Šiuolaikinės tapybos atstovai
VIDAS POŠKUS
Literatūrinis kūrinys su kai kuriais realiais ir išgalvotais veikėjais
Įėjęs į dailės galeriją sustingau tarpduryje kaip stabo ištiktas: lankytojų buvo nedaug – tik patys autoriai, keletas galerijos savininkų ir darbuotojų, taip pat – nelabai žinomos ir žiūrimos televizijos žurnalistai (greitai atlikę savo darbus, šie operatyviai ir nepastebimai pasišalino dar prieš parodos atidarymo ceremoniją).
Ekspozicijų erdvė nedidelė, todėl parodą buvo galima laisvai apžiūrėti iš šios apdairiai pasirinktos, strategiškai nepriekaištingos, tačiau poziciniu požiūriu ne visai patogios (išeinantys ir įeinantys stumdė pečiais, rankomis, klubais) vietos. Dvylika autorių – tapytojų pateikė po du paveikslus. Viename iš jų mačiau apskritą kaip nedidelis blynas virš ramiai telkšančio vandens klano saulę, kitame – upės krantą su salotiniais (spalviniu požiūriu ir vainikų struktūra) gluosniais svyruokliais ar žilvičiais, dar kitame – oranžinę it morka bažnyčią su šakniavaisišku varpinės bokštu.
Galerijos savininkas geru angliškos vilnos kostiumu pradėjo parodos atidarymo kalbą. Jis pasidžiaugė prasidėjusiu pavasariu – „ir ypač šiuo, visomis spalvomis pražydusiu mūsiškės galerijos salėje“. Toliau kalbėtojas trumpai apžvelgė visų dvylikos autorių bendrą kūrybinę karjerą. Pasirodo, juos sieja beveik dvidešimtmetį trunkantis bendras darbas, bendra kova už tikrąsias meno (ir ne tik) vertybes. O ir dabar, totalinio etinių bei estetinių vertybių nuosmukio metu, šie dvylika autorių esą kovoja už tikruosius idealus (čia sukrizenau pagalvojęs, kad skaičius dvylika labai tam tinka, nes dvylika autorių savo principinga veikla atlieka dvylikos apaštalų funkciją).
Vėl suklusau, netrukus suglumau ir užėmiau gynybinę padėtį. Prelegento įdėmiau klausytis pradėjau supratęs, kad jis tiesiogiai mini ir cituoja mane patį. Mano persona buvo pasitelkta kaip pavyzdys, kad būtų vaizdžiai iliustruotas pastarojo meto dailės kritikų lėkštumas, nesu(si)pratimas ir tendencingumas. Įdomu, kad šis ekskursas anaiptol nebuvo orientuotas į mano, kaip dailės kritiko, ir dvylikos tapytojų (pavieniui ar grupe) santykius. Ne, tikrai ne. Buvo cituojamas senas mano tekstas apie jaunosios tapytojų kartos kūrybą. Kalbėtojui nepatiko, kad juos pavadinau „šiuolaikinės tapybos vizitine kortele“.
– O ką – šie dvylika tapytojų, kuriuos mes matome prieš savo akis ir kurie laikosi tvirtų moralinių pozicijų kerojančio blogio akivaizdoje, – ką – argi jie neatstovauja šiuolaikinei tapybai, argi jie nėra šiuolaikinės tapybos vizitinė kortelė? Tai kas jie tuomet yra?
Privalėjau atsakyti į šį retorinį klausimą su kaltinamuoju, prokurorišku prieskoniu. Supratau, kad neišvengsiu bent silpno replikavimo (tegul ir virstančio neartikuliuotu lemenimu). „Ir vėl, – su siaubu pagalvojau, – ir vėl nepavyks išvengti dailės kritiko vaidmens vietoj suplanuoto nerūpestingo paveikslų žiūrėjimo su taure vyno rankoje.“ Trumpos pauzės metu visi prasiskyrė. Nebesislėpiau už durų, o siauras tarpdurys akimirksniu virto erdvia, žibintų nutvieksta scena.
Tačiau tuomet, tarytum pasiaukojantis karys prieš priešininkų kulkosvaidžio ambrazūrą, į rato vidurį metėsi vienas iš dvylikos (dėl kurio prasmingumo dalyvauti šioje asociacijoje visuomet abejojau – bet kuris sambrūzdis turi savo baltų varnų). Jis bandė savo krūtine atmušti man (atsiprašau – ne man, o visai dailės kritikai) skirtą idėjiškai mentalinį smūgį. Supratau jį: jo žmona – dailėtyrininkė, todėl, gindamas mano ir visos dailės kritikos garbę, jis kaip tikras riteris ir džentelmenas gynė savo žmoną. Smūgius jis atmušinėjo referuodamas vienos kolegės dailėtyrininkės recenziją, skirtą Tate’o galerijoje Londone veikiančiai Hirsto parodai. Referentui labiausiai įstrigo kritikės mintis, kuria ji nusakė kvapų metamorfozes ekspozicijų erdvėje – esą einant tolyn kvapai keitėsi, mainėsi, jų gausėjo, jie virto paprasta erzinančia smarve.
Kai šis kalbėtojas nutilo, savigynos monologą pradėjau aš. Pratęsdamas kvapų teoriją, pasakiau, kad šiuolaikinis menas, konkrečiau – postmodernizmas ir postpostmodernizmas, pasižymi įvairių kvapų gausa, tikra jų puokšte, o klasikiniam modernizmui būdingas vienas – gaivus aliejinių dažų kvapas (galbūt viskas ir pasikeitė tuomet, kai abstraktūs ekspresionistai aliejų pakeitė akrilu?). Tuomet pradėjau sakyti komplimentus visiems dvylikai tapybos apaštalų atskirai ir kartu sudėjus (kas man beliko?). Sakiau, kad jie plėtoja tradiciją (net nežinau kokią), kad jie yra puikūs spalvininkai (nors iš tikrųjų daugelis iš jų tiesiog tepa ryškias spalvas ir tiek), kad jausmas jų kūryboje yra „svarbiausias dalykas“ (nors jokio jausmo ten seniai nelikę – išgaravo kaip kamparas, palikdamas vieną inerciją)… Koks aš buvau veidmainis… Bet šito ir nereikėjo! Jie vis tiek nepatikėjo! Viskas, ką pasakiau, buvo nukreipta prieš mane asmeniškai ir visą dailės kritiką iš esmės.
Vienas paskui kitą tardami žodį dvylika autorių dėstė:
1) kad jie savo paveikslais gina gėrį – „pirkėjai, ateidami į mano studiją pirkti ko nors, ieško ne bjaurasties, o gėrio ir grožio“;
2) kad dailės kritikai neskiria spalvų – „ir mums nereikia tų dailės kritikių – jokių Burbulyčių“;
3) kad jie yra prieš vamzdį ir meno profanaciją bei jai skiriamus pinigus (supratau, kad jie nebūtų prieš, jeigu pinigai būtų skirti jiems);
4) kad jaunoji tapytojų karta neegzistuoja, nes jos nėra;
5) kad niekas nevaikšto į parodų atidarymus (žinoma, čia buvo turimi galvoje jų parodų atidarymai).
Viską užbaigė vienas iš dvylikos. Paraudusiu iš jaudulio veidu rodydamas publikai savo saulėlydį (apskrita kaip nedidelis blynas saulė virš ramiai telkšančio vandens klano), jis šaukė (paryškinta bandant išgauti įtaigų balso tembrą):
– KODĖL TU (čia apie mane) SAKAI, KAD TAI YRA NE ŠIUOLAIKINĖ TAPYBA?! TAI YRA KUO TIKRIAUSIAS ŠIUOLAIKINIS MENAS, NUTAPIAU JĮ TIK VAKAR!
Tuomet prasidėjo neoficialioji dalis – vyno srėbimas, sumuštinių kramtymas. Prie manęs priėjusi viena dama (viena iš dvylikos) dar spėjo paklausti:
– O kodėl Čerapas su Gasiūnu nevaikšto į parodų atidarymus ir savo studentų neatsiveda?
Nesumojau, ką atsakyti. Springdamas sumuštiniu išbėgau iš atidarymo.