Vi­du­rio Lie­tu­vos dva­rų ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­nė­ji­mai

AL­GIR­DAS ŽAL­NIE­RIUS

Va­žiuo­da­mi per Lie­tu­vą pa­ste­bi­me tarp­tau­ti­niu ko­du pa­žy­mė­tas ro­dyk­les, kvie­čian­čias ap­lan­ky­ti ar­che­o­lo­gi­jos, ar­chi­tek­tū­ros, is­to­ri­jos pa­vel­do ob­jek­tus. Tarp jų ga­na daž­nai ma­to­me pa­va­di­ni­mus bu­vu­sių dva­rų, ki­ta­dos pri­klau­siu­sių ne tik įžy­mioms Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės gi­mi­nėms Rad­vi­loms, Sa­pie­goms, Chod­ke­vi­čiams, Ogins­kiams, Tiš­ke­vi­čiams, bet ir Lie­tu­vos ba­jo­ri­jai. Vi­si jie vie­naip ar ki­taip da­ly­va­vo vi­suo­me­ni­nia­me kraš­to gy­ve­ni­me, pri­si­dė­jo prie vals­ty­bės val­dy­mo ir gy­ni­mo, bet dėl su­si­klos­čiu­sių is­to­ri­nių ap­lin­ky­bių ba­jo­ri­jos in­dė­lis į Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­ją iki šiol dar ne­pa­kan­ka­mai įver­tin­tas, frag­men­tiš­kai ty­ri­nė­tas ir api­ben­drin­tas.

Lie­tu­vos dva­rai pra­dė­jo kur­tis XIII– XIV a. (kai ku­rių au­to­rių tei­gi­mu, ir daug anks­ty­ves­niu lai­ko­tar­piu). Iki pat XX a. tre­čio­jo de­šimt­me­čio jie bu­vo ba­jo­ri­jos eko­no­mi­nio gy­va­vi­mo pa­grin­das, ba­jo­riš­ko­sios vi­suo­me­nės dva­si­nio, kul­tū­ri­nio ir po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo cen­trai. Dva­rų reikš­mę LDK vi­suo­me­nei sun­ku de­ra­mai įver­tin­ti. Nau­do­da­ma­si fe­o­da­li­nė­je vi­suo­me­nė­je tu­rė­to­mis tei­sė­mis ir su­teik­to­mis pri­vi­le­gi­jo­mis, LDK ba­jo­ri­ja tu­rė­jo iš­skir­ti­nes ga­li­my­bes gau­ti no­ri­mą iš­si­la­vi­ni­mą, lais­vai ke­liau­ti, su­si­pa­žin­ti, įsi­gy­ti ir kas­die­nia­me gy­ve­ni­me pla­čiai nau­do­tis tuo, ką va­di­na­me ci­vi­li­za­ci­jos lai­mė­ji­mais. Dva­rai bu­vo ne tik stam­biau­si, pa­grin­di­niai že­mės ūkio pro­duk­ci­jos ga­min­to­jai, bet ir kul­tū­ri­nių-tech­ni­nių nau­jo­vių bei ūki­nės pa­žan­gos sklei­dė­jai. Nei­gia­mas dva­rų eko­no­mi­nės po­li­ti­kos ir jiems pri­klau­siu­sių vals­tie­čių iš­nau­do­ji­mo ver­ti­ni­mas yra sub­jek­ty­vus ir la­biau iš­reiš­kia mū­sų mąs­ty­mo ir su­si­da­riu­sių pa­žiū­rų per­kė­li­mą į pra­ei­tį, o ne to me­to vi­suo­me­nė­je re­a­liai eg­zis­ta­vu­sius po­li­ti­nius, eko­no­mi­nius ir so­cia­li­nius san­ty­kius. Su to­kiu pat azar­tu ga­li­me nei­gia­mai ver­tin­ti blo­gą orą, įky­rius uo­dus ir mu­ses ir ki­tus ne­pa­tin­kan­čius reiš­ki­nius.

Po Lie­tu­vos ir Len­ki­jos vals­ty­bės pa­da­li­ji­mo ba­jo­ri­jai te­li­ko luo­mo sa­vi­val­dos tei­sės. XIX a. pra­džio­je ba­jo­ri­ja dar ga­lė­jo pa­si­reikš­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me kur­da­ma įvai­rias vi­suo­me­ni­nes, lab­da­ros, švie­ti­mo ir kul­tū­ros sklei­di­mo or­ga­ni­za­ci­jas, bet po kiek­vie­no su­ki­li­mo ir slap­tos po­li­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos lik­vi­da­vi­mo ga­li­my­bių da­ly­vau­ti vals­ty­bės gy­ve­ni­me ma­žė­jo. Po 1863–1864 m. su­ki­li­mo iki 1905 m. vei­kė tik lab­da­ros ir me­di­ci­nos drau­gi­jos – tik XIX a. pa­bai­go­je ėmė kur­tis ir įvai­rios ūki­nės drau­gi­jos. XIX a. ant­ro­je pu­sė­je–XX a. pra­džio­je ne­ma­ža da­lis dva­ri­nin­ki­jos jau bu­vo lo­ja­li ca­ri­nei val­džiai, pa­ma­žu for­ma­vo­si kon­ser­va­ty­vios pa­žiū­ros. Lie­tu­viš­ko­jo na­cio­na­li­nio ju­dė­ji­mo at­si­ra­di­mas ir pa­ki­li­mas XIX a. ant­ro­je pu­sė­je su­for­ma­vo nau­ją tau­ti­nės vi­suo­me­nės ide­o­lo­gi­ją, ku­rios at­sto­vai dva­rą ir kai­mą su­vo­kė kaip ne­su­tai­ko­mus prie­šus. Šio­mis nuo­sta­to­mis bu­vo va­do­vau­ja­ma­si ir vyk­dant tar­pu­ka­rio že­mės re­for­mą Lie­tu­vo­je ir fak­tiš­kai ne tik su­nai­ki­nant dva­rų že­mė­val­dą, bet ir pa­ša­li­nant iš ak­ty­ves­nio vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo di­des­ni­ą­ją il­gus am­žius gy­va­vu­sios ba­jo­ri­jos da­lį.

Dva­rų ar­dy­mas, pra­si­dė­jęs XX a. tre­čia­ja­me de­šimt­me­ty­je įvyk­džius že­mės re­for­mą, tę­sė­si po­ka­rio me­tais. So­viet­me­čiu iš sa­vi­nin­kų at­im­tuo­se dva­rų cen­truo­se daž­niau­siai bu­vo įsi­kū­ru­sios ko­lū­kių kon­to­ros ir ki­tos vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties įstai­gos, jos ge­riau ar blo­giau pri­žiū­rė­da­vo per­im­tus pa­sta­tus. Daug kas pa­si­kei­tė pa­sta­čius ko­lū­kių cen­trus, ta­da bu­vę dva­ro pa­sta­tai daž­nai bū­da­vo ap­lei­džia­mi ar­ba juo­se ap­gy­ven­di­na­mi ko­lū­kių dar­bi­nin­kai, ne­re­tai ne­vie­ti­niai ir abe­jo­ti­nos so­cia­li­nės re­pu­ta­ci­jos žmo­nės. Tai, kas po ko­lū­kių in­va­zi­jos dva­rų pa­sta­tų in­ter­je­ruo­se ir jų ap­lin­ko­je dar bū­da­vo iš­li­kę ver­tin­go, jie ga­lu­ti­nai su­nai­kin­da­vo. XIX a. me­di­nia­me Že­mai­ti­jos dva­re te­ko ma­ty­ti, kaip jo sa­vi­nin­kai ar nuo­mo­to­jai gy­vu­lius lai­kė pa­tal­po­je ąžuo­li­nio ke­so­no lu­bo­mis.

Ne ką ge­res­nis li­ki­mas iš­li­ku­sių dva­rų lau­kia ir šiuo me­tu. Įvy­ku­si dva­rų pa­sta­tų pri­va­ti­za­ci­ja pa­tei­si­na­ma tik tuo, kad ku­rį lai­ką jie ne­bus vi­siš­kai ap­leis­ti ir ga­lų ga­le nu­griau­ti. Di­des­nė da­lis bu­vu­sių dva­rų, be re­tų iš­im­čių, li­ko be re­a­lių šei­mi­nin­kų, o kai ku­rie tin­ka­mai pri­žiū­rė­ti dva­rų pa­sta­tus ne­tu­ri ne tik lė­šų, bet ir no­ro.

Dau­ge­lis bu­vu­sių dva­rų jau se­niai yra iš­ny­kę, dvar­vie­čių vie­tą ge­riau­siu at­ve­ju te­žy­mi griu­vė­siai, daž­nai tik par­kų, so­dų ir žel­di­nių li­ku­čiai. Jau įvy­ku­sį pro­ce­są pui­kiai iliust­ruo­ja tai, kad da­bar­ti­nės Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­jo­je kaip kul­tū­ros ver­ty­bės įsta­ty­mais yra sau­go­mi 579 dva­rai, ir jų li­ki­mas šiuo me­tu yra vie­na opiau­sių Lie­tu­vos pa­vel­do­sau­gos pro­ble­mų. Li­ku­sios dvar­vie­tės ne­tu­ri jo­kio kul­tū­ros ver­ty­bės sta­tu­so. Ar­cheo­lo­gi­niu po­žiū­riu pa­žei­džia­miau­sios yra re­a­lių šei­mi­nin­kų ne­tu­rin­čios ar­ba jau se­niai ap­leis­tos dvar­vie­tės, o jo­se sly­pin­čios in­for­ma­ci­jos pri­ei­na­mu­mas pri­klau­so tik nuo at­si­tik­ti­nu­mų, nuo esa­mų ar bū­si­mų šei­mi­nin­kų ge­ra­no­riš­ku­mo.

Koks in­for­ma­ci­jos kie­kis sly­pi bu­vu­sių dvar­vie­čių kul­tū­ri­niuo­se sluoks­niuo­se, nu­ro­do ir XIX a. sta­tis­ti­niai duo­me­nys. Kau­no gu­ber­ni­jo­je pa­gal 1857 ir 1858 m. su­ra­šy­mo duo­me­nis bu­vo 5008, o Kau­no ap­skri­ty­je – 354 dva­rai. Pri­dė­jus Vil­niaus ir Su­val­kų gu­ber­ni­jo­se bu­vu­sius dva­rus, jų skai­čius da­bar­ti­nė­je Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je per­kop­tų ge­ro­kai per de­šimt tūks­tan­čių.

Tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­mi­nė­ti, kad tik 2863 Kau­no gu­ber­ni­jos dva­rai tu­rė­jo vals­tie­čių bau­džiau­nin­kų, o li­ku­siuo­se 2145, grei­čiau­siai smul­kiuo­se, že­mę ap­dirb­da­vo sam­di­niai ar net pa­tys sa­vi­nin­kai. Kau­no gu­ber­ni­jo­je XIX a. vi­du­ry­je dva­ri­nin­kų luo­mui pri­klau­sė ar­ti 100 tūkst. žmo­nių, jie val­dė dau­giau kaip 364 tūkst. abie­jų ly­čių bau­džiau­nin­kų. 1859 m. su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, Kau­no gu­ber­ni­jo­je tuo me­tu bu­vo dau­giau kaip 988 tūkst. gy­ven­to­jų, to­dėl dva­ri­nin­kai su jiems pri­klau­san­čiais vals­tie­čiais su­da­rė apie pu­sę vi­sų gu­ber­ni­jos gy­ven­to­jų. Nors iš anks­ty­ves­nių lai­ko­tar­pių ne­tu­ri­me to­kių tiks­lių duo­me­nų, rei­kė­tų ma­ny­ti, kad LDK vi­suo­me­nė XVI–XVII a. pa­gal luo­mus bu­vo daug la­biau san­ty­ki­nai pa­si­skirs­čiu­si ba­jo­ri­jos ir jos at­sto­vams pri­klau­san­čių vals­tie­čių nau­dai.

Ver­tin­giau­sia ran­ko­mis jau ne­be­at­ku­ria­mo ma­te­ria­li­nės dva­rų kul­tū­ros pa­li­ki­mo da­lis pra­žu­vo gais­ruo­se per ka­rus, su­ki­li­mus, oku­pa­ci­jas ir re­vo­liu­ci­jas. Ne­su­kū­rus aiš­kios kul­tū­ros ver­ty­bių iš­sau­go­ji­mo po­li­ti­kos, ne­ma­ža jo da­lis tar­pu­ka­riu iš­ke­lia­vo į Len­ki­ją. Lie­tu­vos mu­zie­juo­se su­kaup­ti rin­ki­niai at­spin­di tik ne­di­de­lę jau pra­žu­vu­sios ma­te­ria­li­nės dva­rų kul­tū­ros da­lį. Be to, pa­grin­di­nę mu­zie­jų rin­ki­nių da­lį su­da­ro me­no kū­ri­niai, bal­dai, bran­gūs na­mų apy­vo­kos daik­tai, bet ne taip daž­nai mu­zie­jai ga­li pa­si­gir­ti se­nes­niais kaip XVIII a. eks­po­na­tais. O ma­te­ria­li­nės kul­tū­ros są­vo­ka juk ap­ima įvai­rias ma­te­ria­li­nes žmo­nių veik­los ap­raiš­kas. Tai ir kas­die­nė­je bui­ty­je nau­do­ti vir­tu­vės, sta­lo in­dai bei įran­kiai, stik­lo ir me­ta­lo dir­bi­niai, kros­nių kok­liai, bal­dai, ūkio pa­dar­gai, įvai­rios pa­skir­ties įran­kiai ir gin­klai, taip pat ap­ran­ga ir apa­vas. Ki­tą ma­te­ria­li­nės dva­rų kul­tū­ros da­lį su­da­ro sta­ti­niai: erd­vi­nis ir vi­di­nis dvar­vie­čių ir dva­rų pa­sta­tų su­pla­na­vi­mas, jų funk­ci­nės pa­skir­ties ypa­ty­bės ir skir­tu­mai, sta­ty­bos tech­ni­ka ir nau­do­tos me­džia­gos, juo­se vei­ku­sių ir la­bai įvai­rią pro­duk­ci­ją ga­mi­nu­sių ama­ti­nin­kų dirb­tu­vių lie­ka­nos. Skai­tant XVI a. ir ypač gau­sius XVII–XIX a. dva­rų in­ven­to­rius ga­li­ma tiks­liai įvar­dy­ti dva­ruo­se sto­vė­ju­sius pa­sta­tus, jų pa­skir­tį, apy­tik­rį su­pla­na­vi­mą ir dy­dį bei juo­se bu­vu­sį tur­tą. Bet nie­kas iš tu­ri­mų ap­ra­šy­mų, te­gu ir pla­čiau­sių bei iš­sa­miau­sių, ne­at­kurs nei kon­kre­čių daik­tų, nei pa­sta­tų vaiz­do.

Dėl šių prie­žas­čių Lie­tu­vos dvar­vie­tės – svar­būs ir įdo­mūs ar­che­o­lo­gi­niai ob­jek­tai, o jo­se sly­pin­ti in­for­ma­ci­ja yra be­ne vie­nin­te­lė, ku­ri nors ir pa­čiais ben­driau­siais bruo­žais ga­lė­tų pa­pa­sa­ko­ti apie ma­te­ria­li­nę dva­rų kul­tū­rą nuo se­niau­sių iki da­bar­ti­nių lai­kų. Dva­rai yra ma­žiau­siai ty­ri­nė­ta ar­che­o­lo­gi­nio pa­vel­do da­lis, o jų ma­te­ria­li­nė kul­tū­ra vis dar la­bai ma­žai vi­suo­me­nei pa­žįs­ta­ma. Ži­nias apie ma­te­ria­li­nę dva­rų kul­tū­rą pa­pil­dė pas­ta­ruo­sius po­rą de­šimt­me­čių at­lie­ka­mi įvai­rios ap­im­ties ar­che­o­lo­gi­niai dvar­vie­čių ka­si­nė­ji­mai, daž­niau­siai su­si­ję su jo­se at­lie­ka­mų sta­ty­bos dar­bų ar tie­sia­mų ko­mu­ni­ka­ci­jų vie­tų ty­ri­nė­ji­mais ir žval­gy­mais. Ar­che­o­lo­gi­nių ty­ri­nė­ji­mų re­zul­ta­tai ir trum­pos iš­va­dos ne­di­de­lės ap­im­ties straips­niais yra pub­li­kuo­ja­mi tęs­ti­nia­me lei­di­ny­je „Ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­nė­ji­mai Lie­tu­vo­je“. Ty­ri­nė­ji­mų me­džia­ga pla­čiau be­veik ne­skelb­ta, ką ir kal­bė­ti apie iš­sa­mes­nį jos api­ben­dri­ni­mą. Apie Pu­nios pi­lia­kal­ny­je sto­vė­ju­sio dva­ro ty­ri­nė­ji­mus yra ra­šiu­si Re­gi­na Vol­kai­tė-Ku­li­kaus­kie­nė (Pu­nios pi­lia­kal­nis, V., 1974). 1994 m. at­lik­tų ar­che­o­lo­gi­nių Pa­ne­mu­nės dva­ro ty­ri­nė­ji­mų me­džia­gą esu pa­skel­bęs „Lie­tu­vos ar­che­o­lo­gi­jos“ 27 to­me. Kai­šia­do­rių mu­zie­jaus lei­di­ny­je apie Kruo­nį bus pub­li­kuo­ja­mas straips­nis apie Ogins­kių dva­ro ty­ri­nė­ji­mus 2004– 2008 m.

Per pas­ta­ruo­sius du de­šimt­me­čius te­ko ty­ri­nė­ti pa­kau­nė­je esan­čias Kruo­nio, Ma­žų­jų La­pių, Ska­ru­lių, taip pat Aris­ta­vė­lės (Kė­dai­nių r.), Že­mo­sios Pa­ne­mu­nės, Šuk­lių, Zyp­lių (Ša­kių r.) dvar­vie­tes ir pi­li­mis va­di­na­mus Rau­do­nės bei Pa­ne­mu­nės dva­rų rū­mus. Šie dva­rai is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se mi­ni­mi nuo XVI a., ži­no­mi jų sa­vi­nin­kai ar­ba įkū­rė­jai ir vė­les­ni val­dy­to­jai. At­lie­ka­mi ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­nė­ji­mai bu­vo la­bai ne­vie­no­dos ap­im­ties – nuo ke­lio­li­kos kvad­ra­ti­nių met­rų Šuk­lių dvar­vie­tė­je iki 500 m² Pa­ne­mu­nės dva­ro rū­mų te­ri­to­ri­jo­je. Gau­tos in­for­ma­ci­jos ver­tė yra ne­vie­na­reikš­mė ir pri­klau­so nuo ty­ri­nė­ji­mų po­bū­džio bei jiems ke­lia­mų tiks­lų, o daž­nai ir kon­kre­čių už­da­vi­nių, nuo už­sa­ko­vų po­žiū­rio į ty­ri­nė­ji­mų rei­ka­lin­gu­mą, ar­che­o­lo­gi­nių ka­si­nė­ji­mų fi­nan­sa­vi­mo ir, ži­no­ma, sėk­mės.

Ty­ri­nė­tų dva­rų būk­lė ga­na skir­tin­ga: Aris­ta­vė­lė­je te­li­ku­si tuš­čia dvar­vie­tė su žel­di­nių li­ku­čiais, o Ma­žo­sio­se La­pė­se, Ska­ru­liuo­se ir Kruo­ny­je dar sto­vi bu­vu­sių rū­mų ir ūki­nių pa­sta­tų griu­vė­siai. Že­mo­sios Pa­ne­mu­nės dva­re iki 1989 m. vei­kė li­go­ni­nė. Ne­blo­gai iš­li­ku­siuo­se Rau­do­nės dva­ro rū­muo­se nuo tar­pu­ka­rio mo­ko­mi vai­kai, nuo 1954–1955 m. te­be­vyks­ta ne­si­bai­gian­tis Pa­ne­mu­nės rū­mų res­tau­ra­vi­mas ir pri­tai­ky­mas Dai­lės aka­de­mi­jos ir Dai­li­nin­kų są­jun­gos reik­mėms. Esan­tys ar­ba bū­si­mi dva­rų sa­vi­nin­kai tu­ri­mą ar nau­jai įsi­gy­tą tur­tą no­ri pri­tai­ky­ti sa­vo reik­mėms, daž­nai kei­čia bu­vu­sių dva­rų pa­sta­tų funk­ci­jas, bet tik re­tas iš jų dvar­vie­tėms ir dva­rų pa­sta­tams no­ri su­grą­žin­ti bu­vu­sią tie­sio­gi­nę pa­skir­tį.

Kaip ban­dy­mas pri­tai­ky­ti dvar­vie­tę ir jo­je sto­vin­čius pa­sta­tus nau­jai pa­skir­čiai mi­nė­ti­nas Že­mo­sios Pa­ne­mu­nės dva­ras, ku­rio ge­rai iš­li­ku­siuo­se pa­sta­tuo­se Kau­no aka­de­mi­nės kli­ni­kos 1990 m. ban­dė įkur­ti re­a­bi­li­ta­ci­nę neu­ro­chi­rur­gi­jos įstai­gą. Vie­nu me­tu at­lik­ti kom­plek­si­niai ar­che­o­lo­gi­niai ir ar­chi­tek­tū­ri­niai ty­ri­nė­ji­mai da­vė ne­lauk­tų ir įdo­mių re­zul­ta­tų – jie kaip re­ta ten­ki­no tiek už­sa­ko­vo po­rei­kius, tiek pa­vel­do­sau­gos in­te­re­sus, bet, svar­biau­sia, nau­jam gy­ve­ni­mui bū­tų pri­kė­lę vi­są Že­mo­sios Pa­ne­mu­nės dva­rą. Ar­che­o­lo­gi­nių ty­ri­nė­ji­mų me­tu gau­ti duo­me­nys bū­tų lei­dę at­sta­ty­ti nu­griau­tą va­ka­ri­nę bu­vu­sių mū­ri­nių dva­ro rū­mų da­lį ir at­kur­ti ar­chi­tek­tū­ri­nių ty­ri­nė­ji­mų me­tu ras­tus at­vi­rų ar­ka­dų ga­le­ri­jo­mis puoš­tus re­to gro­žio rū­mų fa­sa­dus. Be to, ša­lia rū­mų su­ras­ti ir bu­vu­sių mū­ri­nių ūki­nių pa­sta­tų pa­ma­tai, ant jų pa­sta­čius gy­dy­mo įstai­gai rei­ka­lin­gus pa­sta­tus bū­tų at­kur­ta ir bu­vu­si dva­ro ap­lin­ka. Ta­čiau at­si­ra­dus prieš­ka­ri­niams dva­ro cen­tro sa­vi­nin­kams pra­dė­ti dar­bai nu­trū­ko ir, kiek ži­nau, da­bar dva­ro pa­sta­tai te­bė­ra ap­leis­ti, o jų at­ei­tis ir li­ki­mas vi­siš­kai ne­aiš­kūs.

Ki­tai ka­te­go­ri­jai pri­klau­so dvar­vie­tės, ku­rių te­ri­to­ri­jo­je tė­ra iš­li­kę bu­vu­sių pa­sta­tų griu­vė­siai ar­ba jų vie­tą te­žy­mi žel­di­nių li­ku­čiai. Jų da­bar­ti­nė pa­dė­tis yra net­gi ge­res­nė už ge­rai iš­li­ku­sius, bet šiuo me­tu ap­leis­tus ir be prie­žiū­ros pa­lik­tus dva­rus. Ne­ma­ža jų da­lis bu­vo su­de­gin­ti ir su­griau­ti per pas­ta­ruo­sius ke­lis am­žius vy­ku­sius ka­rus ir mū­sų die­nų su­lau­kė ap­gaub­ti tar­si pa­slap­ties, ro­man­ti­kos ir net vie­ti­nių gy­ven­to­jų pa­gar­bos au­ra. Aiš­ku, kad jų au­ten­tiš­ka pa­vel­do ap­im­tis kas­met vis ma­žė­ja, ir guo­džia ne­bent tai, kad šis pro­ce­sas vyks­ta na­tū­ra­liai, be ypa­tin­gų pa­stan­gų ir ki­ši­mo­si. Ki­ta ver­tus, jie yra ypač įdo­mūs kaip ar­che­o­lo­gi­nio ty­ri­nė­ji­mo ob­jek­tai, nes juo­se iš­li­ko tai, kas at­si­dū­rė po su­nai­kin­tų dva­rų de­gė­siais ir griu­ve­no­mis. Prie­var­ta už­bai­gę eg­zis­ta­vi­mą, po že­me jie iš­sau­go­jo iki šių die­nų ne­pa­ki­tu­sią pla­ni­nę ten sto­vė­ju­sių pa­sta­tų struk­tū­rą ir tuos bu­vu­sio tur­to li­ku­čius, ku­rie li­ko ne­iš­grobs­ty­ti ir ne­su­de­gė per gais­rus.

Te­ko žval­gy­ti to­kio li­ki­mo su­lau­ku­sį Ska­ru­lių dva­rą, esan­tį kai­ria­ja­me Ne­ries kran­te, kiek į ry­tus nuo Jo­na­vos. Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ši vie­to­vė mi­ni­ma nuo 1522 m., kai ke­li Kau­no pa­vie­to ba­jo­rai ten pa­sta­ty­tai nau­jai baž­ny­čiai už­ra­šė Lip­ni­kų dva­rą su že­me, bau­džiau­nin­kais ir ki­tais tur­tais. XVI a. pa­bai­go­je dva­rą nu­pir­ko Sko­ruls­kių gi­mi­nė. Yra ži­no­ma, kad 1597 m. Bal­tra­mie­jus Sko­ruls­kis dva­rą par­da­vė bro­liui, Kau­no pa­vie­to mar­šal­kai An­driui Sko­ruls­kiui. Nau­ja­sis sa­vi­nin­kas bu­vo daug ke­lia­vęs, XVII a. pra­džio­je ly­dė­jęs Mi­ka­lo­jų Kris­tu­pą Rad­vi­lą Naš­lai­tė­lį ke­lio­nė­je į Je­ru­za­lę. Mi­ni­ma, kad jam ten la­bai pa­ti­ku­si baž­ny­čia, jos pa­vyz­džiu apie 1616 m. ir bu­vo pa­sta­ty­ta Ska­ru­lių baž­ny­čia. Tai pa­tvir­ti­na ir jos var­pe esan­tis įra­šas: „Po­no An­drie­jaus Sko­ruls­kio, Je­ru­za­lės ka­va­lie­riaus, rū­pes­čiu šis var­pas Ska­ru­lių baž­ny­čiai nu­lie­tas 1616 m., o ma­no, Ra­po­lo Zig­man­to Sko­ruls­kio, Kau­no mar­šal­kos, po Mask­vos su­nai­ki­ni­mo per­lie­tas…“ Ar­che­o­lo­gi­niai ty­ri­nė­ji­mai pa­ro­dė, kad per ka­rą su Mask­va ne tik nu­ken­tė­jo baž­ny­čia, bet ir bu­vo su­de­gin­tas dva­ras, to­je pa­čio­je vie­to­je jis jau nie­ka­da ne­bu­vo at­sta­ty­tas. XVIII a. pra­džio­je Ska­ru­lių dva­ras ati­te­ko gra­fų Ko­sa­kov­skių gi­mi­nei, ja­me gi­mė Vil­niaus vys­ku­pas Juo­za­pas Ka­zi­mie­ras Ko­sa­kov­skis (1794 m. už pro­ru­siš­ką po­li­ti­ką jis bu­vo pa­kar­tas Var­šu­vo­je). 1822 m. su­da­ry­ta­me pla­ne pa­žy­mė­ta, kad dva­rui pri­klau­sė 80,6 ha že­mės, dvar­vie­tė­je bu­vo 10 pa­sta­tų ir at­ski­ras skly­pas su ma­lū­nu. Iki šių die­nų dvar­vie­tė­je iš­li­ko tik XVIII a. mū­ri­nio svir­no griu­vė­siai su skliau­tuo­to­mis rū­sio ir pir­mo aukš­to pa­tal­po­mis, bet ir jis 2011 m. bu­vo sa­va­va­liš­kai nu­griau­tas.

Ar­che­o­lo­gi­nių žval­gy­mų me­tu gau­ta in­for­ma­ci­ja pra­no­ko lū­kes­čius. Bu­vo ras­tos XVII a. vi­du­ry­je su­de­gin­to me­di­nio Sko­ruls­kių gi­mi­nės dva­ro rū­mų lie­ka­nos ir XVIII a. mū­ri­nio pa­sta­to pa­ma­tai, pri­skir­ti­ni gra­fams Ko­sa­kov­skiams. Dvar­vie­tė­je ras­to­ji bui­ti­nė ke­ra­mi­ka ir kros­nių kok­liai įvai­ro­ve ir ko­ky­be ne­si­sky­rė nuo tuo me­tu mies­tuo­se nau­do­tų ga­mi­nių – at­ro­dy­tų, kad di­des­nio­ji jų da­lis bu­vo at­vež­ta iš Kau­no ir Kė­dai­nių. Dva­re ga­lė­jo bū­ti ga­mi­na­mi tik vi­ri­mo puo­dai. Ste­bi­na dva­ro pa­sta­te sto­vė­ju­sių kros­nių kok­lių įvai­ro­vė: net ne­di­de­lės ap­im­ties ty­ri­nė­ji­mų me­tu ras­ta per 40 skir­tin­go or­na­men­to kok­lių, da­tuo­ti­nų XVI–XVII a. Toks ra­di­nių kie­kis vie­no­je vie­to­je re­tai ap­tin­ka­mas ir ty­ri­nė­jant se­nuo­sius mies­tus. Dvar­vie­tė­je ras­ti sta­lo in­dų frag­men­tai pa­gal ga­my­bos tech­no­lo­gi­ją pri­klau­sė ge­riau­siems to me­to bui­ti­nės ke­ra­mi­kos pa­vyz­džiams. Im­por­tuo­tos ke­ra­mi­kos ras­ta la­bai ma­žai, bet tai ga­li­ma pa­aiš­kin­ti ir ne­di­de­le ty­ri­nė­ji­mų ap­im­ti­mi.

Pir­muo­siuo­se tiek di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio, tiek ba­jo­rų dva­ruo­se XIV–XV a. sto­vė­jo tik me­di­niai pa­sta­tai. Dvar­vie­tė­se pa­ly­gin­ti re­tai ap­tin­ka­ma ir XIV–XVI a. pra­džia da­tuo­ja­mų ra­di­nių. Di­des­ni­ą­ją šio lai­ko­tar­pio ra­di­nių da­lį su­da­ro vi­ri­mo puo­dai, daž­nai puoš­ti ban­ge­lių, įstri­žų įbrau­ki­mų ir ho­ri­zon­ta­lių li­ni­jų or­na­men­tu. Re­tai ap­tin­ka­ma re­du­kuo­tos, XV a. da­tuo­ja­mos ke­ra­mi­kos. To­dėl at­ro­dy­tų, kad iki XVI a. pra­džios (su re­to­mis iš­im­ti­mis) kas­die­nė LDK dva­rų bui­tis be­veik nie­kuo ne­si­sky­rė nuo dva­rus su­pan­čių kai­mų ir pa­val­džių vals­tie­čių bui­ties, o ma­te­ria­li­nės kul­tū­ros skir­tu­mai grei­čiau­siai pa­si­reiš­kė pra­ban­gos daik­tais ir gin­kluo­tės kie­kiu bei ko­ky­be. Šį tei­gi­nį pa­tvir­tin­tų ir Se­nų­jų Tra­kų pi­lia­vie­tės, pa­gal is­to­ri­nę tra­di­ci­ją lai­ko­mos ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio re­zi­den­ci­ja, ir ša­lia esan­čios gy­ven­vie­tės ty­ri­nė­ji­mai. Di­dži­ą­ją ten ap­tik­tų ra­di­nių da­lį su­da­ro va­di­na­mo­ji tra­di­ci­nė lip­dy­ta ke­ra­mi­ka, nes ras­tos vos ke­lios im­por­tuo­tų, žies­tų ir gla­zū­ruo­tų in­dų šu­kės.

Mū­ri­nių dva­ro rū­mų pa­sta­tų at­si­ra­di­mas LDK tie­sio­giai sie­ti­nas su že­mės ūkio re­for­mo­mis, vyk­dy­to­mis XVI a. vi­du­ry­je. Per Va­la­kų re­for­mą, pra­dė­tą vyk­dy­ti 1557 m., su­nor­min­tas ir su­tvar­ky­tas vi­sų pir­ma di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio, o vė­liau ir stam­bių­jų fe­o­da­lų dva­rų val­dy­mas ir nu­sta­ty­ti iš jų gau­na­mų pa­ja­mų dy­džiai bei ga­lu­ti­nai su­for­muo­ta luo­mi­nė to me­to vi­suo­me­nės su­dė­tis. Šių re­for­mų bū­ti­ny­bę nu­lė­mė tiek mi­nė­tos vi­di­nės, tiek iš­ori­nės prie­žas­tys. Va­ka­rų Eu­ro­po­je XVI a. ėmė aug­ti pa­klau­sa, aiš­ku, ir že­mės ūkio ir miš­ko pro­duk­tų kai­nos. Olan­di­ja, Šve­di­ja, An­gli­ja pir­ko grū­dus, ka­na­pių pluoš­tą, gal­vi­jų mė­są, miš­ko me­džia­gą, pe­le­nus, vaš­ką. Jau 1547 m. di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis dva­rų val­dy­to­jams nu­ro­dė at­lie­ka­mus grū­dus ga­ben­ti į Ka­ra­liau­čių ir Dan­ci­gą ar­ba par­duo­ti vie­ti­nė­se rin­ko­se. Iš­au­gu­sia pa­klau­sa že­mės ūkio pro­duk­tams ne­tru­ko pa­si­nau­do­ti ir ba­jo­rai, rei­ka­lau­da­mi tei­sės be mui­tų eks­por­tuo­ti sa­vo dva­rų pro­duk­ci­ją. Tei­sė be mui­to ga­ben­ti į už­sie­nį me­die­ną, ja­vus bei gy­vu­lius ir be mui­to įsi­vež­ti ka­ro reik­me­nis jiems bu­vo su­teik­ta 1559 m. Vė­les­nės pri­vi­le­gi­jos (1588 m. Lie­tu­vos Sta­tu­tas) dva­ri­nin­kams su­da­rė są­ly­gas be mui­tų iš­vež­ti ir įsi­vež­ti be­veik vi­sas tiek bū­ti­ną­sias, tiek pra­ban­gos pre­kes. Pa­ge­rė­ju­si tur­ti­nė pa­dė­tis tiek mag­na­tams, tiek pro­vin­ci­jos šlėk­toms XVI a. pa­bai­go­je–XVII a. pir­mo­je pu­sė­je lei­do pra­dė­ti sta­ty­ti mū­ri­nius dva­rų pa­sta­tus. Eko­no­mi­nė padėtis ir su ja su­si­ju­si mū­ri­nių dva­ro pa­sta­tų sta­ty­ba bu­vo pa­na­šios tiek LDK, tiek Len­ki­jos Ka­ra­lys­tė­je. Tik Len­ki­jo­je šie pro­ce­sai pra­si­dė­jo jau XVI a. pir­mo­je pu­sė­je.

Va­ka­ri­nė­je LDK da­ly­je mū­ri­nės dva­rų re­zi­den­ci­jos XVI a. ant­ro­je pu­sė­je–XVII a. pra­džio­je bu­vo pa­sta­ty­tos Kruo­ny­je, Ro­kiš­ky­je, Al­šė­nuo­se, Pa­ne­mu­nė­je, Rau­do­nė­je, Gai­džiū­niš­kė­se, Sie­si­kuo­se, Rau­dond­va­ry­je, Ma­žo­sio­se La­pė­se ir dau­ge­ly­je ki­tų vie­tų. Įdo­mu, kad tū­riu di­džiau­sius da­bar­ti­nės Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jos dva­ro rū­mų pa­sta­tų kom­plek­sus XVII a. Pa­ne­mu­nė­je ir Rau­do­nė­je pa­sta­tė su Len­ki­jos ka­ra­liaus ir Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ste­po­no Ba­to­ro dva­ro ap­lin­ka sie­ja­mos Kir­šenš­tei­nų ir Eper­je­šų gi­mi­nės. Jos ypač pla­čiu mas­tu pre­kia­vo me­die­na ir iš­kir­to sen­gi­res nuo Drus­ki­nin­kų iki Sma­li­nin­kų. Ta­čiau iš­kir­tus miš­kus ir pa­si­bai­gus leng­vai gau­na­moms pa­ja­moms šių rū­mų kom­plek­sai ne­bu­vo už­baig­ti, o sta­ty­to­jų pa­li­kuo­nys šių pa­sta­tų net ne­pa­jė­gė rei­kia­mai pri­žiū­rė­ti.

Pa­si­kei­tė pra­tur­tė­ju­sios ba­jo­ri­jos po­rei­kiai, bet – svar­biau­sia – ga­li­my­bės juos pa­ten­kin­ti. Pa­si­kei­ti­mus va­ka­ri­nės LDK da­lies ma­te­ria­li­nė­je dva­rų kul­tū­ro­je XVI–XVII a. liu­di­ja ir per pas­ta­ruo­sius ke­lio­li­ka me­tų dvar­vie­tė­se at­lik­tų įvai­rios ap­im­ties ar­che­o­lo­gi­nių ty­ri­nė­ji­mų duo­me­nys. Dau­ge­ly­je ty­ri­nė­tų dvar­vie­čių vy­rau­ja XVII–XVIII a. ar­ba XVI a. an­tra pu­se–XVIII a. da­tuo­ja­mi ar­che­o­lo­gi­niai ra­di­niai. XVI a. pra­džio­je dvar­vie­tė­se at­si­ran­da, o nuo šio am­žiaus ant­ros pu­sės jau daž­nai ran­da­ma pro­fe­sio­na­liai žies­tos, plo­na­sie­nės, ok­si­da­ci­nė­je ap­lin­ko­je deg­tos ir gla­zū­ruo­tos įvai­rios pa­skir­ties bui­ti­nės ke­ra­mi­kos, im­por­ti­nių stik­lo, fa­jan­so, por­ce­lia­no in­dų bei sta­ty­bi­nės ke­ra­mi­kos ir sta­ty­bi­nės pa­skir­ties me­ta­lo dir­bi­nių. Šie iki šiol ne­nau­do­ti ga­mi­niai į dva­rus bu­vo at­ve­ža­mi iš ar­ti­miau­sių mies­tų, gal­būt ir iš ke­lio­nių po už­sie­nio kraš­tus. Nors Lie­tu­vos dva­ruo­se at­si­ra­do nau­jo­vių, ko­ne iki pat jų su­nai­ki­ni­mo bu­vo pla­čiai nau­do­ja­mi ir va­di­na­mie­ji tra­di­ci­niai lip­dy­ti vi­ri­mo puo­dai ir ki­tos pa­skir­ties vir­tu­vės in­dai. Tai be­ne iš­skir­ti­nis Lie­tu­vos dva­rų ma­te­ria­li­nės kul­tū­ros bruo­žas.

XVI a. pir­mo­je pu­sė­je dva­ruo­se at­si­ra­do puoš­nios ir įvai­rias­pal­vės puo­dy­ni­niais ir plokš­ti­niais kok­liais puoš­tos kros­nys, daž­niau­siai jos bu­vo ko­ne pa­grin­di­nis in­ter­je­ro ak­cen­tas. XVII a. pir­mo­je pu­sė­je ypač pa­pli­to ma­da sta­ty­ti kros­nis, ku­rių kok­liai bu­vo puoš­ti gi­mi­nės her­bais. To­kių kok­lių ap­tik­ta be­veik kiek­vie­no­je ty­ri­nė­to­je dvar­vie­tė­je, o Pa­ne­mu­nės dva­re su­ras­ti net sep­ty­ni, Kruo­ny­je – ke­tu­rių kros­nių kok­lių va­rian­tai, puoš­ti Eper­je­šų ir Ogins­kių gi­mi­nių her­bais. Nu­sta­ty­ta, kad Pa­ne­mu­nės ir Kruo­nio dva­ruo­se ne­ma­žai kros­nių kok­lių bu­vo at­vež­ti iš Kau­no, Aris­ta­vė­lės dva­re – iš Kė­dai­nių, Ska­ru­lių dva­re – iš Kė­dai­nių ir Kau­no.