Kū­no ir są­mo­nės fi­lo­so­fi­jė­lės pa­gal Mu­ra­ka­mi

DALIA ZABIELAITĖ

Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi. Ką aš kal­bu, kai kal­bu apie bė­gi­mą. Iš ja­po­nų k. ver­tė Jur­gi­ta Po­lons­kai­tė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 191 p.

Kad šiuo­lai­ki­nis ja­po­nų ra­šy­to­jas Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi (g. 1949) mėgs­ta va­ka­rie­tiš­ką mu­zi­ką (džia­zą, ro­ką, kla­si­ką), tur­būt ži­no kiek­vie­nas jo ro­ma­nų skai­ty­to­jas. Jo kny­gų per­so­na­žai klau­so kaip tik to­kios mu­zi­kos. Bet kad šis ste­bė­ti­nai pro­duk­ty­vus ra­šy­to­jas yra dar ir il­gų dis­tan­ci­jų bė­gi­kas nepro­fe­sio­na­las, tur­būt ži­no ne kiek­vie­nas. Ir dar koks bė­gi­kas! Di­de­lius at­stu­mus bė­gio­jan­tis kas­dien, kai tik ga­li. Vi­sur, kur be­gy­ven­tų – Ja­po­ni­jo­je, JAV, Ha­va­juo­se. Nuo­sek­liai be­si­ren­gi­antis kas­me­ti­niams Bos­to­no, Niu­jor­ko ar To­ki­jo ma­ra­to­nams. Ir taip jau nuo 1982-ųjų, be­veik nuo ta­da, kai pra­dė­jo ra­šy­ti. „Esu bė­gio­jan­tis ra­šy­to­jas“, – taip sa­ve api­bū­di­na šio­je nau­jo­je į lie­tu­vių kal­bą iš­vers­to­je kny­go­je. Ki­to­kio­je nei iki šiol iš­vers­to­sios (dau­giau nei de­šimt). Kiek ne­ti­kė­to­je ir ma­lo­niai nu­ste­bi­nan­čio­je. Mat tai ne­be ro­ma­nas, o, pa­sak au­to­riaus, me­mu­a­rai, ku­riuo­se „per veiks­mo „bėg­ti“ priz­mę no­rė­jau pa­mė­gin­ti sa­vaip api­ben­drin­ti, kaip šį ge­rą ket­vir­tį am­žiaus nu­gy­ve­nau kaip ra­šy­to­jas ir kaip „ei­li­nis žmo­ge­lis“ (p. 188). Ši ne­di­du­kė, pa­trauk­liai pa­pras­ta ir kuk­li au­to­biog­ra­fi­nė kny­ga lei­džia kiek pa­žin­ti šio pri­va­tu­mą sau­gan­čio ra­šy­to­jo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą ir as­me­ny­bę, čia san­tū­riai at­si­ve­rian­čią. Ši kny­ga nė­ra nei bė­gi­mo pro­pa­ga­vi­mas, nei mo­ra­li­zuo­jan­tis ra­gi­ni­mas bū­ti svei­kiems. Nie­kam ne­no­rė­da­mas pri­mes­ti sa­vo­jo kaip vie­nin­te­lio tei­sin­go gy­ve­ni­mo bū­do, pa­brėž­da­mas, kad „kas vie­niems tin­ka, ki­tiems ne­tin­ka“ (p. 52), ra­šy­to­jas ap­mąs­to sa­vo gy­ve­ni­mo pa­tir­tį, ką jam reiš­kia lais­vai pa­si­rink­tas jo pri­gim­ties fi­zi­nes ir psi­chi­nes sa­vy­bes ati­tin­kan­tis bė­gi­mas.

Kaip Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi mi­ni kny­gos pa­bai­go­je, šį teks­tą jis ra­šė „nuo 2005 me­tų va­sa­ros iki 2006 me­tų ru­dens“. „Tai nė­ra toks teks­tas, ku­rį bū­tų ga­li­ma už­ra­šy­ti vie­nu at­si­kvė­pi­mu, to­dėl ra­šiau ne­sku­bė­da­mas, ra­dęs lais­vo lai­ko tarp ki­tų dar­bų“ (p. 187). Ko­kius dar – ne tik kū­ry­bos, bet ir ver­ti­mo, re­da­ga­vi­mo, pa­skai­tų skai­ty­mo ir ki­to­kius – dar­bus jis dir­ba, trum­pai var­di­na šio­je kny­ge­lė­je. Ją skai­ty­da­mas jun­ti, kad ji pa­ra­šy­ta leng­vai, ke­liais pri­sė­di­mais, in­ten­sy­viai prie jos ne­dir­bant, gal net ne­trokš­tant daug kal­bė­ti apie sa­ve ir taip sa­ve su­reikš­min­ti. Bet kal­bant at­vi­rai ir es­min­gai, pa­čios gy­ve­ni­mo tik­ro­vės pa­ža­din­tas min­tis, vie­ną ki­tą kar­tais gal ir pa­si­kar­to­jan­čią, iš­sa­kant kuo tiks­liau, glaus­tais, grakš­čiais, kruopš­čiai nu­šli­fuo­tais sa­ki­niais, be jo­kių įman­try­bių. Ge­rą gy­ve­ni­mo ke­lio ga­lą nu­ė­jęs Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi vis dar ste­bi­si sa­vą­ja pri­gim­ti­mi ir ta­pa­ty­be, ją ste­bi, me­di­tuo­ja ir ban­do su­pras­ti. Jau pa­sie­kęs fi­zi­nių ga­li­my­bių vir­šū­nę ir nuo­lan­kiai, skaid­riai pri­iman­tis ne­iš­ven­gia­mą kū­no se­nė­ji­mą, ku­rį spor­tuo­jan­tis žmo­gus grei­čiau ir jaut­riau pa­jun­ta nei ne­spor­tuo­jan­tis.

Šią au­to­biog­ra­fi­nę kny­ge­lę su­da­ro de­vy­ni sky­re­liai, kiek­vie­nas iš jų pra­si­de­da kaip die­no­raš­čio įra­šas. Pir­ma­s da­ry­tas 2005 me­tų rug­pjū­čio 5 die­ną Ha­va­juo­se, Kau­ai sa­lo­je, kur ra­šy­to­jas pa­bė­go nuo karš­tos Kemb­ri­džo va­sa­ros kan­ky­nės, kad to­je gai­vaus oro sa­lo­je ga­lė­tų kas­dien ra­šy­ti ir bė­gio­ti, reng­tis lap­kri­tį vyk­sian­čiam Niu­jor­ko ma­ra­to­nui. O pas­ku­ti­nis – 2006 me­tų spa­lio 1 die­ną Ni­i­ga­tos pre­fek­tū­ro­je, Mu­ra­ka­mio mies­te, kur jis at­vy­ko jau ke­lin­tą kar­tą da­ly­vau­ti triat­lo­no var­žy­bo­se. Ki­ti įra­šai da­ry­ti To­ki­ju­je, Kemb­ri­dže, Ho­kai­de prie Sa­ro­mos eže­ro. Iš tų vie­to­vių nuo­ro­dų ma­ty­ti, ko­kį pa­ly­gin­ti jud­rų gy­ve­ni­mą gy­ve­na šis ra­šy­to­jas.

Kaip die­no­raš­tis pra­si­dė­ję sky­re­liai ne­pa­ste­bi­mai virs­ta eseis­ti­nio ar, kaip ra­šo pats au­to­rius, „lais­vo sti­liaus teks­tu apie bė­gi­mą“ (p. 9). Ir ne tik apie bė­gi­mą. Šio­je ma­žy­tė­je kny­ge­lė­je yra vis­ko, la­ko­niš­kai ir po ne­daug: biog­ra­fi­nių de­ta­lių, sa­vo cha­rak­te­rio api­bū­di­ni­mų, pa­mąs­ty­mų apie ry­šį tarp bė­gio­ji­mo ir ra­šy­mo, tre­ni­ra­vi­mo­si sti­liaus ir eta­pų, bė­gi­ko džiaugs­mų, su­klu­pi­mų ir me­lan­cho­li­jos ap­ra­šy­mų, ra­šy­to­jo die­not­var­kės, val­gy­mo įpro­čių (pvz., lei­di­mo sau pa­si­mė­gau­ti šal­tu­tė­liu alu­mi) de­ta­lių, gy­ve­ni­mo ir spor­ta­vi­mo fi­lo­so­fi­jos įžval­gų. Per­ėji­mai nuo vie­no­kių prie ki­to­kių min­čių pa­sa­ko­ji­mui su­tei­kia di­na­miš­ku­mo, ku­ris gra­žiai pa­gy­vi­na sa­vi­tą mu­ra­ka­miš­ką, ra­mų, me­di­ta­ty­vų, kam nors gal kiek mo­no­to­niš­ką kal­bė­ji­mo sti­lių. Šeš­tąją de­šim­tį gy­ve­nan­tis ra­šy­to­jas pri­si­me­na pra­ei­tį (pvz., tre­či­ą­ją de­šim­tį, kai ve­dė ir bai­gęs uni­ver­si­te­tą ati­da­rė džia­zo klu­bą) ir vėl grįž­ta į da­bar­tį, trum­pais pri­si­mi­ni­mais ir ap­mąs­ty­mais skai­ty­to­ją nuo pat pra­džių įtrauk­da­mas į sa­vo lai­kiš­ko gy­ve­ni­mo, lai­kiš­kos są­mo­nės ir lai­kiš­ko kū­no švie­sų ir erd­vų la­bi­rin­tą.

Ši kuk­li me­mu­a­rų kny­ga įdo­mi tuo, ką jo­je ra­šy­to­jas pro­fe­sio­na­las pa­pa­sa­ko­ja apie sa­vo kaip – gal­būt dau­ge­liui iki šiol dar ne­ži­no­mą – ei­li­nio, nors gal ne tik ei­li­nio bė­gi­ko gy­ve­ni­mą. Sa­vą­ją ta­pa­ty­bę jis bū­tent taip ir nu­sa­ko: ra­šy­to­jas (ir bė­gi­kas). Pir­miau­sia ra­šy­to­jas, pas­kui bė­gi­kas. Bet vie­na ne­at­sie­ja­ma nuo ki­ta. Jei ne­bū­tų bė­gi­kas, gal ne­bū­tų ir ra­šy­to­jas. Jei ne­bū­tų ra­šy­to­jas, gal ne­bū­tų ir bė­gi­kas. Šio­je kny­go­je, be kit­ko, yra ir gar­su­sis Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi gy­ve­ni­mo kryž­ke­lės epi­zo­das – kaip, vi­di­nio bal­so, pra­bi­lu­sio 1978 me­tų ba­lan­džio 1-ąją beis­bo­lo sta­dio­ne ste­bint rung­ty­nes, pa­stū­mė­tas, jis pa­no­ro ra­šy­ti. Ki­taip nei ant­ri­niai šal­ti­niai, pats ra­šy­to­jas pa­sa­ko­da­mas šį epi­zo­dą sub­ti­liai at­sklei­džia sa­vo ap­si­spren­di­mų ir vi­di­nių mo­ty­vų niu­an­sus. Sun­kiai dirb­da­mas sa­va­ja­me džia­zo ba­re To­ki­ju­je („kiek­vie­ną die­ną pats sto­vė­da­vau už ba­ro ir plak­da­vau kok­tei­lius, ga­min­da­vau val­gius“, p. 37), jis trum­po­mis lais­vo­mis va­lan­do­mis pa­ra­šė pir­mą­jį kū­ri­nį „Klau­sy­kis vė­jo dai­nos“, už jį bu­vo ap­do­va­no­tas jau­nų­jų ra­šy­to­jų pre­mi­ja. Vis dar tu­rė­da­mas sa­vo mė­gė­jiš­ką ver­slą pa­ra­šė dar vie­ną ne­la­bai rim­tą dar­bą „1973-ių­jų pin­bo­las“. Taip pra­dė­jęs nu­spren­dė at­si­dė­ti vien tik ra­šy­mui. Ne­kreip­da­mas dė­me­sio į ap­lin­ki­nių prieš­ta­ra­vi­mus, ri­zi­kuo­da­mas tuo, ką jau bu­vo pa­sie­kęs, par­da­vė džia­zo klu­bą ir pra­dė­jo gy­ven­ti kaip ra­šy­to­jas – „kiek­vie­ną die­ną pa­lin­kus prie sta­lo ra­šy­ti kiek tik šir­dis gei­džia“ (p. 39). Taip ra­do­si jo pir­mas di­des­nis ro­ma­nas „Avies me­džiok­lė“ (Ja­po­ni­jo­je jis iš­leis­tas 1982 me­tais). Pa­sak Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi, tai bu­vo jo „tik­ra­sis de­biu­tas“ (p. 40). Nuo ta­da – „kai ap­si­spren­džiau tap­ti ra­šy­to­ju pro­fe­sio­na­lu“ (p. 41) – ir pra­dė­jo kas­dien bė­gio­ti. Trum­pai, bet įdo­miai, su sub­ti­liais niu­an­sais jis pa­sa­ko­ja ir apie tai, kaip bė­gio­ji­mas ir ra­šy­mas pa­kei­tė lig­to­li­nį jo gy­ve­ni­mo bū­dą, ko kiek­vie­ną ry­tą bė­gio­da­mas iš­mo­ko apie ra­šy­mą ir kt. Ra­šy­to­jas čia ne­bi­jo kal­bė­ti apie, jo žo­džiais, ba­na­lo­kus, nai­vo­kai skam­ban­čius da­ly­kus. Vei­kiau tai są­mo­nin­gai da­ro, kad pa­ro­dy­tų, jog bū­tent tie men­ku­čiai, gal ir ne­la­bai reikš­min­gi da­ly­kai ta­po ver­tin­ga jo sa­vi­to gy­ve­ni­mo bū­do ir gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jos da­li­mi: kas esu, esu „tų ba­na­lių įvy­kių re­zul­ta­tas“ (p. 12).

Skai­ty­da­mas šią kny­gą bent kiek su­pran­ti, kas, kaip as­me­ny­bė, yra ra­šy­to­jas Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi. Kai tik ga­li, kas­dien rim­tai bė­gio­jan­tis, „net jei­gu kas nors man sa­ko, kad tik­ri me­ni­nin­kai taip ne­da­ro“ (p. 107). Šia kny­ga kal­ba tas pats ra­šy­to­jo aš kaip ir jo ro­ma­nuo­se – pa­brė­žian­tis drą­sų ge­bė­ji­mą prieš­ta­rau­ti vi­suo­me­nės nor­moms, ap­lin­ki­nių nuo­mo­nėms, ge­bė­ji­mą įsi­klau­sy­ti į sa­vo vi­di­nį aš ir leis­tis į as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo ke­lio paieš­kas, ne­bi­jant tap­ti ki­to­kiam nei ki­ti. Kaip kad jis pats ne­pa­bū­go tap­ti ki­to­niš­ku ja­po­nų ra­šy­to­ju, sa­vi­tą li­te­ra­tū­ri­nį bal­są at­ra­du­siu per Va­ka­rų po­pu­lia­ri­ą­ją ir rim­tą­ją kul­tū­rą.

Tik­ro­viš­kai ir pa­pras­tai ra­šy­to­jas čia ap­ra­šo ir tuos na­tū­ra­liai iš jo gy­ve­ni­mo ir vi­di­nio aš iš­plau­kian­čius ypa­tin­gus pa­ty­ri­mus ar po­el­gius, ku­rie, ki­tų aki­mis žiū­rint, gal­būt yra „be­pro­tys­tės“, ku­rių „nor­ma­lūs žmo­nės“ ne­da­ro (p. 111). To­kiais sa­ve lai­kan­čių žmo­nių aki­mis, gal­būt be­pro­tys­tė yra per ne­įsi­vaiz­duo­ja­mą va­sa­ros karš­tį vie­nam dar tik pra­de­dan­čiam bė­gi­kui tik­ro­jo ma­ra­to­no tė­vy­nė­je Grai­ki­jo­je 1983 me­tais bėg­ti gar­sų­jį marš­ru­tą At­ėnai–Ma­ra­to­nas – pir­mą­jį sa­vo gy­ve­ni­me ma­ra­to­ną (42,195 km), no­rint sa­vo pa­ties aki­mis pa­ma­ty­ti se­niau­sią pa­sau­ly­je ma­ra­to­no ke­lią. Ar­ba 1996 me­tais Ja­po­ni­jo­je bėg­ti ul­tra­ma­ra­to­ną (100 km) ap­link Sa­ro­mos eže­rą – „žiau­ri­ą­sias lenk­ty­nes“ (p. 112), „svei­ku pro­tu ne­su­vo­kia­mą“ da­ly­ką (p. 113) – no­rint iš­ban­dy­ti sa­ve, pa­žiū­rė­ti, ką ypa­tin­go šis veiks­mas su­teiks sa­vi­mo­nei. Ir dar – ryž­tis iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas triat­lo­no var­žy­bo­se, ku­rias su­da­ro il­go­kos plau­ki­mo, va­žia­vi­mo dvi­ra­čiu ir bė­gi­mo rung­tys. Gal­būt kiek ki­to­kia be­pro­tys­tė yra ko­lek­cio­nuo­ti vi­ni­li­nes plokš­te­les. Taip ra­šy­to­jas su san­tū­ria nuo­sta­ba ir šyp­se­na pa­sa­ko­da­mas apie sa­ve tar­si ban­do pra­plės­ti skai­ty­to­jo są­mo­nės ri­bas, kvies­da­mas ne­žiū­rė­ti į tik­ro­vę per­ne­lyg siau­rai, bū­ti at­vi­ram pla­čioms gy­ve­ni­mo ir sa­vo­jo aš ga­li­my­bėms, nau­jiems klo­dams.

Tai kny­ga apie dis­cip­li­nuo­tą, nuo­sek­lų, bet ne griež­tą, vei­kiau pri­si­tai­kan­tį prie ap­lin­ky­bių spor­ta­vi­mą ne re­zul­ta­tams, o gy­ve­ni­mui. Taip jau iš­ėjo, kad jos ver­ti­mas Lie­tu­vo­je pa­si­ro­dė ypa­tin­gu lai­ku – kai Lon­do­no olim­pi­nės žai­dy­nės, to­ji pro­fe­sio­na­lio­jo spor­to šven­tė, ku­rios tie­siog ne­ga­lė­jai ne­žiū­rė­ti, ėjo į pa­bai­gą. Ir į pa­bai­gą pa­ga­liau ėjo LRT „Lon­do­nia­da“ su sa­vo azar­tiš­ku re­zul­ta­tų, per­ga­lių, vie­tų, me­da­lių skai­čia­vi­mu. Šia­me kon­teks­te ne­la­bai be­si­no­rė­jo at­si­vers­ti dar ir šią kny­gą apie spor­tą. Bet at­si­ver­ti, pra­de­di skai­ty­ti ir su­pran­ti, kad ji iš­ėjo pa­čiu lai­ku, kiek ki­taip ir kai ką įdo­maus pa­sa­kan­ti apie spor­tuo­jan­tį žmo­gų. Šį ki­to­kį kal­bė­ji­mą tur­būt bū­tų pra­var­tu iš­girs­ti ir ne vie­nam jau­nam spor­tuo­jan­čiam žmo­gui. Gal­būt bū­si­mam olim­pie­čiui, juo­lab spor­tuo­jan­čiam ne vien dėl to, kad toks tap­tų. Ban­dan­čiam ir to­liau spor­tuo­ti, kai per­ga­lių, vie­tų ir me­da­lių skai­čia­vi­mu be­si­rū­pi­nan­tis tre­ne­ris pa­sa­ko, kad esi vi­siš­kai ne­per­spek­ty­vus.

Pa­sa­ko­da­mas apie sa­vo pa­ti­rtį, Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi čia aiš­kiai ir at­vi­rai iš­sa­ko ne vie­ną jam svar­bią ir gal­būt ki­tiems tap­sian­čią svar­bią gy­ve­ni­mo, ra­šy­mo ir spor­ta­vi­mo tie­są. Tur­būt pa­grin­di­nė per vi­są kny­gą plė­to­ja­ma min­tis bū­tų ta, kad tik nuo­la­ti­nis, at­kak­lus dar­bas, su­si­kon­cen­tra­vi­mas į jį, ge­bė­ji­mas džiaug­tis tuo, ką da­rai, žmo­gui suteiktų dva­si­nių ir fi­zi­nių ga­lių puo­se­lė­ji­mas, dis­cip­li­na, pri­ori­te­tų su­si­dė­lio­ji­mas ir yra tai, kas gy­ve­ni­mui tei­kia pras­mę. Šis bė­gio­jan­tis ra­šy­to­jas ne­syk pa­kar­to­ja, kad ne re­zul­ta­tai, bet pats veiks­mas, mė­ga­vi­ma­sis juo jam yra svar­biau­sias da­ly­kas. Kad tai, ką pa­sie­kė, pa­sie­kė at­kak­liai ir sun­kiai, bet su džiaugs­mu ir iš šir­dies dirb­da­mas – ta­da, kai tu­rė­jo džia­zo ba­rą, ta­da, kai ta­po ra­šy­to­ju pro­fe­sio­na­lu.

Kny­ga „Ką aš kal­bu, kai kal­bu apie bė­gi­mą“ Ja­po­ni­jo­je pa­si­ro­dė 2007 me­tais, ra­šy­to­jui jau ket­vir­tį am­žiaus bė­gio­jant ir ra­šant. Jau pa­ra­šius sa­vo di­džiuo­sius ro­ma­nus. Jie be­maž vi­si iš­vers­ti į lie­tu­vių kal­bą – įvai­rių ver­tė­jų, vie­ni iš ver­ti­mų į an­glų kal­bą, ki­ti iš ori­gi­na­lo, t. y. ja­po­nų kal­bos, kaip ją ra­šy­to­jas api­bū­di­na – tai „ma­no dar­bo kal­ba“, ku­ria pa­lin­kęs prie sta­lo ra­šo teks­tus (p. 108). Šios jo kny­ge­lės lie­tu­viš­kas ver­ti­mas ypa­tin­gas ir ver­tin­gas tuo, kad tai yra dar vie­nos jau­nos ver­tė­jos ban­dy­mas vers­ti šį ra­šy­to­ją ir šį­kart bū­tent iš ori­gi­na­lo kal­bos (o juk gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros ver­tė­jų iš ja­po­nų kal­bos Lie­tu­vo­je kol kas yra vos ke­le­tas).

Pa­žvel­gus į kny­ge­lės ant­raš­tę, kam nors gal­būt į gal­vą at­eis ir to­kia min­tis – ra­šy­to­jas ne­be­tu­ri apie ką ra­šy­ti, tai ir ra­šo apie kaž­ko­kį bė­gi­mą. Ta­čiau per­skai­tęs ją su­pran­ti, kad tai ne toks at­ve­jis. Prie­šin­gai, ra­šy­to­jas, be kit­ko, čia pa­sa­ko­ja, kaip gy­ve­na, kad iš­veng­tų to li­te­ra­tū­ri­nio iš­se­ki­mo. Ir jam pa­vyks­ta ši­to iš­veng­ti. Iš­lei­dęs „Ką aš kal­bu, kai kal­bu apie bė­gi­mą“, to­liau gy­ven­da­mas taip, kaip ap­ra­šo šio­je kny­go­je, per tre­jus me­tus jis pa­ra­šė ir 2009 me­tais pub­li­ka­vo sa­vo nau­jau­sią ir sto­riau­sią ro­ma­ną „1Q84“ – jo ver­ti­mas į lie­tu­vių kal­bą jau iš­leis­tas tri­mis kny­go­mis. Šio ro­ma­no ant­raš­tė, kaip ži­no­ma, yra Ge­or­ge’o Or­wel­lo „1984-ųjų“ pa­ra­fra­zė. Kny­ge­lės apie bė­gi­mą pa­va­di­ni­mas, kaip jos pa­bai­go­je nu­ro­do au­to­rius, yra jo mėgs­ta­mo ra­šy­to­jo Ra­y­mon­do Car­ve­ro no­ve­lių rink­ti­nės pa­va­di­ni­mo „Ką mes kal­ba­me, kai kal­ba­me apie mei­lę“ pa­ra­fra­zė. Vie­no iš ge­riau­sių Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi ro­ma­nų „Nor­ve­gų gi­ria“ ant­raš­tė pa­si­sko­lin­ta iš bit­lų dai­nos. Taip gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos vie­nat­vę bran­gi­nan­tis ra­šy­to­jas mez­ga kul­tū­ri­nį, in­ter­teks­ti­nį dia­lo­gą su jam svar­biais Va­ka­rų kū­rė­jais, sa­vo kū­ri­niuo­se jung­da­mas ry­tie­tiš­kus ir va­ka­rie­tiš­kus min­ties ir for­mos ele­men­tus.

Kny­go­je „Ką aš kal­bu, kai kal­bu apie bė­gi­mą“ va­ka­rie­tiš­ka gy­ve­ni­mo, ra­šy­mo ir spor­ta­vi­mo iš­min­tis glau­džiai su­si­pi­na su ry­tie­tiš­ka. Kai ra­šy­to­jas sa­ko, kad „re­a­lia­me gy­ve­ni­me vis­kas taip sklan­džiai ne­si­klos­to“ (p. 154), kad „pa­sau­lis su­si­de­da iš vi­so­kių žmo­nių“ (p. 26), kad „skir­tin­gi žmo­nės tu­ri skir­tin­gas ver­ty­bes ir pa­gal jas gy­ve­na” (p. 26), kad „ne­ga­li vi­siems bū­ti ge­ras“ (p. 45), kad „iš es­mės gy­ve­ni­mas nė­ra tei­sin­gas“ (p. 51), kad „žmo­gus taip jau su­kur­tas, kad mėgs­ta­mus da­ly­kus na­tū­ra­liai tę­sia, o ne­mėgs­ta­mų – ne“ (p. 51), kad „nė­ra to­kio žmo­gaus, ku­ris vi­sa­da vien tik lai­mė­tų ir lai­mė­tų“ (p. 61), – tai, re­gis, yra pa­pras­tos va­ka­rie­tiš­kos ar tie­siog ben­dros vi­siems gy­ve­ni­mo tie­sos. Jas ra­šy­to­jas ne­pa­ste­bi­mai, leng­vai su­sie­ja su ry­tie­tiš­ka dze­no iš­min­ti­mi, ši nu­spal­vi­na ne vie­ną šios kny­gos sa­ki­nį. Pa­vyz­džiui, kai ra­šo: „Net ir pa­tys pa­pras­čiau­si da­ly­kai, jei­gu jie da­ro­mi kas­dien, il­gai­niui pa­virs­ta kon­tem­plia­ci­ja, tam tik­ra me­di­ta­ci­ja“ (p. 6). Kai sa­ko, kad „bėg­da­mas aš vien tik bė­gu. Iš es­mės bė­gu vi­siš­ko­je tuš­tu­mo­je. O gal at­virkš­čiai, bė­gu tam, kad pa­siek­čiau tuš­tu­mą“ (p. 24). Kai tei­gia, kad „tai, kas tu­ri tik­rą ver­tę, ne­re­tai įgy­ja­ma tik per to­kį ne­efek­ty­vų veiks­mą“ (p. 183). Kai trum­pais ry­tie­tiš­kais štri­chais ap­ra­šo bė­gio­jant jį džiu­gi­nan­tį auk­si­nį ru­de­nį, ma­lo­niai kū­ną at­vė­si­nan­tį ar­ba lei­džian­tį il­sė­tis lie­tų. Kai bėg­da­mas ste­bi ap­lin­ką ir me­di­ta­ty­viai iš­gy­ve­na ne­su­lai­ko­mą me­tų lai­kų kai­tą, to­je gam­tos mo­zai­ko­je ir ta­me lai­ko srau­te pa­si­jus­da­mas esąs „tik mik­ro­sko­pi­nė da­le­ly­tė“ (p. 98).

Plė­to­da­mas pa­grin­di­nę kny­gos te­mą jis da­ro ir prie­šin­gą da­ly­ką – kaip jam sve­ti­mą at­me­ta ry­tie­tiš­ką ra­šy­to­jo sam­pra­tą. Tą ste­re­o­ti­piš­ką, mi­to­lo­gi­zuo­tą ra­šy­to­jo pa­veiks­lą, Ja­po­ni­jo­je „gi­liai įsi­šak­ni­ju­sį po­žiū­rį“, kad, tik „vi­siems lai­kams at­si­sky­ręs nuo že­miš­ko­jo pa­sau­lio, ra­šy­to­jas pri­ar­tės prie kaž­ko ty­res­nio, tu­rin­čio me­ni­nę ver­tę“ (p. 103). Nors toks po­lin­kis mi­to­lo­gi­zuo­ti tur­būt yra ne tik ry­tie­tiš­kas. Vi­sos Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi kaip bė­gio­jan­čio ra­šy­to­jo pa­stan­gos, re­gis, ir yra nu­kreip­tos į tos mi­to­lo­gi­za­ci­jos at­me­ti­mą, į jam gy­vy­biš­kai svar­baus ry­šio su že­miš­ka ir kū­niš­ka tik­ro­ve pa­lai­ky­mą. Šio­je kny­ge­lė­je jis iš­dės­to sa­vą­ją ra­šy­to­jo sam­pra­tą, ku­ri ati­tin­ka jo as­me­ny­bę. Kaip apie ku­rian­čiam žmo­gui bū­ti­nas sa­vy­bes jis kal­ba apie ta­len­tą, ge­bė­ji­mą su­si­kon­cen­truo­ti ir iš­lai­ky­ti nuo­lati­nio dar­bo rit­mą. Ap­ta­ria, koks yra šių sa­vy­bių san­ty­kis jo pa­ties kū­ry­bi­nia­me gy­ve­ni­me (p. 83–84). Kū­ry­bą, kny­gų ra­šy­mą jis api­bū­di­na kaip ne tik pro­ti­nį, bet ir „iš es­mės fi­zi­nį dar­bą“ (p. 85), sa­ky­da­mas, kad ra­šy­to­jas „mąs­to vi­su kū­nu“ (p. 86). Ne­mi­nė­da­mas gau­tų pres­ti­ži­nių li­te­ra­tū­ri­nių ap­do­va­no­ji­mų ir gar­bės dak­ta­ro laips­nių, apie sa­ve jis sa­vik­ri­tiš­kai kal­ba kaip apie „ne­to­bu­lą žmo­gų“, ei­nan­tį „pil­ko­ku gy­ve­ni­mo ke­liu“ (p. 88), kaip apie „la­bai ri­bo­tų ga­bu­mų ra­šy­to­ją“, ta­len­to spra­gas tu­rin­tį „iš vi­sų pu­sių už­kam­šy­ti pa­stan­go­mis ir dar­bu“ (p. 88).

Kaip šio­je kny­go­je sa­ko Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi, jo skai­ty­to­jai yra „dau­giau­sia jau­ni­mas“ (p. 46), iš­ti­sa jau­nes­nės ir vy­res­nės jau­nuo­me­nės kar­ta, au­gan­ti ir gy­ve­nan­ti su jo ro­ma­nais (kad jis tu­ri daug skai­ty­to­jų ir Lie­tu­vo­je, ro­do tas fak­tas, jog vi­si jo anks­ty­vie­ji ro­ma­nų ver­ti­mai jau su­lau­kė net ke­lių pa­kar­to­ti­nių lei­di­mų). Į šią kar­tą, gal dar jau­nat­viš­kai im­lią ir drą­sią, gal jau pa­ty­ru­sią eg­zis­ten­ci­jos me­lan­cho­li­ją ir se­nė­ji­mą, orien­tuo­da­ma­sis ra­šė ir šią kny­ge­lę, ku­rio­je kal­bė­da­mas apie bė­gi­mą kai ką svar­baus no­rė­jo pa­sa­ky­ti ir apie gy­ve­ni­mą – tai, ką vie­ni lai­ko ba­na­lio­mis tie­so­mis, pa­da­ry­da­mas ne­ba­na­lio­mis. Gal­būt ne vie­nam ši kny­ge­lė taps vie­na mėgs­ta­miau­sių iš šio ra­šy­to­jo pa­ra­šy­tų­jų, su­jau­dins nuo­šir­džiu ir san­tū­riu gy­ve­ni­miš­ku pa­sa­ko­ji­mu, per jį at­si­ve­rian­čia as­me­ny­be – ją per­skai­tęs jau­tie­si taip, lyg bū­tum tik­rai pa­ben­dra­vęs su ra­šy­to­ju. Ne vie­nam skai­ty­to­jui „Ką aš kal­bu, kai kal­bu apie bė­gi­mą“ už­degs švie­są – lyg tas švie­sus ap­skri­ti­mas lie­tu­viš­ko lei­di­mo vir­še­lio ap­lan­ka­le – kaip tiks­lą, at­ra­mos taš­ką, užuot klai­džio­jus tar­si rū­ke, ieš­ko­ti­ną gy­ve­ni­mo ke­lio prie­ky­je ir sa­vo­jo aš gel­mė­je. Kiek­vie­nam sa­vi­tą, kiek­vie­no pri­gim­tį ir as­me­ny­bę ati­tin­kan­tį tikslą, į kurį ei­ti ra­šy­to­jas kvie­čia taip, kaip jis ei­na į sa­vą­jį – nuo­sek­lio­mis pa­stan­go­mis ir at­kak­liu dar­bu.

Metų verstinės knygos projektas