As­me­ni­nis Jė­zus Kris­tus su ci­ga­re­te tarp pirš­tų

SIMONA SIDEREVIČIŪTĖ

Jei tu­rė­čiau as­me­ni­nį Jė­zų Kris­tų, jis daug rū­ky­tų. Tarp pirš­tų nuo­lat smilk­tų ci­ga­re­tė, ta­čiau ma­nęs jis nie­kuo­met ne­pa­vai­šin­tų. Ne­tu­rė­da­mas nei tė­vo, nei mo­ti­nos, sė­dė­tų ant ša­li­gat­vio bor­te­lio ir už­ver­tęs gal­vą žiū­rė­tų į dan­gų. Jis ne­iš­lie­tų nė vie­nos aša­ros, net tuo­met, kai pei­liu pats sau pjaus­ty­tų­si del­nus, iš ku­rių ne­la­šė­tų krau­jas.

Mies­to grin­di­niu vaikš­čio­tų ba­sas, vis įsi­vel­da­mas į ko­vą. Grieb­tų­si kumš­čių, švys­čio­tų ran­kos, tikš­tų krau­jas, riks­mai. Su­ply­šę dra­bu­žiai, kru­vi­ni krum­pliai liu­dy­tų pras­min­gą die­ną. Po dar vie­nos ko­vos, pri­sė­dęs ša­lia ma­nęs, jis šyp­so­tų­si iro­niš­ka šyp­se­na, pri­si­deg­tų dar vie­ną ci­ga­re­tę ir pra­bil­tų:

– 33 me­tus gy­ve­nu šio­je že­mė­je. Ne­bu­vau nei my­li­mas, nei trokš­ta­mas. Ma­ne ban­dė įkiš­ti į aš­tuo­nių va­lan­dų dar­bo die­ną, ta­čiau die­na ne­til­po ma­ny­je. To­dėl ei­nu ne­pra­min­tais ta­kais, val­gau žu­vį už­si­ger­da­mas vy­nu.

Aš ty­lė­čiau ir link­čio­čiau gal­vą, vis­gi Jė­zus Kris­tus su ma­ni­mi kal­ba.

Jei tu­rė­čiau as­me­ni­nį Jė­zų Kris­tų, pa­kvies­čiau jį pa­si­va­ži­nė­ti dvi­ra­čiais. Dar pa­si­im­tu­me jo šu­nį ir nu­va­žia­vę prie eže­ro pri­si­ger­tu­me. Sė­dė­tu­me ap­gir­tę prie lau­žo švie­sos, jis įmes­tų į ug­nį gi­ta­rą, o aš is­te­riš­kai juok­čiau­si, nes dar nie­ka­da ne­ma­čiau de­gan­čios mu­zi­kos. Ta­da jis pra­dė­tų re­puo­ti pa­gal Mai­ro­nio teks­tus, eže­ro van­duo jam plau­tų ko­jas. Aš pa­dė­čiau gal­vą jam ant pe­ties, iš lė­to link­čio­čiau į tak­tą. Pir­mą kar­tą Mai­ro­nis skam­ba taip ge­rai, gal dėl to, kad ta­ria­mas Jė­zaus lū­po­mis. Aš pa­ban­dy­čiau už­si­ra­šy­ti ri­mus, ta­čiau nuo­lat truk­dy­tų min­tis, kad at­vyks au­to­rių tei­sių ap­sau­ga ir suims Jė­zų dėl pla­gi­ja­vi­mo. Ne­ga­lė­siu jo lan­ky­ti ka­lė­ji­me, nes jau bū­siu ger­bia­ma ra­šy­to­ja ir tai la­bai pa­kenk­tų ma­no re­pu­ta­ci­jai bei kar­je­rai. Vie­šai tu­rė­čiau pa­smerk­ti Mai­ro­nio nio­ko­ji­mą, nors na­muo­se slap­ta, už­ra­ki­nu­si du­ris, vis tiek klau­sy­čiau­si nau­jau­sio Jė­zaus al­bu­mo. Jo vir­še­ly­je pui­kuo­tų­si daug au­re­o­lių ir pats at­li­kė­jas, ap­sup­tas pus­nuo­gių mer­gi­nų, – po­pu­lia­riau­sias at­li­kė­jas že­mė­je jau ne vie­ną šim­tą me­tų.

Jei tu­rė­čiau as­me­ni­nį Jė­zų Kris­tų, daž­nai ras­čiau jį sa­vo kie­me. Jis sė­dė­tų ant šla­pios žo­lės, ran­ko­se lai­ky­tų me­džio ga­ba­liu­ką ir pei­liu­ku jį dro­ži­nė­tų. Nu­sly­dus ge­lež­tei vis per­si­pjau­tų sau rie­šus, ta­čiau net ne­su­si­rauk­tų. Ap­link jį bū­tų iš­mė­ty­ta daug nuo­rū­kų, aš lė­tai jas rink­čiau. Vie­ną įsi­dė­čiau į ki­še­nę ir vi­sur ne­šio­čiau­si. Bai­gęs dro­ži­nė­ti Jė­zus vėl at­loš­tų gal­vą ir įs­meig­tų akis į žvaigž­des, ta­da pa­skai­ty­tų man pa­skai­tą apie evo­liu­ci­jos te­ori­ją. Jis pri­si­me­na bu­vęs bež­džio­ne kaž­ku­ria­me iš sa­vo gy­ve­ni­mų. Sa­kė, kad ir ma­ne ma­tė vie­na­me jų – ka­bo­jau kar­tu­vė­se. Ne­nu­ste­bau, tik sie­kiau jo ci­ga­re­tės, kol ga­vau ant­au­sį. At­su­kau ki­tą skruos­tą, ta­čiau jo Jė­zaus kru­vi­ni krum­pliai ne­pa­sie­kė. Jis iš­trau­kė iš ki­še­nės žir­kles ir nu­si­kir­po sa­vo plau­kus, dar nu­si­kar­pė ran­kų ir ko­jų na­gus.

Jei tu­rė­čiau as­me­ni­nį Jė­zų Kris­tų, slap­ta rū­ky­čiau jo vog­tas ci­ga­re­tes. Sek­čiau iš­ei­nan­tį iš na­mų ir ty­čia pa­siųs­čiau au­ga­lo­tus vai­ki­nus, kad jį už­pul­tų. Ta­da ti­kė­čiau­si, kad su­muš­tas nors kar­tą guo­sis man ant pe­ties. Leis tvars­ty­ti su­spar­dy­tus, ie­ti­mi su­ba­dy­tus šon­kau­lius, nu­broz­din­tus krum­plius. Nu­lenks gal­vą, aš glos­ty­siu jo ža­lius, trum­pai kirp­tus plau­kus. Jis ma­nęs ne­be­muš­tų, aš ne­be­bėg­čiau iš na­mų. Abu ras­tu­me nau­jus tė­vus. Mums jų vis dar rei­kė­tų, nors jau bū­tu­me su­au­gę. Kad tu­rė­tu­me kuo rū­pin­tis, kad bū­tų pas ką su­grįž­ti.

Ta­čiau aš ne­tu­riu as­me­ni­nio Jė­zaus Kris­taus, tik daug ne­tik­rų die­vų, ku­riuos nu­vai­ni­kuo­ju per ke­le­tą sa­vai­čių. To­dėl ne­rū­kau, nes ci­ga­re­tes no­riu im­ti tik iš il­gų, plo­nų, kru­vi­nų, šven­tų Jė­zaus pirš­tų.