šian­dien ne­at­vyk­da­mas. Su prie­ši­nin­kais su­si­tar­ta kau­tis sep­ty­ni prieš sep­ty­nis; o ka­dan­gi kor­po­ra­ci­ja „Cu­ro­nia“ ne­di­de­lė, jai trūks­ta vie­no vy­ro.

– Pa­ži­no­da­mas ta­vo gi­mi­nės bū­dą, krei­piuo­si į ta­ve, Hein­ri­chai, – ta­rė Her­man­nas. – Ar ne­su­tik­tum kraš­tie­čiams pa­gel­bė­ti gar­bės rei­ka­le ir su­si­kau­ti mū­sų pu­sė­je? Bū­tų šau­nu. Ži­no­ma, jei at­si­sa­ky­si, nie­kas ta­vęs ne­smerks ir mū­sų nu­si­tei­ki­mas ta­vo at­žvil­giu iš­liks toks pats bro­liš­kas.

– O kaip kau­si­tės, ar pis­to­le­tais?

– Ne, ne pis­to­le­tais. Kar­dais ir pa­gal tam tik­ras tai­syk­les. Pats fech­tuo­tis, ti­kiuo­si, mo­ki?

– Taip, mo­ku.

Pa­ty­lė­jau, ne­no­rė­da­mas at­ro­dy­ti karš­ta­ko­šis.

– Tu ži­nai, Her­man­nai, kad aš ne iš Kur­lian­di­jos, o iš Že­mai­ti­jos. Ta­čiau aš vi­sa­da pa­si­ruo­šęs pa­dė­ti kai­my­nui bė­do­je. Su­tin­ku.

Vei­dai už­sta­lė­je pra­švi­to. Her­man­nas at­si­sto­jo, nuo va­gio nu­ka­bi­no dar vie­ną kor­po­ran­tiš­ką ke­pu­rę ir pa­da­vė man. Pas­kui pa­lei ki­tos kom­pa­ni­jos sta­lą pa­trau­kė į už­ei­gos gi­lu­mą. Jam įkan­din ėjo­me vi­si ki­ti; tvy­ran­tis ore prie­šiš­ku­mas bu­vo toks tirš­tas, kad, re­gis, ga­lė­tum jį ka­bin­ti šaukš­tu. Prie ba­ro Her­man­nas trum­pai šnek­te­lė­jo su smuk­li­nin­ku, že­mu juod­bru­vu vy­ru. Jam šį tą įsprau­dęs į ran­ką, mai­nais ga­vo rak­tą. Už sa­lės gi­lu­mo­je esan­čių du­rų bu­vo ki­ta, ne ma­žes­nė nei pir­mo­ji sa­lė – tuš­čia, ne­skai­tant ke­lių pa­sie­niais su­sta­ty­tų sta­lų bei kė­džių.

Ne­tru­kus pro du­ris įžen­gė prie­ši­nin­kai. Ne­slėp­siu, aki­mir­ką ma­ne apė­mu­si bai­mė stip­riai su­gniau­žė šir­dį. Juk iš tik­rų­jų pa­si­kaus­tęs aš bu­vau šau­dy­ti, o ne fech­tuo­tis. Ne sy­kį mė­gi­nau taik­lu­mą me­džiok­lė­je, o ir šiaip pleš­kin­da­mas iš šau­tu­vo ar pis­to­le­to į tai­ki­nį pas sa­ve par­ke; pa­ly­gin­ti su tuo, ma­no fech­ta­vi­mo pa­tir­tis bu­vo men­ka, ap­si­ri­bo­jan­ti špa­rin­gu su Miš­ka. Ži­no­ma, Miš­ka – tai ne­ei­li­nis, gal net uni­ka­lus part­ne­ris, bet to bu­vo ne­ga­na. Man nė sy­kio ne­te­ko fech­tuo­tis vie­šu­mo­je, o tai, ži­nia, vi­sai kas ki­ta nei ne­rim­tas žai­di­mas su lo­kiu.

Pas­kui pri­si­me­nu Her­man­ną, aiš­ki­nan­tį man dvi­ko­vos tai­syk­les. Kau­tis rei­kė­jo krei­da pa­žy­mė­ta­me ra­te, veng­ti prie­ši­nin­ko ant­puo­lių drau­džia­ma. Kau­na­ma­si iki pir­mo krau­jo, kaip se­nais lai­kais, sa­kė jis. Trum­pi Her­man­no sa­ki­niai ma­ne tru­pu­tį ap­ra­mi­no. Pa­si­ša­li­no­me į ne­di­de­lę tam­sią pa­tal­pą – jo­je, pa­sie­niais su­sta­tę mai­šus, vy­rai pra­dė­jo ruoš­tis dvi­ko­vai. Kaip jie vil­ko­si švar­kus, ap­link kak­lą vy­nio­jo­si ska­re­les, tik­ri­no ant­krū­ti­nius & raiš­te­lius, kaip, mik­lin­da­mi ran­ką, mos­tel­da­vo špa­ga! Įgu­dę jų ju­de­siai, tar­si at­lie­kant įpras­tą, kas­die­nį dar­bą, stip­rių & lanks­čių kū­nų gro­žis – vi­sa tai iš­blaš­kė bai­mės li­ku­čius. Ne­tru­kus at­ėjo ir ma­no ei­lė; Her­man­nas iš sa­vo at­sar­gų pa­rin­ko sau­gos prie­mo­nes, jos vi­sai ti­ko.

Grį­žo­me į sa­lę, kur mū­sų jau lau­kė pa­na­šiai ap­si­rė­dę prie­ši­nin­kai. Vis dėl­to la­biau­siai man įstri­go tei­sė­jas, ne­pri­klau­san­tis nė vie­nai iš dvi­ko­vo­je da­ly­vau­jan­čių kor­po­ra­ci­jų: pa­dė­jęs ran­ką ant krės­lo at­kal­tės, jis sto­vė­jo tie­sus ir žiū­rė­jo prie­šais sa­ve. Jo pail­gas vei­das su siau­rais ūsiu­kais ir kor­po­ran­to ke­pu­re, vi­sa jo po­vy­za spin­du­lia­vo ne­pa­pras­tą ra­my­bę ir kar­tu – bū­si­mo įvy­kio reikš­mės su­pra­ti­mą. Se­kun­dan­tai, Her­man­nas ir vy­res­ny­sis prie­ši­nin­kų at­sto­vas, pri­ėjo prie jo ir iš­trau­kė bur­tus; aš tu­rė­jau kau­tis pas­ku­ti­nis.

Nuo tos aki­mir­kos ne­ga­liu pa­sa­ko­ti, kaip ža­dė­jau, nuo­dug­niai ir iš ei­lės, nes pa­ni­rau į keis­tą tran­są. Po­ros sto­da­vo į už­bur­tą krei­dos ra­tą, žvan­giai su­kry­žiuo­da­vo špa­gas, pul­da­vo & gin­da­vo­si. Plie­nas pir­mą­syk pa­lie­tė kū­ną, ant marš­ki­nių pa­si­ro­dė rau­do­na dė­mė. Dvi­ko­va iš­kart bu­vo su­stab­dy­ta, bet sa­lė­je su­vir­pė­jo ir ne­be­nu­sty­go dus­lus pul­sas. Kei­tė­si ko­vo­jan­tie­ji, kei­tė­si mo­juo­jan­čių ran­kų ir šo­ki­nė­jan­čių ko­jų iš­vaiz­da & grei­tis, bet aš nė vie­nos se­kun­dės ne­bu­vau ati­to­lęs nuo kau­ty­nių šer­dies, nuo aš­mens, ker­tan­čio į aš­me­nį.

Su­si­ė­męs už smak­ro iš ra­to žen­gė mū­siš­kis; jis pra­lai­mė­jo.

– Ta­vo ei­lė, bro­lau, – ta­rė Her­man­nas ir, gar­siai su­ri­kęs: „Na­gi!“, niuk­te­lė­jo man per nu­ga­rą. Stip­riau ėmė tvink­sė­ti sie­nos, ir prie­šais aš iš­vy­dau tą pa­tį smuk­lė­je į ma­ne niau­riai žiū­rė­ju­sį vy­rą. Ma­tęs jį tik sė­din­tį, nė už ką ne­bū­čiau pa­gal­vo­jęs, kad jis toks aukš­tas, ge­ro­kai aukš­tes­nis už ma­ne. Ta­čiau taip pat pa­ste­bė­jau, kad į pa­lu­bes jį kė­lė ne­pro­por­cin­gai il­gos ko­jos, o lie­muo ir, svar­biau­sia, ran­kos bu­vo kur kas smul­kes­ni; tai aš pa­lai­kiau ge­ru žen­klu. Įženg­da­mas į ra­tą, jis su­mu­šė ko­jo­mis ir nu­si­len­kė man lyg da­mai – pa­šai­pa, ku­ri su­lau­kė pri­ta­ria­mo kri­ze­ni­mo ano­je pu­sė­je. Se­kun­dan­tai da­vė žen­klą pra­dė­ti.

Tu ži­nai, mie­las Bi­čiu­li, kad svar­biau­sias, gal­būt le­mia­mas da­ly­kas šia­me me­ne yra pir­mie­ji aki­mirks­niai, pir­mie­ji kir­čiai. Jis be­veik iš­syk pa­ban­dė iš vir­šaus pa­ku­ten­ti man krū­ti­nę; iki šiol ne­ži­nau, ko­kiu bū­du at­rė­miau jo dū­rį. Ne­il­gai tru­kus iš­ven­giau dar vie­no puo­li­mo ir pa­ju­tau, koks leng­vas, be­veik be­svo­ris ir sy­kiu jud­rus yra ma­no kū­nas. Pir­ma­sis raun­das bai­gė­si; dau­giau­sia gi­nan­tis pra­ėjo ant­ras & tre­čias; per per­trau­ką kur­šiai plekš­no­jo man per pe­tį. Ket­vir­ta­ja­me da­viau va­lią ko­joms, ir da­bar jau jis gy­nė­si nuo ma­no ant­puo­lių, trūks­min­gai kvė­puo­da­mas. Sto­jo penk­ta­sis, pas­ku­ti­nis, raun­das, ne­be­jau­čiau ran­kų nei ko­jų, nie­ko ne­be­jau­čiau, iš­sky­rus špa­gos ga­liu­ką, ge­luo­nies smai­ly­bę, įkai­tu­sią nuo ko­vos ir trokš­te trokš­tan­čią at­si­vė­sin­ti. Man dar ne vi­sai at­si­trau­kus po ant­puo­lio, prie­ši­nin­kas, ma­tyt, no­rė­da­mas vis­ką iš­syk pa­baig­ti, žen­gė ke­lis klam­pius žings­nius prie­kin ir už­si­mo­jo, ta­čiau aš jį ap­len­kiau; šok­te­lė­jau į šo­ną ir iš kai­rės (pa­me­ni, esu kai­ria­ran­kis) dū­riau į vir­šų. Jis su­stin­go, pas­kui nu­me­tęs špa­gą grie­bė­si už gal­vos: smai­ga­lys per­rė­žė kak­tą. Koks pui­kus bu­vo tas plo­nas rau­do­nas brūkš­nys – pui­kiau­sia iš vi­sų li­ni­jų, ku­rias esu sa­vo ran­ka nu­brė­žęs!

Nu­lei­dau gin­klą, lauk­da­mas se­kun­dan­tų. Bet, jiems dar ne­spė­jus su­re­a­guo­ti, prie­ši­nin­kas vėl iš­si­tie­sė, su­bau­bė ir pli­ko­mis ran­ko­mis puo­lė ma­ne. Pa­tal­po­je bu­vo pa­kan­ka­mai vie­tos at­si­trauk­ti: iš­ven­gęs kumš­čio smū­gio, at­si­dū­riau jam už nu­ga­ros. Vaiz­das dar da­bar sto­vi aky­se: pa­svi­ru­si jo nu­ga­ra, iš­skės­to­mis ran­ko­mis jį gau­dan­tis se­kun­dan­tas, su­stin­gę ste­bin­tie­ji. Man re­gis, tą aki­mir­ką jau­čiau jam gai­les­tį: kaip čia jis, gar­bin­gas kor­po­ran­tas, gal net fuks­ma­jo­ris, pra­lai­mė­jo kaž­ko­kiam ne­aiš­kiam per­ėjū­nui ir dar ne­su­si­val­dė. Tuo pat me­tu si­tu­a­ci­ja man kė­lė bai­sų links­mu­mą. To­dėl tie­siog už­ve­lė­jau jam špa­ga kaip rykš­te per sė­di­mą­ją.

Sa­lę su­dre­bi­no griaus­min­gas kur­šių juo­kas; se­kun­dan­tas su­čiu­po ma­no prie­ši­nin­ką; kam­pe plyks­te­lė­jo fo­to­apa­ra­to mag­nis; iš sep­ty­nių dvi­ko­vų lai­mė­jo­me ke­tu­rias; sa­tis­fak­ci­ja pa­vy­ko.

Vi­suo­met Ta­vo

H. von B.

Ber­lin, 1914 ba­lan­džio 22

Mie­las Bi­čiu­li,

ir kaip tau ap­sa­ky­ti ši­tą plie­no & mū­ro ply­nę, var­du Ber­ly­nas? Mil­ži­niš­ką žmo­nių, pa­vi­da­lų, min­čių knibž­dė­ly­ną, kur kiek­vie­nas pri­klau­so, pri­va­lo pri­klau­sy­ti di­des­niam po­sky­riui, luo­mui, idė­jai, bet el­gia­si taip, lyg bū­tų uni­ka­lus & ne­pa­kar­to­ja­mas. No­rė­da­mas su­vok­ti did­mies­čio bū­tį, tu­rė­jau kiek įma­no­ma at­si­ri­bo­ti nuo sa­vo kū­no & pro­to įpro­čių. Nes ji iš es­mės ski­ria­si ne tik nuo to, su kuo su­si­dur­da­vau na­muo­se, bet ir nuo to, ką pa­ty­riau il­giau, nei pla­nuo­ta, už­tru­ku­sio­je sa­vo Grand Vo­y­a­ge.

Gal­būt ge­riau­sias įva­das į šį pa­sau­lį yra po­že­mi­nis trau­ki­nys, vos per ke­le­tą me­tų ta­pęs ma­din­giau­sia Ber­ly­no trans­por­to prie­mo­ne. Šis ke­lia­vi­mo ar, grei­čiau, per­si­kė­li­mo erd­vė­je bū­das vie­no­dai trau­kia & at­stu­mia. Dvi­ly­pis jaus­mas ima vi­sur – ar tai bū­tų lei­di­ma­sis į že­mės gel­mes, anks­čiau lan­ky­tas tik kal­na­ka­sių, į mies­tą ant­ri­nin­ką, ku­ria­me da­bar lais­vai ju­dė­ti ga­li net mo­te­rys & vai­kai. Ar elek­tri­nės švie­sos nu­tvieks­ti kik­lo­piš­ki ur­vai, kur reikš­min­gai ai­di kiek­vie­nas žings­nis. Sals­vas suo­džių & te­pa­lų kva­pas, ku­riuo pa­si­tin­ka pe­ro­nas. Ant sie­nų bal­tuo­jan­tys tvar­ka­raš­čiai & sche­mos, ke­liau­jan­čių­jų šven­to­sios len­te­lės. Iš juo­dos tu­ne­lio sky­lės iš­ny­ran­tis trau­ki­nys, aki­mir­ką šmės­te­lin­tys ak­me­ni­niai ma­ši­nis­tų vei­dai. At­va­žiuo­ta tiks­liai lai­ku, tvar­ka­raš­čio Įsta­ty­mas pa­tvir­tin­tas.

Ta­da, Bi­čiu­li, pra­si­de­da ant­ra­sis veiks­mas: tu už­si­da­rai va­go­ne su ne­pa­žįs­ta­mais žmo­nė­mis. Są­sta­tas pa­ju­da iš vie­tos, ke­lio­nė pra­si­de­da. Ta­čiau pa­žin­din­tis su ap­lin­ki­niais, kaip da­ry­tu­mei trau­ki­ny­je, ab­sur­diš­ka, nes iš­si­skir­si­te dau­gių dau­giau­sia po ke­lio­li­kos mi­nu­čių. Pro lan­gus nie­ko ne­ma­ty­ti, to­dėl jau­tie­si lyg žvė­ris nar­ve: akys vis kliū­va už ki­tų vei­dų & po­vy­zų, ne­ras­da­mos vie­tos, kur ga­lė­tų iš­veng­ti pri­mes­ti­nio ben­dru­mo.

Be­je, nuo­la­ti­nius po­že­mi­nio trau­ki­nio ke­lei­vius ga­li­ma at­pa­žin­ti iš to, kaip mik­liai jie su­si­do­ro­ja su šia bū­se­na: dau­gu­ma jų, tik už­ėmę vie­tą va­go­ne, įbe­da no­sį į pi­gų ro­ma­niūkš­tį, ku­rie čia iš­pli­tę ne­ly­gi­nant utė­lės vals­tie­čio tro­bo­je, ar tie­siog nu­tai­so ypa­tin­gą, ne­su­pai­nio­ja­mą, ne­pa­pras­tai abe­jin­gą vei­do iš­raiš­ką. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, ši at­sai­ni lai­ky­se­na ne­pra­nyks­ta su­lig ke­lio­nės pa­bai­ga; kaip ir ne­ryš­kus, bet vis dėl­to pa­ste­bi­mas dirb­ti­nės švie­sos te­pe­ni­mos odos blyš­ku­mas. Blyš­kus – bū­tent toks yra da­bar­ti­nės mies­čio­ni­jos gy­ve­ni­mas, ku­ria­me vis­kas ži­no­ma iš anks­to kaip marš­ru­to sto­te­lės.

Jūs va­žiuo­ja­te; tai lyg ir liu­di­ja bil­dan­tys ra­tai ir siū­buo­jan­čios grin­dys. Bet ar čia ne­ga­li bū­ti imi­ta­ci­ja, jus­lių ap­gau­lė? Juk pa­si­tik­rin­ti nė­ra ga­li­my­bės: lan­gai tam­sūs, ke­lio ne­ma­ty­ti; skir­tin­gai nei au­to­mo­bi­ly­je, jūs at­skir­tas nuo vai­ruo­to­jo ir vai­ra­vi­mo prie­tai­sų. Ga­lų ga­le, net jei iš tik­rų­jų va­žiuo­ja­te, ar ga­li­te bū­ti tik­ras, kad trau­ki­nys ar­tė­ja prie ki­tos sto­te­lės, o ne, sa­ky­ki­me, Že­mės man­ti­jos? Nė­ra jo­kio at­skai­tos taš­ko, jo­kios ne­pri­klau­so­mos per­spek­ty­vos. To­dėl ki­tos sto­te­lės švie­sos pri­lygs­ta pir­mie­siems ry­to sau­lės spin­du­liams, o su­grį­ži­mas į pir­mą­jį mies­tą – vi­sai ki­to­je vie­to­je, ki­ta­me kvar­ta­le! – pa­bu­di­mui iš ne­ra­maus sap­no. Kiek­vie­ną kar­tą ke­liau­da­mi met­ro mes sap­nuo­ja­me at­vi­ro­mis aki­mis.

An­tra ver­tus, mies­to trau­ki­niui tu­rė­čiau bū­ti dė­kin­gas. Mat jis per­kė­lė ma­ne ten, kur iš­vy­dau nuo­sta­biau­sią sa­vo ke­lio­nės re­gi­nį. Tu­riu gal­vo­je prieš ke­lis sek­ma­die­nius vy­ku­sį pir­mo­sios Eu­ro­po­je or­lai­vių li­ni­jos ati­da­ry­mą. Apie jį tik­riau­siai pra­ne­šė ir ry­giš­kiai laik­raš­čiai – aš ten nu­siun­čiau ko­res­pon­den­ci­ją, – bet ko­kia šykš­ti ir nie­ko ne­sa­kan­ti tu­rė­jo bū­ti ta ži­nu­tė! Tai­gi apie vis­ką nuo pra­džių: pir­ma­sis įspū­dis, at­si­dū­rus ply­na­me, tik nu­šiu­ru­sia žo­le ap­au­gu­sia­me Jo­ha­nis­ta­lio lau­ke – kad esi pie­tų ste­pė­je, o ne mū­sų pla­tu­mo­se. Vie­nin­te­lės kon­struk­ci­jos to­je ly­gu­mo­je be po­žy­mių bu­vo an­ga­ras ir ša­lia jo su­ręs­tas sta­čia­kam­pis ap­tva­ras. Nors iki pa­skelb­to lai­ko dar bu­vo li­kę apie pu­sė va­lan­dos, ap­tva­ro prie­ky­je sė­dė­jo, o vi­sur ki­tur sto­vė­jo gau­si mi­nia. Vy­rai su ka­ti­liu­kais, mo­te­rys su gė­lė­mis pa­puoš­to­mis skry­bė­lai­tė­mis, liau­dis plokš­čiom ke­pėm, vien­plau­kiai kaip aš – vi­si lū­ku­ria­vo nuš­čiu­vę, tik ret­kar­čiais per­si­mes­da­mi reikš­min­go­mis fra­zė­mis, kaip an­tai: „Oras to­kią die­ną ga­lė­tų bū­ti ge­res­nis.“ – „Tai jau taip.“ Net ap­lin­kui vaikš­čio­jan­tys par­da­vė­jai sa­vo pre­kes re­kla­ma­vo ne to­kiais šai­žiais bal­sais kaip pa­pras­tai.

Nuo kraš­to iki kraš­to dan­gų bu­vo ap­trau­kę de­be­sys. Pra­ėjo ke­li po­li­ci­nin­kai, vai­ky­da­mi pa­aug­lius, už­si­ko­ru­sius ant ap­tva­ro; vėl ra­my­bė & lau­ki­mas. Už­ver­tęs gal­vą, lei­dau jus­lėms pa­si­ga­ny­ti pa­dan­gė­se ir grei­tai pa­si­kly­dau tarp be­si­mai­nan­čių, vie­na už ki­tą nuo­sta­bes­nių de­be­sų for­mų. Po pen­kio­li­kos ar dvi­de­šimt pen­kių mi­nu­čių de­ši­nė­je pu­sė­je akies kraš­te­liu už­grie­biau tam­ses­nį nei de­be­sys pa­vi­da­lą. Iš kar­to ne­su­si­vo­kęs, sva­jo­jau sau to­liau, ko­lei pa­kau­šy­je kaž­kas kirb­te­lė­jo.

Į mū­sų pu­sę skri­do di­ri­žab­lis. Iš pra­džių jis bu­vo ne­di­du­kas si­dab­ri­nis brūkš­nys, sa­ky­tu­mei dan­gaus kvin­te­sen­ci­ja, bet ar­tė­da­mas vis au­go & ryš­kė­jo. For­ma jis pri­mi­nė ci­ga­rą, o dar la­biau – bul­vi­nį ku­ku­lį, ko­kį ru­de­nį Gau­ruo­se ver­da kai­mie­čiai. Bu­vau vie­nas pir­mų­jų jį pa­ste­bė­ju­sių, bet grei­tai de­ši­nėn jau žiū­rė­jo dau­gu­ma. Tai at­si­ti­ko be jo­kio įspė­ji­mo ar pa­ra­gi­ni­mo, vien iš kai­my­no kai­my­nui pe­ri­mant žvilgs­nio kryp­tį. Pir­mo­jo­je ei­lė­je sė­din­tys gar­būs as­me­nys pra­dė­jo per­sta­ti­nė­ti krės­lus. Iš to nu­spren­džiau, kad bu­vo nu­ma­ty­ta, jog jis at­skris iš ki­tos pu­sės, ta­čiau marš­ru­tas ne­lauk­tai pa­si­kei­tė.

Di­ri­žab­lis jau bu­vo be­tar­piš­ko­je ar­tu­mo­je. Žmo­nės se­kė jo ke­lio­nę su­lai­kę kva­pą. Da­bar vi­si ga­lė­jo įsi­ti­kin­ti, koks šiur­pus jo dy­dis ir kaip leng­vai jis plau­kia oru. Jau ma­tė­si ir at­ski­ros de­ta­lės: kor­pu­so sek­ci­jos, uo­de­ga su spar­ne­liais, po gon­do­la pa­ki­bu­si įgu­los ka­bi­na. Ce­pe­li­nas lei­do­si vis že­miau & že­miau; mo­to­rai ap­ri­mo, ka­bi­nos iliu­mi­na­to­riuo­se šmėkš­čio­jo pi­lo­tų gal­vos, prie an­ga­ro su­kru­to dar­bi­nin­kai – bu­vo ruo­šia­ma­si nu­si­lei­di­mui.

Di­ri­žab­lis pa­ki­bo ša­lia ap­tva­ro: iš ka­bi­nos švilp­da­mas iš­lė­kė ant tro­so pri­riš­tas in­ka­ras. Kaip tik tuo me­tu pa­dan­gių ban­gi­nis suk­te­lė­jo šo­nan, į su­si­rin­ku­siuo­sius at­gręž­da­mas bu­ką & nuož­mų prie­kį. In­ka­ras ėmė vilk­tis že­me, par­blokš­da­mas ke­lis dar­bi­nin­kus. Mi­nia aik­te­lė­jo & ap­mi­rė; ta­čiau ne­tru­kus mo­to­rų bei dar­bi­nin­kų pa­stan­go­mis or­lai­vis su­grį­žo į rei­kia­mą po­zi­ci­ją. Ce­pe­li­nas nu­si­lei­do tiek, kad ka­bi­ną ga­lė­jo pa­siek­ti sto­vin­tys tie­siai po juo žmo­nės. Su­tar­ti­nai jie iš­kė­lė ran­kas ir – koks ste­buk­las – di­ri­žab­lis nu­sto­jo lei­dę­sis.

Čia iš dau­gy­bės ger­klių iš­si­ver­žė su­tar­ti­nis „va­lio!“ ir dan­gų ap­tem­dė ke­pu­rės. Ša­lia ma­nęs sto­vin­tis po­nas va­lan­dė­lę dve­jo­jo, ar svies­ti sa­vo ka­ti­liu­ką, pas­kui stai­giu mos­tu nu­si­trau­kė jį nuo gal­vos ir pa­lei­do į vir­šų. Vėl jį pa­ga­vęs, įdė­miai ap­žiū­rė­jo su­ki­nė­da­mas ran­ko­se, lyg, pa­bū­da­mas ke­liais met­rais ar­čiau di­ri­žab­lio, tas bū­tų įgi­jęs nau­jų pa­slap­tin­gų sa­vy­bių. Ap­skri­tai bu­vo sun­ku pa­ti­kė­ti tuo, kas dė­jo­si mi­nio­je: prieš ke­lias aki­mir­kas to­kie orūs žmo­nės pa­dri­kai šū­ka­lo­jo, svei­ki­no­si, glė­bes­čia­vo­si, lyg bū­tų se­niai pa­žįs­ta­mi. Ir man nie­kaip ne­pa­vy­ko iš­veng­ti mi­nė­to po­no su ka­ti­liu­ku ap­ka­bi­ni­mo. Be­veik tuo pat me­tu žmo­nės pra­dė­jo lip­ti per ap­tva­rą ir bėg­ti di­ri­žab­lio link: po­nas ma­no glė­by­je su­vir­pė­jo, pa­lei­do ma­ne ir pa­si­lei­do jiems įkan­din. Per ap­tva­rą li­po, pas­kui, jam ne­at­lai­kius svo­rio ir nu­vir­tus, tie­siog žen­gė vis di­dė­jan­tis srau­tas žmo­nių. Po­nai ir suk­ne­les pa­si­kė­lu­sios da­mos, pro­le­ta­rai ir gat­vės par­da­vė­jos – vi­si ša­lia, vie­no­je gre­to­je.

Ka­bi­nos apa­čio­je at­si­da­rė liu­kas, nu­tį­so vir­vi­nės ko­pė­čios. Jo­mis že­mėn nu­si­lei­do ke­lio­li­ka įgu­los na­rių, pas­ku­ti­nis – ka­pi­to­nas. Tai bu­vo dar vi­sai jau­nas vy­ras, ne ką vy­res­nis už ma­ne. Mi­nia su­šur­mu­lia­vo, su­ban­ga­vo, ar­čiau­siai sto­vė­ju­sie­ji stvė­rė jį ir iš­kė­lė į vir­šų. Ova­ci­jos, juo­kas. Ka­pi­to­nas ne­pra­ra­do sa­vit­var­dos; šyp­so­da­ma­sis jis kaž­ką pa­sa­kė jį lai­kan­tiems vy­rams, šie ge­riau pe­rė­mė svo­rį; pas­kui mos­te­lė­jo an­ga­ro link. Ten ir­gi vy­ko pa­na­šūs da­ly­kai, ir po ke­lių aki­mir­kų virš gal­vų iš­ki­lo se­ny­vas ūsuo­tas vy­ras, kiek pri­me­nan­tis kai­ze­rį. „Gra­fas Zep­pe­li­nas, tik­rai, ten gra­fas Zep­pe­li­nas!“ – pa­si­gir­do šauks­mai. Leng­vai lin­guo­jan­tį tar­si pa­ra­do sto­vy­lą, žmo­nės pri­ne­šė gra­fą prie ka­pi­to­no, ir juo­du iš­kil­min­gai pa­spau­dė vie­nas ki­tam ran­ką. Dar vie­nas stip­rus ir ne­no­rin­tis pa­liau­ti va­lia­vi­mų & plo­ji­mų pliūps­nis.

Kai abu vy­rai, pa­ga­liau pa­sta­ty­ti ant že­mės, pra­ny­ko iš aki­ra­čio, vėl at­krei­piau dė­me­sį į di­ri­žab­lį; iš vi­sų pu­sių ap­rai­šio­ję vir­vė­mis tar­si nykš­tu­kai Gu­li­ve­rį, dar­bi­nin­kai tem­pė jį į an­ga­rą. Tie­siog ne­ga­lė­jau at­plėš­ti nuo jo žvilgs­nio: pa­pras­tos, bet to­bu­los kon­struk­ci­jos at­ro­dė at­ke­lia­vu­sios iš ki­tos, ge­res­nės že­mės, iš at­ei­ties. Ma­no pa­si­gė­rė­ji­mas plė­tė­si kaip lieps­na iš­lie­tu ži­ba­lu, ap­im­da­mas vi­sus anks­tes­nius su­si­ža­vė­ji­mus tech­ni­ka, ir kai di­ri­žab­lis pa­ga­liau bu­vo įstum­tas į an­ga­rą ir dun­dė­da­mi už­si­vė­rė mil­ži­niš­ki var­tai, su­pra­tau, kad šis epi­zo­das pri­va­lo tu­rė­ti tę­si­nį.

Ma­no mie­las Bi­čiu­li, rei­ka­las tas, kad mes sto­vi­me ant slenks­čio pro­me­tė­jiš­ko am­žiaus, ku­ria­me žmo­nės mes iš­šū­kį sti­chi­joms. Pa­ža­bos sti­chi­jas; pa­tys taps sti­chi­jo­mis. Aiš­ku, ne vi­si: tik ne­dau­ge­lis, tik la­biau­siai tam tin­kan­tys. Jie skverb­sis į gel­mes, kils į pa­dan­ges, val­dys tūks­tan­te­rio­pas ga­lias, ir mi­nios juos šlo­vins kaip at­gi­mu­sius se­nų­jų mi­tų ti­ta­nus. Tech­ni­ka yra nū­nai ge­riau­sias bū­das pa­tik­rin­ti, ko ver­ti žmo­nės – taip sa­kant, iš rū­dos iš­gau­ti plie­ną. Tie, ku­rie ar­ti­miau­si me­cha­niz­mams, ku­rie su­ge­ba per­si­im­ti ma­ši­nos dva­sia, ypa­tin­gu jos bū­du, sen­ti­men­ta­lu­mą pa­ver­čian­čiu blai­viu funk­cio­na­lu­mu, tie – vai­ruo­to­jas, ma­ši­nis­tas, la­kū­nas – at­neš iš­ga­ny­mą mums ir mū­sų lai­kams. Jis kaip ma­ši­na – taip skam­ba tur­būt vie­nin­te­lis tik­ras šio am­žiaus kom­pli­men­tas.

Tiek apie dan­gaus lai­vus. Klau­si, apie ką Ber­ly­ne kal­ba­ma? Dau­giau­sia čia kal­ba­ma apie ki­tą vie­to­vę iš B rai­dės – Bal­ka­nus. Su tuo su­si­ju­si vie­na is­to­ri­jė­lė. Aną­dien, nu­spren­dęs pra­si­blaš­ky­ti, sė­dau į pir­mą pa­si­tai­kiu­sį po­že­mi­nį trau­ki­nį ir iš­li­pau pir­mo­je pa­si­tai­kiu­sio­je sto­te­lė­je. Iki so­ties pa­si­bas­tęs ūžian­čio­mis gat­vė­mis, už­su­kau į kam­pi­nę knai­pę – keis­to­ką įstai­gą, kur lan­ko­si vien vy­rai, bet įvai­rių luo­mų & pro­fe­si­jų at­sto­vai, nuo že­mes­nių­jų val­di­nin­kų iki dar­bi­nin­kų. Iš­gė­ręs po­rą alaus – o kaip­gi ki­taip to­kio­je vie­to­je su­ei­ti į kon­tak­tą su vie­ti­niais? – įsi­trau­kiau į po­kal­bį apie Bal­ka­nų ka­ti­lą, ku­ria­me kliuk­sin­tis pra­ga­ro vi­ra­las tuo­jau iš­si­verš & už­lies vi­są Eu­ro­pą – anot pa­na­šaus į gim­na­zi­jos mo­ky­to­ją kal­bė­to­jo. Ši­tuo per­dėm vaiz­džiu sa­ki­niu jis no­rė­jo pa­sa­ky­ti, kad kon­ti­nen­tui gre­sia ka­ras; vis dėl­to, pa­brė­žė gar­bus pe­da­go­gas, jis de­dąs vil­tis į tau­tų svei­ką pro­tą ir po­li­ti­kų di­plo­ma­ti­ją, lei­sian­čius iš­veng­ti krau­jo pra­lie­ji­mo. Be­dės­tant jo skruos­tuo­se iš­ryš­kė­jo rau­do­nas krau­ja­gys­lių tin­klas.

Pa­si­pik­ti­nęs ta­riau, kad ši­to­kia vil­tis ne­ver­ta nė gra­šio, kad, prie­šin­gai, de­rė­tų vil­tis, jog ka­ras kils ir pa­ga­liau už­baigs šlykš­čią drun­gną eg­zis­ten­ci­ją. Kom­pa­ni­ja su­re­a­ga­vo sa­vo­tiš­kai: iš pra­džių jie puo­lė cho­ru prieš­ta­rau­ti (ma­ne pa­lai­kė tik vie­nas jau­nas ka­de­tas), bet pas­kui, at­si­su­kę į ma­ne, nu­ti­lo ir ku­rį lai­ką ste­bei­li­jo­si nie­ko ne­sa­ky­da­mi. Ga­liau­siai vie­nas pa­klau­sė, ar aš kar­tais ne …ho­fas? Ne, at­sa­kiau pyk­te­lė­jęs ir iš jų pa­dri­ko mur­mė­ji­mo su­pra­tau, kad ma­ne vėl su­pai­nio­jo su kaž­kuo ki­tu, ak­to­riu­mi ar dai­ni­nin­ku. Dau­giau prie ka­ro te­mos jie ne­be­grį­žo ir ap­skri­tai ne­be­si­kal­bė­jo, tik sė­dė­jo & žiū­rė­jo į sa­vo bo­ka­lus. Ma­no bu­vi­mas juos aki­vaiz­džiai var­žė. Va­lan­dė­lę mė­ga­vau­si jų su­tri­ki­mu, pas­kui su­si­mo­kė­jau & iš­ėjau.

To­kie nu­ti­ki­mai ma­nęs jau ne­be­ste­bi­na. Nes ši­to­je ke­lio­nė­je įsi­są­mo­ni­nau tai, ką nu­jau­čiau ir anks­čiau: aš nu­lip­dy­tas iš ki­to­kio mo­lio nei dau­gu­ma. Aš gy­ve­nu in­ten­sy­viau nei ki­ti. Aš ne­to­li mi­to, jis dvel­kia man į vei­dą, aš lie­čiu jį pirš­tų ga­lais. Ži­nau: no­rė­da­mas jį pa­siek­ti, tu­riu pa­tir­ti pas­ku­ti­nį iš­ban­dy­mą, ku­rio ne­be­ga­li at­neš­ti ci­vi­li­nis gy­ve­ni­mas.

Vil­tin­gai Ta­vo

Hein­ri­chas

Pa­sa­ko­ji­mą „Ju­dan­tys še­šė­liai“ ru­de­nį iš­leis lei­dyk­la „Ty­to al­ba“