My­li­mi ir ne­my­li­mi „Va­ka­rai“

ANDRIUS MARTINKUS

Ka­dan­gi var­gu ar pra­smin­ga bū­tų ti­kė­tis su­tai­ky­ti to­kias skir­tin­gas po­zi­ci­jas, pa­dė­ko­jęs Lai­man­tui Jo­nu­šiui („Š. A.“, VIII.24) už ge­rus žo­džius („Nė­ra abe­jo­nės, kad au­to­riaus po­zi­ci­ja yra rim­tai ap­mąs­ty­ta, ku­pi­na nuo­šir­daus su­si­rū­pi­ni­mo [...]“), tiesiog su­re­a­guo­siu į kai ku­rias jo kri­ti­nes pa­sta­bas.

Ret­kar­čiais ma­no opo­nen­tas pa­leng­vi­na sau už­duo­tį kri­ti­kos strė­les nu­kreip­da­mas į sa­vo pa­ties su­kur­tus (o ne ma­no teks­tuo­se esan­čius) tai­ki­nius. An­tai ra­šy­da­mas apie Miun­che­no su­si­ta­ri­mą ir Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­tą ak­cen­ta­vau šių su­tar­čių reikš­mę (ir jų mo­ra­li­nį blo­gį) tik Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro prie­šis­to­rė­je, o Jo­nu­šys per­šo­ka į po­ka­rį, ku­ria­me, jo įsi­ti­ki­ni­mu, Miun­che­no su­tar­ties pa­da­ri­niai bu­vo pa­ša­lin­ti, o Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to – ne: „Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to pa­da­ri­nių nu­ga­lė­ju­si pu­sė ne­pa­ša­li­no – už­grob­tas sve­ti­mas ša­lis pa­si­li­ko sau ir pa­si­glem­žė dar dau­giau.“ Ta­čiau po­ka­rio Eu­ro­pos ge­o­po­li­ti­nė ar­chi­tek­tū­ra bu­vo ne tiek Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to, kiek Te­he­ra­no, Jal­tos ir Pot­sda­mo su­si­ta­ri­mų pa­da­ri­nys. Šiuos su­si­ta­ri­mus su „gro­buo­ne“ SSRS su­da­rė Va­ka­rų de­mok­ra­ti­jos, iš ku­rių dvi (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja ir Pran­cū­zi­ja) 1938 m. (sa­vai­me su­pran­ta­ma, ne iš „pik­tos va­lios“) at­me­tė tos pa­čios SSRS siū­ly­mą prieš „gro­buo­nį“ ir „pik­ta­va­lį“ Hit­le­rį re­a­li­zuo­ti Če­kos­lo­va­ki­jai duo­tus są­jun­gi­nin­kų įsi­pa­rei­go­ji­mus. Wil­hel­mo Kei­te­lio pa­ro­dy­mai Niurn­ber­go pro­ce­se ne­ša­liš­kam ver­tin­to­jui ne­pa­lie­ka vie­tos abe­jo­nei dėl mo­ra­li­nės Va­ka­rų li­be­ra­lių de­mok­ra­ti­jų at­sa­ko­my­bės už Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Ji nė­ra ma­žes­nė už to­ta­li­ta­ri­nės SSRS at­sa­ko­my­bę. Ir jei­gu gė­din­gai ka­ro pra­džio­je Hit­le­rio Va­ka­rų Eu­ro­po­je su­triuš­kin­tų li­be­ra­lių de­mok­ra­ti­jų in­dė­lis į ga­lu­ti­nę per­ga­lę bū­tų bu­vęs di­des­nis, jei ne so­vie­tai, o pran­cū­zai ir bri­tai bū­tų lai­mė­ję sa­vo Mask­vos, Sta­ling­ra­do, Kurs­ko, ki­tus svar­bius sau­su­mos mū­šius, rei­kia ma­ny­ti, po­ka­rio Eu­ro­pos ar­chi­tek­tū­ra bū­tų bu­vu­si ki­to­kia. De­ja, li­be­ra­lūs Va­ka­rai nu­ta­rė sa­ve pa­tau­so­ti. Ir ne tik so­vie­tų, bet ir Vi­du­rio Eu­ro­pos tau­tų (taip pat ir lie­tu­vių) są­skai­ta. O tai ir­gi pa­sa­ko šį tą apie jų mo­ra­li­nę būk­lę.

Ne­ra­dęs ma­no teks­te pa­to­gaus tai­ki­nio, opo­nen­tas jį su­ku­ria pats: „Čia dar be­trūks­ta pri­dur­ti nu­val­kio­tą tin­gin­čių gal­vo­ti dog­ma­ti­kų te­zę, kad vis­kas „dėl naf­tos“.“ Tuo­met šią te­zę su­kri­ti­kuo­ja: „Tik­ro­vė vi­sai ki­to­kia: nors daug ame­ri­kie­čių pa­au­ko­jo gy­vy­bes ka­re dėl Ira­ko, lais­vuo­se auk­cio­nuo­se dau­giau­sia san­do­rių dėl Ira­ko naf­tos ga­vo Eu­ro­pos ir Ki­ni­jos fir­mos.“ Pas­kui ste­bi­si: „O ko­dėl gi ši­ta tie­sa nu­ty­li­ma, straips­nio au­to­riau?“ To­dėl ir „nu­ty­li­ma“, kad straips­nio au­to­rius nie­kur ne­tei­gė, kad vis­kas „dėl naf­tos“. Ne vis­kas dėl naf­tos, ta­čiau to­kios JAV kor­po­ra­ci­jos kaip „Hal­li­bur­ton“, „Be­chtel“, „Par­sons“, „Blac­kwa­ter“ ir ki­tos net­gi la­bai pa­si­pel­nė iš va­di­na­mų­jų Ira­ko „at­sta­ty­mo“ dar­bų.

Po­le­mi­zuo­da­mas dėl Ko­so­vo pro­ble­mos, ma­no kri­ti­kas pa­tei­kia, kaip jis pats ra­šo, „vaiz­din­gą“, „nors ir ga­na fan­tas­ti­nį“ pa­vyz­dį: „Da­bar [...] pa­sa­ky­siu tai, kas ne­pa­tiks ne tik Mar­tin­kui, bet gal ir dau­ge­liui lie­tu­vių. Jei­gu Lie­tu­va Šal­či­nin­kų ra­jo­ne ir Vil­niaus ra­jo­no da­ly­se bū­tų ėmu­si vyk­dy­ti kru­vi­ną et­ni­nį va­ly­mą, ar­tė­jan­tį prie ge­no­ci­do grės­mės, ir jei­gu tai bū­tų su­stab­dęs tik Va­ka­rų įsi­ki­ši­mas, tai pas­kui bū­tų te­kę pri­pa­žin­ti, kad ši te­ri­to­ri­ja tei­sė­tai gau­na ne­pri­klau­so­my­bę, jei­gu tam pri­ta­ria dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių.“ Ne­ga­lė­da­mas spręs­ti už „dau­ge­lį lie­tu­vių“, pa­sa­ky­siu tik kas man pa­čiam ta­me fan­tas­ti­nia­me sce­na­ri­ju­je pa­tin­ka, o kas – ne. (Jo­nu­šiui kaž­ko­dėl at­ro­do, kad man vis­kas ta­me sce­na­ri­ju­je tu­ri ne­pa­tik­ti.) Jei Lie­tu­va bū­tų pra­dė­ju­si vyk­dy­ti et­ni­nį va­ly­mą, man net­gi la­bai bū­tų pa­ti­kę, kad ko­kia nors iš­ori­nė jė­ga bū­tų pa­da­riu­si ga­lą šiai be­pro­ty­bei. Klau­si­mas tik ar et­ni­nis va­ly­mas ir ki­to­kie ka­ro nu­si­kal­ti­mai pa­tys sa­vai­me su­tei­kia au­koms tei­sę į at­si­sky­ri­mą ir „ne­pri­klau­so­my­bę“. Ne, ma­no opo­nen­to įsi­ti­ki­ni­mu, to­kią tei­sę te­ri­to­ri­ja gau­na tik „jei­gu tam pri­ta­ria dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių“. Štai čia pra­si­de­da ma­no ir Jo­nu­šio po­žiū­rių skir­tu­mai. Ma­no kri­ti­ko vaiz­duo­tė­je, re­gis, nė­ra nu­ma­ty­ta vie­tos to­kiai įvy­kių ei­gai, kai lie­tu­vių vyk­do­mą et­ni­nį va­ly­mą su­stab­do ne „Va­ka­rų“, o „Ry­tų“ įsi­ki­ši­mas ir to­les­nis nuo Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę pa­skel­bu­sio Vil­niaus kraš­to „su­ve­re­ni­te­to“ pri­pa­ži­ni­mas (kai pri­pa­ži­ni­mo ak­tą įvyk­do „Ry­tai“). Ar tei­sė­ta bū­tų to­kia „ne­pri­klau­so­my­bė“? Pa­grin­di­nė ma­no opo­nen­to kri­ti­kos yda yra dog­ma­tiš­kas eu­ro­cen­triz­mas, ku­rio vi­sam gro­žiui at­skleis­ti „be­trūks­ta pri­dur­ti nu­val­kio­tą tin­gin­čių gal­vo­ti dog­ma­ti­kų te­zę“, kad vi­sas pa­sau­lis su­si­de­da iš „ne­ci­vi­li­zuo­tų“ vals­ty­bių ir „ci­vi­li­zuo­tų“ vals­ty­bių su JAV, li­be­ra­lio­mis Eu­ro­pos de­mok­ra­ti­jo­mis ir „ci­vi­li­za­ci­jos“ švie­su­liu „bar­ba­riš­kuo­siuo­se“ Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se – Iz­ra­e­liu – prie­ša­ky­je. Ir nors Jo­nu­šio eru­di­ci­ja, pa­tir­tis, o ir šiaip mąs­ty­se­nos sub­ti­lu­mas lei­džia ne­nu­si­ris­ti iki ši­tos odio­zi­nės di­cho­to­mi­jos (ko ne­ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie mi­to­lo­gų trau­muo­tą Lie­tu­vos vie­šą­ją erd­vę), jo dog­ma­tiš­kas eu­ro­cen­triz­mas ma­to­mas pli­ka aki­mi. „Skir­tin­gai nei nuo Gru­zi­jos at­plėš­tų že­mių at­ve­ju, Ko­so­vas nuo Ser­bi­jos at­si­sky­rė ne dėl to, kad bu­vu­si im­pe­ri­ja įvyk­dė sa­vo re­van­šis­ti­nę po­li­ti­ką, o dėl to, kad šią ne­pri­klau­so­my­bę pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių.“ Svar­biau­sias da­ly­kas čia yra tas, „kad šią ne­pri­klau­so­my­bę pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių“. Vi­sa ki­ta, – pa­vyz­džiui, tai, kad Ab­cha­zi­ja ir Pie­tų Ose­ti­ja nuo Gru­zi­jos de fac­to at­si­sky­rė ne 2008 m., o dar pra­ėju­sio am­žiaus pas­ku­ti­nio de­šimt­me­čio pra­džio­je (kai, be­je, vy­ko ir Ju­gos­la­vi­jos griū­ties ka­rai), – ma­no opo­nen­tui yra ne taip svar­bu. Jo mąs­ty­mas – bent jau Ko­so­vo pro­ble­mos at­ve­ju – yra per­smelk­tas ypa­tin­gos li­be­ra­lams bū­din­gos is­to­ri­nės at­min­ties at­ro­fi­jos, ku­ri, gi­liau pa­žvel­gus, yra net ne tiek at­ro­fi­ja, kiek są­mo­nin­gas ir dog­ma­tiš­kas se­lek­ty­vu­mas, iš­len­dan­tis štai kad ir čia: „[...] jei­gu ki­tos bu­vu­sios Ju­gos­la­vi­jos tau­tos ne­pri­klau­so­my­bę nuo Belg­ra­do ga­vo, tai ko­dėl to ne­ga­lė­jo Ko­so­vas – vien dėl to, kad jo sta­tu­sas anks­tes­nė­je vals­ty­bė­je bu­vo ki­toks?“ O ko­dėl ne­pri­klau­so­my­bės nuo Zag­re­bo ne­ga­lė­jo gau­ti apie sa­vo at­si­sky­ri­mą nuo Kro­a­ti­jos pa­skel­bu­sios ser­bų „res­pub­li­kos“? Vien dėl to, kad jų sta­tu­sas anks­tes­nė­je vals­ty­bė­je bu­vo ki­toks? O gal dėl to, kad ser­bai jau tu­ri sa­vo na­cio­na­li­nę vals­ty­bę? Bet al­ba­nai ir­gi tu­ri sa­vo na­cio­na­li­nę vals­ty­bę! Ar­gu­men­tai dėl ypa­tin­gos Ko­so­vo reikš­mės Ser­bi­jos vals­ty­bės ir krikš­čio­ny­bės Bal­ka­nuo­se is­to­ri­jo­je, dėl to, kad et­ni­niai al­ba­nai Ko­so­ve (pa­gal Jo­nu­šį, Ko­so­vo „tau­ta“) yra pir­miau­sia im­pe­ri­nės Os­ma­nų po­li­ti­kos pa­verg­tų tau­tų že­mė­se pa­sek­mė (pa­na­šiai kaip „ru­sa­kal­biai“ Es­ti­jo­je ir Lat­vi­jo­je – kaip jums toks pa­ly­gi­ni­mas, po­nios ir po­nai?), Jo­nu­šiui įspū­džio ne­pa­da­rys. Įspū­dį jam da­ro tik tai, kad Ko­so­vo „ne­pri­klau­so­my­bę“ „pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių“. Jei pri­pa­ži­no – da­ly­kas šven­tas.

Ki­tą ryš­kų dog­ma­tiš­ko pla­čiau­sia ir blo­giau­sia pras­me eu­ro­cen­triz­mo pa­vyz­dį ma­to­me ta­da, kai ma­no kri­ti­kas, ra­šy­da­mas apie įvy­kius Si­ri­jo­je, iš­var­di­ja „ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­ją“. Ją jis va­di­na „pa­sau­lio vals­ty­bių „žie­du“ ir – tur­būt no­rė­da­mas ma­ne su­gė­dy­ti – pa­žy­mi, kad „ma­tyt, Mar­tin­kui tas „žie­das“ re­gi­si be ka­bu­čių“. Bet šį kar­tą jau man to­kia re­to­ri­ka ne­da­ro jo­kio įspū­džio. Pa­žvel­ki­me į „ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­ją“: Bal­ta­ru­si­ja, Bo­li­vi­ja, Ek­va­do­ras, Ira­nas, Ki­ni­ja, Ko­rė­jos Liau­dies De­mok­ra­ti­nė Res­pub­li­ka, Ku­ba, Ni­ka­rag­va, Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja, Si­ri­ja, Ve­ne­su­e­la, Zim­bab­vė. O da­bar pa­klaus­ki­me: „Kas ben­dro tarp šių vals­ty­bių?“ Kas ben­dro tarp žiau­raus to­ta­li­ta­ri­nio sa­vo pi­lie­čius ba­du ma­ri­nan­čio Šiau­rės Ko­rė­jos re­ži­mo iš vie­nos pu­sės ir Bo­li­vi­jos, Ek­va­do­ro, Ni­ka­rag­vos bei Ve­ne­su­e­los – iš ki­tos? Kas ben­dro tarp tos pa­čios ko­mu­nis­ti­nės ir at­eis­ti­nės Ko­rė­jos dik­ta­tū­ros ir vie­nos de­mok­ra­tiš­kiau­sių vals­ty­bių mu­sul­mo­nų pa­sau­ly­je – Ira­no Is­la­mo Res­pub­li­kos? Kai ku­riais es­mi­niais po­žiū­rio į žmo­gaus gy­vy­bę klau­si­mais Ki­ni­ja tu­ri daug dau­giau ben­dro su JAV, o ne su Ru­si­ja. Aki­vaiz­džiau­sias pa­vyz­dys – mir­ties baus­mės tai­ky­mas. Šia­me są­ra­še yra ke­lios (aš su­skai­čia­vau še­šias) dik­ta­tū­ros. Na ir kas? Vien Per­si­jos įlan­kos re­gio­ne JAV re­mia­mų dik­ta­tū­rų skai­čius yra pa­na­šus. „[...] De­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės yra de­mok­ra­ti­nės [...] dėl to, kad – be dau­ge­lio ki­tų da­ly­kų – jų veiks­mus ga­li­ma pa­va­din­ti nu­si­kals­ta­mais ne­bi­jant bū­ti rep­re­suo­tam. Tai la­bai aki­vaiz­džiai ro­do, jam pa­čiam to nė ne­jau­čiant, ir Mar­tin­kaus straips­nių vie­šas pub­li­ka­vi­mas.“ Pa­dė­ko­jęs kri­ti­kui už šį pri­mi­ni­mą, lei­siu sau pa­sa­ky­ti, kad „de­mok­ra­ti­jos“ pa­dė­tis „ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­jo­je“ tik­rai nė­ra tas ben­dras var­dik­lis, ku­ris mi­nė­tą „kom­pa­ni­ją“ jun­gia. Ko­rė­jo­je už re­ži­mo kri­ti­ką ga­li­ma ne­tek­ti gy­vy­bės, Ki­ni­jo­je, Ku­bo­je ir Bal­ta­ru­si­jo­je – lais­vės, o to­je pa­čio­je Ru­si­jo­je „de­mok­ra­ti­jos“ pa­dė­tis, sa­ky­čiau, yra daug ar­ti­mes­nė jos pa­dė­čiai Lie­tu­vo­je nei Bal­ta­ru­si­jo­je. Ru­si­jos „opo­zi­cio­nie­riai“ „de­da“ ant sa­vo val­džios tiek pa­čio­je Ru­si­jo­je, tiek už jos ri­bų, pa­pras­tai ne­su­lauk­da­mi jo­kių „rep­re­si­jų“, iš­sky­rus jų la­bai pa­mėg­tų ne­sank­cio­nuo­tų mi­tin­gų at­ve­jus. (Gal man teik­sis kas pri­min­ti, ka­da Lie­tu­vo­je pas­ku­ti­nį kar­tą bu­vo suor­ga­ni­zuo­tas ne­sank­cio­nuo­tas mi­tin­gas? Ar tos pa­čios pro­fe­si­nės są­jun­gos, kai „de­mok­ra­ti­nė“ val­džia už­drau­dė jų ren­gia­mą mi­tin­gą, ry­žo­si ne­sank­cio­nuo­tai ak­ci­jai?) Tur­būt ne­rei­kia nė sa­ky­ti, kad Ru­si­jos re­ži­mo kri­ti­kai tu­ri ga­li­my­bę kreip­tis į ne­pa­ly­gin­ti di­des­nę au­di­to­ri­ją už tą, ku­rią su­tei­kia kuk­lus „Š. A.“ ti­ra­žas.

Tai kas gi ben­dro tarp vals­ty­bių, rug­pjū­čio 3 d. JT Ge­ne­ra­li­nė­je Asam­blė­jo­je bal­sa­vu­sių prieš „ne­ma­lo­nią Si­ri­jos dik­ta­to­riui re­zo­liu­ci­ją“? Ben­dra yra tai, kad šios ša­lys – kiek­vie­na ve­da­ma sa­vo mo­ty­vų – pa­si­prie­ši­no šven­tai Va­ka­rų po­li­ti­nei va­liai (įkū­ny­tai pir­miau­sia JAV, Bri­ta­ni­jos ir Pran­cū­zi­jos bal­sų Sau­gu­mo Ta­ry­bo­je), tai pa­čiai, ku­ri pri­pa­ži­no Ko­so­vo „ne­pri­klau­so­my­bę“. Bū­tent ši­tas prieš­gy­nia­vi­mas Va­ka­rams už­trau­kė ma­no kri­ti­ko eu­ro­cen­tris­to kan­džią pa­šai­pą – „pa­sau­lio vals­ty­bių „žie­das“. (Pa­sau­lio vals­ty­bių tik­ra­sis žie­das jam, aiš­ku, yra Va­ka­rų li­be­ra­lios de­mok­ra­ti­jos.) Tai, kad ši­tam „žie­dui“ pri­klau­so iš tie­sų žmo­gėd­riš­kas Šiau­rės Ko­rė­jos re­ži­mas, sa­vai­me dar jo­kiu bū­du ne­reiš­kia, kad Ru­si­jos ir „žie­dui“ pri­klau­san­čių Lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­lių an­ti­va­ka­rie­tiš­kas bal­sa­vi­mas šiuo kon­kre­čiu at­ve­ju yra mo­ra­liai smerk­ti­nas. Juk ne­truk­do Jung­ti­nėms Vals­ti­joms pa­moks­lau­ti apie de­mok­ra­ti­ją jų bi­čiu­lys­tė su Sau­do Ara­bi­ja. Čia ma­no opo­nen­tas pri­me­na, kad „kai kur ten­ka rink­tis ma­žes­nę iš dvie­jų blo­gy­bių (Sau­do Ara­bi­ją kaip at­sva­rą Ira­nui ir t. t.).“ Ta­čiau ši at­seit „sa­vai­me su­pran­ta­my­bė“ iš tik­rų­jų tė­ra dar vie­nas eu­ro(ame­ri­ko)cen­triz­mo de­monst­ra­vi­mas. Ko­dėl Sau­do Ara­bi­ja yra ma­žes­nė blo­gy­bė už Ira­ną? Gal to­dėl, kad (ki­taip nei Ira­nas) pri­klau­sė vals­ty­bių tre­je­tui, pri­pa­ži­nu­siam vi­du­ram­žiš­ką Ta­li­ba­no re­ži­mą Af­ga­nis­ta­ne? O gal to­dėl, kad ši ab­so­liu­ti­nė mo­nar­chi­ja pa­ti yra ga­na vi­du­ram­žiš­ka, prie­šin­gai nei Ira­no Res­pub­li­ka, ku­ri, pa­ly­gin­ti su Sau­didų pat­val­dys­te, yra tik­ra de­mok­ra­ti­jos oazė? Gal Sau­do Ara­bi­ja yra ma­žes­nė blo­gy­bė dėl jos pa­sau­li­nio ra­di­ka­laus va­ha­biz­mo ideo­lo­gi­jos eks­por­to? Su­pran­tu, kad Va­ka­rams ne­pa­tin­ka Ira­no ag­re­sy­vi re­to­ri­ka ir Iz­ra­e­lio – šio „ci­vi­li­za­ci­jos per­lo“ Ar­ti­mų­jų Ry­tų pel­kė­je – tei­sės į eg­zis­ta­vi­mą kves­tio­na­vi­mas. Aukš­čiau­sio­jo Sau­do Ara­bi­jos dva­si­nin­ko kvie­ti­mas su­nai­kin­ti vi­sas krikš­čio­nių baž­ny­čias Ara­bi­jos pu­sia­sa­ly­je ne taip rė­žia au­sį. Čia ga­li­ma pa­klau­sy­ti Jo­nu­šio pa­ta­ri­mo ir ne­kel­ti to­kių su­dė­tin­gų klau­si­mų. Vis­kas iš tik­rų­jų yra daug pa­pras­čiau. Tie­siog Bah­rei­no Ka­ra­lys­tė­je ba­zuo­ja­si vie­nas iš ke­lių JAV lai­vy­nų.

Kai žmo­nės to­je ka­ra­lys­tė­je pra­de­da rei­ka­lau­ti tei­sin­gu­mo, Ara­bų pa­va­sa­ris jiems at­ne­ša ne juos pa­lai­kan­čią Va­ka­rų avia­ci­ją, o prieš juos siun­čia­mus Sau­do Ara­bi­jos tan­kus. JAV vals­ty­bės sek­re­to­rė pa­sau­liui aiš­ki­na, kad Li­bi­jos ir Bah­rei­no at­ve­jų „ne­ga­li­ma ly­gin­ti“. Aiš­ku, ne­ga­li­ma. Ga­li­ma tik tai, kam gau­tas šven­tos Va­ka­rų po­li­ti­nės va­lios pri­ta­ri­mas. Šios va­lios aro­gan­ci­ją, be vi­so ki­to, iliust­ruo­ja ir tai, kaip švais­to­ma­si są­vo­ko­mis „ti­ro­nas“ (ar­ba „des­po­tas“) ir „tau­ta“. „Des­po­tas dik­ta­to­rius ka­riau­ja prieš sa­vo tau­tą“, – be šios šven­tos man­tros ne­iš­si­ver­čia ir ma­no kri­ti­kas. Bet ar Va­ka­rų rei­ka­las yra nu­spręs­ti, kas yra „tau­ta“, „prieš ku­rią ko­vo­ja“ Li­bi­jos ir Si­ri­jos dik­ta­to­riai? Ar tie, ku­rie ko­vė­si Li­bi­jos vals­ty­bės ka­riuo­me­nė­je, ne­bu­vo Li­bi­jos „tau­ta“? Ar Si­ri­jos pre­zi­den­tą pa­lai­kan­tys ši­i­tai, ala­vi­tai, krikš­čio­nys, ki­tos ma­žu­mos ir nuo­sai­kūs su­ni­tai nė­ra Si­ri­jos „tau­ta“? Ko­so­ve ir Ira­ke Va­ka­rai po sa­vo ka­ri­nio įsi­ki­ši­mo įro­dė vi­siš­ką ne­su­ge­bė­ji­mą ap­sau­go­ti ma­žu­mas. Tai gal rei­kė­tų leis­ti Si­ri­jos ma­žu­moms bent pa­ban­dy­ti ap­si­gin­ti pa­čioms? Pri­si­pa­žin­siu, ma­lo­niai (ir vi­siš­kai ne­ti­kė­tai!) nu­ste­bi­no iš Si­ri­jos grį­žu­sio Lie­tu­vos ka­ri­nin­ko (ste­bė­to­jo JT mi­si­jo­je) pa­reiš­ki­mas, kad tre­čio­sios pu­sės įsi­ki­ši­mas ne­iš­spręs­tų Si­ri­jos kon­flik­to, ku­ris yra pa­čių Si­ri­jos žmo­nių rei­ka­las. Šis su abie­jų kon­flik­to pu­sių at­sto­vais ben­dra­vęs ste­bė­to­jas tvir­ti­no ne­ga­lin­tis pa­sa­ky­ti, ku­rią pu­sę pa­lai­ko dau­gu­ma Si­ri­jos gy­ven­to­jų. Už­tat tai ga­li pa­sa­ky­ti Va­ka­rų ma­si­nės in­for­ma­vi­mo prie­mo­nės, kar­tu su Per­si­jos įlan­kos šei­chais kurs­tan­čios is­te­ri­ją dėl dik­ta­to­riaus „ka­ro prieš sa­vo tau­tą“.

Prieš per­ei­da­mas prie sa­vo at­sa­ky­mo bai­gia­mo­sios ir svar­biau­sios da­lies la­bai trum­pai su­re­a­guo­siu į dar ke­lias ma­no kri­ti­ko teks­to vie­tas.

Kiek su­pra­tau, mums siū­lo­ma to­kia Ju­gos­la­vi­jos griū­ties ka­rų pra­džios in­ter­pre­ta­ci­ja. Vie­ną gra­žią die­ną ser­bai stai­ga puo­lė ma­siš­kai žu­dy­ti bos­nius ir kro­a­tus. „Tai, kad bos­niai ir kro­a­tai, pa­ty­rę šį te­ro­rą ir ma­si­nes sa­vo šei­mų žu­dy­nes, ėmė­si pa­na­šių at­sa­ko­mų­jų veiks­mų, nė­ra pa­tei­si­na­ma, bet yra su­pran­ta­ma.“ Į tai te­ga­liu at­sa­ky­ti, kad ma­nęs ne­ten­ki­na toks pri­mi­ty­vus su­dė­tin­gos is­to­ri­jos per­tei­ki­mas. Ta­čiau man labiau rū­pė­jo Ko­so­vo pro­ble­ma. „Mar­tin­kus apie ser­bų nuos­to­lius Ko­so­ve ra­šo taip („Du šim­tai tūks­tan­čių ser­bų bu­vo pri­vers­ti bėg­ti iš sa­vo kraš­to“), tar­si prieš tai nie­ko ne­bū­tų vy­kę [...]. Bet Ko­so­ve ser­bai jau vyk­dė et­ni­nį va­ly­mą [...].“ Ser­bų nu­si­kal­ti­mai Ko­so­ve yra ge­rai ži­no­mi – daug ge­riau ne­gu al­ba­nų. O štai at­ėjus į Ko­so­vą NATO „taik­da­riams“ bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, kad ban­di­tiz­mas pro­vin­ci­jo­je liau­sis. Bet ši­to ne­įvy­ko. Vie­nus ban­di­tus pa­kei­tė ki­ti.

„Ar tik­rai au­to­rius no­ri pa­sa­ky­ti, kad Va­ka­rų po­li­ti­ka yra są­mo­nin­gai nu­kreip­ta į krikš­čio­ny­bės nai­ki­ni­mą ir ag­re­sy­vaus is­la­miz­mo ska­ti­ni­mą ara­bų ša­ly­se? O gal vis­kas daug pa­pras­čiau [...].“ Dėl krikš­čio­ny­bės iš tik­rų­jų vis­kas pa­pras­ta – Va­ka­rams į ją nu­si­spjaut. (Nu­si­spjaut į krikš­čio­ny­bę ara­bų ša­ly­se – pa­čiuo­se Va­ka­ruo­se po­li­ti­ka ne­ma­ža da­li­mi yra są­mo­nin­gai an­ti­krikš­čio­niš­ka.) Su­dė­tin­giau yra su ag­re­sy­viu is­la­miz­mu. Be vi­sų ki­tų, esa­ma dvie­jų vi­siš­kai prie­šin­gų nuo­mo­nių. Pa­sak vie­nos, Va­ka­rų ben­dri­nin­ka­vi­mas nu­ver­čiant pa­sau­lie­ti­nes ara­bų au­to­kra­ti­jas iš­duo­da ne ką ki­ta, o tra­giš­kai smu­ku­sį Va­ka­rų po­li­ti­nio eli­to in­te­lek­to ly­gį, esan­tį že­miau tos kri­ti­nės ri­bos, už ku­rios vaiz­duo­tė ne­įsten­gia Si­ri­jos dik­ta­to­riaus nu­ver­ti­mo su­sie­ti su gre­sian­čiais is­la­mis­tų iš­puo­liais Pa­ry­žiu­je. Ki­tos nuo­mo­nės lai­ko­si va­di­na­mo­sios „or­ga­ni­zuo­to cha­o­so“ te­ori­jos at­sto­vai. Jie tvir­ti­na, kad glo­ba­liz­mui at­si­da­vęs Va­ka­rų eli­tas su­da­rė tak­ti­nę są­jun­gą su ag­re­sy­viu is­la­miz­mu prieš jų ben­drą prie­šą – na­cio­na­li­nę vals­ty­bę, ku­rios griu­vė­siai stūk­so Ira­ke, Li­bi­jo­je ir (pa­gal pla­ną) ne­tru­kus stūk­sos Si­ri­jos, o gal ir Ira­no vie­to­je. Įma­no­mos ir šių nuo­mo­nių kom­bi­na­ci­jos. Pa­vyz­džiui, sė­din­tys už At­lan­to „or­ga­ni­zuo­to cha­o­so“ ar­chi­tek­tai ma­ni­pu­liuo­ja kvai­liais Eu­ro­po­je – juk bū­tent jiems sa­vo kai­liu teks pa­tir­ti vi­sas Ar­ti­mų­jų Ry­tų gais­ro pa­sek­mes. Su­si­lai­ky­da­mas nuo šių nuo­mo­nių ver­ti­ni­mo, pa­si­nau­do­siu pa­to­gia pro­ga per­ei­ti prie opios ma­no opo­nen­tui te­mos – „eli­tas“ ir „są­moks­lo te­ori­jos“.

„[...] Prie­šin­gai nei tei­gia Mar­tin­kus, di­de­lė da­lis Va­ka­rų ži­niask­lai­dos yra už­val­dy­ta idė­jų, la­bai prie­šin­gų toms, ku­rias tu­rė­tų puo­se­lė­ti mis­ti­nis Va­ka­rų ver­slo ir po­li­ti­kos ga­liū­nų eli­tas: to­je ži­niask­lai­do­je kuo lais­viau­siai reiš­kia­si an­ti­ka­pi­ta­lis­ti­nės, an­ti­glo­ba­lis­ti­nės, an­ti­ame­ri­kie­tiš­kos nuo­tai­kos.“ Vi­siš­kai tei­sin­gai. Ma­no kri­ti­kas dar ga­lė­tų pri­si­min­ti in­ter­ne­tą. Vi­sa bė­da ta, kad to­ji „di­de­lė da­lis Va­ka­rų ži­niask­lai­dos“ de­vy­niems iš de­šim­ties ži­nių var­to­to­jų yra ter­ra in­cog­ni­ta. Dėl įvai­rių prie­žas­čių: lai­ko al­ter­na­ty­vių in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių pa­ieš­koms ne­tu­rė­ji­mo, tin­gė­ji­mo tai da­ry­ti ar tie­siog ele­men­ta­raus ne­si­do­mė­ji­mo. Sta­tis­ti­nis ži­nių var­to­to­jas, va­ka­re par­ėjęs iš dar­bo (jei to­kį tu­ri) ir įsi­jun­gęs vie­ną iš pa­grin­di­nių Va­ka­rų ka­na­lų, ek­ra­ne pa­ma­tys tai, ką to­kiam sta­tis­ti­niam var­to­to­jui rei­kia pa­ro­dy­ti, kad jo pa­sau­lio sam­pra­ta bū­tų tei­sin­ga. Pa­vyz­džiui, tai, kaip Si­ri­jos dik­ta­to­rius „ka­riau­ja prieš sa­vo tau­tą“.

Jo­nu­šys pies­tu sto­ja prieš min­tį, „kad Va­ka­ruo­se eg­zis­tuo­ja kaž­koks vie­nin­gas eli­tas“, va­di­na tą eli­tą „mis­ti­niu“, o vi­sus tik­rus ir ta­ria­mus „są­moks­lo te­ori­jų“ at­sto­vus, re­gis, lai­ko dė­me­sio ne­ver­tais pa­šne­ko­vais. Apie eli­tą ir są­moks­lo te­ori­jas ga­li­ma kal­bė­ti la­bai il­gai, pra­de­dant pa­sta­ba, kad są­moks­lo te­ori­jų kū­ri­mu ga­li­ma ap­kal­tin­ti be­veik bet ką – pir­miau­sia pa­čius są­moks­lo te­ori­jų nei­gė­jus, ku­riuos ga­li­ma įtar­ti esant di­džiau­sius są­moks­li­nin­kus. Bet aš, ne­si­leis­da­mas į il­gas kal­bas, pa­sa­ky­siu tik tiek, kad pa­čios ori­gi­na­liau­sios są­moks­lo te­ori­jos nu­blanks­ta prieš aki­vaiz­dų em­pi­ri­nį fak­tą – prieš dan­gaus kerš­to šau­kian­čią ir vis gi­lė­jan­čią pra­ra­ją Ho­mo sa­piens rū­šies vi­du­je, be­dug­nę, žio­jin­čią tarp ke­lių šim­tų pu­sę pa­sau­lio tur­to val­dan­čių šei­mų ir di­džio­sios pla­ne­tos gy­ven­to­jų da­lies. Jo­kiu bū­du ne­su­tin­ku, kad pa­si­pik­ti­ni­mas pa­dė­ti­mi, kai sau­ja ant­žmo­gių mė­gau­ja­si ne­ri­bo­ta ga­lia, lais­ve ir vi­sais įma­no­mais ma­lo­nu­mais, o mi­li­jar­dai ne­ga­li pa­ten­kin­ti ele­men­ta­rių žmo­giš­kų po­rei­kių, yra „hi­per­tro­fuo­tas jaut­ru­mas ne­tei­sy­bei“. Grei­čiau ne­pa­si­pik­ti­ni­mą to­kia pa­dė­ti­mi rei­kia lai­ky­ti tei­sin­gu­mo jaus­mo at­ro­fi­jos po­žy­miu. Aš ir­gi ne­ma­tau ga­li­my­bės pra­smin­gai dis­ku­tuo­ti su žmo­gu­mi, rim­tai ti­kin­čiu, kad va­di­na­mo­sio­se „de­mok­ra­ti­jo­se“ pri­imant spren­di­mus prin­ci­pas „vie­nas žmo­gus – vie­nas bal­sas“ vai­di­na ko­kį nors ki­tą vaid­me­nį, iš­sky­rus ma­sių kvai­li­ni­mo. Prieš vie­ną ant­žmo­gio bal­są mi­li­jo­nai bal­sų, ati­duo­tų už res­pub­li­ko­nų ar­ba de­mok­ra­tų kan­di­da­tą, yra tik­rą­ja šio žo­džio pras­me į dan­gų ne­inan­tis šuns bal­sas, t. y. bal­sas ki­tos rū­šies bū­ty­bės. Daug „rim­tų“ – ne „są­moks­lo te­ori­jų“ kū­rė­jų – Va­ka­rų moks­li­nin­kų jau ap­ra­šė niū­rią šiuo­lai­ki­nių „de­mok­ra­ti­jų“ tik­ro­vę, ku­rią sle­pia (tiks­liau – kaip nar­ko­ti­kas mal­ši­na) ma­sėms „zom­bin­ti“ skir­ti re­a­ly­bės šou ir ki­ti ma­si­nės „kul­tū­ros“ pro­duk­tai. Čia pa­mi­nė­siu tik vie­ną, ku­rio kny­gos pa­va­di­ni­mas pui­kiai at­spin­di ap­ta­ria­mą te­mą. Tai ame­ri­kie­tis so­cio­lo­gas Chris­top­he­ris Las­chas ir jo „Eli­tų su­ki­li­mas ir de­mok­ra­ti­jos iš­da­vys­tė“ (1995). „Apie tai, kad Va­ka­ruo­se eg­zis­tuo­ja kaž­koks vie­nin­gas eli­tas, ku­rio ran­ko­se tu­ri­ma ži­niask­lai­da svar­biais klau­si­mais for­muo­ja kaž­ko­kį vie­nin­gą po­žiū­rį, nau­din­gą sau­je­lei val­dan­čių­jų, ma­no kar­tos žmo­nėms bu­vo ka­la­ma dar mo­kyk­los suo­le. Ir vi­so­je so­vie­ti­nė­je ži­niask­lai­do­je.“ Sa­vo kri­ti­kui pa­sa­ky­siu, kad si­tu­a­ci­ja Va­ka­ruo­se nuo to lai­ko pa­si­kei­tė. Ir ne „pa­pras­tų“ žmo­nių nau­dai, o nau­dai bū­tent „eli­to“, ku­ris yra vi­sai ne „mis­ti­nis“, o net­gi la­bai re­a­lus ir la­bai gro­buo­niš­kas. Tu­rint ome­ny­je in­flia­ci­jos ly­gį, lai­ko­tar­piu nuo 1973 iki 1995 m. 80 % ame­ri­kie­čių re­a­lios pa­ja­mos nuo 315 do­le­rių per sa­vai­tę su­ma­žė­jo iki 258, ar­ba be­veik 18 %. Tuo pat me­tu kor­po­ra­ci­jų ir kom­pa­ni­jų va­do­vų pa­ja­mos iš­au­go 19 % ir, at­skai­čius mo­kes­čius, jų at­ly­gi­ni­mai pa­di­dė­jo dviem treč­da­liais. 1983 m. 1 % tur­tin­giau­sių JAV šei­mų tur­tas su­da­rė 31 % vi­sų Ame­ri­kos pi­lie­čių tur­to, o 1989 m. šis skai­čius jau pa­di­dė­jo iki 36 %. Per ke­lis pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius JAV nuo ir taip ri­bo­tos de­mok­ra­ti­jos žen­gė mil­ži­niš­ką žings­nį ag­re­sy­vios oli­gar­chi­nės im­pe­ri­jos link, ir da­bar­ti­nė kri­zė tik su­stip­ri­no šią ten­den­ci­ją. Su kuo aso­ci­juo­ja­si šio­je sta­tis­ti­ko­je fi­gū­ruo­jan­čios da­tos – 1989, 1995 m.? Na aiš­ku, tai – so­cia­lis­ti­nės sis­te­mos žlu­gi­mas ir va­di­na­mų­jų „re­for­mų“ po­so­vie­ti­nė­je erd­vė­je lai­ko­tar­pis. Kad ir kaip at­ro­dy­tų pa­ra­dok­sa­lu, „pa­pras­tas“ Va­ka­rų žmo­gus už sa­vo są­ly­gi­nę ge­ro­vę Šal­to­jo ka­ro me­tais iš da­lies tu­ri bū­ti dė­kin­gas… SSRS ir ko­mu­niz­mui. Rei­ka­las tas, kad ka­pi­ta­lis­ti­nių Va­ka­rų „eli­tas“, esant kon­ku­ren­ci­jai su ki­ta so­cio­po­li­ti­ne sis­te­ma, bu­vo pri­vers­tas pa­da­ry­ti rim­tų nuo­lai­dų dar­bi­nin­kų kla­sei, ki­tais žo­džiais ta­riant, dau­giau da­ly­tis su sa­vo ša­lies pi­lie­čių dau­gu­ma. Ne­li­kus kon­ku­ren­to, gro­buo­nis bu­vo pa­leis­tas nuo vir­vės ir ėmė siau­tė­ti ne tik „Va­ka­ruo­se“, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. To siau­tė­ji­mo pa­da­ri­nys – va­di­na­mo­sios „vi­du­ri­nės kla­sės“ glo­ba­lus triuš­ki­ni­mas, mi­li­jar­di­nių pa­sau­lio varg­šų ar­mi­jų di­di­ni­mas ir nie­kin­gą Ho­mo sa­piens rū­šies at­sto­vų da­lį su­da­ran­čių plėš­rū­nų ga­lios stip­ri­ni­mas.

Pa­ga­liau svar­biau­sia. Jo­nu­šys man pri­ki­ša „ne­apy­kan­tą Va­ka­rams“. Ir jis tei­sus. Tai ga­na pa­ra­dok­sa­lu, nes sa­ve lai­kau, ko ge­ro, vie­nu iš la­biau­siai Lie­tu­vo­je „Va­ka­rus“ my­lin­čių – bent jau iš tų, ku­rie vie­šai reiš­kia sa­vo min­tis. Tas pa­ra­dok­sa­lu­mas yra prie­žas­tis to, ko­dėl taip daž­nai žo­dį „Va­ka­rai“ ra­šau ka­bu­tė­se. Iš tie­sų – o kas gi yra tie „Va­ka­rai“? Gal iš­si­aiš­kin­ti pa­dės vie­nas an­glų eko­no­mi­kos pro­fe­so­rius. (Su­pran­tu, kad mi­to­lo­gų iš­prie­var­tau­ta vaiz­duo­tė ga­li pa­lai­ky­ti jį ru­sų agen­tu.) „Pla­čiai pa­pli­tu­si nuo­mo­nė, kad ko­mu­niz­mo žlu­gi­mas reiš­kė „Va­ka­rų“ per­ga­lę“, – kny­go­je „Ap­gau­lin­ga vil­tis: glo­ba­laus ka­pi­ta­liz­mo iliu­zi­ja“ (1998) ra­šo Joh­nas Gra­y­us. Tur­būt su­tik­si­me, kad ši nuo­mo­nė Lie­tu­vo­je yra ypač pa­pli­tu­si. Ta­čiau, pa­sak au­to­riaus, „ta­ry­bi­nio ko­mu­niz­mo ir li­be­ra­lios de­mok­ra­ti­jos kon­flik­tas ne­bu­vo kon­flik­tas tarp Va­ka­rų ir ko nors ki­to. Tai bu­vo tarp dvie­jų va­ka­rie­tiš­kų ide­o­lo­gi­jų iš­ki­lęs šei­my­ni­nis ki­vir­čas. Ta­ry­bų Są­jun­gos žlu­gi­mas ne­bu­vo „Va­ka­rų“ per­ga­lė prieš ku­rį nors sa­vo prie­šą.“ To­je pa­čio­je kny­go­je, nag­ri­nė­jant pa­dė­tį po­stko­mu­nis­ti­nė­je Ru­si­jo­je, ra­šo­ma: „Dvi­de­šim­ta­ja­me am­žiu­je Ru­si­ja ta­po net dvie­jų va­ka­rie­tiš­ko uto­piz­mo eks­pe­ri­men­tų ban­do­muo­ju po­li­go­nu. Pir­ma­sis bu­vo bol­še­viz­mas. [...] Ant­ra­sis eks­pe­ri­men­tas bu­vo šo­ko te­ra­pi­ja, ku­ria po­stko­mu­nis­ti­nė­je Ru­si­jo­je bu­vo mė­gi­na­ma su­kur­ti lais­vą­ją rin­ką. [...] Abu šie uto­pi­niai eks­pe­ri­men­tai pa­rei­ka­la­vo di­džiu­lės žmo­giš­ko­sios kai­nos [...].“ Ne­ma­tau prie­žas­ties, ko­dėl šie apie Ru­si­ją pa­ra­šy­ti žo­džiai ne­ga­lė­tų bū­ti pri­tai­ky­ti XX a. Lie­tu­vai. Ne­ma­tau prie­žas­ties, ko­dėl tu­rė­čiau my­lė­ti „Va­ka­rus“, apie ku­riuos čia kal­ba­ma. Šių „Va­ka­rų“ – de­struk­ty­vų uto­piz­mą ge­ne­ruo­jan­čių „Va­ka­rų“ – aš ne­ken­čiu. Ne­ken­čiu „Va­ka­rų“, nai­ki­nu­sių Lie­tu­vą ko­mu­niz­me ir ne ma­žiau sėk­min­gai nai­ki­nan­čių ją li­be­ra­liz­me ir ka­pi­ta­liz­me. Ne­ken­čiu ag­re­sy­vių, oli­gar­chi­nių, apie lais­vę veid­mai­niš­kai pa­moks­lau­jan­čių ir žmo­gaus pri­gim­tį dar­kan­čių „Va­ka­rų“. Ne­ken­čiu be­die­viš­kų, at­eis­ti­nių ir ma­te­ria­lis­ti­nių „Va­ka­rų“ ir at­me­tu jų eu­ro­cen­triz­mą. Su­pran­tu, kad daug kam pa­tin­ka sam­pro­tau­ti apie ko­mu­nis­ti­nį „eks­pe­ri­men­tą“ ir la­bai ne­pa­tin­ka gir­dė­ti, kad tai, kas vyks­ta da­bar, ir­gi yra „eks­pe­ri­men­tas“, ku­ria­me kai ku­rie pir­mo­jo eks­pe­ri­men­to ob­jek­tai de­monst­ruo­ja ne ka­žin ko­kius iš­gy­ve­ni­mo su­ge­bė­ji­mus. Su­pran­tu, kad daug ma­lo­niau yra gie­do­ti ir gir­dė­ti di­ti­ram­bus „ju­dė­ji­mo lais­vei“. Kal­ti­ni­mus „mo­ra­li­niu re­lia­ty­viz­mu“ leng­vai at­mu­šu ir su­grą­ži­nu kal­tin­to­jams. Kaip tik mo­ra­lės nuos­mu­kis – ši­tas ne­iš­ven­gia­mas abie­jų eks­pe­ri­men­tų pa­ly­do­vas – ob­jek­ty­viai liu­di­ja šių eks­pe­ri­men­tų ver­tę sub spe­cie chris­tia­ni­ta­tis. „Jo de­kla­ruo­ja­mas pa­grin­das yra krikš­čio­ny­bė, ir ga­li­ma ma­ny­ti, kad di­de­lę da­lį jo nu­si­vy­li­mo Va­ka­rais le­mia ne Va­ka­rų vals­ty­bių veiks­mai ar­ba tų veiks­mų ne­bu­vi­mas įvai­riuo­se pa­sau­lio už­kam­piuo­se, o nuo­šir­dus ap­mau­das dėl to, kad krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas Eu­ro­po­je (ypač Va­ka­rų Eu­ro­po­je) yra ge­ro­kai ap­ny­kęs.“ Vi­siš­kai tei­sin­gai. Tik rei­kia pri­dur­ti, kad tų Va­ka­rų vals­ty­bių veiks­mai „įvai­riuo­se pa­sau­lio už­kam­piuo­se“ tik­riau­siai bū­tų ki­to­kie, jei­gu krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas jo­se ne­bū­tų ge­ro­kai ap­ny­kęs. „Bet kaip tik krikš­čio­ny­bės po­žiū­riu sie­kis su­kur­ti že­mė­je ide­a­lią san­tvar­ką, ar­ti­mą ro­jui, yra žmo­gaus pui­ky­bės nuo­dė­mė, nes ro­jus įma­no­mas tik ana­me pa­sau­ly­je“, – ra­šo Jo­nu­šys ir siū­lo „la­biau ak­cen­tuo­ti as­me­ni­nį ke­lią ir dva­si­nę lais­vę, o ne iš­ori­nius at­ri­bu­tus“. Šis tik­rai krikš­čio­niš­kos tie­sos pri­mi­ni­mas ir jį ly­din­tis siū­ly­mas skam­bė­tų la­bai iš­min­tin­gai, jei­gu bū­tų iš­tar­ti ne to­kiais ap­gai­lė­ti­nais tos pa­čios krikš­čio­ny­bės po­žiū­riu lai­kais, ku­riuo­se vie­nas di­džiau­sių (o Ro­mos ka­ta­li­kams – be­ne di­džiau­sias) mū­sų epo­chos krikš­čio­ny­bės au­to­ri­te­tų, pa­lai­min­ta­sis Jo­nas Pau­lius II, įžvel­gė „mir­ties kul­tū­ros“ pli­ti­mą. Šių – mir­ties kul­tū­ros – „Va­ka­rų“ aš ne­my­liu. Aš my­liu di­džios kul­tū­ros „Va­ka­rus“, kul­tū­ros, ku­ri stie­bė­si į Die­vą vi­du­ram­žių ka­ted­ro­se, ku­rios vie­nu pas­ku­ti­nių ga­lin­gų ju­de­sių ta­po kla­si­ki­nė mu­zi­ka ir ku­rios tra­di­ci­ja vis la­biau tirps­ta keis­ta­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me „di­de­lis“ žmo­gus – JAV pre­zi­den­tas – di­de­lia­me ek­ra­ne tie­sio­giai ste­bi, kaip lik­vi­duo­ja­mas bu­vęs są­jun­gi­nin­kas ko­vo­je su SSRS, ku­ria­me „ma­ži“ žmo­nės ma­žuo­se ek­ra­nuo­se ste­bi, kaip įkai­tams ir be­lais­viams pjau­na­mos gal­vos, ir ku­ria­me tie pa­tys į ek­ra­ną pa­spok­so­ti su­si­rin­kę „ma­ži“ žmo­nės yra šau­do­mi ki­no te­at­ruo­se siau­tė­jan­čių bet­me­nų. At­ro­do, kad mes su kri­ti­ku my­li­me ne tuos pa­čius „Va­ka­rus“. An­tai blai­viai kon­sta­ta­vęs, kad, „žvel­giant į žmo­ni­jos is­to­ri­ją, op­ti­miz­mui pa­grin­do ne­daug“, jis vis dėl­to, re­gis, įsi­ti­ki­nęs, kad mū­sų gy­ve­na­ma epo­cha bent jau vie­nu po­žiū­riu yra pa­ti ge­riau­sia: „XX am­žius ir mū­sų lai­kai čia ge­res­ni ne­bent tuo, kad ne­ma­žo­je da­ly­je pa­sau­lio veiks­min­gai pri­pa­žin­ta, jog bru­ta­lus žmo­nių el­ge­sys su žmo­nė­mis yra ne­leis­ti­nas, – o anks­čiau tai tie­siog bu­vo nor­ma.“ Ta­čiau jo straips­nį už­bai­gian­tis pa­sa­žas apie vie­ną iš – pri­pa­žin­ki­me, dau­gy­bės – re­li­gi­jos var­du pa­da­ry­tų nu­si­kal­ti­mų ne­ga­li pa­neig­ti fak­to, kad bū­tent „Va­ka­ruo­se“ iš­gal­vo­tų be­die­viš­kų ide­o­lo­gi­jų siau­tė­ji­mo pa­žen­klin­tas XX a. bu­vo kol kas pats kru­vi­niau­sias am­žius žmo­ni­jos is­to­ri­jo­je. Ir da­bar­ti­nių „Va­ka­rų“ mąs­ty­mą per­smel­ku­si at­eiz­mo dva­sia, de­ja, tei­kia men­ką pa­grin­dą vil­čiai, kad XXI a. bus ki­toks. Ma­no opo­nen­tas čia pri­kiš „ka­tast­ro­fiz­mą“. Į tai at­sa­ky­siu pri­min­da­mas ki­tą mū­sų nuo­mo­nių ir prog­no­zių ne­su­ta­pi­mą („Š. A.“, 2006.I.14, II.4). Vei­kė­jas, ku­rį ma­no opo­nen­tas bu­vo lin­kęs pa­lai­do­ti (po­li­tiš­kai, ži­no­ma), gy­vas ir svei­kas. Pa­te­ko į Sei­mą, da­ly­va­vo val­dan­čio­jo­je ko­a­li­ci­jo­je, vėl at­si­sė­do į sos­ti­nės me­ro kė­dę ir vėl ruo­šia­si štur­muo­ti Sei­mą. Trum­pa­lai­kė­je ir lo­ka­li­nė­je per­spek­ty­vo­je bent jau šiuo kon­kre­čiu as­pek­tu pa­si­ro­džiau įžval­ges­nis už opo­nen­tą. La­bai ne­no­rė­čiau bū­ti už jį įžval­ges­nis il­ga­lai­kė­je ir glo­ba­li­nė­je per­spek­ty­vo­je. De­ja, pa­grin­do op­ti­miz­mui ne­ma­tau.