Melsvose sienose tūno viltis
VITALIJA SLUŠNYTĖ
Melsvos sienos ir tyla. Tik retkarčiais vienur ar kitur suskamba šaižus skambutis. „Visai kaip geležinkelio stotyje“, – nusistebiu. Išsyk po jo pasigirsta skubūs slaugių žingsniai garso link. Greičiausiai laikas keisti lašelinėje esančius vaistus. Vitaminai, antibiotikai ar tiesiog skysčiai į ką tik po operacijos palaton grįžusiųjų venas kone pilte pilami.
Koridoriuose tvyro tyla. Nesakytum, kad mirties nuojauta, priešingai – pagarbi, viltinga tyla. Jeigu vilčiai suteiktum fizinį pavidalą, regėtum ją visur – greta gydytojo, pranešančio tyrimų rezultatus ir skelbiančio nuosprendį „operacija būtina“, ar sekančią paskui slaugytojas, budinčias prie ligonių naktimis ir gelbstinčias atliekant elementarius kasdienius ritualus, tokius kaip vandens atsigėrimas ar bent poreikis suvilgyti lūpas. Viltis budi greta kone visų ligonių lovų… Ypač paskutinę naktį prieš operaciją.
– Viskas bus gerai, – ramina ligonis artimuosius.
– Be abejonės, bus gerai. Tu stiprus! Kitaip ir būti negali! – atsako šie ir kuo skubiau bent akimirkai nusuka akis.
Tie žodžiai reiškia viltį, bet kiekviename garse, kiekviename balsyje aiškiai jaučiama sutramdyta baimė. Kiekviename priebalsyje skamba gaižus nusivylimas: „Kodėl man?“ Tokie susitikimai primena spektaklius. Susitikę mylimieji ramina vieni kitus, nors greičiausiai patys netiki tuo, ką sako. Bando tikėti… bet toji baimė „o jeigu“ vis pakiša koją. Sakytum, kad visi juokai baigiasi, kai kalba pakrypsta apie sveikatą, operacijas ir diagnozes „apgailestaujame, per vėlu – nepagydoma“, tačiau kaip tik čia kuriamos pačios tikriausios komedijos. Nors galbūt reikėtų sakyti – tragikomedijos.
Artimųjų lankyti atvykusieji nedrąsiai mindžikuoja palatoje. Rodos, nebe tas pats mylimas, artimas žmogus guli ligoninės lovoje, o kažkas svetimas. Nežinai, ką sakyti, kaip elgtis. Įprasti buitiniai rūpesčiai ima rodytis tokie bereikšmiai, kad net neverta apie juos užsiminti, o įprasti bendravimo ritualai, rodos, sumenkina situacijos rimtumą. Regis, atiduotum ir padarytum viską, kad tik sergantysis pasijustų geriau, bet galiausiai, kaip ir visi, nedrąsiai mindžikuoji palei ligoninės lovą.
Nesąmoningai jaučiau, įsivaizdavau, kad neaplenks ir manęs ši diagnozė. Manęs ar mano artimųjų. Neaplenkė. Ir štai sėdžiu palatoje bei šypsausi sakydama: „Viskas bus gerai, pamatysi.“ Kalbu labiau ramindama save negu sergantįjį. Gretimoje lovoje gulintis vyras nestokoja juodojo humoro ir demonstruoja tokią veido mimiką, kad nori nenori ima juokas… Visko gali netekti. Laimei, humoro jausmo ir pozityvaus nusiteikimo niekas negali atimti.
– Jis stiprus vyras. Operacija pavyks tiesiog tobulai, pamatysit. Nereikės jokių švitinimų ar chemoterapijų. Po savaitės jis važiuos namo, kaip ir aš, – tikina mus ligonio kaimynas.
– Nenoriu jūsų įžeisti ar nuvilti, bet jo operacija pavyks puikiau negu jūsų ir jį greičiau iš čia išleis, – juokauja ligonio brolis.
Sakytum, juodasis humoras.
Namo važiuojame tylėdami. Suprantame, per artimiausias kelias valandas gali daug visko nutikti. Kiekvienas išgyvename dramą. Svarbiausia – vienas kitą tikiname: „Viskas bus gerai.“ Sakoma, kad savitaiga – labai svarbu. Išties, ji suteikia nemažai. Tas penktadienis – tiesiog pragariškas. Valandos slenka taip lėtai… Operacija, laikas reanimacijoje… Pagaliau! Skambutis gydytojui ir mes jau palatoje.
Laikau jo ranką. Ranką, kuri daugelį metų mane rėmė, stūmė, kėlė suklupusią, guodė įskaudintą ir skatino nusivylusią. Žemė juda po kojomis. „Viskas gerai, – girdžiu, – tik labai skauda.“ Jaučiu tykiai netoliese stovinčią ją – viltį. Nerimas trumpam atlėgsta ir grįžta suvokimas, kad gyvename XXI a., kai medicina gerokai pažengusi į priekį, kai vėžys nebėra tolygus nuosprendžiui. Ši diagnozė nereiškia gyvenimo ar mirties. Greičiau tai galimybė įvertinti viską, ką turi ir ką dar gali turėti. Sakytum, antras šansas mylėti ir džiaugtis gyvenimu. Tik kažkodėl visa tai pasimiršta vos išgirdus diagnozę ir po truputį atgimsta išvydus melsvas koridorių sienas. Tas pačias, kur tvyro pagarbi tyla ir tūno ji – viltis.