Biopolitika ir tai, kas anapus jos

THO­MAS LEM­KE

Vienos Foucault sąvokos likimas

Šių me­tų rug­sė­jo 20–22 die­nomis Vil­niu­je, Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tre, vyks Lie­tu­vos kul­tū­ros ty­ri­mų ins­ti­tu­to kar­tu su Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­ba ren­gia­ma tarp­tau­ti­nė tarp­dis­cip­li­ni­nė kon­fe­ren­ci­ja „Bio­po­li­ti­ka šiuo­lai­ki­nės fi­lo­so­fi­jos, po­li­ti­kos ir me­no kon­teks­te“. Jo­je skir­tin­gų sri­čių spe­cia­lis­tai ap­tars įvai­riuo­se šiuo­lai­ki­niuo­se dis­kur­suo­se pa­pli­tu­sius bio­po­li­ti­kos – san­ty­kių tarp gy­ve­ni­mo, gy­vy­bės ir val­džios, ga­lios (čia va­di­na­mos bio­ga­lia) ins­ti­tu­ci­jų – klau­si­mus. Kon­fe­ren­ci­jo­je da­ly­vaus gar­sūs bio­po­li­ti­kos te­ore­ti­kai iš vi­sos Eu­ro­pos, jo­je bus sie­kia­ma pri­sta­ty­ti skir­tin­gas bio­po­li­ti­kos sam­pra­tas ir pa­ro­dy­ti bio­po­li­ti­nės ana­li­zės ak­tu­a­lu­mą bei per­spek­ty­vu­mą. Iš­skir­ti­nis dė­me­sys bus ski­ria­mas šiuo­lai­ki­nėms po­li­ti­nėms ir so­cia­li­nėms Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos pro­ble­moms. Čia pateikiamame vo­kie­čių teo­re­ti­ko Tho­mo Lem­kės straips­ny­je ap­ta­ria­mos kai ku­rios bio­po­li­ti­kos in­ter­pre­ta­ci­jos ir ke­lia­mi klau­si­mai bus svars­to­mi ir kon­fe­ren­ci­jos me­tu.

Bio­po­li­ti­kos są­vo­ka, ku­rią iš­plė­to­jo Mi­che­lis Fou­cault, dar ne­se­niai bu­vo ži­no­ma tik ne­di­de­lei spe­cia­lis­tų ir moks­li­nin­kų gru­pei. Ši są­vo­ka, Fou­cault ma­ny­mu, api­brė­žė tai, „kas gy­vy­bę ir gy­vy­bi­nius me­cha­niz­mus per­ke­lia į de­ta­lių iš­skai­čia­vi­mų erd­vę, o ži­no­ji­mą-ga­lią pa­ver­čia žmo­gaus gy­ve­ni­mą trans­for­muo­jan­čiu veiks­niu“. Jis is­to­ri­niu ir ana­li­ti­niu bū­du sky­rė dvi to­kio „ga­lios pa­nau­do­ji­mo gy­vy­bės at­žvil­giu“ plot­mes: in­di­vi­du­a­laus kū­no dis­cip­li­ną ir so­cia­li­nį vi­suo­me­ni­nio kū­no re­gu­lia­vi­mą. Pa­sak Fou­cault, bio­po­li­ti­ka žy­mi lū­žį mo­der­ny­bė­je: pa­čia­me po­li­ti­nės san­klo­dos cen­tre at­si­ran­da gy­vy­bė, gy­ve­ni­mas. Šio­je te­ori­nė­je per­spek­ty­vo­je ga­li­ma įžvelg­ti ar­ti­mą są­sa­ją tarp ka­pi­ta­lis­ti­nės vi­suo­me­nės kū­ri­mo­si ir bio­po­li­ti­kos gi­mi­mo: „Tai, kad vi­suo­me­nė ga­li kon­tro­liuo­ti in­di­vi­dus, bu­vo pa­siek­ta ne tik dėl są­mo­nin­gu­mo ar ide­o­lo­gi­jos, bet ir dėl kū­no, per kū­ną. Bio­po­li­ti­ka, bio­lo­giš­ku­mas, kū­niš­ku­mas ka­pi­ta­lis­ti­nei vi­suo­me­nei bu­vo svar­bes­ni nei ki­ti da­ly­kai.“ Be to, Fou­cault įve­da­ma bio­po­li­ti­kos sam­pra­ta lei­džia kri­ti­kuo­ti „ju­ri­di­nį-dis­kur­sy­vų“ ga­lios mo­de­lį.

Pa­gal pas­ta­rą­jį mo­de­lį val­džia vei­kia draus­da­ma ir rep­re­suo­da­ma, o su­ve­re­nu­mą api­brė­žia tik tei­sė ir le­ga­lu­mas. Prie­šin­gai, Fou­cault bio­po­li­ti­kos sam­pra­tą var­to­ja no­rė­da­mas api­brėž­ti pro­duk­ty­vias ga­lios ga­li­my­bes, ku­rios ne­ga­li bū­ti su­vo­kia­mos tik kaip se­no­vi­nė su­ve­re­ni „tei­sė nau­do­ti mir­ties baus­mę“. Su­ve­re­nu­mas la­biau­siai vei­kė kaip „at­ėmi­mo me­cha­niz­mas“, jis už­val­dy­da­vo gy­vy­bę, kad ją su­var­žy­tų, o nau­jo­ji gy­ve­ni­mą ad­mi­nist­ruo­jan­ti ga­lia sie­kia ska­tin­ti, su­tvir­tin­ti, pri­žiū­rė­ti ir op­ti­mi­zuo­ti sa­vo kon­tro­liuo­ja­mas jė­gas.

Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad bio­po­li­ti­kos sam­pra­tą įve­dė ne Fou­cault. Ji fi­gū­ra­vo jau pir­mo­jo­je XX a. pu­sė­je su­kur­tuo­se teks­tuo­se apie gy­vy­bės ir ra­sės re­gu­lia­vi­mą ir val­dy­mą (ypač iš­gar­sė­jo Vo­kie­ti­jos na­cio­nal­so­cia­lis­tų kny­gos ir straips­niai šia te­ma). Tru­pu­tį vė­liau, sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je, „bio­po­li­ti­ka“ bu­vo pa­va­din­tas nau­jas po­li­ti­kos moks­lų ty­ri­mų lau­kas an­glo­sak­sų ša­ly­se. Ši te­ori­nė pri­ei­ga yra pa­rem­ta įsi­ti­ki­ni­mu, kad, siek­da­mi ana­li­zuo­ti po­li­ti­nes struk­tū­ras ir pro­ce­sus, mes tu­ri­me rem­tis el­ge­sio ty­ri­mais, so­cio­bio­lo­gi­niais api­brė­ži­mais ir evo­liu­ci­jos te­ori­ja.

Fou­cault kū­ry­bo­je bio­po­li­ti­ka tam­pa di­džiu­liu pa­si­prie­ši­ni­mu bet ko­kioms pa­stan­goms po­li­ti­ką re­du­kuo­ti į bio­lo­gi­ją. Prie­šin­gai, nag­ri­nė­jant bio­po­li­ti­kos sam­pra­tą ap­ta­ria­mas po­li­ti­nis pro­ce­sas, ku­ria­me gy­vy­bė tam­pa po­li­ti­nių stra­te­gi­jų ob­jek­tu. Užuot pa­si­tel­kus pri­gim­ti­nius ir uni­ver­sa­lius dės­nius, ku­riais re­mian­tis ku­ria­ma po­li­ti­ka, Fou­cault ap­tar­to­je bio­po­li­ti­kos sam­pra­to­je už­čiuo­pia­mas is­to­ri­jos lū­žis, įtrū­kis po­li­ti­nė­je prak­ti­ko­je. Šian­dien, kai bio­po­li­ti­kos są­vo­ka moks­li­nė­je ir pub­li­cis­ti­nė­je li­te­ra­tū­ro­je daž­niau­siai var­to­ja­ma kaip neut­ra­li sam­pra­ta, ku­ria no­ri­ma nu­sa­ky­ti so­cia­li­nes ir po­li­ti­nes bio­tech­no­lo­gi­nių in­ter­ven­ci­jų pa­sek­mes, pla­čiai svars­to­mi Fou­cault teks­tai apie bio­po­li­ti­ką*. Vie­na iš šios in­ter­pre­ta­ci­jos sro­vių do­mi­nuo­ja fi­lo­so­fi­jo­je ir so­cia­li­nė­je te­ori­jo­je. Jo­je ty­ri­nė­ja­ma po­li­ti­ka, ku­ri at­si­spin­di bio­po­li­ti­ko­je. Kaip ji vei­kia, ko­kias jė­gas ji mo­bi­li­zuo­ja? [...]

Ap­nuo­gin­tas gy­ve­ni­mas ar gy­vo­ji dau­gy­bė:kas yra po­li­ti­ka?

Kal­bė­da­mas apie pir­mą­ją sro­vę, ap­si­ri­bo­siu dviem nuo­mo­nė­mis, ku­rios la­biau­siai iš­si­ski­ria šiuo­se de­ba­tuo­se – vie­na ver­tus, bio­po­li­ti­kos api­brė­ži­mu Gior­gio Agam­be­no kū­ry­bo­je, ki­ta ver­tus – Mi­cha­e­lo Hard­to ir An­to­nio Neg­ri kū­ry­bo­je. Ryš­kiai ski­ria­si tai, kaip šios dvi pri­ei­gos kri­ti­kuo­ja Fou­cault teks­tus. Prie­šin­gai nei Fou­cault, Agam­be­nas ma­no, kad mo­der­nio­ji bio­po­li­ti­ka ku­ria­si rem­da­ma­si tvir­tu iki­mo­der­nios su­ve­re­nios ga­lios pa­grin­du; ki­ta ver­tus, Hard­tas ir Neg­ri tvir­ti­na, kad Fou­cault sky­rė ne­pa­kan­ka­mai dė­me­sio mo­der­nio­sios bio­po­li­ti­kos ta­pi­mui po­stmo­der­nia.

Pra­dė­ki­me nuo sam­pra­tos, pa­gal ku­rią bio­ga­lia ne­tu­ri iš­orės – bio­po­li­ti­ka ne­ga­li iš­veng­ti bio­ga­lios.

Rem­da­ma­sis Car­lo Schmit­to, Wal­te­rio Ben­ja­mi­no, Han­nah Arendt, Mar­ti­no Hei­deg­ge­rio ir Ge­or­ge’o Ba­tail­le’o dar­bais, Agam­be­nas pa­brė­žia tai, kas, pa­sak jo, nuo pat se­no­vės Grai­ki­jos lai­kų api­bū­di­na Va­ka­rų po­li­ti­nę tra­di­ci­ją. Jis pa­žy­mi, kad es­mi­nė ski­ria­mo­ji li­ni­ja nė­ra drau­go ir prie­šo skir­tis, bet skir­tu­mas tarp ap­nuo­gin­to gy­ve­ni­mo (zoé) ir po­li­ti­nės eg­zis­ten­ci­jos (bíos), tarp na­tū­ra­lios eg­zis­ten­ci­jos ir le­ga­laus žmo­gaus sta­tu­so. Agam­be­nas tvir­ti­na, kad su­ve­re­nios ga­lios kū­ri­mas rei­ka­lau­ja bio­po­li­ti­nio kū­no kū­ri­mo. Jis tvir­ti­na, kad tei­sės ins­ti­tu­cio­na­li­za­ci­ja yra ne­at­ski­ria­mai su­si­ju­si su „ap­nuo­gin­to gy­ve­ni­mo“ ati­den­gi­mu. To­kio­je švie­so­je įtrauk­tis į po­li­ti­nę ben­druo­me­nę at­ro­do įma­no­ma tik tuo at­ve­ju, jei kar­tu at­skir­tį pa­ti­ria kai ku­rie žmo­nės, ku­riems ne­lei­džia­ma tap­ti vi­sa­ver­čiais tei­si­niais sub­jek­tais.

Po­li­ti­kos iš­ta­ko­se, pa­sak Agam­be­no, at­ran­da­me ku­ria­mą ri­bą, stei­gia­mą erd­vę, iš ku­rios at­ima­ma tei­si­nė ap­sau­ga: „Au­ten­tiš­ki po­li­ti­niai san­ty­kiai yra pa­rem­ti at­sky­ri­mu, drau­di­mu, pra­keiks­mu (ban).“

Šį pa­slėp­tą su­ve­re­nu­mo pa­grin­dą Agam­be­nas api­bū­di­na vie­nu pa­vyz­džiu iš se­no­vės Ro­mos tei­sės.

Ho­mo sa­cer žy­mi in­di­vi­dą, ku­rį po­li­ti­nė ben­druo­me­nė ma­no esant ver­tą mir­ties, bet ne­ga­li­ma nei jam tai­ky­ti mir­ties nuosp­ren­dį, nei jį pa­au­ko­ti die­vams. Jį ar­ba ją nu­žu­dęs žmo­gus ne­bus pa­trauk­tas bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn. Net­gi jei nu­si­kal­tė­lis ga­lė­jo ti­kė­tis tam tik­rų tei­si­nių ga­ran­ti­jų ar for­ma­lių pro­ce­dū­rų, toks „pa­šven­tin­tas / pra­keik­tas žmo­gus“ (žo­dis sa­cer lo­ty­nų k. tu­ri abi šias pra­smes – K. P.) bu­vo vi­siš­kai ne­ap­sau­go­tas, jo gy­ve­ni­mas bu­vo ap­ri­bo­tas iki fi­zi­nės eg­zis­ten­ci­jos. Ka­dan­gi jam bu­vo su­teik­tas toks sta­tu­sas, ku­riam ne­be­ga­lio­ja nei žmo­nių, nei die­vų tei­sės, ho­mo sa­cer ta­po tam tik­ru „gy­vu nu­mi­rė­liu“.

Pa­grin­di­nė Agam­be­no min­tis yra ta, kad sto­vyk­la yra „pa­slėp­ta mo­der­ny­bės po­li­ti­nės erd­vės pa­ra­dig­ma“. Jo ma­ny­mu, sto­vyk­la yra grei­čiau ne fi­zi­nė erd­vė, ap­sup­ta tvo­rų ir ma­te­ria­lių ri­bų – ji sim­bo­li­zuo­ja ir fik­suo­ja ri­bą tarp ap­nuo­gin­to gy­ve­ni­mo ir po­li­ti­nės eg­zis­ten­ci­jos. Pro­ble­ma iš­lie­ka tai, kad „sto­vyk­lą“ jis su­vo­kia ne kaip iš vi­daus di­fe­ren­ci­juo­tą kon­ti­nu­u­mą, bet tik kaip „ri­bą“, ku­ri dau­giau ar ma­žiau ryš­kiai ski­ria ap­nuo­gin­tą gy­ve­ni­mą ir po­li­ti­nę eg­zis­ten­ci­ją. To­dėl jis ne­ga­li ana­li­zuo­ti, kaip pa­čia­me „ap­nuo­gin­ta­me gy­ve­ni­me“ tam­pa įma­no­mos hie­rar­chi­jos ir ap­skai­čia­vi­mai, kaip gy­ve­ni­mas ga­li bū­ti kla­si­fi­kuo­ja­mas kaip ge­ras ir pra­stas, blo­gė­jan­tis ar ge­rė­jan­tis. Agam­be­nas ne­ga­li ap­tar­ti šių pro­ce­sų, nes jo dė­me­sys yra pri­kaus­ty­tas prie sta­to­mos sie­nos – sie­nos, ku­rią jis su­vo­kia ne kaip zo­ną jud­rio­mis ri­bo­mis, bet kaip ne­gi­lė­jan­čią ri­bą, ku­rio­je vis­kas bai­gia­si klau­si­mu „ar­ba–ar­ba“. Ki­taip ta­riant, gy­ve­ni­mu Agam­be­nas do­mi­si ma­žiau nei jo „ap­nuo­gi­ni­mu“, jo ana­li­zė­je dė­me­sys krei­pia­mas ne į gy­ve­ni­mo nor­ma­li­za­ci­ją, bet į mir­tį kaip ri­bos ma­te­ria­li­za­ci­ją. Agam­be­no nuo­mo­ne, bio­po­li­ti­ka iš es­mės yra „ta­na­to­po­li­ti­ka“.

Hard­tas ir Neg­ri bio­po­li­ti­ką ana­li­zuo­ja vi­siš­kai ki­taip. Jie ban­do su­teik­ti bio­po­li­ti­kai po­zi­ty­vią pras­mę. Ita­liš­ko­jo au­to­no­mi­nio mark­siz­mo idė­jas jie sin­te­ti­na su po­ststruk­tū­ra­lis­ti­nė­mis te­ori­jo­mis; jų ma­ny­mu, ri­ba tarp eko­no­mi­kos ir po­li­ti­kos, rep­ro­duk­ci­jos ir ga­my­bos tirps­ta. Bio­po­li­ti­ka žy­mi nau­ją ka­pi­ta­lis­ti­nė­s ga­my­bos epo­chą, kai gy­ve­ni­mas ne­bė­ra ap­ri­bo­tas rep­ro­duk­ci­jos sfe­ros ar­ba pa­jung­tas dar­bo pro­ce­sui: „Gy­vo­sios dar­bo jė­gos sub­jek­ty­vu­mas pa­pras­tai ir at­vi­rai at­si­sklei­džia ko­vo­se dėl kal­bos ir tech­no­lo­gi­jų – kai kal­ba­ma apie ko­lek­ty­vi­nes nau­jo­jo pa­sau­lio kū­ri­mo prie­mo­nes, kal­ba­ma apie są­sa­ją tarp gy­vy­bės jė­gos (po­wer of li­fe) ir jos po­li­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Po­li­ti­ka, so­cia­li­nis gy­ve­ni­mas, eko­no­mi­ka ir gy­vy­bi­niai da­ly­kai – čia vis­kas su­si­ję.“

Hard­to ir Neg­ri ana­li­zė­je po­li­ti­nių san­ty­kių san­klo­da ap­su­pa vi­są in­di­vi­do gy­ve­ni­mą; taip ruo­šia­ma erd­vė nau­jam re­vo­liu­ci­niam sub­jek­tui – dau­gy­bei. Bio­po­li­ti­nei san­klo­dai, ku­rią pri­sta­to Hard­tas ir Neg­ri, taip pat pri­klau­so ma­te­ria­li­nės są­ly­gos, lei­džian­čios kur­tis ko­o­pe­ra­ci­jai, per­ženg­sian­čiai struk­tū­ri­nius ka­pi­ta­lis­ti­nės ga­my­bos bar­je­rus. Bio­po­li­ti­kos var­du jie va­di­na iš­ti­są vir­ti­nę em­pi­ri­nių per­trū­kių ir slink­čių. Pa­sak Hard­to ir Neg­ri, toks pa­pli­tęs sie­nų iri­mas žy­mi per­ėji­mą nuo mo­der­ny­bės į po­stmo­der­ny­bę, nuo im­pe­ria­liz­mo į im­pe­ri­ją. Pa­si­tel­kia­ma ima­nen­tiš­ku­mo per­spek­ty­va, ku­ria sa­vo ana­li­zė­je va­do­vau­ja­si au­to­riai. Griū­vant eko­no­mi­kai ir po­li­ti­kai, ma­te­ria­li­nei ga­my­bai ir ide­o­lo­gi­niam įtei­si­ni­mui, ne­be­bus jo­kios gy­ve­ni­mui ar tie­sai pri­klau­san­čios iš­orės, ga­lin­čios pa­si­prie­šin­ti im­pe­ri­jai. Pa­ti im­pe­ri­ja kurs sa­vo gy­ve­na­mą pa­sau­lį: „Bio­ga­lia yra to­kia ga­lia, ku­ri iš vi­daus re­gu­liuo­ja so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą, jį se­ka, in­ter­pre­tuo­ja, ab­sor­buo­ja ir per­tvar­ko. Ga­liai vi­są gy­vy­bę ga­li pa­vyk­ti efek­ty­viai už­val­dy­ti tik to­kiu at­ve­ju, jei ji taps in­teg­ra­lia, gy­vy­bi­ne funk­ci­ja, ku­rią kiek­vie­nas in­di­vi­das pri­ims ir at­nau­jins sa­vo pri­ta­ri­mu.“

Agam­be­no ana­li­zė­je pa­si­prie­ši­ni­mas nė­ra bio­po­li­ti­kos da­lis – ji vi­suo­met pa­jun­gia­ma su­ve­re­niai ga­liai, o Hard­tas ir Neg­ri ski­ria bio­ga­lią ir bio­po­li­ti­ką. Nors vi­sa vi­suo­me­nė yra kon­tro­liuo­ja­ma ka­pi­ta­lo, au­to­riai ša­lia šios blai­vios diag­no­zės pa­tei­kia ir re­vo­liu­ci­nį pa­ža­dą. Au­to­riai tei­gia, kad iš­orės ka­pi­ta­liz­mui ne­bu­vi­mas ir jį su­griau­sian­tis ko­mu­niz­mas yra to pa­ties pro­ce­so da­lys, o šiam pro­ce­sui va­do­vau­ja pa­ski­ros sub­jek­ty­vy­bės – „gy­vo­ji dar­bo jė­ga“. Jei bio­ga­lia reiš­kia ga­lią gy­ve­ni­mo at­žvil­giu, tai pats gy­ve­ni­mas ku­ria erd­vę, ku­rio­je for­muo­ja­mos ir lip­do­mos kontr­jė­gos ir pa­si­prie­ši­ni­mo for­mos. Bio­po­li­ti­ka ne tik prie­ši­na­ma bio­ga­liai, bet ir yra on­to­lo­giš­kai už ją pra­na­šes­nė. Bio­ga­lia re­a­guo­ja į gy­vy­bin­gą ir kū­ry­bin­gą ana­pus jos lie­kan­čią jė­gą, ku­rią ji re­gu­liuo­ja ir lip­do, nors nė­ra jai ta­pa­ti. To­kiu at­ve­ju bio­po­li­ti­ka su­tei­kia ga­li­my­bę at­si­ras­ti nau­jai on­to­lo­gi­jai, ku­ri yra grin­džia­ma kū­nu ir jo ga­lio­mis. [...]

Gy­vy­bi­nė po­li­ti­ka: gy­ve­ni­mo val­dy­mas

[...]

Siū­ly­čiau bio­po­li­ti­ką ana­li­zuo­ti kaip „val­dy­mo me­ną“. Ši per­spek­ty­va mums lei­džia iš­veng­ti tam tik­rų ap­ri­bo­ji­mų, bū­din­gų bio­po­li­ti­kos sam­pra­tai Fou­cault kū­ry­bo­je. Taip pat įma­no­ma, kad jo pa­ties su­si­do­mė­ji­mas val­dy­mu (go­vern­men­ta­li­ty) yra su­si­jęs su jo sie­kiu įveik­ti šiuos trū­ku­mus. Bio­po­li­ti­ka Fou­cault kū­ry­bo­je dau­giau­siai reiš­kia bio­lo­gi­nį ir fi­zi­nį vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą ir yra re­du­kuo­ja­ma į kū­no po­li­ti­ką. Val­dy­mo sam­pra­ta lei­džia pa­ste­bė­ti tai, kaip ku­ria­mas ir sau­go­mas mo­ra­li­nis ir po­li­ti­nis vi­suo­me­nės in­teg­ra­lu­mas. Taip kū­no po­li­ti­kos per­spek­ty­va pra­ple­čia­ma „gy­vy­bės po­li­ti­kos“ ele­men­tu. Sa­vo pa­skai­to­je apie ne­oli­be­ra­liz­mą (pa­skai­tos pa­va­di­ni­mas – „Bio­po­li­ti­kos gi­mi­mas“) Fou­cault ci­tuo­ja li­be­ra­lą Ale­xan­d­rą Rüs­to­wą, ku­rio nuo­mo­ne, gy­vy­bi­nė po­li­ti­ka yra „gy­ve­ni­mo po­li­ti­ka, ku­ri […] ver­ti­na vi­są dar­bi­nin­ko gy­ve­ni­mą, jo re­a­lų ir kon­kre­tų bū­vį nuo ry­to iki va­ka­ro, nuo va­ka­ro iki ry­to“. Žvel­giant iš val­dy­mo per­spek­ty­vos, bio­po­li­ti­ka ana­li­zuo­ja ne tik fi­zi­nę bū­ty­bę, bet ir jos mo­ra­li­nę bei po­li­ti­nę eg­zis­ten­ci­ją. Tai mus grą­ži­na prie Agam­be­no per­sky­ros tarp bíos ir zoé (ku­rią pir­miau­sia iš­plė­to­jo Han­nah Arendt). Pa­si­tel­kiant Lar­so Lar­se­no pa­siū­ly­mą, ga­li­ma skir­ti ne tik du bio­po­li­ti­kos sub­jek­tus – in­di­vi­dą ir po­pu­lia­ci­ją, bet ir dvi gy­ve­ni­mo for­mas – zoé ir bíos, fi­zi­nę ir mo­ra­li­nę-po­li­ti­nę eg­zis­ten­ci­ją. Ši per­sky­ra lei­džia klaus­ti, kaip šios ke­tu­rios bio­po­li­ti­kos di­men­si­jos sie­ja­si tar­pu­sa­vy­je. Pir­ma­me Fou­cault „Sek­su­a­lu­mo is­to­ri­jos“ to­me ap­tar­ta bio­po­li­ti­kos sam­pra­ta orien­tuo­ja­si į in­di­vi­do dis­cip­li­na­vi­mą ir po­pu­lia­ci­jo­je vyks­tan­čių pro­ce­sų re­gu­lia­vi­mą (iš čia ky­la zoé di­men­si­ja), o val­dy­mo pro­ble­mos ke­lia pla­tes­nius mo­ra­li­nius ir po­li­ti­nius klau­si­mus (tai bíos pro­ble­mos). Ne­su­sto­da­ma prie tech­no­lo­gi­jų, ku­rios vei­kia in­di­vi­du­a­lų ar ko­lek­ty­vi­nį kū­ną, val­dy­mo per­spek­ty­va pa­žvel­gia į „aš“ tech­no­lo­gi­jas“ ir „po­li­ti­nes in­di­vi­dų tech­no­lo­gi­jas“. Pir­mo­ji šių tech­no­lo­gi­jų kon­cen­truo­ja­si į sa­vęs val­dy­mo pro­ce­sus, į tai, kaip sub­jek­tai su­vo­kia sa­ve kaip etiš­kas bū­ty­bes; o ant­ro­ji reiš­kia „tai, kaip […] mes at­pa­žįs­ta­me sa­ve kaip vi­suo­me­nę, kaip so­cia­li­nio da­ri­nio da­lį, kaip tau­tos ar vals­ty­bės da­lį“. Re­mian­tis taip pe­ro­rien­tuo­ta te­ori­ja ga­li­ma skir­ti ke­tu­rias mi­nė­tas tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­sias bio­po­li­ti­kos di­men­si­jas. „Kla­si­ki­nis“ kū­no ir po­pu­lia­ci­jos re­per­tu­a­ras pa­pil­do­mas „aš“ ir so­cia­li­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis.

Toks te­ori­nis pa­to­bu­li­ni­mas lei­džia adek­va­čiai pa­teik­ti bio­po­li­ti­kos klau­si­mus. Fou­cault nuo­mo­ne, mo­der­nio­ji bio­po­li­ti­ka yra po­li­ti­nės ir pa­sto­ra­ci­nės ga­lios mi­ši­nys, ku­rio iš­ta­kos sie­kia se­ną­ją krikš­čio­ny­bę. Jis tvir­ti­na, kad to­kia bio­po­li­ti­ka, ko­kią mes pa­žįs­ta­me, yra bū­din­ga li­be­ra­liai val­dy­mo for­mai, ku­rio­je at­si­ran­da sa­vi­ta zoé ir bíos kom­bi­na­ci­ja. Kaip Fou­cault tei­gia sa­vo pa­skai­to­se apie val­dy­mą, tik kar­tu su li­be­ra­liz­mu iš­ky­la klau­si­mas, kaip val­dy­ti lais­vus sub­jek­tus, ku­rie tuo pat me­tu yra gy­vos bū­ty­bės. Jis pa­žy­mi, kad bio­po­li­ti­kos pro­ble­mos „ne­ga­li bū­ti at­skir­tos nuo po­li­ti­nio ra­cio­na­lu­mo sfe­ros, ku­rio­je jos at­si­ra­do ir kom­pli­ka­vo­si. Jos ypač ne­ga­li bū­ti at­sie­tos nuo „li­be­ra­liz­mo“, nes, su­sie­tos su jo ra­cio­na­lu­mu, jos ta­po pro­vo­ka­ci­ja. Kaip sis­te­ma, ger­bian­ti tei­sės sub­jek­tus ir lais­vą pa­si­rin­ki­mą, ga­li kreip­ti dė­me­sį į to­kius fe­no­me­nus kaip „po­pu­lia­ci­ja“ ir jų ke­lia­mas pro­ble­mas? Kie­no var­du ir ko­kiais įsta­ty­mais jie tu­ri bū­ti val­do­mi?“

Bio­po­li­ti­kos sam­pra­tos su­gre­ti­ni­mas su val­dy­mo ana­li­ze su­tei­kia per­spek­ty­vų nau­jiems ty­ri­nė­ji­mams. Pa­vyz­džiui, ji su­tei­kia ga­li­my­bę em­pi­ri­niams is­to­ri­nių są­sa­jų tarp fi­zi­nio bū­vio ir mo­ra­li­nės-po­li­ti­nės eg­zis­ten­ci­jos ty­ri­mams. Ban­do­ma at­sa­ky­ti į klau­si­mus, kaip ir ka­da tam tik­ri veiks­mai ir žmo­gaus pa­ty­ri­mai tam­pa mo­ra­li­ne, po­li­ti­ne ar tei­si­ne pro­ble­ma. Tai pas­ku­ti­nių Fou­cault dar­bų apie „sek­su­a­lu­mo is­to­ri­ją“ te­ma. [...] Ga­li­ma kel­ti klau­si­mus, kas yra „na­tū­ra­lūs“ tau­ti­nių ta­pa­ty­bių pa­grin­dai? Koks san­ty­kis eg­zis­tuo­ja tarp bio­lo­gi­nių bruo­žų ir pi­lie­ty­bės klau­si­mų? [...] Ga­liau­siai, koks yra san­ty­kis tarp lais­vo, už sa­ve at­sa­kin­go ir au­to­no­miš­ko sub­jek­to ir ne­oli­be­ra­lios idė­jos, kad žmo­gaus gy­ve­ni­mas yra ka­pi­ta­las? [...]

Pri­tai­kius bio­po­li­ti­ką val­dy­mo ana­li­zei, bū­tų įma­no­ma su­for­mu­luo­ti ne­ma­žai svar­bių klau­si­mų, ku­rie daž­niau­siai pa­lie­ka­mi ana­pus moks­li­nių ty­ri­mų ir po­li­ti­nių dis­ku­si­jų. Sek­da­mi Fou­cault, mes tu­ri­me nuo­dug­niau ana­li­zuo­ti vi­di­nę są­sa­ją tarp li­be­ra­liz­mo ir bio­po­li­ti­kos: „Kai su­vok­si­me, kas api­brė­žia val­dy­mo sis­te­mą, ku­rią va­di­na­me li­be­ra­liz­mu, […] taip pat su­vok­si­me, kas yra bio­po­li­ti­ka.“

www.biopolitica.cl

Ver­tė Kas­pa­ras Po­cius

___

* Dis­ku­si­ją apie Fou­cault bio­po­li­ti­kos sam­pra­tą kom­pli­kuo­ja tai, kad sa­vo kū­ri­niuo­se jis šią są­vo­ką var­to­ja skir­tin­gai; jis skir­tin­gai ap­ta­ria są­sa­ją tarp bio­po­li­ti­kos ir bio­ga­lios sam­pra­tų. Vie­nuo­se teks­tuo­se Fou­cault bio­po­li­ti­ką lai­ko bio­ga­lios si­no­ni­mu, o ki­tuo­se ap­ta­ria bio­po­li­ti­ką kaip bio­ga­lios an­ti­po­dą, žy­min­tį vi­sas pa­si­prie­ši­ni­mo bio­ga­liai stra­te­gi­jas. Bet Fou­cault taip pat kal­ba apie bio­po­li­ti­ką, kai jis kal­ba apie ypa­tin­gą bio­ga­lios vei­ki­mo sfe­rą. Čia bio­po­li­ti­ka reiš­kia po­li­ti­nį kū­nų, vi­sos po­pu­lia­ci­jos re­gu­lia­vi­mą; tuo tar­pu „ana­to­mo­po­li­ti­kai“ rū­pi in­di­vi­du­a­li dis­cip­li­na.