Is­to­riš­kai kren­tan­čios bokš­tų nuo­mos kai­nos

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS

(Vie­no pra­ne­ši­mo mo­ty­vais – in­tui­ty­vi at­si­ri­bo­ji­mo ir eli­tiz­mo li­te­ra­tū­ro­je san­trau­ka)

Prieš pra­de­dant be­ne­fi­są ge­ras to­nas rei­ka­lau­ja at­si­pra­šy­ti pub­li­kos už tai, ko jie ne­iš­vys. Šian­dien ne­iš­vy­si­te įga­lio­to­jo Vieš­pa­ties an­ge­lo, kri­ti­kuo­jan­čio ne­iš­si­pil­džiu­sius da­ly­kus dėl to, kad jie ne­iš­si­pil­dė. Kiek pa­vyz­džių ir mo­de­lių pa­teik­siu, be­maž tiek jų bū­siu ir pats iš­ban­dęs ar­ba dar iš­ban­dy­siu, jei ka­da pra­ras­čiau svei­ką pro­tą ir dėl šven­to­sios tik­ro­sios li­te­ra­tū­ros (ku­ri ir taip, ačiū Die­vui, at­eis tik kar­tu su Go­do) nu­spręs­čiau tap­ti tik­res­nis nei iki de­vin­to pra­kai­to plu­šė­ję tė­ve­liai. Ne­iš­vy­si­te ir žmo­giš­ko, į ka­te­go­ri­jas ne­skirs­tan­čio ir ne­disk­ri­mi­nuo­jan­čio po­žiū­rio į kiek­vie­ną in­di­vi­dą kaip į uni­ka­lią snai­gę – kal­bė­si­me apie ten­den­ci­jas, bū­si­me sek­lūs ir ste­re­o­ti­pi­zuo­si­me.

So­viet­me­tis

So­viet­me­tis, at­ro­do, sa­vo ne­ga­lią pa­da­li­no vi­siems po ly­giai, kaip ir pri­klau­sė. Ir jį me­nan­čius su nos­tal­gi­ja, ir ne­ken­čian­čius įšal­dė de­vin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­gos są­vo­ko­se ir dis­kur­suo­se, iš­prie­var­ta­vo mi­nė­ti ir pri­si­min­ti – ne taip, kaip pri­si­me­na­mas ge­ras ba­je­ris, o taip, kad aša­ros akių kam­pu­čiuo­se pa­si­ro­dy­tų. Ža­vė­ji­ma­sis enig­ma­ti­ne so­viet­me­čio ra­šy­to­jų kal­ba, jų lan­ky­mai­sis psi­chiat­ri­nė­se ir ko­va už pa­ski­rą, bet es­mi­nį žo­dį ap­sa­ky­me vir­to ro­man­ti­zuo­tu fe­ti­šu „ty­lia­jam Spar­ta­kui“, nu­ra­šan­čiu bet ko­kią da­bar­ti­nę kū­ry­bą ar maiš­tą kaip „ne­pa­kan­ka­mai pri­si­ken­tė­ju­sį“, o į ko­ky­bi­nius rei­ka­la­vi­mus at­sa­kan­čiu, kad da­bar „ne­ver­ti­na­me to, ką tu­ri­me“. Žo­džiu, pa­na­šiu į in­ter­ne­te sklan­dan­čius nos­tal­giš­kus pa­sa­ko­ji­mus, ko­kie vi­si bu­vo lai­min­gi mie­go­da­mi švi­ni­niais da­žais da­žy­to­se lo­ve­lė­se, ger­da­mi iš tos pa­čios ga­zuo­to van­dens au­to­ma­to stik­li­nės ir ma­mų na­mo šau­kia­mi ne per mo­bi­lia­ką, o per bal­ko­ną…

„Se­no­sios gvar­di­jos“ gre­tos, pa­čios sau įsi­tei­gu­sios pra­ras­to­sios, po­ky­čiuo­se pa­sken­du­sios kar­tos pa­si­tei­si­ni­mą, ėmė di­džiuo­tis sa­vo ir drau­gų dram­blio kau­lo bokš­tais. So­ciu­mas pa­si­li­ko ten že­mai, vis tiek dau­gu­ma jų, „nuo­dė­min­gų­jų“, kny­gų ne­be­skai­to, tik bul­va­ri­nę spau­dą, žiū­ri te­le­vi­zo­rių ir ko­men­tuo­ja in­ter­ne­to pub­li­ka­ci­jas, tad net jei ir ban­dy­tum – vis tiek lik­tum ne­su­pras­tas. Kaip man, ta­da dar tre­čio kur­so stu­den­tui, ra­šiu­siam kur­si­nį apie kul­tū­ri­nės spau­dos per­spek­ty­vas, sa­kė ži­la-pli­ka­gal­vis po­etas, „po­ezi­ją skai­to tik tie, ku­rie pa­tys ją ra­šo“. At­ga­vę tei­sę ne­sta­ty­ti na­mų ir ne­ves­ti tau­tos, įsi­rė­mi­nę ir prie kny­gų len­ty­nos pa­si­ka­bi­nę pa­žy­mė­ji­mą apie au­to­no­mi­nį sta­tu­są, jie jau­čia vi­sa­tos pa­rei­gą dirb­ti.

Tam tik­rų pro­fe­si­jų ir už­si­ė­mi­mų mi­to­lo­gi­za­vi­mas pra­si­dė­jo to­li gra­žu ne so­viet­me­čiu. At­si­ran­da to­kių, ku­rie li­pa į kal­ną pas vie­no­kį ar ki­to­kį po­ną – fe­o­da­lą, Die­vą, mir­tį, aukš­tes­nius ži­no­ji­mo ar jaus­mo lyg­me­nis, tie­są – ir tuo­met lei­džia­si že­myn tu­rė­da­mi kil­nų tiks­lą tą po­niš­ką ma­lo­nę per­duo­ti „pa­pras­tiems žmo­nėms“. Ant­raip pas­ta­rie­ji jos vi­siš­kai ne­su­pras­tų! To­kie mi­tai, au­to­ri­te­tai pa­tys iš sa­vęs, jau se­niai yra gy­dy­to­jo, mo­ky­to­jo, tei­si­nin­ko, ku­ni­go, fi­lo­so­fo, me­ni­nin­ko pro­fe­si­jos. Kuo to­liau, tuo są­ra­še jų dau­giau: vie­šų­jų ry­šių gu­ru, žur­na­lis­tai, po­li­ti­kai… Struk­tū­ra aiš­ki ir ver­ti­ka­li ga­lios bei mi­to at­žvil­giu: po­nai–tar­pi­nin­kai–liau­dis, ar­ba, jei no­ri­te, die­vai–pro­me­tė­jai–žmo­nės. To­ta­li­ta­ri­nis re­ži­mas pa­si­žy­mi tuo, kad ima suk­ti šią ver­ti­ka­lę sau pa­tin­kan­čia lin­kme: po­no vaid­muo pa­ma­žu mo­no­po­li­zuo­ja­mas, tar­pi­nin­kų lais­vė ri­bo­ja­ma, jiems ima­ma nu­ro­di­nė­ti, ne­leis­ti keis­ti ir in­ter­pre­tuo­ti per­duo­da­mos ži­nu­tės, dėl to jie bruz­da, bet iki ga­lo iš­si­lais­vin­ti ar­ba pa­keis­ti vir­šu­ti­nę gran­dį su­ge­ba re­tai.

Pro­fe­sio­na­lu­mo am­žius

Li­kus tik fe­o­da­li­nio ar to­ta­li­ta­ri­nio re­ži­mo iš­kam­šai, kad ne­reik­tų var­to­ti žo­džio „po­nas“, tar­pi­nin­ko darb­da­viu tam­pa mo­kes­čius mo­kan­ti vi­suo­me­nė, ku­riai jis pri­va­lo jaus­ti pa­rei­gą. Li­te­ra­tas kaip tar­pi­nin­kas čia yra kiek ki­to­niš­kas. Kaip api­bū­di­no Mi­la­nas Kun­de­ra, ra­šy­to­jas yra tam tik­ras ap­čiuo­pia­mos nau­dos ne­duo­dan­tis pa­ra­zi­tas, ku­rį vi­suo­me­nė še­ria, kad pa­ti sa­ve su­ža­vė­tų šia pra­ban­ga. Ta­ria­mu „po­nu“ šiuo at­ve­ju tam­pa pa­ti eg­zis­ten­ci­ja, į ku­rios gel­mes „pa­pras­ti žmo­nės“ ga­li pa­žvelg­ti tik per šiuos ne­dė­kin­gus tar­pi­nin­kus. Eg­zis­ten­ci­ja abst­rak­ti, o tei­sė neš­ti ko­mu­ni­ka­tą iš jos – iš tik­rų­jų die­viš­ka, to­dėl vie­ni li­te­ra­tai jau­čia tei­sę pa­ko­re­guo­ti „liau­dies“ gran­dį, ki­ti – „po­no“, tre­ti – at­mes­ti jas abi. Pa­mir­šę, kad iš­si­lais­vi­ni­mo pro­ce­sas ne­vyks­ta aki­mirks­niu ar tuo la­biau kad iš­si­lais­vin­ti vie­nam yra var­giai įma­no­ma, vi­si už­si­da­ro į skir­tin­gus, bet pa­na­šaus aukš­čio bokš­tus.

Taip vie­ni pa­tam­pa den­džiais, do­ria­nais grė­jais, per li­te­ra­tū­rą su­si­ku­rian­čiais sau pa­to­gią so­cia­li­nę ir eko­no­mi­nę ap­lin­ką. „Liau­dies“ są­vo­ką jie su­trau­kia iki įta­kin­gos, svar­bios, ga­lin­čios mo­kė­ti ar­ba bent jau vi­di­nės au­di­to­ri­jos, kad pa­lai­ky­tų Kun­de­ros mi­nė­tą pa­ra­zi­ta­vi­mą. Eg­zis­ten­ci­ja taip pat su­trau­kia­ma iki pa­to­gių, daž­niau­siai su as­me­ni­niu gy­ve­ni­mu su­sie­tų, lais­va ran­ka ra­šo­mų iro­niš­kų pa­sa­žų, pri­im­ti­nų žai­di­mų for­mo­mis. Ki­ti „ra­šo sau“, taip iš­lais­vin­da­mi ir ki­tiems ak­tu­a­lius kis­mus, o šie il­gai­niui virs­ta pa­na­šiais ir nuo­bo­džiais, ne­be­klau­sian­čiais. Jie tam­pa la­bai oriais sa­vo stag­na­ci­jo­je, pa­pras­tais žmo­nė­mis su be­re­tė­mis.

Tre­čio­ji gru­pė – vie­na įdo­mes­nių. Tai ga­lios ver­ti­ka­lės ne­at­me­tan­tys, jo­je gy­ve­nan­tys, bet tuo pat me­tu ją ty­liai nie­ki­nan­tys maiš­ti­nin­kai. Šie pa­si­žy­mi dviem pa­ra­dok­sa­lio­mis sa­vy­bė­mis: bai­sia ne­to­le­ran­ci­ja ir dar bai­ses­niu lanks­tu­mu. Lanks­čiai apė­ję ar iš­da­vę tu­rė­tus ir – dar blo­giau – skar­džiai iš­sa­ky­tus prin­ci­pus, pa­var­gę nuo pra­lai­mė­ji­mų, gin­da­mie­si pa­si­ren­ka pyk­tį, ku­riam pir­miau­sia rei­kia su­ras­ti ar­gu­men­tą, o ta­da – ob­jek­tą. Ne­ga­lin­tys iš­si­va­duo­ti iš tar­pi­nin­ko vaid­mens ir pa­kil­ti iki die­vo pa­si­ren­ka pro­fe­sio­na­laus ra­šy­to­jo ke­lią, t. y. pa­si­ren­ka ne­be­rėk­ti, o sa­vo pra­na­šu­mą įro­dy­ti meist­riš­ku­mu, at­sai­nu­mu ir su­ge­bė­ji­mu gy­ven­ti iš li­te­ra­tū­ros. Ne­no­ri jo­kios sin­te­zės ar kon­flik­to, o in­dul­gen­ci­ją iš­si­per­ka pro­fe­sio­na­lu­mu.

Maiš­tai

Maiš­to są­vo­ka įpa­rei­go­ja, nes ri­zi­kuo­ja pa­ti sa­vi­mi. Jei pa­skel­bei, kad maiš­tau­ji, – maiš­tauk, su­si­mil­da­mas. Kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų dar­buo­to­jams itin bū­din­ga svai­gin­tis sa­vo pa­čių žo­džiais ir pa­reiš­ki­mais, dar la­biau – įti­kė­ti, kad pa­reiš­ki­mas ir veiks­mas – tas pats. Maiš­tas tam­pa ne nuo­šir­džia ini­cia­ty­va, o iš­im­ti­nai sa­vo­jo ego kū­ri­mo tech­no­lo­gi­ja. Ryš­kiau­sias to pa­vyz­dys ga­li bū­ti ki­no kū­rė­jų ma­ni­fes­tas, pa­ra­šy­tas ir pa­si­ra­šy­tas 2006-ai­siais. Tei­gę as­me­niš­ku­mą, ak­tu­a­lu­mą, ko­mu­ni­ka­ty­vu­mą, kon­fron­ta­ci­ją, ak­ty­vu­mą, ža­dė­ję su­kur­ti de­šimt „Ma­ni­fes­to“ fil­mų, jie teiš­spau­dė vie­ną ir idė­jiš­kai už­si­len­kė.

Ką da­ry­ti, kai maiš­tau­ti no­ri­si, bet ne­si­no­ri pa­ju­din­ti men­ta­li­te­to su­bi­nės? Bu­kow­skis taip sa­kė apie Ca­mus: „Ra­šo jis ge­rai, bet jo žo­džiai per­ne­lyg va­ti­niai, per ele­gan­tiš­ki. Man la­biau pa­tin­ka tie, ku­rie deg­da­mi rė­kia.“ Ne­no­rė­da­mi ar ne­mo­kė­da­mi nei klyk­ti, nei ele­gan­ci­jos, jau­nie­ji li­te­ra­tai daž­nai bu­ria­si į ben­druo­me­nes, ku­rio­se, re­mian­tis drau­giš­ku­mu ir ben­dra pa­tir­ti­mi, taip pat ir ma­lo­nu­mu pri­klau­sy­ti, šių ge­bė­ji­mų trū­ku­mai vi­siš­kai pa­tei­si­na­mi ir to­le­ruo­ja­mi. Tam skir­ti tin­kla­la­piai, fo­ru­mai, skai­ty­mai, į ku­riuos kar­tais kvie­čia­mi „su­au­gu­sie­ji“, bet daž­niau­siai, bi­jant ap­ri­bo­tos raiš­kos lais­vės, lyg į še­šio­lik­tą­jį gim­ta­die­nį, pri­ima­mi tik ben­dra­am­žiai. Ben­druo­me­nės grei­tai tam­pa pa­čios sau pa­kan­ka­mos ir ne­be­rei­ka­lau­ja at­lik­ti – rei­ka­lau­ja tik bū­ti vi­du­je.

Taip ne­gra­biai bet la­bai nuo­šir­džiai, lyg ra­dus ma­mos kos­me­ti­nę, sta­to­mos ne­ma­to­mos ko­lo­nos ir hie­rar­chi­jos. La­biau­sius na­rius to­kios ko­lo­ni­jos spo­ro­mis per­me­ta į aukš­tes­nę ben­druo­me­nę, „vie­šu­mą“, lei­dyk­las, tai, kas anks­čiau bu­vo nei­gia­ma kaip ne­drau­giš­ka stag­na­ci­ja. Daž­niau­siai ne­su­lau­kę iš dar la­biau eli­tis­ti­nės „vie­šu­mos“ pri­ta­ri­mo, grįž­ta at­gal į šei­mą ar­ba ieš­ko ki­tų, ap­lin­ki­nių ke­lių. Dar blo­giau, jei tas pri­ta­ri­mas, te­gul ir mi­ni­ma­lus, at­ei­na: net aiš­kiai nie­ki­na­mi, vie­šu­mos to­kie jau­nie­ji li­te­ra­tai lai­ko­si dan­ti­mis ir na­gais, ne tik dėl sva­jo­nės „ra­šy­ti“ pa­min­da­mi sa­vo pa­čių oru­mą, bet ir dar vie­na pa­to­lo­gi­ja terš­da­mi tai, kas ir taip uzur­puo­ta funk­ci­jos.

Šios jau­nų­jų li­te­ra­tų ben­druo­me­nės pri­me­na in­ter­ne­ti­nius so­cia­li­nius san­ty­kius: erd­vė­je, ku­ri skel­bia­si tei­kian­ti vi­siš­ką lais­vę ir ne­tu­rin­ti jo­kių iš­anks­ti­nių nuo­sta­tų, ta lais­vė yra pa­ver­gia­ma, o nuo­sta­tos su­ku­ria­mos iš nau­jo. Ka­dan­gi pro­ce­sas vyks­ta tie­siog prieš ta­vo akis, jį sun­kiau įsi­są­mo­nin­ti, su­pras­ti esant jo da­li­mi, ypač pra­tu­siems tik prie aki­vaiz­džiai iš vir­šaus nu­leis­tų pan­čių ir nor­mų. Taip in­ter­ne­tas virs­ta vie­ta, kur ta­vo kie­tu­mą nu­le­mia kie­tes­nis ka­tės pa­veiks­liu­kas, o jau­nų­jų li­te­ra­tų sam­bū­riuo­se – il­ge­sin­ges­nis ba­se­to žvilgs­nis į lau­žą, ra­fi­nuo­tu­mas ar­ba keb­liau įme­na­ma kal­bė­ji­mo for­ma.

Lyg be­si­da­lin­da­mi gra­žia ci­ta­ta su dar gra­žes­niu pa­veiks­liu­ku ten, kur vi­si jo­mis da­li­na­si, mes li­te­ra­tū­riš­kai maiš­tau­ja­me be at­sa­ko­my­bės už sa­vo maiš­tą, taip jį ba­na­lin­da­mi ir smaug­da­mi. Su­sve­ti­mė­ję ten, kur reik­tų ši­lu­mos, ir, at­virkš­čiai, bi­jo­da­mi ir at­si­duo­ti, ir prieš­ta­rau­ti, pra­ran­da­me ir žais­mą, ir sa­va­ran­kiš­ku­mą. Gy­ven­da­mi to­je pa­čio­je pa­rei­gos kul­tū­ro­je, kaip ir „se­nie­ji“, bi­jo­me at­si­sa­ky­ti ben­druo­me­nės – nors tai bū­tų vie­nin­te­lis bū­das ją su­kur­ti. Na, bet ku­riuo at­ve­ju – juk už­si­ra­šy­ti, kad esi at­vi­ras, kur kas leng­viau, nei at­sar­giai, pro­tin­gai ir in­tros­pek­ty­viai ver­tin­ti sa­vą­jį iš­si­lais­vi­ni­mą.