Kartais Michaelis tyli

MOJCA KUMERDEJ

Na­mas, ku­ria­me gy­ve­nu, yra di­de­lis. Bet ta­me na­me ne­gy­ve­no­me vi­są lai­ką. Kai bu­vau dar vi­sai ma­ža, gy­ve­no­me bu­te, bet aš to ne­pri­si­me­nu. Ta­da tė­ve­lis, ku­ris yra ad­vo­ka­tas, už­si­dir­bo dau­gy­bę pi­ni­gų ir mes nu­si­pir­ko­me šį na­mą su di­džiu­liu so­du, ja­me yra ir pa­vė­si­nė, o va­sa­rą tė­ve­lis pri­pu­čia di­džiu­lį ap­skri­tą ba­sei­ną, kad vi­si ga­lė­tu­me mau­dy­tis. Iš vi­sų mū­sų la­biau­siai mėgs­tu mau­dy­tis aš, vy­res­nei se­sei gė­da vil­kė­ti mau­dy­mo­si kos­tiu­mė­lį, o man tai vi­sai ne­rū­pi, kar­tais jo vi­siš­kai ne­vil­kiu, ne­su­pran­tu, ko­dėl tu­rė­čiau jį vil­kė­ti, juk tri­na­si į kū­ną, o pas­kui, jei­gu esi šla­pias, jį rei­kia nu­si­vilk­ti, kaip vi­sa­da pri­me­na ma­my­tė. Su se­se ne­drau­gau­jam, tur­būt to­dėl, kad ji daug vy­res­nė. Ji jau bai­gia pa­grin­di­nę, o aš tik tre­čio­kė. Su ma­ni­mi ji el­gia­si taip, lyg bū­čiau kvai­las vai­kas ir nie­ko ne­su­pras­čiau. Bet aš ne­su to­kia kaip bro­lis, ku­ris už ma­ne yra tre­jais me­tais jau­nes­nis ir tik­ras kvai­lys. Be to, jis ir pik­tas. Kai kaž­ka­da smė­lio dė­žė­je ke­piau tor­tus sa­vo dviem lė­lėms, tig­rui ir meš­kiu­kui, iš­gir­dau, kaip jis kaž­ko kva­to­ja­si po me­džiu ir ma­ne šau­kia. Nu­ė­jau pa­si­žiū­rė­ti ir pa­ma­čiau, kad jis ran­ko­je už už­pa­ka­li­nių ko­jy­čių lai­ko ru­dą var­lę, su­ki­nė­ja ją ir juo­kia­si sa­ky­da­mas, kad nu­pjaus jai tas ko­jas, nes jam įdo­mu, ar ga­lės var­lė šo­ki­nė­ti tik ant dvie­jų prie­ki­nių. Dur­niau, at­kir­tau jam, var­lėms pa­šok­ti rei­kia vi­sų ke­tu­rių ko­jų, juk ki­taip jos ne­ga­li at­si­spir­ti nuo že­mės! O jis jau mo­ja­vo pei­liu­ku, ku­rio ma­ma jam ne­lei­džia im­ti, bet bro­lis jį ir vėl pa­si­ė­mė iš stal­čiaus ar­ba kur nors pa­vo­gė. Taip, jis ir va­gia. Kar­tą iš ma­no kam­ba­rio nu­kniau­kė ste­buk­lin­gą­ją laz­de­lę, ku­ri spin­dė­da­vo rau­do­nai, kai pa­spaus­da­vau myg­tu­ką. Bu­vau įsi­ti­ki­nu­si, kad ją pa­ė­mė bro­lis, dėl to apieš­ko­jau jo kam­ba­rį ir ra­dau laz­de­lę pa­slėp­tą po spin­ta. Ta­da tai tik­rai su­py­kau! O kai bro­lis ma­ne iš­gir­do, tai at­bė­go į kam­ba­rį ir pa­ban­dė laz­de­lę man iš­plėš­ti iš ran­kų, aiš­ku, jam tai pa­vy­ko, nes be­si­mu­šant par­kri­tau ant nu­ga­ros, o ta­da bro­lis gry­nai iš pik­tu­mo taip laz­de­le tren­kė per sta­lą, kad ji su­lū­žo. Ma­niau, kad jį už­mu­šiu! Bet ma­my­tė ant jo ne­su­py­ko, kaip aš ma­niau, o už­rė­kė ant ma­nęs, sa­ky­da­ma, kad pa­lik­čiau bro­lį ra­my­bė­je ir ei­čiau į sa­vo kam­ba­rį. Kaip ta­da ir ant jos su­py­kau! Ma­my­tė ir tė­ve­lis mums vi­są lai­ką kal­ba, ko ne­ga­li­me da­ry­ti, mes jo­kiu bū­du ne­ga­li­me me­luo­ti ir vog­ti, tu­ri­me gra­žiai elg­tis ir ne­ga­li­me vie­nas ki­tam ko nors gai­lė­ti… Bet kai aš kuo nors pra­si­kals­tu, bau­džia­ma esu griež­čiau nei se­sė ir bro­lis, o kar­tais ma­ne nu­bau­džia ir la­bai ne­tei­sin­gai. Nors ma­my­tė sa­ko, kad tai ne­tie­sa ir kad su tė­ve­liu vie­no­dai griež­tai auk­lė­ja mus vi­sus, aš iš vi­sų tri­jų esu pro-ble-miš-kiau-sia.

Tą kar­tą bro­lis mo­ja­vo pei­liu ir ran­ko­se var­tė var­lę, ši vi­sais bū­dais ban­dė pa­spruk­ti. Su­šu­kau, kad pa­leis­tų ją, nes jai gi skau­da, o jis iš­si­su­ki­nė­jo ro­dy­da­mas aš­me­nis, ta­da aš jį par­grio­viau ant že­mės, su­da­viau jam kas­tu­vė­liu, iš­plė­šiau iš ran­kų pei­liu­ką ir tik­rai jam tru­pu­tį įspy­riau. Bet nu­baus­ta ir vėl bu­vau aš, o ne bro­lis! Jam ma­my­tė tik­tai pa­sa­kė, kad ne­ga­li­ma kan­kin­ti gy­vū­nų, o ma­ne ap­rė­kė dėl to, kad mu­šu bro­lį, ir tris die­nas man už­drau­dė ei­ti į so­dą. Bet jis kan­ki­no var­lę – ver­kiau. Griež­čiau už ma­ne tu­ri bū­ti bau­džia­mas bro­lis, bet ma­my­tė ma­ne tik šiurkš­čiai pa­tem­pė už ka­sos, kaip da­ro vi­sa­da, kai man no­ri su­duo­ti, bet ži­nau, kad man nie­ka­da ne­su­duos, nes ti­ki, kad ši­taip vai­kų auk­lė­ti ne­ga­li­ma.

To­mis die­no­mis grį­žu­si iš mo­kyk­los sė­dė­da­vau ant pa­lan­gės ir la­a­a­a­bai nuo­bo­džiau­da­vau. Šiek tiek pieš­da­vau ir žiū­rė­da­vau pro lan­gą, ar kar­tais pro ša­lį ne­pra­eis Mi­cha­e­lis. Net pa­skam­bin­ti jam ne­ga­lė­jau, nes iš ma­nęs tė­ve­liai bu­vo at­ėmę te­le­fo­ną, sa­vo kom­piu­te­rio dar ne­tu­riu, o ma­my­tės kom­piu­te­riu ga­liu žais­ti tik ta­da, kai ji man lei­džia. Kaž­ka­da, kai bu­vau nu­baus­ta, tė­ve­lis iš­ėmė kor­te­lę iš ma­no te­le­fo­no, dėl to nu­si­pir­kau ke­lias at­sar­gi­nes, bet kai jie su­ra­do ma­no kor­te­lių at­sar­gą, baus­da­mi iš ma­nęs at­ima vi­są te­le­fo­ną, to­dėl da­bar tau­pau, kad ga­lė­čiau nu­si­pirk­ti sa­vo slap­tą te­le­fo­ną.

Mi­cha­e­lis yra ma­no drau­gas. Jis gy­ve­no to­je pa­čio­je gat­vė­je, už tri­jų na­mų. Jo tė­vai ne­tu­ri vi­so na­mo, nes ne­tu­ri tiek pi­ni­gų, kiek jų tu­ri­me mes, to­dėl gy­ve­na bu­te ant­ra­me aukš­te, o iš to bu­to iš­li­pus pro lan­gą ga­li­ma nu­lip­ti že­myn treš­nės ka­mie­nu. Ži­nau tai, nes net ke­lis kar­tus su Mi­cha­e­liu bu­vo­me nu­li­pę, bet ne dėl to, kad bū­tų nu­baus­tas ir būtų no­rė­jęs pa­bėg­ti iš sa­vo kam­ba­rio, juk jis nie­ka­da ne­bu­vo ši­taip bau­džia­mas kaip aš, mes šiaip sau nu­li­po­me, žais­da­mi. Mi­cha­e­lis lan­kė ki­tą kla­sę. Ir jam at­ro­do siau­bin­ga, kad ma­no bro­lis kan­ki­na var­les ir gau­do dru­gius. Ma­no bro­lis dru­gius su­gau­na tin­kle­liu, pas­kui juos per­ve­ria smeig­tu­kais ir už­da­ro dė­žu­tė­je su stik­li­niu dang­te­liu, kad ga­lė­tų pa­ro­dy­ti ki­tiems. Ma­my­tei ir tė­ve­liui tai at­ro­do nor­ma­lu, jie ma­no bro­liu net­gi di­džiuo­ja­si ir aiš­ki­na drau­gams, kad jis ši­taip my­li gam­tą ir do­mi­si ja. Bet aš vi­so to ne­su­pran­tu. Juk ir dru­giai yra gy­vos bū­ty­bės, ku­rios nu­mirš­ta, kai jas su­gau­na ir su­va­ro smeig­tu­ką joms į gal­vą. Dru­giams tik­riau­siai ir­gi skau­da. Tai, kad mir­ti skau­da… la­bai skau­da, ži­nau, nors ir esu ma­ža. Tė­ve­lis sa­ko, kad dru­giai nė­ra pro­tin­gos bū­ty­bės ir ne­tu­ri to­kių ner­vų, ko­kius tu­ri­me mes, žmo­nės, ir kad gro­žis yra tam, kad juo ga­lė­tu­me džiaug­tis. Ko­kia ne­są­mo­nė! Ma­no tė­ve­lis yra la­bai pro­tin­gas, bet dėl ši­to tai jam ne­pri­ta­riu. Man mi­rę kū­nai ne­at­ro­do gra­žūs. Aš mir­ties ne­mėgs­tu. Net­gi bi­jau jos, nors Mi­cha­e­lis man ir sa­ko, kad jam yra ge­rai ten, kur da­bar yra… Bet ne vi­sa­da jis taip sa­ko, o kar­tais, kai jo ko nors pa­klau­siu, ty­li, ne­at­sa­ko man, iš­nyks­ta ir ke­lias die­nas ne­si­ro­do.

Mi­cha­e­lis yra ma­no ge­riau­sias drau­gas. Tu­riu ir ke­lias drau­ges, bet jis yra vie­nin­te­lis, su ku­riuo taip ge­rai su­ta­riu. Net ir da­bar kar­tais su juo pa­si­kal­bu, vien to­dėl, kad jis yra čia, ša­lia ma­nęs. Kai so­de ga­mi­nu špi­na­tus – ži­no­ma, ne tik­rus špi­na­tus, bet iš minkš­tų la­pe­lių, ku­riuos su­smul­ki­nu, ta­da iš smė­lio pa­da­rau kot­le­tus, iš­ke­pu dar ko­kį py­ra­gą ar tor­tu­ką, o ant vir­šaus už­de­du ak­me­nu­kų, kad at­ro­dy­tų kaip treš­nės ar braš­kės, ir to­kius pie­tus duo­du Tas­ka­nui, lė­lėms, meš­kiu­kui Bru­no­nui, ku­ris ne­tu­ri vie­nos au­sies, ir la­pei Mi­cei, ku­riai ne­ty­čia pa­ti nu­plė­šiau uo­de­gą, – vie­ną lėkš­tę vi­sa­da pa­lie­ku ir Mi­cha­e­liui. O ta­da mes sė­di­me prie sta­liu­ko so­de ir kal­ba­mės. Apie įvai­rius da­ly­kus, apie mo­kyk­lą, apie tai, kas nau­jo mū­sų na­muo­se, ir ta­da Mi­cha­e­lio vi­sa­da pa­klau­siu, kaip jis lai­ko­si. Daž­niau­siai man at­sa­ko, kad tu­ri drau­gų ir ten, kur da­bar yra, ir kad vie­ną kar­tą juos at­si­ves ir mus su­pa­žin­dins, bet aš vi­sa­da bū­siu jo ge­riau­sia drau­gė. Ma­my­tė sa­ko, kad Mi­cha­e­lis yra dan­gu­je, pas Jė­zu­sė­lį, pas tą Jė­zu­sė­lį, ku­rį Ma­ri­ja lai­ko glė­by, bet ne pas tą vai­ke­lį, ku­ris gu­li ėdžio­se, o pas tą di­de­lį, ka­bė­ju­sį ant kry­žiaus. Ma­my­tė sa­ko, kad Mi­cha­e­lis da­bar žai­džia su an­ge­liu­kais, nes vi­sa­da bu­vo stro­pus, ne tik mo­kyk­lo­je, bet ir na­mie. Mo­kyk­lo­je ir aš esu stro­pi, o na­mie ne vi­sa­da… na, kar­tais ir mo­kyk­loj ką nors pri­si­dir­bu, kaip sa­ko ma­my­tė, bet nie­ka­da šiaip sau ne­si­mu­šu. Ir tė­ve­lis su­tin­ka su tuo, kad Mi­cha­e­lis da­bar dan­gu­je, taip sa­kė ir ti­ky­bos mo­ky­to­jas. Ma­my­tė sa­ko, kad ge­ri vai­kai ei­na į dan­gų, o iš­dy­kė­lius nu­si­ne­ša vel­nias. Dar ma­my­tė sa­ko, kad ir aš daž­nai bū­nu iš­dy­ku­si, dėl to kar­tais bi­jo­da­vau, kad jei­gu nu­mir­siu, at­eis vel­nias ir nu­si­temps ma­ne į pra­ga­rą, ten, kur įvai­riais bū­dais kan­ki­na­mi ne­ge­ri žmo­nės. Bet nuo ta­da, kai pra­dė­jau lan­ky­tis pas te­tą, vel­nio ne­be­bi­jau. Nes ži­nau, kaip jis at­ro­do – tu­ri ra­gus ir ka­no­pas, gal­vą ir uo­de­gą, to­kius, ko­kius tu­ri ir Vo­lod­ja su Sa­ra, ku­rie yra įsi­my­lė­ję ir kar­tą tu­rė­jo tris vai­kus, da­bar jie jau vi­sai di­de­li. Kai at­ei­nu ap­lan­ky­ti te­tos, Vo­lod­ja ir Sa­ra tuoj pat at­bė­ga pas ma­ne, nes ži­no, kad at­ne­šiau jiems su­kie­tė­ju­sios duo­nos ar­ba sau­sai­nių, ku­riuos la­bai mėgs­ta Vo­lod­ja. Te­ta dar tik ke­le­rius me­tus te­au­gi­na tas ož­kas, viš­tas, tris ka­tes ir šu­nį. Prieš tai ji dir­bo raš­ti­nė­je ir daug ke­lia­vo. Iš ke­lio­nių man vi­sa­da at­siųs­da­vo at­vi­ru­ką ir ką nors par­vež­da­vo, ji par­ve­žė ir ma­no tig­riu­ką Tas­ka­ną, ir to­kias me­di­nes lė­les iš Ru­si­jos – to­kį vil­ke­lį, ku­rį rei­kia pa­suk­ti, o ta­da to­kia rau­do­na ir gel­to­na viš­ta iš jo le­sa žir­nius, dar man par­ve­žė lė­lę iš Pie­tų Ame­ri­kos, to­kią, ku­ri sau­go vai­kus nuo pik­tų­jų dva­sių, kar­tais par­vež­da­vo ir ko­kių nors suk­ne­lių. Bet vė­liau bu­riuo­jant jai ant gal­vos už­kri­to stie­bas, ir nuo ta­da ji ne­be­ga­li ge­rai skai­ty­ti ir ra­šy­ti, to­dėl ne­be­dir­ba raš­ti­nė­je ir per­si­kė­lė į kai­mo so­dy­bą, kur da­bar au­gi­na dar­žo­ves ir jas par­da­vi­nė­ja. Pas ją gy­ve­na vie­na drau­gė, ku­ri jai pa­de­da ir ku­rios ma­no ma­my­tė ne­mėgs­ta, yra dar ir ki­tų žmo­nių, ku­rie pas te­tą dir­ba, bet ten ne­gy­ve­na.

Ma­my­tė ir te­ta ti­ki die­vą. Bet te­tos die­vas yra ki­toks nei ma­my­tės die­vas, ir jis man pa­tin­ka, nes yra drau­giš­kes­nis. Te­ta sa­ko, kad die­vas gy­ve­na ir jos mor­ko­se ir sa­lo­to­se, be to, jis yra ir Vo­lod­jo­je ir Sa­ro­je, o vel­nias ne­ima blo­gų vai­kų į pra­ga­rą, nes pra­ga­ro iš­vis nė­ra, kaip ir dan­gaus. Kai te­ta apie tai kal­ba, ma­my­tė su­si­ner­vi­na, ir dėl to jos dau­gy­bę kar­tų yra su­si­py­ku­sios. Te­ta sa­ko, kad tą aki­mir­ką, kai jai ant gal­vos kri­to stie­bas, dan­gu­je pa­si­ro­dė an­ge­las ir pa­sa­kė jai, kad te­gul dėl nie­ko ne­si­jau­di­na, nes jis ją sau­go, ir dar pa­sa­kė, kad nuo šiol jos gy­ve­ni­mas bus gra­žes­nis. Ma­my­tė, ku­ri yra ga­nė­ti­nai sto­ra, ta­da pra­de­da muis­ty­tis kė­dė­je ir mo­suo­ti ran­ko­mis, pas­kui at­si­sto­ja ir už­rin­ka ant te­tos, kad ji, te­ta, vi­siš­kai ne­ti­ki tik­rą­jį die­vą ir kad tai, ką ji vei­kia, yra tik pa­pras­čiau­si pliur­pa­lai. Tai iš­gir­du­si te­ta tik juo­kia­si ir pra­de­da kal­bė­ti apie kaž­ko­kius da­ly­kus, ku­rių ne­su­pran­tu, to­dėl man da­ro­si nuo­bo­du ir ge­riau ei­nu į lau­ką žais­ti su te­tos ka­ly­te Di­vi­den­da, ku­rią va­di­na­me Di­vi, ar­ba pra­de­du er­zin­ti Vo­lod­ją, pa­imu jį už ra­gų ir ban­dau ap­žerg­ti. Vo­lod­ja to ne­mėgs­ta, to­dėl pra­de­da bliau­ti ir šok­ti ant ma­nęs kaip koks įsi­utęs bu­lius, bet aš iš­si­su­ku ir bė­gu prieš jį, o tai ma­ne la­bai juo­ki­na. Aš ži­nau, kad kai Vo­lod­ja pa­sta­to ra­gus prieš ma­ne, jis rim­tai ne­gal­vo­ja, o žai­džia, vė­liau mes bė­ga­me ir šo­ki­nė­ja­me so­de, kol ma­my­tė ma­ne nu­tem­pia į na­mą, kad ir vėl ne­iš­si­pur­vin­čiau ir ne­nu­si­bal­no­čiau ke­lių.

O tai yra tik­ra tei­sy­bė, nuo ge­gu­žės iki va­sa­ros pa­bai­gos, kai ne­šio­ju šor­tus ar­ba laks­tau su apa­ti­niais, ke­liai man vi­są lai­ką per­šti, nes dau­gy­bę kar­tų pa­slys­tu, o ta­da kren­tu ir nu­si­broz­di­nu iki krau­jo. Bet aš dėl to ne­si­jau­di­nu, nors ma­my­tė ir pyks­ta, kad iš­dy­kau­ju kaip ber­niu­kas ir blo­gai el­giuo­si, esu blo­ges­nė net už sa­vo bro­lį ir ben­drak­la­sius, o ypač už Mi­cha­e­lį, ku­ris vi­sa­da el­gė­si gra­žiai.

Ma­no se­sė tik­rai yra vi­siš­kai ki­to­kia. Ji la­bai gra­ži, il­gais ru­dais gar­ba­no­tais plau­kais ir at­ro­do kaip Jė­zu­sė­lio ma­ma Ma­ri­ja. Ma­no se­suo nie­ka­da daug ne­ple­pa ir yra kaž­ko­kia liūd­na. Vi­si jai sa­ko, kad yra gra­ži, – tė­ve­lis, ma­my­tė, mū­sų gi­mi­nai­čiai ir žmo­nės, ku­rie at­ei­na į sve­čius. Bet ma­no se­sė ne at­ro­do liūd­na, o liū­di iš tie­sų. Ko­dėl, aš ne­ži­nau. Kar­tais gal­vo­ju, kad gal­būt dėl to, kad šo­ka ba­le­tą ir gro­ja pia­ni­nu. To­kiuo­se kon­cer­tuo­se žmo­nės vi­sa­da at­ro­do rim­ti ir liūd­ni. Kai pas mus at­ei­na ko­kie nors svar­būs žmo­nės, ma­my­tė vi­sa­da pa­sa­ko se­sei, kad pa­si­ruoš­tų jiems ką nors pa­gro­ti. Dar lai­mė, kad man vi­so ši­to ne­rei­kia da­ry­ti. Anks­čiau ma­ne ver­tė gro­ti flei­ta ar­ba smui­ku, į smui­ko pa­mo­kas ma­ne ir nu­siun­tė, bet man vi­są lai­ką skau­dė­jo kak­lą, ir pa­tys gar­sai ma­ne er­zin­da­vo, iš­vis ne­ga­lė­da­vau kas­dien tuo smui­ku čir­pin­ti, ir kar­tą, kai mo­ky­to­jas ma­ne dėl kaž­ko ba­rė, aš pa­ė­miau mo­kyk­li­nį smui­ką ir iš­me­čiau jį pro lan­gą, dėl to ma­my­tė tu­rė­jo už tą smui­ką su­mo­kė­ti, o aš vi­są sa­vai­tę bu­vau griež­tai nu­baus­ta. Bet bent jau į tas smui­ko pa­mo­kas man ne­be­rei­kė­jo vaikš­čio­ti. Tą sa­vai­tę, kai dėl smui­ko man bu­vo už­draus­ta iš­ei­ti iš na­mų, grį­žu­si iš mo­kyk­los daug pie­šiau, dau­giau­siai sa­vo tig­riu­ką Tas­ka­ną, ku­rį iš vi­sų žais­lų my­liu la­biau­siai dar ir dėl to, kad ma­my­tė su tė­ve­liu man ne­lei­džia au­gin­ti tik­ro ka­ti­no. Ma­my­tė sa­ko, kad ka­ti­nai ne­šio­ja blu­sas ir įvai­riau­sias li­gas, be to, jie še­ria­si ir plau­kai vė­liau pri­lim­pa prie bal­dų. Bet Mi­cha­e­lio šeima augina dvi ka­tes, ir ten nie­kas ne­tu­ri blu­sų ir ne­ser­ga, na, iš­sky­rus Mi­cha­e­lį, ku­ris su­sir­go ne dėl ka­čių, o dėl to, kad vie­nos jo kū­no ląs­te­lės pa­si­da­rė ne­ge­ros ir už­puo­lė svei­kas ląs­te­les. Be Tas­ka­no, dar pie­šiau ir trans­for­me­rius, ku­rie iš pra­džių bū­na ro­bo­tai, o vė­liau tam­pa to­kie bai­sūs gy­vū­nai ir pa­bai­sos. Kai ma­my­tė pa­ma­tė ma­no pie­ši­nius, la­bai ant ma­nęs su­py­ko. Pra­dė­jo šauk­ti, ko­dėl pie­šiu tuos pra­keik­tus vel­nius, ir dar pa­sa­kė, kad ir aš esu toks vel­nias. Man tai pa­si­ro­dė juo­kin­ga. Pa­sa­kiau jai, kad vel­niui vi­sai ne­rei­kia ma­nęs im­ti, nes pa­ti ga­liu ei­ti į pra­ga­rą ta­da, kai tik už­si­ma­ny­siu. Ta­da ma­mos vei­das iš­si­pū­tė taip, kad at­ro­dė kaip tas mo­liū­gas, ku­ria­me per He­lo­vi­ną už­de­ga­me žva­kę, kad švies­tų iš bal­ko­no. Ji bu­vo to­kia pik­ta, kad ma­niau, jog sprogs, o ta­da ji man pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me tren­kė. Bu­vau la­bai nu­ste­bu­si, o ji dar la­biau, ma­čiau, kad jai bu­vo la­bai gai­la, jog man tren­kė, juk ma­no ma­my­tė mo­ko, jog vai­kų muš­ti ne­ga­li­ma. Kai verk­da­ma jai pa­aiš­ki­nau, kad tai vi­sai ne vel­niai, o ro­bo­tai trans­for­me­riai, ku­rie pa­si­kei­čia į Vo­lod­ją ir Sa­rą, ji ne­be­ži­no­jo, ką sa­ky­ti, to­dėl tik tren­kė du­ri­mis ir iš­ėjo iš ma­no kam­ba­rio. Man ta­da tik­rai šiek tiek skau­dė­jo, bet ma­žiau nei ta­da, kai bėg­da­ma pa­slys­tu ir kren­tu ant be­to­no. Bet vis tiek bu­vau la­bai su­py­ku­si, juk iš tie­sų nie­ko blo­go ne­pa­da­riau. Vi­siš­kai be rei­ka­lo ji ma­ne ba­rė ir net­gi man su­tren­kė. Iš tie­sų tai bu­vau šiek tiek pa­ten­kin­ta, nes kai ma­my­tę pri­ver­čiau man trenk­ti, taip, vė­liau ji tė­ve­liui aiš­ki­no, kad aš ją pri­ver­čiau man trenk­ti, kar­tu ją ir nu­bau­džiau. Vė­liau su­py­kau ne tik ant ma­my­tės, bet ir ant tė­ve­lio, ku­ris ma­ne api­ba­rė dėl to, kad ne­gra­žiai el­giuo­si su ma­my­te. Bet man nie­kas nie­ka­da ne­nu­ro­di­nės, ką ga­liu pieš­ti, o ko ne! Jei­gu jau esu nu­baus­ta ir ne­ga­liu iš­ei­ti iš kam­ba­rio, ta­da bent jau ga­liu pieš­ti tai, ką no­riu – ož­kas, vel­nius, tig­rus ir ka­ti­nus – ar­ba die­vą. Taip, kar­tais nu­pie­šiu ir die­vą – te­tos die­vą, ku­ris yra drau­giš­kas ir šyp­so­si, ap­link gal­vą jam pri­pie­šiu sau­lės spin­du­lių, o tas ma­my­tės die­vas vi­sa­da tu­ri il­gą juo­dą pal­tą ir juo­dą ge­le­ži­nę kau­kę ant vei­do, kad at­ro­dy­tų pik­tas kaip Dar­tas Vei­de­ris iš fil­mo „Žvaigž­džių ka­rai“, ku­rį su tė­ve­liu žiū­rė­jom per na­mų ki­ną, jis man at­ro­do toks siau­bin­gas ir kal­ba to­kiu gi­liu bai­siu bal­su.

Ma­no ma­my­tė tu­ri to­kį juo­kin­gą dar­bą. Ji mo­ko žmo­nes, ku­rie tar­pu­sa­vy­je ne­su­ta­ria. Kar­tais jos pa­mo­kos vyks­ta ry­tais, kar­tais po pie­tų, du kar­tus per sa­vai­tę, o kar­tais ir va­ka­rais. Žmo­nės ją mėgs­ta ir vi­sa­da jos įdė­miai klau­so­si. Ti­ki vis­kuo, ką ji sa­ko, ir jos klau­so. To­dėl aš ma­my­te di­džiuo­juo­si. Kai ji ei­na pas ku­rį nors iš sa­vo di­de­lių mo­ki­nių į na­mus, kar­tais ir ma­ne pa­si­i­ma. Ma­my­tė sa­ko, jog ma­ne ima dėl to, kad aš vi­sai ne­ži­nau, kaip man ge­ra šei­mo­je, ku­rio­je ge­rai su­ta­ria­me ir my­li­me vie­ni ki­tus, o dėl to man gy­ve­ni­me la­bai pa­si­se­kė. Kai ku­ri nors iš jos mo­ki­nių pra­de­da verk­ti ar­ba kal­bė­ti apie to­kius da­ly­kus, ku­rių ne­tu­rė­čiau klau­sy­tis, ma­my­tė pra­de­da su po­nia kal­bė­ti ty­liau ir var­to­ti to­kius žo­džius, ku­rių ne­su­pran­tu. Bet man ir įdo­mūs tie da­ly­kai, apie ku­riuos dar nie­ko ne­ga­liu ži­no­ti, nes esu per ma­ža ir jų ne­su­pran­tu, kaip sa­ko ma­my­tė. Bu­tai ir na­mai, ku­riuo­se lan­ko­mės, yra la­bai skir­tin­gi, o kai ku­rie la­bai ne­tvar­kin­gi. Jau prieš mums at­ei­nant man įdo­mu, kaip bus. Kai ste­biu ma­my­tę, ku­ri dai­ro­si at­ėju­si į ku­rį nors bu­tą, tuoj pat iš jos vei­do ma­tau, ką gal­vo­ja apie šei­mi­nin­kus. Kar­tais ku­ri nors mo­te­ris yra su­ti­nu­si ir tu­ri juo­das, mė­ly­nas, vio­le­ti­nes ar­ba ža­lias mė­ly­nes ant vei­do, to­kias ma­my­tė lai­ko už ran­kos, kai su jo­mis kal­ba­si. Kar­tais ku­ri nors po­nia ma­ne no­ri pa­vai­šin­ti ko­kiais sau­sai­niais ar sul­ti­mis, bet aš vi­sa­da iš pra­džių tu­riu sa­ky­ti ne, ačiū, ir tik pas­kui, kai man pa­siū­lo dar kar­tą, ga­liu pa­sa­ky­ti taip, pra­šau, pa­si­im­ti ir pa­dė­ko­ti. Bet jei­gu man pa­siū­lo ką nors, ką la­bai mėgs­tu, pa­vyz­džiui, sau­sai­nius, ku­rie va­di­na­si per­si­kė­liai, ta­da iš pra­džių sa­kau taip, dėl ko ma­my­tė į ma­ne vi­sa­da ne­gra­žiai pa­si­žiū­ri, o aš per­si­kė­lius at­sar­giai, kad ma­my­tė kuo ma­žiau ma­ty­tų, imu iš lėkš­tės ir kar­tais jų tiek pri­si­val­gau, kad man skau­da pil­vu­ką ir py­ki­na. Per­si­kė­lius ke­pa po­nia, ku­ri gy­ve­na vie­na ir ne­su­ta­ria su sū­num. Jis var­to­ja nar­ko­ti­kus ir pas ją at­ei­na ta­da, kai pri­trūks­ta pi­ni­gų. Kar­tais jai ir įker­ta, kaip sa­ko po­nia. Vie­ną ki­tą po­nią mu­ša jos vy­ras. Jis daug dir­ba ir daug ge­ria. Kai pas ją at­ei­na­me, vi­sa­da ją ge­rai ap­žiū­riu, nes man įdo­mu, ar tu­ri ko­kią nors nau­ją mė­ly­nę ar gu­zą. Po­nia sa­ko, kad, de­ja, jos oda la­bai jaut­ri ir vis­kas ant jos tuoj pa­si­ma­to, ir kad jai la­bai gai­la, jog vy­ras kar­tais bū­na toks, nes šiaip jis ge­ras žmo­gus ir ji vis dar my­li jį. Va to tai aš ne­su­pran­tu. Man tai at­ro­do bai­su. Ir aš kar­tais pri­mu­šu bro­lį ir su­si­mu­šu su ku­riuo nors kla­sės drau­gu ar drau­ge, bet nie­ka­da taip smar­kiai, kaip vy­ras mu­ša po­nią, o ir bro­lį, ne­pai­sant nie­ko, my­liu, juk vi­sa­da su­si­tai­ko­me. Vi­siš­kai ne­su­pran­tu, ko­dėl po­nia ne­tren­kia vy­rui at­gal. Ji tu­ri du vai­kus, sū­nus vy­res­nis už ma­ne, o jo se­sė lan­ko tre­čią kla­sę kaip ir aš. Po­nia sa­ko, kad dau­gy­bę kar­tų kvie­tė po­li­ci­ją, bet jos vy­ras vi­sa­da, kai po­li­ci­ja at­va­žiuo­ja, pa­si­gai­li, o ji bi­jo tą vy­rą įduo­ti. Pas ją, be ma­no ma­my­tės, at­ei­na ir so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, ku­rios no­ri įti­kin­ti tą vy­rą, kad ne­be­ger­tų ir ei­tų gy­dy­tis, bet jis pats to ne­no­ri. Pa­ža­da, kad ne­be­gers, bet pas­kui ir vėl mu­ša tą po­nią su vai­kais. Aš vie­ną kar­tą su­gal­vo­jau la­bai ge­rą pla­ną: kas, jei­gu su­si­rink­tu­me aš, tė­ve­lis, ma­my­tė, te­ta, po­nia ir jos sū­nus – duk­ters ne­im­tu­me, nes ji per plo­na, – ta­da dar pa­si­im­tu­me Di­vi, ku­ri yra stip­ri, di­de­lė ir la­bai pyks­ta ant sve­ti­mų, ypač jei­gu jie pik­ti, kar­tą ji net už­puo­lė vie­ną, ku­ris kaž­ko bas­tė­si ap­link te­tos na­mus, ir įkan­do iki krau­jo, o dėl to te­ta tu­rė­jo ei­ti į po­li­ci­ją. Mes gal­būt pa­lauk­tu­me na­mie, o ta­da vi­si už­pul­tu­me tą vy­rą ir jį taip pri­muš­tu­me, kad bū­tų vi­sas kru­vi­nas, ir su­lau­žy­tu­me jam kau­lus, o ta­da tai jau nie­ka­da ne­be­muš­tų tos po­nios ir vai­kų. O, kaip ne­gra­žiai ma­my­tė į ma­ne pa­žiū­rė­jo! Ta­da ji pa­sa­kė, kad muš­tis ne­ga­li­ma, nes tai yra smur­tas. O tas vy­ras tai ga­li? Ko­dėl gi jis ga­li, ne­su­pran­tu. Ne­ga­li­ma, nes mu­ša­si tik pik­ti žmo­nės. Taip, taip, tai dėl to ir rei­kia tai pa­da­ry­ti, nes jis – pik­tas. Bet ma­my­tė ir vėl pa­kar­to­jo, kad taip ne­ga­li­ma da­ry­ti, nes to ne­lei­džia nei Jė­zu­sė­lis, nei die­vas. Taip, bet ko­dėl ta­da jam lei­džia­te muš­ti ki­tus? Dėl to, kad ne­ga­li­te jam už­draus­ti? Taip, jei­gu jie ne­su­ta­ria, ta­da ga­lė­tu­me… ta­da tu­rė­tu­me… Ne, at­sa­kė ji. Bet ko­dėl ne? Dėl to, at­sa­kė, kad kai ku­rių da­ly­kų da­bar aš ne­ga­liu su­pras­ti, nes esu vai­kas, bet su­pra­siu juos ta­da, kai už­aug­siu. Taip, bet ko­dėl ta­da vaikš­to­me pas ją, jei­gu ne­ga­li­me pa­dė­ti, aš nie­kaip ne­no­rė­jau nu­si­leis­ti. Juk pa­de­du jai, kal­bė­da­ma ir guos­da­ma, at­sa­kė. Ta­da aš sa­vo pla­ną pa­pa­sa­ko­jau tė­ve­liui, jis į ma­ne la­bai keis­tai pa­žiū­rė­jo ir ne­su­pra­to, kaip ga­liu ką nors to­kio su­gal­vo­ti, nes mes esa­me tvar­kin­ga šei­ma ir to­dėl ne­mu­ša­me nei vai­kų, nei su­au­gu­sių­jų. Ma­my­tė dar pa­sa­kė, kad gy­ve­ni­me svar­biau­sia yra mei­lė, ku­ri nu­ga­li blo­gį. Bet tos po­nios, at­sa­kiau aš, mei­lė ne­tu­ri jo­kios ga­lios… bet ma­my­tė at­si­sto­jo ir iš­ėjo, kaip da­ro vi­sa­da, kai apie ką nors ne­no­ri kal­bė­ti, ir dar pa­sa­kė, kad ne­bam­bė­čiau, nes tu­ri dar­bo.

Va­ka­re gu­lė­da­ma lo­vo­je dar il­gai gal­vo­jau, ką bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti tam vy­rui. Į gal­vą šo­vė ke­le­tas da­ly­kų, sa­ky­kim, ga­lė­tu­me jam pa­ga­min­ti ar­ba­tos iš ole­an­dro la­pų, ku­rie yra la­bai nuo­din­gi, kaip man pa­sa­kė Ma­ra, kai kaž­ka­da no­rė­jau jų pa­kram­ty­ti. Ar­ba pa­sa­ky­tu­me po­niai, kad ji pa­ga­min­tų vy­rui ko­kių nors nuo­din­gų gry­bų, nuo ža­lių­jų mus­mi­rių jis tik­rai nu­mir­tų. Bet ta­da pa­gal­vo­jau, kad ji tą sa­vo vy­rą vis dar my­li, to­dėl ne­be­ži­no­jau, ką dar su­gal­vo­ti, ir už­mi­gau.

Mū­sų na­mas yra la­bai gra­žus ir su­tvar­ky­tas. Jį tvar­ko ma­my­tė ir Ma­ra, ku­ri yra mū­sų auk­lė ir tvar­ky­to­ja, ji jau ga­na se­na. Pas mus gy­ve­na nuo ta­da, kai per­si­kė­lėm. Ma­ra yra drau­giš­ka ir pa­da­ro vis­ką, ką lie­pia ma­my­tė. Kai lau­kiam svar­bių sve­čių, ji jau nuo ry­to ga­mi­na, pa­de­da ma­my­tei ir vai­ši­na sve­čius. Kai bū­na ko­kia nors šven­tė, ypač gruo­dį, pas mus bū­na la­bai daug sve­čių. Bet ir sek­ma­die­niais pas mus daž­nai at­ei­na gi­mi­nai­čiai ir drau­gai, o kar­tais ir kas nors, ką pa­žįs­tu iš te­le­vi­zi­jos. Kol tie svar­būs žmo­nės dar ne­bū­na at­ėję, ma­my­tė ir tė­ve­lis jau prieš ke­lias die­nas mums kal­ba, kad tu­ri­me gra­žiai elg­tis, prie sta­lo sė­dė­ti ra­miai, ne­ga­li­me ba­dy­tis ša­ku­tė­mis, o tai la­bai mėgs­ta bro­lis, tu­ri­me nau­do­ti vi­sus įran­kius ir jo­kiu bū­du ne­val­gy­ti ran­ko­mis. Kai at­ei­na tie svar­būs sve­čiai, ta­da bū­na la­a­a­bai nuo­bo­du, o ir ma­my­tė bū­na la­bai ner­vin­ga. Kai mus ap­lan­ko po­nas ar­ki­vys­ku­pas, prieš pra­dė­da­mi val­gy­ti, il­gai mel­džia­mės ir aš be­veik už­mie­gu, o ta­da, kai pa­ga­liau gau­nu sriu­bos, jos vi­sai ne­be­no­riu. At­ei­na ir tė­ve­lio drau­gai – po­li­ti­kai, pro­fe­so­riai, dar kaž­ko­kie pre­zi­den­tai, daž­niau­siai jie at­si­ve­da ir žmo­nas, kai ku­rie ir vai­kus, su ku­riais tik ir lau­kiam, ka­da ga­lė­sim ei­ti nuo sta­lo ir žais­ti. Su­au­gu­sie­ji prie sta­lo kal­ba­si apie po­li­ti­ką ir to­kius da­ly­kus, ku­rie man vi­siš­kai ne­įdo­mūs ir ku­rių ne­su­pran­tu. Prieš va­ka­rie­nę daž­niau­siai kas nors iš sve­čių pa­gi­ria ma­no se­sę, pa­sa­ko, ko­kia ji gra­ži ir ge­rai iš­auk­lė­ta, ma­nęs tai jie il­gai ne­kan­ki­na, tik pa­klau­sia, ar ge­rai mo­kau­si. At­sa­kau, kad ge­rai, o tai yra tik­ra tie­sa, da­bar dar iš­mo­kau, kad tu­riu grei­tai pa­trauk­ti gal­vą, jei­gu ne­no­riu, kad sve­čiai man glos­ty­tų plau­kus. Kar­tais pas mus at­ei­na ir vie­nas tė­ve­lio drau­gas, la­bai sto­ras ad­vo­ka­tas, jo toks keis­tas bal­sas, lyg vi­są lai­ką ką nors žiau­mo­tų. Tas ma­ne er­zi­na la­biau­siai iš vi­sų, nes jo ran­kos lip­nios, ir jis smir­di se­nu su­ge­du­siu sa­lo­tų pa­da­žu, ko­kį Ma­ra pas mus iš­pi­la į tu­a­le­tą. Dar ne­mėgs­tu ir dvie­jų ma­mos drau­gių, ku­rios nuo­lat prie ma­nęs kim­ba ir klau­si­nė­ja vi­so­kių ne­są­mo­nių. Kai ku­riems su­au­gu­sie­siems smir­di iš bur­nos, o kai ku­rios mo­te­rys ši­tiek už­si­pi­la kve­pa­lų, kad ma­ne kar­tais pra­de­da py­kin­ti. Ir ta­da daž­nai pa­gal­vo­ju, ar ir ma­no kva­pas bus toks, kai už­aug­siu, ir sa­kau sau, kad ne, nes iš tie­sų tai vi­sai ne­no­riu už­aug­ti, nes už­au­gę tam­pa se­ni, o man tai bjau­ru, o ir dėl sa­vo se­sės, ku­ri už ma­ne daug vy­res­nė ir tuoj bus su­au­gu­si.

Ma­no kam­ba­rys yra ša­lia jos ir man at­ro­do, kad ir ji tu­ri slap­tą drau­gą, kaip aš tu­riu Mi­cha­e­lį. Ži­nau tai dėl to, kad kar­tais gir­džiu, kaip su juo kal­ba­si. Bet ji su juo ne­su­ta­ria taip ge­rai kaip aš su Mi­cha­e­liu. Ži­nau tai, nes kar­tais gir­džiu, kaip ji ver­kia. Ir keis­tai ko­sė­ja. Net ir ma­my­tė tai pa­ste­bė­jo ir nu­ve­dė ją pas dak­ta­rą, o jis pa­sa­kė, kad se­sė yra svei­ka, o tas jos ko­su­lys yra ner­vi­nis įpro­tis, ku­rio ji tu­ri at­si­kra­ty­ti, nes ki­taip ko­sės vi­są gy­ve­ni­mą. Kai su Mi­cha­e­liu apie tai kal­ba­mės, jis man sa­ko, kad ir jam tas ko­su­lys ne­at­ro­do ge­ras, ne­ge­rai ir tai, kad se­sė liūd­na ir ver­kia, nes verks­mas reiš­kia, kad žmo­gui kaž­ką skau­da. Aiš­ku, kad aš Mi­cha­e­liu ti­kiu, nes ma­čiau jį ver­kian­tį ta­da, kai la­bai sir­go.

Kar­tą, kai bu­vau jau be­veik už­mi­gu­si, ma­ne pa­ža­di­no kaž­koks keis­tas šauks­mas, it se­sę bū­tų už­puo­lęs Taukš­lys iš „Ali­sos Ste­buk­lų ša­ly­je“ ar­ba koks nors vam­py­ras; vam­py­rų tai aš la­bai bi­jau ir kiek­vie­ną va­ka­rą dėl vi­so pik­to pa­si­dai­rau spin­to­je ir po lo­va, nes ki­taip iš bai­mės ne­ga­liu už­mig­ti. Ta­da at­si­kė­liau, nu­ė­jau į ko­ri­do­rių ir pa­si­bel­džiau į jos du­ris. Pas­kui pa­spau­džiau ran­ke­ną, bet du­rys bu­vo už­ra­kin­tos. Pa­klau­siau, kas jai yra, ko­dėl ne­ga­li mie­go­ti. Ji ku­rį lai­ką ty­lė­jo, o ta­da pa­sa­kė, kad kaž­ką sap­na­vo ir kad ei­čiau gul­ti. Ta­da pri­si­mi­niau, kad ga­lė­čiau jai at­neš­ti šil­tos ka­ka­vos su me­du­mi, ku­rią la­bai mėgs­tu. Kai ne­ga­liu už­mig­ti, pirš­tų ga­liu­kais nu­ei­nu į vir­tu­vę, už­si­kai­čiu van­dens, į sa­vo puo­de­lį su le­o­par­du įsi­de­du daug ka­ka­vos, dar pri­de­du šaukš­te­lį me­daus, o ant vir­šaus iš­spau­džiu šiek tiek grie­ti­nė­lės, jei jos tu­ri­me. Tą nak­tį pa­da­riau du di­de­lius puo­de­lius ka­ka­vos, sau tą su le­o­par­du, o se­sei ki­tą, su gul­be. Lė­tai ir la­bai at­sar­giai, kad ne­iš­lie­čiau, ne­šiau puo­de­lius laip­tais, ta­da pa­sta­čiau juos prieš se­sės du­ris, pa­bel­džiau ir pa­spau­džiau ran­ke­ną. Bet du­rys ne­be­bu­vo už­ra­kin­tos. Pa­klau­siau, ar mie­ga ir ar ko bi­jo. Jos kam­ba­ry bu­vo la­bai tam­su, to­dėl nie­ko ne­ma­čiau. Ta­da iš­gir­dau, kad vo­nios kam­ba­ry­je, esan­čia­me prie­šais, kaž­kas nu­lei­do van­de­nį. Pa­gal­vo­jau, kad ji nu­ė­jo į tu­a­le­tą, bet iš vo­nios iš­ėjo ne se­sė, o tė­ve­lis. Jis la­bai nu­ste­bo, kaip ir aš. Grei­tai jam pa­aiš­ki­nau, kad se­sė kaž­ko ver­kia, jau bu­vau iš­si­gan­du­si, kad jis su­pyks, nes ma­to, kaip ne­mie­gu, o nak­ti­mis šlais-tau-si po na­mus; tas žo­dis man la­bai pa­tin­ka, nes jį su­da­ro šlai­tas ir lais­tau. Bet tė­ve­lis į ma­ne tik keis­tai pa­žiū­rė­jo, ra­miai pa­sa­kė, kad ei­čiau mie­go­ti, ir nu­ė­jo mie­ga­mo­jo link. Man bu­vo keis­ta, kad jis ne­pa­žiū­rė­jo, kas at­si­ti­ko se­sei, juk vi­sa­da ja ši­taip rū­pi­na­si ir be­veik kiek­vie­ną va­ka­rą at­ei­na pas ją į kam­ba­rį, kad pa­dė­tų at­lik­ti na­mų dar­bus. Tė­ve­lis la­bai di­džiuo­ja­si se­se, ku­ri yra la­bai stro­pi ir pro­tin­ga, to­dėl no­ri, kad ji ei­tų į gim­na­zi­ją, bet ne į ko­kią pa­pras­tą, o į tą, kur mo­ky­to­jai mo­ko an­gliš­kai. Kai dar kar­tą pa­bel­džiau į se­sės pra­vi­ras du­ris, ji man pa­sa­kė, kad pa­lik­čiau ją ra­my­bė­je, kad ne­no­ri ka­ka­vos ir kad ei­čiau gul­ti.

Bet tą nak­tį nie­kaip ne­ga­lė­jau už­mig­ti, o ir Mi­cha­e­lio nie­kur ne­bu­vo, kad ga­lė­čiau su juo pa­si­kal­bė­ti. Vis­kas man la­bai keis­tai at­ro­dė. Kiek­vie­ną kar­tą, kai tė­ve­liai pa­ma­ty­da­vo, kaip šlais­tau­si po na­mus, bent jau taip sa­ko ma­my­tė, bū­da­vo la­bai pik­ti, o tą kar­tą tė­ve­lis man nie­ko ne­pa­sa­kė, be to, man bu­vo keis­ta, kad vaikš­to po na­mą be pi­ža­mos. O ir ki­tą die­ną, tai bu­vo šeš­ta­die­nis, ir mes vi­si kar­tu pus­ry­čia­vo­me, man nie­kas, nei tė­ve­lis, nei se­sė, nie­ko ne­pa­aiš­ki­no, to­dėl ty­lė­jau ir aš.

Bir­že­lį ma­no se­sė tu­rė­jo gro­ti kon­cer­te. To­dėl su ma­my­te jos iš­ėjo pirk­ti nau­jos suk­ne­lės, la­bai gra­žios, vi­siš­kai pri­glu­du­sios, net­gi bliz­gan­čios, o jos spal­va bu­vo kaip ab­ri­ko­si­nių le­dų. Ta­da aš pa­gal­vo­jau, kad gal­būt vis tiek bū­tų ge­rai, jei ir aš gro­čiau ko­kiu in­stru­men­tu ar­ba šok­čiau, nes kai bū­na kon­cer­tas, mer­gai­tėms vi­sa­da nu­per­ka nau­jas suk­ne­les, kad at­ro­dy­tų kaip prin­ce­sės. Bet tas se­sės kon­cer­tas bu­vo ka-ta-stro-fa. Jau ke­lias die­nas prieš kon­cer­tą se­sė bu­vo keis­ta ir ne­no­rė­jo nie­ko val­gy­ti. Ma­my­tė ją ver­tė, sa­kė, kad rei­kia dėl kon­cer­to, ku­ria­me ji tu­rės bū­ti su­si­kau­pu­si ir pui­kiai pa­si­ruo­šu­si, nes juk ten gros vi­si ge­riau­si mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ki­niai, be to, kon­cer­to at­eis pa­klau­sy­ti svar­būs žmo­nės. Tie mū­sų pie­tūs bū­da­vo siau­bi­i­i­i­i­in­gi! Se­sė sė­dė­da­vo prie sta­lo vi­sa pa­ža­lia­vu­si ir su­ti­nu­siais pa­akiais, to­kiais, kaip tų mo­te­rų, ku­rias mes su ma­my­te lan­ky­da­vo­me. Ma­my­tė Ma­rai lie­pė ga­min­ti tik tuos pa­tie­ka­lus, ku­riuos se­sė la­biau­siai mėgs­ta; špi­na­tus su piu­rė ir kiau­ši­niais, obuo­lių ir varš­kės py­ra­gus… bet kai ma­my­tė pri­ver­tė se­sę su­val­gy­ti šaukš­te­lį špi­na­tų, ji stai­giai at­si­sto­jo ir, dar ne­spė­ju­si nu­ei­ti nuo sta­lo, ap­vė­mė stal­tie­sę taip, kad vi­sas sta­las bu­vo ža­lias – man tai at­ro­dė ir siau­bin­ga, ir juo­kin­ga tuo pa­čiu me­tu. Ma­my­tė pra­dė­jo šauk­ti ant se­sės, kad tai ji da­ro spe­cia­liai, kad jie su tė­ve­liu se­sei sam­do ge­riau­sią pia­ni­no mo­ky­to­ją, kad ta suk­ne­lė, ku­rią jai nu­pir­ko kon­cer­tui, bu­vo la­bai bran­gi ir pa­na­šius da­ly­kus. Tė­ve­lis per tuos pie­tus ne tik kad nie­ko ne­sa­ky­da­vo, bet tie­siog at­si­sto­da­vo ir iš­ei­da­vo, bro­lis, ku­ris yra tik­riau­sias bliu­vis, iš­si­gan­dęs ma­my­tės šau­ki­mo, pra­dė­da­vo bliau­ti, o Ma­ra tik keis­da­vo stal­tie­ses ir plau­da­vo vė­ma­lus.

Iki kon­cer­to li­kus ke­lioms die­noms, ma­my­tė nu­si­ve­dė se­sę pas gy­dy­to­ją, tas jai da­vė kaž­ko­kių tab­le­čių, kiek gir­dė­jau, ir to­kių, ku­rie pa­de­da nu­si­ra­min­ti prieš kon­cer­tus. Ta­da penk­ta­die­nį po pie­tų mes vi­si gra­žiai ap­si­ren­gė­me. Ma­my­tė no­rė­jo, kad ap­si­vilk­čiau žyd­rą suk­ne­lę su kas­pi­nė­liais, bet aš at­sa­kiau, kad no­riu sa­vo mėgs­ta­miau­sios, tos ža­lios su taš­ke­liais, ku­rie iš tie­sų yra ne taš­ke­liai, o ma­ži bal­ti dru­ge­liai, be to, suk­ne­lės ran­ko­vy­tės tru­pu­tį pa­pūs­tos, to­kios, ko­kias tu­ri Mie­gan­čio­ji Gra­žuo­lė ma­no kny­gu­tė­je. Tuo me­tu, kai sė­dė­jo­me sa­lė­je pir­mo­je ei­lė­je, ma­my­tė ir tė­ve­lis svei­ki­no­si su drau­gais, ir aš pa­ste­bė­jau, kad ma­my­tė yra la­bai su­si­ner­vi­nu­si. Iš pra­džių vie­nas vai­ki­nas gro­jo smui­ku, ta­da iš­si­ri­kia­vo gi­ta­ros ir flei­tos, o pas­kui bu­vo ma­no se­sės ei­lė. Kai ji už­li­po ant sce­nos, aš su­spau­džiau kumš­čius ir vi­sus ko­jų pirš­tus. Bet kai tik į ją įsi­žiū­rė­jau, su­pra­tau, kad jos pa­si­ro­dy­mas ge­ruo­ju ne­si­baigs. Se­sė at­ro­dė kaip an­ge­las – man net­gi at­ro­dė, kad per­ma­tau ją kiau­rai, nes bu­vo la­bai iš­blyš­ku­si, vi­siš­kai ne­at­ro­dė kaip gy­va bū­ty­bė, grei­čiau kaip dva­sia iš ki­to pa­sau­lio. Aiš­ku, ir ta­da ji bu­vo gra­ži, man at­ro­do, kad net­gi gra­žes­nė nei anks­čiau. Šiek tiek už­tru­ko, kol ji nu­si­len­kė, ta­da at­si­sė­do prie pia­ni­no ir nu­leis­to­mis ran­ko­mis tie­siog sė­dė­jo, kol mes vi­si po tru­pu­tį pra­dė­jo­me ner­vin­tis. Kai pa­si­žiū­rė­jau į ma­my­tę, pa­ma­čiau, kad ji vi­siš­kai su­si­kaus­čiu­si, o jos lū­pos su­spaus­tos, lyg bū­tų su­val­giu­si ką nors kar­taus. Na­gi, pra­dėk jau, siun­čiau sa­vo min­tis se­sei, bet ma­ne nuo jos už­sto­jo sce­nos per­tva­ra. Kai ji pa­ga­liau pa­kė­lė gal­vą ir pa­žiū­rė­jo į mus, aš su­pra­tau, kad ji į mus žiū­ri, bet iš tie­sų ne­ma­to nie­ko. Pa­ban­džiau įsi­vaiz­duo­ti, ką se­sė jau­čia, bet man pa­si­ro­dė, kad ten, už pia­ni­no, nu­leis­to­mis ran­ko­mis, ji ne­jau­čia nie­ko. Žmo­nės ap­link pra­dė­jo kos­čio­ti, o ma­my­tė, ku­ri pa­ga­liau su­py­ko, pra­dė­jo se­sei šnibž­dė­ti, kad ji vis­ką mo­ka ir kad te­gul jau pra­de­da skam­bin­ti. Ir ji pra­dė­jo. Bet kaip! Se­sė lie­so­mis bal­to­mis ran­ko­mis tie­siog už­puo­lė pia­ni­ną, lyg no­rė­tų jį už­muš­ti! Ji skam­bi­no, lyg bū­tų iš­pro­tė­ju­si! Bet tik ke­lias mi­nu­tes, nes pas­kui, kū­ri­nio vi­du­ry, ji pa­kė­lė ran­kas, at­si­sto­jo ir net ne­nu­si­len­ku­si nu­li­po nuo sce­nos. Sa­lė­je ki­lo ši­toks triukš­mas! Ma­my­tė tie­siog šo­ko ant sce­nos ir pra­smu­ko pro užuo­lai­das, žmo­nės tik keis­tai dai­rė­si ir kaž­ką kal­bė­jo, kad jai tur­būt ne­ge­ra, o tė­ve­lis tie­siog ra­miai at­si­sto­jo ir mums su bro­liu pa­sa­kė, kad tuo­jau pat ei­na­me.

Se­sę tą po­pie­tę iš­ve­žė į sa­na­to­ri­ją – mū­sų varg­šė mer­gai­tė yra sa­na­to­ri­jo­je, kar­to­jo ma­ma, nes ne­no­rė­jo, kad var­to­tu­me žo­dį be­prot­na­mis. Tą žo­dį var­to­da­vo ma­no kla­sės drau­gai, kai klau­si­nė­da­vo, ar tik­rai ma­no se­sei pa­si­mai­šė pro­tas, o dėl to su dviem kla­sės drau­gėm aš net­gi su­si­mu­šiau. Iš­skir­ti­nio ta­len­to, bet la­bai jaut­ri mer­gai­tė… dar kai bu­vo kū­di­kis, daug verk­da­vo… ma­tyt, kaip tik dėl to ji to­kia ta­len­tin­ga mu­zi­kai, ši­taip ma­my­tė aiš­kin­da­vo mū­sų gi­mi­nai­čiams ir drau­gams. Bet se­sė, grį­žu­si iš sa­na­to­ri­jos, ne­be­sė­do prie pia­ni­no, nes jai pra­dė­jo vir­pė­ti ran­kos – man tas žo­dis at­ro­do juo­kin­gas, nes ri­muo­ja­si su ple­pė­ti, o gy­dy­to­jai ne­ži­no­jo ko­dėl, nes ne­ra­do jo­kios li­gos. Kaip tu gal­vo­ji, klau­si­nė­da­vau Mi­cha­e­lio, kas se­sei ne­ge­rai? Ko­dėl me­tė pia­ni­no pamokas ir vi­są va­sa­rą pra­gu­lė­jo sa­vo kam­ba­ry­je, su nie­kuo ne­no­rė­da­ma kal­bė­tis? Bet Mi­cha­e­lis ne­no­rė­jo at­sa­ky­ti, su­si­mąs­tė ir net­gi kar­tais, kai jam nu­si­bos­da­vau klau­si­nė­da­ma apie se­sę, ke­lioms die­noms ding­da­vo.

Kai kar­tą pie­ta­vo­me su vie­na šei­ma, ku­rio­je taip pat yra vai­kų, dar bu­vo at­ėjęs ir tė­ve­lio drau­gas gy­dy­to­jas su sa­vo žmo­na, su­au­gu­sie­ji kal­bė­jo­si apie se­sės li­gą, o ta­da aš pa­sa­kiau, kad ta jos li­ga ma­nęs vi­siš­kai ne­ste­bi­na, nes se­sė sir­go jau anks­čiau. Iš pra­džių jie ma­nęs ne­si­klau­sė, bet aš ne­nu­si­lei­dau, nes vis­ką ži­nau, juk jos kam­ba­rys ša­lia ma­no­jo, ir jau se­niai klau­sau, kaip ji už sie­nos ver­kia ir su kaž­kuo kal­ba­si, pa­na­šiai kaip ir aš kal­buo­si su Mi­cha­e­liu, tik, ko ge­ro, ten yra kaž­ko­kia bai­dyk­lė, nes kal­ba to­kiu keis­tu že­mu, už­ki­mu­siu bal­su, lyg pro už­da­ry­tą kau­kę šnibž­dė­tų Dar­tas Vei­de­ris. Ma­my­tė pri­dė­jo pirš­tą prie lū­pų ir griež­tai lie­pė baig­ti taukš­ti ne­są­mo­nes, bet aš ne­no­rė­jau nu­til­ti, nes man gai­la se­sės ir man at­ro­do la­bai svar­bu pa­sa­ky­ti tai, ką ži­nau. Se­sė, ku­ri sė­dė­jo prie­šais, iš­ba­lo ir ta­da pa­ste­bė­jau, kaip jai vir­pa lū­pos, o ta­da aš at­si­su­kau į tė­ve­lį ir pa­sa­kiau: juk tu tai ži­nai, nes aš tau jau pa­pa­sa­ko­jau tai… ta­da… nak­tį, kai ėjau pa­si­da­ry­ti ka­ka­vos, o tu iš­ėjai iš vo­nios. Tu tu­rė­jai gir­dė­ti jos ver­ki­mą, nes kam­ba­rio du­rys bu­vo ati­da­ry­tos… Ir ta­da at­si­ti­ko kaž­kas la­bai keis­to: tė­ve­lis pa­me­la­vo! Prieš vi­sus jis pa­me­la­vo! Pa­sa­kė, kad to, ką aš kal­bu, ne­bu­vo, ir kad aš vi­sa tai su­sap­na­vau. Ne­tie­sa! – su­šu­kau. At­ne­šiau se­sei ka­ka­vos, kai tu iš­ėjai iš vo­nios nuo­gas, o aš tau ta­da pa­sa­kiau, kad se­sė ver­kia… Mer­gai­tės kar­tais pri­si­gal­vo­ja, ma­ne per­trau­kė ma­my­tė ir pra­dė­jo kal­bė­ti kaž­ką apie obuo­lių py­ra­gą, o aš už­si­ma­niau tą apel­si­ną, su ku­riuo žai­džiau, svies­ti jai tie­siai į vei­dą, juk ži­no­jau, kad ma­my­tė apie tai ne­at­si­tik­ti­nai ne­no­ri kal­bė­ti. Ta­da dar gy­dy­to­jas pra­dė­jo kal­bė­ti, kad vai­kai šio­mis die­no­mis jau­čia di­džiu­lę įtam­pą, o aš at­si­sto­jau ir su­šu­kau tė­ve­liui: me­la­gis! Ta­da ma­my­tė ma­ne šiurkš­čiai pa­grie­bė, nu­tem­pė nuo sta­lo į ma­no kam­ba­rį ir už­ra­ki­no du­ris. Rė­kiau ir šau­kiau, no­rė­jau su­dau­žy­ti du­ris, to­kia pik­ta bu­vau! La­bai pik­ta!!! Su­au­gu­sie­ji mums vi­sa­da aiš­ki­na, ką ga­li­me ir ko ne­ga­li­me da­ry­ti, o jie pa­tys ga­li kal­bė­ti tie­są ir me­luo­ti, bū­ti drau­giš­ki ir muš­ti ki­tus… ga­li bū­ti tei­sin­gi ar­ba ne­tei­sin­gi – jie da­ro vis­ką, ko no­ri pa­tys.

Kaip tau at­ro­do, ar ma­nai, kad pas mus kaž­kas ne­ge­rai, va­ka­re gu­lė­da­ma lo­vo­je pa­klau­siau Mi­cha­e­lio. Nes kaž­kas pas mus yra la­bai ne­ge­rai. Kiek­vie­ną kar­tą, kai Mi­cha­e­lio to pa­klaus­da­vau, jis vi­sa­da ty­lė­da­vo, o šį va­ka­rą man pa­sa­kė: juk pa­ti ži­nai… Ži­nau? Ką ži­nau?! Su­šu­kau, bet ne to­dėl, kad pyk­čiau ant Mi­cha­e­lio, o to­dėl, kad bu­vau pik­ta ant vi­sų – ant tė­ve­lio, ant ma­my­tės, ant vi­sų tų žmo­nių, ku­rie sė­dė­jo pas mus prie sta­lo… ant vi­so pa­sau­lio! Su­au­gu­sie­ji gal­vo­ja, kad mes, vai­kai, nie­ko ne­su­pran­ta­me, kad ne­ga­li­me su­pras­ti kai ku­rių da­ly­kų, nes juos su­pras­ti mums yra už­draus­ta! O ta­da jie prieš mus šnabž­da ir me­luo­ja, kaip tą va­ka­rą pa­me­la­vo ma­no tė­ve­lis, kaip me­luo­ja ma­my­tė, apie kai ku­riuos da­ly­kus ji iš vi­so ne­no­ri kal­bė­ti. Bet aš kar­tais ži­nau kai ku­riuos da­ly­kus, ku­rių ne­ga­liu ži­no­ti, o kar­tais ži­nau ir kai ką, ko ne­ži­no su­au­gu­sie­ji. Ir ta­da gal­vo­jau, kaip bus, kai pa­ti tu­rė­siu vai­kų, ir apie tai, kam iš vi­so rei­kia tu­rė­ti vai­kų, kai jie bū­na liūd­ni kaip ma­no se­suo, ku­ri da­bar at­ro­do kaip koks ske­le­tas, ar­ba ne­lai­min­gi kaip aš. Bet Mi­cha­e­lis man pa­sa­kė, kad vis tiek ga­li­me žais­ti, kad esa­me žmo­na ir vy­ras ir kad tu­ri­me vai­kų. Įjun­giau nak­ti­nę lem­pe­lę, prie sta­liu­ko pa­so­di­nau Bru­ną, Mi­cą, Tas­ka­ną, lė­ly­tę Li­li ir pra­dė­jau ga­min­ti va­ka­rie­nę, bet stai­ga, ne­ži­nau ko­dėl, vi­sus puo­de­lius ir lėkš­tes nu­stū­miau nuo sta­lo, Mi­cą ir Li­li me­čiau į sie­ną, o pa­ti griu­vau ant lo­vos… ir verk­da­ma pa­gal­vo­jau, kad Mi­cha­e­lio iš tie­sų iš­vis nė­ra… jo jau se­niai ne­bė­ra… o aš jo pa­si­ilgs­tu… la­bai pa­si­ilgs­tu… ir kad ne­tu­riu nie­ko, su kuo ga­lė­čiau pa­si­kal­bė­ti ir pa­žais­ti… kad iš tie­sų esu vie­na… ir liūd­na… pik­ta… la­bai pik­ta… ir ne­lai­min­ga… vie­ni­ša… viena…

Iš: Moj­ca Ku­mer­dej. Tem­na snov. Ljubl­ja­na: Be­let­ri­na, 2011

Ver­tė Kris­ti­na Ta­mu­le­vi­čiū­tė