Mylimi ir nemylimi „Vakarai“
ANDRIUS MARTINKUS
Kadangi vargu ar prasminga būtų tikėtis sutaikyti tokias skirtingas pozicijas, padėkojęs Laimantui Jonušiui („Š. A.“, VIII.24) už gerus žodžius („Nėra abejonės, kad autoriaus pozicija yra rimtai apmąstyta, kupina nuoširdaus susirūpinimo [...]“), tiesiog sureaguosiu į kai kurias jo kritines pastabas.
Retkarčiais mano oponentas palengvina sau užduotį kritikos strėles nukreipdamas į savo paties sukurtus (o ne mano tekstuose esančius) taikinius. Antai rašydamas apie Miuncheno susitarimą ir Molotovo–Ribbentropo paktą akcentavau šių sutarčių reikšmę (ir jų moralinį blogį) tik Antrojo pasaulinio karo priešistorėje, o Jonušys peršoka į pokarį, kuriame, jo įsitikinimu, Miuncheno sutarties padariniai buvo pašalinti, o Molotovo–Ribbentropo pakto – ne: „Molotovo–Ribbentropo pakto padarinių nugalėjusi pusė nepašalino – užgrobtas svetimas šalis pasiliko sau ir pasiglemžė dar daugiau.“ Tačiau pokario Europos geopolitinė architektūra buvo ne tiek Molotovo–Ribbentropo pakto, kiek Teherano, Jaltos ir Potsdamo susitarimų padarinys. Šiuos susitarimus su „grobuone“ SSRS sudarė Vakarų demokratijos, iš kurių dvi (Didžioji Britanija ir Prancūzija) 1938 m. (savaime suprantama, ne iš „piktos valios“) atmetė tos pačios SSRS siūlymą prieš „grobuonį“ ir „piktavalį“ Hitlerį realizuoti Čekoslovakijai duotus sąjungininkų įsipareigojimus. Wilhelmo Keitelio parodymai Niurnbergo procese nešališkam vertintojui nepalieka vietos abejonei dėl moralinės Vakarų liberalių demokratijų atsakomybės už Antrąjį pasaulinį karą. Ji nėra mažesnė už totalitarinės SSRS atsakomybę. Ir jeigu gėdingai karo pradžioje Hitlerio Vakarų Europoje sutriuškintų liberalių demokratijų indėlis į galutinę pergalę būtų buvęs didesnis, jei ne sovietai, o prancūzai ir britai būtų laimėję savo Maskvos, Stalingrado, Kursko, kitus svarbius sausumos mūšius, reikia manyti, pokario Europos architektūra būtų buvusi kitokia. Deja, liberalūs Vakarai nutarė save patausoti. Ir ne tik sovietų, bet ir Vidurio Europos tautų (taip pat ir lietuvių) sąskaita. O tai irgi pasako šį tą apie jų moralinę būklę.
Neradęs mano tekste patogaus taikinio, oponentas jį sukuria pats: „Čia dar betrūksta pridurti nuvalkiotą tinginčių galvoti dogmatikų tezę, kad viskas „dėl naftos“.“ Tuomet šią tezę sukritikuoja: „Tikrovė visai kitokia: nors daug amerikiečių paaukojo gyvybes kare dėl Irako, laisvuose aukcionuose daugiausia sandorių dėl Irako naftos gavo Europos ir Kinijos firmos.“ Paskui stebisi: „O kodėl gi šita tiesa nutylima, straipsnio autoriau?“ Todėl ir „nutylima“, kad straipsnio autorius niekur neteigė, kad viskas „dėl naftos“. Ne viskas dėl naftos, tačiau tokios JAV korporacijos kaip „Halliburton“, „Bechtel“, „Parsons“, „Blackwater“ ir kitos netgi labai pasipelnė iš vadinamųjų Irako „atstatymo“ darbų.
Polemizuodamas dėl Kosovo problemos, mano kritikas pateikia, kaip jis pats rašo, „vaizdingą“, „nors ir gana fantastinį“ pavyzdį: „Dabar [...] pasakysiu tai, kas nepatiks ne tik Martinkui, bet gal ir daugeliui lietuvių. Jeigu Lietuva Šalčininkų rajone ir Vilniaus rajono dalyse būtų ėmusi vykdyti kruviną etninį valymą, artėjantį prie genocido grėsmės, ir jeigu tai būtų sustabdęs tik Vakarų įsikišimas, tai paskui būtų tekę pripažinti, kad ši teritorija teisėtai gauna nepriklausomybę, jeigu tam pritaria dauguma Europos valstybių.“ Negalėdamas spręsti už „daugelį lietuvių“, pasakysiu tik kas man pačiam tame fantastiniame scenarijuje patinka, o kas – ne. (Jonušiui kažkodėl atrodo, kad man viskas tame scenarijuje turi nepatikti.) Jei Lietuva būtų pradėjusi vykdyti etninį valymą, man netgi labai būtų patikę, kad kokia nors išorinė jėga būtų padariusi galą šiai beprotybei. Klausimas tik ar etninis valymas ir kitokie karo nusikaltimai patys savaime suteikia aukoms teisę į atsiskyrimą ir „nepriklausomybę“. Ne, mano oponento įsitikinimu, tokią teisę teritorija gauna tik „jeigu tam pritaria dauguma Europos valstybių“. Štai čia prasideda mano ir Jonušio požiūrių skirtumai. Mano kritiko vaizduotėje, regis, nėra numatyta vietos tokiai įvykių eigai, kai lietuvių vykdomą etninį valymą sustabdo ne „Vakarų“, o „Rytų“ įsikišimas ir tolesnis nuo Lietuvos nepriklausomybę paskelbusio Vilniaus krašto „suvereniteto“ pripažinimas (kai pripažinimo aktą įvykdo „Rytai“). Ar teisėta būtų tokia „nepriklausomybė“? Pagrindinė mano oponento kritikos yda yra dogmatiškas eurocentrizmas, kurio visam grožiui atskleisti „betrūksta pridurti nuvalkiotą tinginčių galvoti dogmatikų tezę“, kad visas pasaulis susideda iš „necivilizuotų“ valstybių ir „civilizuotų“ valstybių su JAV, liberaliomis Europos demokratijomis ir „civilizacijos“ šviesuliu „barbariškuosiuose“ Artimuosiuose Rytuose – Izraeliu – priešakyje. Ir nors Jonušio erudicija, patirtis, o ir šiaip mąstysenos subtilumas leidžia nenusiristi iki šitos odiozinės dichotomijos (ko negalima pasakyti apie mitologų traumuotą Lietuvos viešąją erdvę), jo dogmatiškas eurocentrizmas matomas plika akimi. „Skirtingai nei nuo Gruzijos atplėštų žemių atveju, Kosovas nuo Serbijos atsiskyrė ne dėl to, kad buvusi imperija įvykdė savo revanšistinę politiką, o dėl to, kad šią nepriklausomybę pripažino dauguma Europos valstybių.“ Svarbiausias dalykas čia yra tas, „kad šią nepriklausomybę pripažino dauguma Europos valstybių“. Visa kita, – pavyzdžiui, tai, kad Abchazija ir Pietų Osetija nuo Gruzijos de facto atsiskyrė ne 2008 m., o dar praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje (kai, beje, vyko ir Jugoslavijos griūties karai), – mano oponentui yra ne taip svarbu. Jo mąstymas – bent jau Kosovo problemos atveju – yra persmelktas ypatingos liberalams būdingos istorinės atminties atrofijos, kuri, giliau pažvelgus, yra net ne tiek atrofija, kiek sąmoningas ir dogmatiškas selektyvumas, išlendantis štai kad ir čia: „[...] jeigu kitos buvusios Jugoslavijos tautos nepriklausomybę nuo Belgrado gavo, tai kodėl to negalėjo Kosovas – vien dėl to, kad jo statusas ankstesnėje valstybėje buvo kitoks?“ O kodėl nepriklausomybės nuo Zagrebo negalėjo gauti apie savo atsiskyrimą nuo Kroatijos paskelbusios serbų „respublikos“? Vien dėl to, kad jų statusas ankstesnėje valstybėje buvo kitoks? O gal dėl to, kad serbai jau turi savo nacionalinę valstybę? Bet albanai irgi turi savo nacionalinę valstybę! Argumentai dėl ypatingos Kosovo reikšmės Serbijos valstybės ir krikščionybės Balkanuose istorijoje, dėl to, kad etniniai albanai Kosove (pagal Jonušį, Kosovo „tauta“) yra pirmiausia imperinės Osmanų politikos pavergtų tautų žemėse pasekmė (panašiai kaip „rusakalbiai“ Estijoje ir Latvijoje – kaip jums toks palyginimas, ponios ir ponai?), Jonušiui įspūdžio nepadarys. Įspūdį jam daro tik tai, kad Kosovo „nepriklausomybę“ „pripažino dauguma Europos valstybių“. Jei pripažino – dalykas šventas.
Kitą ryškų dogmatiško plačiausia ir blogiausia prasme eurocentrizmo pavyzdį matome tada, kai mano kritikas, rašydamas apie įvykius Sirijoje, išvardija „tironijos šalininkų kompaniją“. Ją jis vadina „pasaulio valstybių „žiedu“ ir – turbūt norėdamas mane sugėdyti – pažymi, kad „matyt, Martinkui tas „žiedas“ regisi be kabučių“. Bet šį kartą jau man tokia retorika nedaro jokio įspūdžio. Pažvelkime į „tironijos šalininkų kompaniją“: Baltarusija, Bolivija, Ekvadoras, Iranas, Kinija, Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika, Kuba, Nikaragva, Rusijos Federacija, Sirija, Venesuela, Zimbabvė. O dabar paklauskime: „Kas bendro tarp šių valstybių?“ Kas bendro tarp žiauraus totalitarinio savo piliečius badu marinančio Šiaurės Korėjos režimo iš vienos pusės ir Bolivijos, Ekvadoro, Nikaragvos bei Venesuelos – iš kitos? Kas bendro tarp tos pačios komunistinės ir ateistinės Korėjos diktatūros ir vienos demokratiškiausių valstybių musulmonų pasaulyje – Irano Islamo Respublikos? Kai kuriais esminiais požiūrio į žmogaus gyvybę klausimais Kinija turi daug daugiau bendro su JAV, o ne su Rusija. Akivaizdžiausias pavyzdys – mirties bausmės taikymas. Šiame sąraše yra kelios (aš suskaičiavau šešias) diktatūros. Na ir kas? Vien Persijos įlankos regione JAV remiamų diktatūrų skaičius yra panašus. „[...] Demokratinės valstybės yra demokratinės [...] dėl to, kad – be daugelio kitų dalykų – jų veiksmus galima pavadinti nusikalstamais nebijant būti represuotam. Tai labai akivaizdžiai rodo, jam pačiam to nė nejaučiant, ir Martinkaus straipsnių viešas publikavimas.“ Padėkojęs kritikui už šį priminimą, leisiu sau pasakyti, kad „demokratijos“ padėtis „tironijos šalininkų kompanijoje“ tikrai nėra tas bendras vardiklis, kuris minėtą „kompaniją“ jungia. Korėjoje už režimo kritiką galima netekti gyvybės, Kinijoje, Kuboje ir Baltarusijoje – laisvės, o toje pačioje Rusijoje „demokratijos“ padėtis, sakyčiau, yra daug artimesnė jos padėčiai Lietuvoje nei Baltarusijoje. Rusijos „opozicionieriai“ „deda“ ant savo valdžios tiek pačioje Rusijoje, tiek už jos ribų, paprastai nesulaukdami jokių „represijų“, išskyrus jų labai pamėgtų nesankcionuotų mitingų atvejus. (Gal man teiksis kas priminti, kada Lietuvoje paskutinį kartą buvo suorganizuotas nesankcionuotas mitingas? Ar tos pačios profesinės sąjungos, kai „demokratinė“ valdžia uždraudė jų rengiamą mitingą, ryžosi nesankcionuotai akcijai?) Turbūt nereikia nė sakyti, kad Rusijos režimo kritikai turi galimybę kreiptis į nepalyginti didesnę auditoriją už tą, kurią suteikia kuklus „Š. A.“ tiražas.
Tai kas gi bendro tarp valstybių, rugpjūčio 3 d. JT Generalinėje Asamblėjoje balsavusių prieš „nemalonią Sirijos diktatoriui rezoliuciją“? Bendra yra tai, kad šios šalys – kiekviena vedama savo motyvų – pasipriešino šventai Vakarų politinei valiai (įkūnytai pirmiausia JAV, Britanijos ir Prancūzijos balsų Saugumo Taryboje), tai pačiai, kuri pripažino Kosovo „nepriklausomybę“. Būtent šitas priešgyniavimas Vakarams užtraukė mano kritiko eurocentristo kandžią pašaipą – „pasaulio valstybių „žiedas“. (Pasaulio valstybių tikrasis žiedas jam, aišku, yra Vakarų liberalios demokratijos.) Tai, kad šitam „žiedui“ priklauso iš tiesų žmogėdriškas Šiaurės Korėjos režimas, savaime dar jokiu būdu nereiškia, kad Rusijos ir „žiedui“ priklausančių Lotynų Amerikos šalių antivakarietiškas balsavimas šiuo konkrečiu atveju yra moraliai smerktinas. Juk netrukdo Jungtinėms Valstijoms pamokslauti apie demokratiją jų bičiulystė su Saudo Arabija. Čia mano oponentas primena, kad „kai kur tenka rinktis mažesnę iš dviejų blogybių (Saudo Arabiją kaip atsvarą Iranui ir t. t.).“ Tačiau ši atseit „savaime suprantamybė“ iš tikrųjų tėra dar vienas euro(ameriko)centrizmo demonstravimas. Kodėl Saudo Arabija yra mažesnė blogybė už Iraną? Gal todėl, kad (kitaip nei Iranas) priklausė valstybių trejetui, pripažinusiam viduramžišką Talibano režimą Afganistane? O gal todėl, kad ši absoliutinė monarchija pati yra gana viduramžiška, priešingai nei Irano Respublika, kuri, palyginti su Saudidų patvaldyste, yra tikra demokratijos oazė? Gal Saudo Arabija yra mažesnė blogybė dėl jos pasaulinio radikalaus vahabizmo ideologijos eksporto? Suprantu, kad Vakarams nepatinka Irano agresyvi retorika ir Izraelio – šio „civilizacijos perlo“ Artimųjų Rytų pelkėje – teisės į egzistavimą kvestionavimas. Aukščiausiojo Saudo Arabijos dvasininko kvietimas sunaikinti visas krikščionių bažnyčias Arabijos pusiasalyje ne taip rėžia ausį. Čia galima paklausyti Jonušio patarimo ir nekelti tokių sudėtingų klausimų. Viskas iš tikrųjų yra daug paprasčiau. Tiesiog Bahreino Karalystėje bazuojasi vienas iš kelių JAV laivynų.
Kai žmonės toje karalystėje pradeda reikalauti teisingumo, Arabų pavasaris jiems atneša ne juos palaikančią Vakarų aviaciją, o prieš juos siunčiamus Saudo Arabijos tankus. JAV valstybės sekretorė pasauliui aiškina, kad Libijos ir Bahreino atvejų „negalima lyginti“. Aišku, negalima. Galima tik tai, kam gautas šventos Vakarų politinės valios pritarimas. Šios valios aroganciją, be viso kito, iliustruoja ir tai, kaip švaistomasi sąvokomis „tironas“ (arba „despotas“) ir „tauta“. „Despotas diktatorius kariauja prieš savo tautą“, – be šios šventos mantros neišsiverčia ir mano kritikas. Bet ar Vakarų reikalas yra nuspręsti, kas yra „tauta“, „prieš kurią kovoja“ Libijos ir Sirijos diktatoriai? Ar tie, kurie kovėsi Libijos valstybės kariuomenėje, nebuvo Libijos „tauta“? Ar Sirijos prezidentą palaikantys šiitai, alavitai, krikščionys, kitos mažumos ir nuosaikūs sunitai nėra Sirijos „tauta“? Kosove ir Irake Vakarai po savo karinio įsikišimo įrodė visišką nesugebėjimą apsaugoti mažumas. Tai gal reikėtų leisti Sirijos mažumoms bent pabandyti apsiginti pačioms? Prisipažinsiu, maloniai (ir visiškai netikėtai!) nustebino iš Sirijos grįžusio Lietuvos karininko (stebėtojo JT misijoje) pareiškimas, kad trečiosios pusės įsikišimas neišspręstų Sirijos konflikto, kuris yra pačių Sirijos žmonių reikalas. Šis su abiejų konflikto pusių atstovais bendravęs stebėtojas tvirtino negalintis pasakyti, kurią pusę palaiko dauguma Sirijos gyventojų. Užtat tai gali pasakyti Vakarų masinės informavimo priemonės, kartu su Persijos įlankos šeichais kurstančios isteriją dėl diktatoriaus „karo prieš savo tautą“.
Prieš pereidamas prie savo atsakymo baigiamosios ir svarbiausios dalies labai trumpai sureaguosiu į dar kelias mano kritiko teksto vietas.
Kiek supratau, mums siūloma tokia Jugoslavijos griūties karų pradžios interpretacija. Vieną gražią dieną serbai staiga puolė masiškai žudyti bosnius ir kroatus. „Tai, kad bosniai ir kroatai, patyrę šį terorą ir masines savo šeimų žudynes, ėmėsi panašių atsakomųjų veiksmų, nėra pateisinama, bet yra suprantama.“ Į tai tegaliu atsakyti, kad manęs netenkina toks primityvus sudėtingos istorijos perteikimas. Tačiau man labiau rūpėjo Kosovo problema. „Martinkus apie serbų nuostolius Kosove rašo taip („Du šimtai tūkstančių serbų buvo priversti bėgti iš savo krašto“), tarsi prieš tai nieko nebūtų vykę [...]. Bet Kosove serbai jau vykdė etninį valymą [...].“ Serbų nusikaltimai Kosove yra gerai žinomi – daug geriau negu albanų. O štai atėjus į Kosovą NATO „taikdariams“ buvo galima tikėtis, kad banditizmas provincijoje liausis. Bet šito neįvyko. Vienus banditus pakeitė kiti.
„Ar tikrai autorius nori pasakyti, kad Vakarų politika yra sąmoningai nukreipta į krikščionybės naikinimą ir agresyvaus islamizmo skatinimą arabų šalyse? O gal viskas daug paprasčiau [...].“ Dėl krikščionybės iš tikrųjų viskas paprasta – Vakarams į ją nusispjaut. (Nusispjaut į krikščionybę arabų šalyse – pačiuose Vakaruose politika nemaža dalimi yra sąmoningai antikrikščioniška.) Sudėtingiau yra su agresyviu islamizmu. Be visų kitų, esama dviejų visiškai priešingų nuomonių. Pasak vienos, Vakarų bendrininkavimas nuverčiant pasaulietines arabų autokratijas išduoda ne ką kita, o tragiškai smukusį Vakarų politinio elito intelekto lygį, esantį žemiau tos kritinės ribos, už kurios vaizduotė neįstengia Sirijos diktatoriaus nuvertimo susieti su gresiančiais islamistų išpuoliais Paryžiuje. Kitos nuomonės laikosi vadinamosios „organizuoto chaoso“ teorijos atstovai. Jie tvirtina, kad globalizmui atsidavęs Vakarų elitas sudarė taktinę sąjungą su agresyviu islamizmu prieš jų bendrą priešą – nacionalinę valstybę, kurios griuvėsiai stūkso Irake, Libijoje ir (pagal planą) netrukus stūksos Sirijos, o gal ir Irano vietoje. Įmanomos ir šių nuomonių kombinacijos. Pavyzdžiui, sėdintys už Atlanto „organizuoto chaoso“ architektai manipuliuoja kvailiais Europoje – juk būtent jiems savo kailiu teks patirti visas Artimųjų Rytų gaisro pasekmes. Susilaikydamas nuo šių nuomonių vertinimo, pasinaudosiu patogia proga pereiti prie opios mano oponentui temos – „elitas“ ir „sąmokslo teorijos“.
„[...] Priešingai nei teigia Martinkus, didelė dalis Vakarų žiniasklaidos yra užvaldyta idėjų, labai priešingų toms, kurias turėtų puoselėti mistinis Vakarų verslo ir politikos galiūnų elitas: toje žiniasklaidoje kuo laisviausiai reiškiasi antikapitalistinės, antiglobalistinės, antiamerikietiškos nuotaikos.“ Visiškai teisingai. Mano kritikas dar galėtų prisiminti internetą. Visa bėda ta, kad toji „didelė dalis Vakarų žiniasklaidos“ devyniems iš dešimties žinių vartotojų yra terra incognita. Dėl įvairių priežasčių: laiko alternatyvių informacijos šaltinių paieškoms neturėjimo, tingėjimo tai daryti ar tiesiog elementaraus nesidomėjimo. Statistinis žinių vartotojas, vakare parėjęs iš darbo (jei tokį turi) ir įsijungęs vieną iš pagrindinių Vakarų kanalų, ekrane pamatys tai, ką tokiam statistiniam vartotojui reikia parodyti, kad jo pasaulio samprata būtų teisinga. Pavyzdžiui, tai, kaip Sirijos diktatorius „kariauja prieš savo tautą“.
Jonušys piestu stoja prieš mintį, „kad Vakaruose egzistuoja kažkoks vieningas elitas“, vadina tą elitą „mistiniu“, o visus tikrus ir tariamus „sąmokslo teorijų“ atstovus, regis, laiko dėmesio nevertais pašnekovais. Apie elitą ir sąmokslo teorijas galima kalbėti labai ilgai, pradedant pastaba, kad sąmokslo teorijų kūrimu galima apkaltinti beveik bet ką – pirmiausia pačius sąmokslo teorijų neigėjus, kuriuos galima įtarti esant didžiausius sąmokslininkus. Bet aš, nesileisdamas į ilgas kalbas, pasakysiu tik tiek, kad pačios originaliausios sąmokslo teorijos nublanksta prieš akivaizdų empirinį faktą – prieš dangaus keršto šaukiančią ir vis gilėjančią prarają Homo sapiens rūšies viduje, bedugnę, žiojinčią tarp kelių šimtų pusę pasaulio turto valdančių šeimų ir didžiosios planetos gyventojų dalies. Jokiu būdu nesutinku, kad pasipiktinimas padėtimi, kai sauja antžmogių mėgaujasi neribota galia, laisve ir visais įmanomais malonumais, o milijardai negali patenkinti elementarių žmogiškų poreikių, yra „hipertrofuotas jautrumas neteisybei“. Greičiau nepasipiktinimą tokia padėtimi reikia laikyti teisingumo jausmo atrofijos požymiu. Aš irgi nematau galimybės prasmingai diskutuoti su žmogumi, rimtai tikinčiu, kad vadinamosiose „demokratijose“ priimant sprendimus principas „vienas žmogus – vienas balsas“ vaidina kokį nors kitą vaidmenį, išskyrus masių kvailinimo. Prieš vieną antžmogio balsą milijonai balsų, atiduotų už respublikonų arba demokratų kandidatą, yra tikrąja šio žodžio prasme į dangų neinantis šuns balsas, t. y. balsas kitos rūšies būtybės. Daug „rimtų“ – ne „sąmokslo teorijų“ kūrėjų – Vakarų mokslininkų jau aprašė niūrią šiuolaikinių „demokratijų“ tikrovę, kurią slepia (tiksliau – kaip narkotikas malšina) masėms „zombinti“ skirti realybės šou ir kiti masinės „kultūros“ produktai. Čia paminėsiu tik vieną, kurio knygos pavadinimas puikiai atspindi aptariamą temą. Tai amerikietis sociologas Christopheris Laschas ir jo „Elitų sukilimas ir demokratijos išdavystė“ (1995). „Apie tai, kad Vakaruose egzistuoja kažkoks vieningas elitas, kurio rankose turima žiniasklaida svarbiais klausimais formuoja kažkokį vieningą požiūrį, naudingą saujelei valdančiųjų, mano kartos žmonėms buvo kalama dar mokyklos suole. Ir visoje sovietinėje žiniasklaidoje.“ Savo kritikui pasakysiu, kad situacija Vakaruose nuo to laiko pasikeitė. Ir ne „paprastų“ žmonių naudai, o naudai būtent „elito“, kuris yra visai ne „mistinis“, o netgi labai realus ir labai grobuoniškas. Turint omenyje infliacijos lygį, laikotarpiu nuo 1973 iki 1995 m. 80 % amerikiečių realios pajamos nuo 315 dolerių per savaitę sumažėjo iki 258, arba beveik 18 %. Tuo pat metu korporacijų ir kompanijų vadovų pajamos išaugo 19 % ir, atskaičius mokesčius, jų atlyginimai padidėjo dviem trečdaliais. 1983 m. 1 % turtingiausių JAV šeimų turtas sudarė 31 % visų Amerikos piliečių turto, o 1989 m. šis skaičius jau padidėjo iki 36 %. Per kelis pastaruosius dešimtmečius JAV nuo ir taip ribotos demokratijos žengė milžinišką žingsnį agresyvios oligarchinės imperijos link, ir dabartinė krizė tik sustiprino šią tendenciją. Su kuo asocijuojasi šioje statistikoje figūruojančios datos – 1989, 1995 m.? Na aišku, tai – socialistinės sistemos žlugimas ir vadinamųjų „reformų“ posovietinėje erdvėje laikotarpis. Kad ir kaip atrodytų paradoksalu, „paprastas“ Vakarų žmogus už savo sąlyginę gerovę Šaltojo karo metais iš dalies turi būti dėkingas… SSRS ir komunizmui. Reikalas tas, kad kapitalistinių Vakarų „elitas“, esant konkurencijai su kita sociopolitine sistema, buvo priverstas padaryti rimtų nuolaidų darbininkų klasei, kitais žodžiais tariant, daugiau dalytis su savo šalies piliečių dauguma. Nelikus konkurento, grobuonis buvo paleistas nuo virvės ir ėmė siautėti ne tik „Vakaruose“, bet ir visame pasaulyje. To siautėjimo padarinys – vadinamosios „vidurinės klasės“ globalus triuškinimas, milijardinių pasaulio vargšų armijų didinimas ir niekingą Homo sapiens rūšies atstovų dalį sudarančių plėšrūnų galios stiprinimas.
Pagaliau svarbiausia. Jonušys man prikiša „neapykantą Vakarams“. Ir jis teisus. Tai gana paradoksalu, nes save laikau, ko gero, vienu iš labiausiai Lietuvoje „Vakarus“ mylinčių – bent jau iš tų, kurie viešai reiškia savo mintis. Tas paradoksalumas yra priežastis to, kodėl taip dažnai žodį „Vakarai“ rašau kabutėse. Iš tiesų – o kas gi yra tie „Vakarai“? Gal išsiaiškinti padės vienas anglų ekonomikos profesorius. (Suprantu, kad mitologų išprievartauta vaizduotė gali palaikyti jį rusų agentu.) „Plačiai paplitusi nuomonė, kad komunizmo žlugimas reiškė „Vakarų“ pergalę“, – knygoje „Apgaulinga viltis: globalaus kapitalizmo iliuzija“ (1998) rašo Johnas Grayus. Turbūt sutiksime, kad ši nuomonė Lietuvoje yra ypač paplitusi. Tačiau, pasak autoriaus, „tarybinio komunizmo ir liberalios demokratijos konfliktas nebuvo konfliktas tarp Vakarų ir ko nors kito. Tai buvo tarp dviejų vakarietiškų ideologijų iškilęs šeimyninis kivirčas. Tarybų Sąjungos žlugimas nebuvo „Vakarų“ pergalė prieš kurį nors savo priešą.“ Toje pačioje knygoje, nagrinėjant padėtį postkomunistinėje Rusijoje, rašoma: „Dvidešimtajame amžiuje Rusija tapo net dviejų vakarietiško utopizmo eksperimentų bandomuoju poligonu. Pirmasis buvo bolševizmas. [...] Antrasis eksperimentas buvo šoko terapija, kuria postkomunistinėje Rusijoje buvo mėginama sukurti laisvąją rinką. [...] Abu šie utopiniai eksperimentai pareikalavo didžiulės žmogiškosios kainos [...].“ Nematau priežasties, kodėl šie apie Rusiją parašyti žodžiai negalėtų būti pritaikyti XX a. Lietuvai. Nematau priežasties, kodėl turėčiau mylėti „Vakarus“, apie kuriuos čia kalbama. Šių „Vakarų“ – destruktyvų utopizmą generuojančių „Vakarų“ – aš nekenčiu. Nekenčiu „Vakarų“, naikinusių Lietuvą komunizme ir ne mažiau sėkmingai naikinančių ją liberalizme ir kapitalizme. Nekenčiu agresyvių, oligarchinių, apie laisvę veidmainiškai pamokslaujančių ir žmogaus prigimtį darkančių „Vakarų“. Nekenčiu bedieviškų, ateistinių ir materialistinių „Vakarų“ ir atmetu jų eurocentrizmą. Suprantu, kad daug kam patinka samprotauti apie komunistinį „eksperimentą“ ir labai nepatinka girdėti, kad tai, kas vyksta dabar, irgi yra „eksperimentas“, kuriame kai kurie pirmojo eksperimento objektai demonstruoja ne kažin kokius išgyvenimo sugebėjimus. Suprantu, kad daug maloniau yra giedoti ir girdėti ditirambus „judėjimo laisvei“. Kaltinimus „moraliniu reliatyvizmu“ lengvai atmušu ir sugrąžinu kaltintojams. Kaip tik moralės nuosmukis – šitas neišvengiamas abiejų eksperimentų palydovas – objektyviai liudija šių eksperimentų vertę sub specie christianitatis. „Jo deklaruojamas pagrindas yra krikščionybė, ir galima manyti, kad didelę dalį jo nusivylimo Vakarais lemia ne Vakarų valstybių veiksmai arba tų veiksmų nebuvimas įvairiuose pasaulio užkampiuose, o nuoširdus apmaudas dėl to, kad krikščioniškas tikėjimas Europoje (ypač Vakarų Europoje) yra gerokai apnykęs.“ Visiškai teisingai. Tik reikia pridurti, kad tų Vakarų valstybių veiksmai „įvairiuose pasaulio užkampiuose“ tikriausiai būtų kitokie, jeigu krikščioniškas tikėjimas jose nebūtų gerokai apnykęs. „Bet kaip tik krikščionybės požiūriu siekis sukurti žemėje idealią santvarką, artimą rojui, yra žmogaus puikybės nuodėmė, nes rojus įmanomas tik aname pasaulyje“, – rašo Jonušys ir siūlo „labiau akcentuoti asmeninį kelią ir dvasinę laisvę, o ne išorinius atributus“. Šis tikrai krikščioniškos tiesos priminimas ir jį lydintis siūlymas skambėtų labai išmintingai, jeigu būtų ištarti ne tokiais apgailėtinais tos pačios krikščionybės požiūriu laikais, kuriuose vienas didžiausių (o Romos katalikams – bene didžiausias) mūsų epochos krikščionybės autoritetų, palaimintasis Jonas Paulius II, įžvelgė „mirties kultūros“ plitimą. Šių – mirties kultūros – „Vakarų“ aš nemyliu. Aš myliu didžios kultūros „Vakarus“, kultūros, kuri stiebėsi į Dievą viduramžių katedrose, kurios vienu paskutinių galingų judesių tapo klasikinė muzika ir kurios tradicija vis labiau tirpsta keistame pasaulyje, kuriame „didelis“ žmogus – JAV prezidentas – dideliame ekrane tiesiogiai stebi, kaip likviduojamas buvęs sąjungininkas kovoje su SSRS, kuriame „maži“ žmonės mažuose ekranuose stebi, kaip įkaitams ir belaisviams pjaunamos galvos, ir kuriame tie patys į ekraną paspoksoti susirinkę „maži“ žmonės yra šaudomi kino teatruose siautėjančių betmenų. Atrodo, kad mes su kritiku mylime ne tuos pačius „Vakarus“. Antai blaiviai konstatavęs, kad, „žvelgiant į žmonijos istoriją, optimizmui pagrindo nedaug“, jis vis dėlto, regis, įsitikinęs, kad mūsų gyvenama epocha bent jau vienu požiūriu yra pati geriausia: „XX amžius ir mūsų laikai čia geresni nebent tuo, kad nemažoje dalyje pasaulio veiksmingai pripažinta, jog brutalus žmonių elgesys su žmonėmis yra neleistinas, – o anksčiau tai tiesiog buvo norma.“ Tačiau jo straipsnį užbaigiantis pasažas apie vieną iš – pripažinkime, daugybės – religijos vardu padarytų nusikaltimų negali paneigti fakto, kad būtent „Vakaruose“ išgalvotų bedieviškų ideologijų siautėjimo paženklintas XX a. buvo kol kas pats kruviniausias amžius žmonijos istorijoje. Ir dabartinių „Vakarų“ mąstymą persmelkusi ateizmo dvasia, deja, teikia menką pagrindą vilčiai, kad XXI a. bus kitoks. Mano oponentas čia prikiš „katastrofizmą“. Į tai atsakysiu primindamas kitą mūsų nuomonių ir prognozių nesutapimą („Š. A.“, 2006.I.14, II.4). Veikėjas, kurį mano oponentas buvo linkęs palaidoti (politiškai, žinoma), gyvas ir sveikas. Pateko į Seimą, dalyvavo valdančiojoje koalicijoje, vėl atsisėdo į sostinės mero kėdę ir vėl ruošiasi šturmuoti Seimą. Trumpalaikėje ir lokalinėje perspektyvoje bent jau šiuo konkrečiu aspektu pasirodžiau įžvalgesnis už oponentą. Labai nenorėčiau būti už jį įžvalgesnis ilgalaikėje ir globalinėje perspektyvoje. Deja, pagrindo optimizmui nematau.
Komentarai / 2
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Teisingai parašėte! Dėkui
Tikrai geri tekstai.