Noi­se we­ek, ar­ba Triukš­mau­jan­tis Vil­nius

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ

Kai mo­ki­nu­kai su kardeliais trau­kia mo­kyk­lon, o tė­ve­liai niurz­ga dėl trans­por­to spūs­čių (ar pa­si­bai­gu­sių / ne­at­si­ra­du­sių vie­šo­jo trans­por­to bi­lie­tų), Vil­nius ima triukš­mau­ti. At­ro­do, įpras­tas reiš­ki­nys mū­sų be­si­la­vi­nan­čio­je vi­suo­me­nė­je, tad lyg ir de­rė­tų kaip nors veng­ti su­maiš­ties, pa­vyz­džiui, kardeliais ap­si­rū­pin­ti die­na anks­čiau ar vie­toj gė­lių įteik­ti mo­ky­to­jai ori­ga­mį.

Ka­dan­gi mo­te­rų, at­sar­giai ti­pe­nan­čių su aukš­ta­kul­niais, ir kos­tiu­muo­tų vy­riš­kių glė­biuo­se vis dar puokš­tės, o ne po­pie­ri­niai dra­ko­nai ir žu­vys, at­ro­do, vil­nie­čiams triukš­mas pa­tin­ka. Gal­būt to­dėl, o gal ir ne vi­sai, eks­pe­ri­men­tuo­jan­tys mu­zi­kan­tai skel­bia noi­se we­ek.

Triukš­mo sa­vai­tės or­ga­ni­za­to­rius – „Ag­har­ta“ (part­ne­riau­jan­tis su „Sha: Tri :Ah“) – ne­abe­jo­ti­nai vie­nas ryš­kiau­sių var­dų lie­tu­viš­kos eks­pe­ri­men­ti­nės elek­tro­ni­nės mu­zi­kos pa­ri­biuo­se. Ži­no­ma, ne­ga­li­ma pa­mirš­ti „Au­tar­keia“, ren­gian­čios fes­ti­va­lį „Nor­dic Au­dio Mo­dern“, ir „Mo­on­trix“, jau lap­kri­tį siur­re­a­lis­ti­nės elek­tro­ni­kos vir­pe­siais ap­do­va­no­sian­čios chto­niš­kas Anykš­čių že­mės bū­ty­bes ir mus, žmo­giš­kos pri­gim­ties klau­sy­to­jus.

Ru­de­ni­nis noi­se skam­ba net tris die­nas tri­jo­se skir­tin­go­se kul­tū­ri­nė­se erd­vė­se.

Rug­sė­jo 1-osios va­ka­rą kul­tū­rin­gos mu­zi­kos mė­gė­jai ren­ka­si „KultFlux“ plat­for­mo­je. Tik­riau­siai dau­ge­liui te­ko ste­bė­ti, pa­ste­bė­ti Ne­ries kran­ti­nė­je esan­tį ar­chi­tek­tū­ri­nį da­ri­nį, pri­me­nan­tį dė­žę. Pa­si­ro­do, ta­me na­me­liu­ke ant van­dens vyks­ta an­derg­raun­di­niai reiš­ki­niai. Jo­kių pom­pas­tiš­kų įman­try­bių, tie­siog jau­ki zo­na.

Vos per­žen­gus aukš­tą slenks­tį, tie­sa, dar ir ge­ro­kai pa­vė­la­vus, no­ri­si gūž­te­lė­ti pe­čiais – klau­sy­to­jų ne­daug, vos ke­li žmo­nės. Ne­jau­gi vi­sa liau­dis ru­dens 1-ąją šven­čia mak­do­nal­duo­se?

Ne, vis dėl­to ne vi­sa. Vos ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rius pa­skel­bia, kad tuo­jau iš­gir­si­me tik­rą dark am­bient, bū­rys rū­ka­lių ir gry­no Ne­ries pa­kran­tės oro mė­gė­jų, be­si­bū­ria­vu­sių lau­ke, su­gu­ža vi­dun. Ir pra­si­de­da dark am­bient. „Re-drum“ iš Ru­si­jos ir 2011 me­tais „Spei­go“ fes­ti­va­ly­je da­ly­va­vęs pro­jek­tas iš Veng­ri­jos „Ro­var 17“ už­bu­ria at­lie­ka­mais au­dio­ko­lia­žais. Tam­so­je už stik­lo sie­nos rai­bu­liuo­jan­tis van­duo su­ku­ria ypa­tin­gą at­mos­fe­rą, jos bur­tus iš­sklai­do tik kart­kar­tė­mis pro ša­lį pra­plau­kian­čios val­tys.

Tą­va­kar triukš­ma­vo ir po­ra lie­tu­viš­kos elek­tro­ni­nės mu­zi­kos sce­nos at­sto­vų, bet di­džiau­sios ma­no pa­gy­ros vis dėl­to ati­ten­ka „Ro­var 17“.

Kuo to­liau – tuo triukš­min­giau. Tik­rai ne kiek­vie­nam, net ir ne­men­ką gar­so įra­šų ko­lek­ci­ją su­kau­pu­siam, klau­sy­to­jui ži­no­mas Joh­no Ca­ge’o var­das. Na, ne­bent tas klau­sy­to­jas bū­tų dar ir „Flu­xus“ ger­bė­jas. Ar­ba vie­toj „Del­fi“ nau­jie­nų kas­dien skai­ty­tų žy­mių bu­dis­tų są­ra­šą, ku­ris, be­je, ne toks jau trum­pas, ir bū­tų at­min­ti­nai iš­mo­kęs vi­sus var­dus.

Be dzen­bu­diz­mo stu­di­jų (o gal vei­kiau su jo­mis), Ca­ge’as do­mė­jo­si fi­lo­so­fi­ja, mu­zi­ko­lo­gi­ja, po­ezi­ja ir vei­kė, dir­bo, kū­rė šio­mis kryp­ti­mis. Eks­pe­ri­men­tai, daik­tiš­ku­mo nei­gi­mas, for­mų lais­vė – vi­sa tai api­bū­di­na gi­lius pėd­sa­kus šių lai­kų me­no is­to­ri­jo­je pa­li­ku­sią as­me­ny­bę.

Tai­gi, rug­sė­jo 5-osios va­ka­rą avan­gar­do mė­gė­jai ren­ka­si Venc­lo­vų na­muo­se ir mi­ni Ca­ge’o 100 me­tų su­kak­tį. Vyks­mo vie­ta pa­si­rink­ta pui­kiai, ap­švie­ti­mas – dar pui­kiau. Venc­lo­vų mu­zie­ju­je te­ko lan­ky­tis ke­le­tą kar­tų, tuos ke­le­tą kar­tų jis ir li­ko tie­siog mu­zie­ju­mi, bet rug­sė­jo 5-ąją kny­gų len­ty­no­mis pa­rem­tos sie­nos nu­švi­to ki­taip. Dai­liais vio­le­ti­niais at­spal­viais.

Bet kas gi iš tų sie­nų, jei tarp jų ne­ai­di, ne­dūz­gia, ne­džerž­gia mu­zi­ka? Tad žo­dį ta­rus (vi­sai ne­nu­obo­džiai, ne per il­gai, kaip daž­nai nu­tin­ka su gar­bių žmo­nių kal­bo­mis) Ro­ber­tui Kun­dro­tui, iš­lei­du­siam dvi Ca­ge’o kny­gas lie­tu­vių kal­ba, su­skam­ba Lu­ko De­vi­tos psi­cho­de­li­ka. Šiek tiek nu­stem­bu elek­tro­ni­nės mu­zi­kos in­stru­men­tų mar­gu­my­ne iš­vy­du­si žmo­gų su gi­ta­ra. Dar vie­nas ma­lo­nus ne­ti­kė­tu­mas.

Gar­si­nę odi­sė­ją tę­sia Je­le­na Gla­zo­va, me­ni­nin­kė iš Ry­gos. De­vi­tos psi­cho­de­li­ka, at­ro­do, už­mig­dė tik vie­ną ša­li­mais sė­din­tį vy­riš­kį, o Gla­zo­vos pa­si­ro­dy­mas, ti­kė­ti­na, dau­giau. Nors ir noi­zinis, itin mo­no­to­niš­kas mu­zi­ka­vi­mas me­di­ta­ci­jai (šiuo at­ve­ju gru­pi­nei) taip pat ne per la­biau­siai tin­ka­mas.

Vi­sus snū­du­riuo­jan­čius tuo­jau pa­ža­di­na ar vei­kiau iš­kart į leng­vos šo­ko bū­se­nos ri­bas svie­džia ar­gen­ti­nie­tės vo­ka­las. Vie­nas re­tų at­ve­jų, kai at­li­kė­jas ge­ba ste­buk­lin­gai taik­liai su­de­rin­ti emo­cio­na­lu­mą ir lo­gi­ką. Pa­trauk­liai ag­re­sy­vus An­dre­os Pen­sa­do per­for­man­sas, jun­gian­tis gar­są ir ju­de­sį, gar­su su­vie­ni­ja pub­li­ką – pa­bai­go­je vi­si (net ir aš, šiaip jau vel­tui ne­vir­pi­nan­ti bal­so sty­gų) šau­kia taip gar­siai, kaip tik iš­ga­li.

Pas­ku­ti­nis ra­mes­nis, bet ne blo­ges­nis už Pen­sa­do pa­si­ro­dy­mą – in­ži­nie­riaus pro­jek­tas iš Mask­vos „vtol“. Įdo­mu ne tik klau­sy­tis, bet ir ste­bė­ti ga­ly­bę su­dė­tin­gai at­ro­dan­čių elek­tro­ni­nių in­stru­men­tų, ku­riuos mu­zi­kan­tas ga­mi­na­si pats.

Šiai gar­so odi­sė­jai pa­si­bai­gus, be­lie­ka įsi­gy­ti ren­gi­ny­je par­duo­da­mą Ca­ge’o vei­ka­lą „Me­tai nuo pir­ma­die­nio“ ir, įsi­jun­gus jo 4’33″, mė­gin­ti iš­skai­ty­ti gar­są.

Pra­ėjus po­rai die­nų po šio mė­gi­ni­mo – pas­ku­ti­nis, ne­abe­jo­ti­nai ener­gin­giau­sias, va­ka­ras, pra­si­dė­jęs li­kus vos po­rai va­lan­dų iki vi­dur­nak­čio.

Pa­ga­liau su­ra­dus klu­bą „Ra­ke­ta“ (taip, man šis pa­va­di­ni­mas anks­čiau taip pat bu­vo ne­gir­dė­tas ne­re­gė­tas), be­lie­ka nuo plau­kų nu­si­rink­ti lie­taus la­šus ir ti­kė­tis, kad pra­vė­rus du­ris į vei­dą ne­tvoks­tels pra­kai­to plius al­ko­ho­lio plius ta­ba­ko ar dar vel­niai­žin koks tvai­kas.

Pir­mas įspū­dis iš­tin­ka ge­res­nis, nei ti­kė­ta­si, jo­kio tvai­ko, jo­kių kliū­čių ke­ly­je, ap­skri­tai – la­bai ne­blo­gas vaiz­das. Ir gar­sas. Nors šį­va­kar noi­se ne­si­gir­di, Vil­niaus disk­žo­kė­jai šok­di­na mar­gą­ją pub­li­ką mi­ni­mal wa­ve, witch hou­se, sea punk bei­gi ki­to­kiais įdo­miais gar­sais. Ir jiems pui­kiai se­ka­si tai da­ry­ti.

Už­si­no­rė­jus pail­sin­ti kau­lus, ko­jy­tes ar ran­ky­tes, ga­li­ma įsi­tai­sy­ti minkš­tuo­se krės­luo­se, už­si­ma­nius įkvėp­ti gry­nes­nio nei dirb­ti­nių dū­mų ka­muo­lių pri­pil­dy­ta­sis oro – iš­kiš­ti no­sį (ar net­gi vi­są įkai­tu­sį kū­ną) lau­kan. Kai vis dėl­to nie­ko il­sin­ti ne­si­no­ri, žvilg­te­liu ko­ri­do­riun ir ap­tin­ku sie­nas puo­šian­čius Shalt­mi­ros, apie ku­rią „Šiau­rės At­ėnuo­se“ ne­se­niai ra­šė Ais­tė Pau­li­na Vir­bic­kai­tė, dar­bus. Pa­ro­dos ne­įpras­to­se erd­vė­se be­veik vi­suo­met pa­trau­kia iš­le­pin­tą lan­ky­to­jo akį, ne­įpras­tos pa­ro­dos – tuo la­biau.

Ne­tru­kus pa­si­ro­do ir pa­ti me­ni­nin­kė. Pra­si­de­da ne­oni­nis bo­dy art, da­žai lie­ja­si lais­vai. Tam­pi me­no kū­ri­niu sa­vo va­lia ar­ba ne, mat kliū­va vi­siems. Ne­tru­kus tie vi­si švy­ti ža­lia bei­gi ro­ži­ne spal­va.

Taip ke­lioms va­lan­doms pra­ran­du ta­pa­ty­bę, te­su ža­lia dė­mė ne­ap­rė­pia­moj juo­du­moj. Su­si­lie­ju su ki­to­mis švy­tin­čio­mis dė­mė­mis ir ap­si­gy­ve­nu mo­men­te, ku­ria­me nė­ra var­dų. Gar­sas ir vaiz­das pri­me­na Gas­pa­ro Noé še­dev­ro „En­ter the Void“ psi­cho­de­li­ką.

Įpu­sė­jus anks­ty­vam ryt­me­čiui, pra­kai­to sro­vė­mis iš­te­ki­nus pas­ku­ti­nes jė­gas, pub­li­ka ima skirs­ty­tis. Ne kar­tą te­ko ma­ty­ti, kaip va­ka­ras (ry­tas) bū­tent taip ir bai­gia­si, bet šį­kart nu­ste­bi­no ypa­tin­gas Ar­man­to, „Ag­har­ta“ ly­de­rio, ge­bė­ji­mas ben­drau­ti su pub­li­ka. Ne­pa­me­nu, ka­da pas­ku­ti­nį­kart ma­čiau to­kią ener­gin­gą as­me­ny­bę, su­ge­ban­čią taip pa­pras­tai už­krės­ti sa­vo ener­gi­ja mi­nią ko­ne snū­du­riuo­jan­čių šo­kė­jų.

Šiaip ar taip, vis­kas anks­čiau ar vė­liau bai­gia­si. Bai­gė­si ir noi­se we­ek. Triukš­min­gai, links­mai, šo­kiais po­kiais, me­nu be tai­syk­lių.

At­ro­do, bai­gė­si ir di­džio­sios spūs­tys ke­liuo­se. Ir kar­de­liai, astrai pra­ei­vių del­nuo­se ne­be­žy­di. Vė­jas gat­vė­mis šluo­ja pur­vi­nas po­pie­riaus skiau­tes. Gal­būt ki­tais me­tais kai ku­rie iš mū­sų lanks­tys ori­ga­mius ir vie­toj triukš­mau­jan­čių kar­delių pir­kė­jų klau­sy­sis mu­zi­ki­nio triukš­mo.