Mels­vo­se sie­no­se tū­no vil­tis

VI­TA­LI­JA SLUŠ­NY­TĖ

Mels­vos sie­nos ir ty­la. Tik ret­kar­čiais vie­nur ar ki­tur su­skam­ba šai­žus skam­bu­tis. „Vi­sai kaip ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je“, – nu­si­ste­biu. Iš­syk po jo pa­si­girs­ta sku­būs slau­gių žings­niai gar­so link. Grei­čiau­siai lai­kas keis­ti la­še­li­nė­je esan­čius vais­tus. Vi­ta­mi­nai, an­ti­bio­ti­kai ar tie­siog skys­čiai į ką tik po ope­ra­ci­jos pa­la­ton grį­žu­sių­jų ve­nas ko­ne pil­te pi­la­mi.

Ko­ri­do­riuo­se tvy­ro ty­la. Ne­sa­ky­tum, kad mir­ties nuo­jau­ta, prie­šin­gai – pa­gar­bi, vil­tin­ga ty­la. Jei­gu vil­čiai su­teik­tum fi­zi­nį pa­vi­da­lą, re­gė­tum ją vi­sur – gre­ta gy­dy­to­jo, pra­ne­šan­čio ty­ri­mų re­zul­ta­tus ir skel­bian­čio nuosp­ren­dį „ope­ra­ci­ja bū­ti­na“, ar se­kan­čią pas­kui slau­gy­to­jas, bu­din­čias prie li­go­nių nak­ti­mis ir gelbs­tin­čias at­lie­kant ele­men­ta­rius kas­die­nius ri­tu­a­lus, to­kius kaip van­dens at­si­gė­ri­mas ar bent po­rei­kis su­vil­gy­ti lū­pas. Vil­tis bu­di gre­ta ko­ne vi­sų li­go­nių lo­vų… Ypač pas­ku­ti­nę nak­tį prieš ope­ra­ci­ją.

– Vis­kas bus ge­rai, – ra­mi­na li­go­nis ar­ti­muo­sius.

– Be abe­jo­nės, bus ge­rai. Tu stip­rus! Ki­taip ir bū­ti ne­ga­li! – at­sa­ko šie ir kuo sku­biau bent aki­mir­kai nu­su­ka akis.

Tie žo­džiai reiš­kia vil­tį, bet kiek­vie­na­me gar­se, kiek­vie­na­me bal­sy­je aiš­kiai jau­čia­ma su­tram­dy­ta bai­mė. Kiek­vie­na­me prie­bal­sy­je skam­ba gai­žus nu­si­vy­li­mas: „Ko­dėl man?“ To­kie su­si­ti­ki­mai pri­me­na spek­tak­lius. Su­si­ti­kę my­li­mie­ji ra­mi­na vie­ni ki­tus, nors grei­čiau­siai pa­tys ne­ti­ki tuo, ką sa­ko. Ban­do ti­kė­ti… bet to­ji bai­mė „o jei­gu“ vis pa­ki­ša ko­ją. Sa­ky­tum, kad vi­si juo­kai bai­gia­si, kai kal­ba pa­kryps­ta apie svei­ka­tą, ope­ra­ci­jas ir diag­no­zes „ap­gai­les­tau­ja­me, per vė­lu – ne­pa­gy­do­ma“, ta­čiau kaip tik čia ku­ria­mos pa­čios tik­riau­sios ko­me­di­jos. Nors gal­būt rei­kė­tų sa­ky­ti – tra­gi­ko­me­di­jos.

Ar­ti­mų­jų lan­ky­ti at­vy­ku­sie­ji ne­drą­siai min­dži­kuo­ja pa­la­to­je. Ro­dos, ne­be tas pats my­li­mas, ar­ti­mas žmo­gus gu­li li­go­ni­nės lo­vo­je, o kaž­kas sve­ti­mas. Ne­ži­nai, ką sa­ky­ti, kaip elg­tis. Įpras­ti bui­ti­niai rū­pes­čiai ima ro­dy­tis to­kie be­reikš­miai, kad net ne­ver­ta apie juos už­si­min­ti, o įpras­ti ben­dra­vi­mo ri­tu­a­lai, ro­dos, su­men­ki­na si­tu­a­ci­jos rim­tu­mą. Re­gis, ati­duo­tum ir pa­da­ry­tum vis­ką, kad tik ser­gan­ty­sis pa­si­jus­tų ge­riau, bet ga­liau­siai, kaip ir vi­si, ne­drą­siai min­dži­kuo­ji pa­lei li­go­ni­nės lo­vą.

Ne­są­mo­nin­gai jau­čiau, įsi­vaiz­da­vau, kad ne­ap­lenks ir ma­nęs ši diag­no­zė. Ma­nęs ar ma­no ar­ti­mų­jų. Ne­ap­len­kė. Ir štai sė­džiu pa­la­to­je bei šyp­sau­si sa­ky­da­ma: „Vis­kas bus ge­rai, pa­ma­ty­si.“ Kal­bu la­biau ra­min­da­ma sa­ve ne­gu ser­gan­tį­jį. Gre­ti­mo­je lo­vo­je gu­lin­tis vy­ras ne­sto­ko­ja juo­do­jo hu­mo­ro ir de­monst­ruo­ja to­kią vei­do mi­mi­ką, kad no­ri ne­no­ri ima juo­kas… Vis­ko ga­li ne­tek­ti. Lai­mei, hu­mo­ro jaus­mo ir po­zi­ty­vaus nu­sitei­ki­mo nie­kas ne­ga­li at­im­ti.

– Jis stip­rus vy­ras. Ope­ra­ci­ja pa­vyks tie­siog to­bu­lai, pa­ma­ty­sit. Ne­rei­kės jo­kių švi­ti­ni­mų ar che­mo­te­ra­pi­jų. Po sa­vai­tės jis va­žiuos na­mo, kaip ir aš, – ti­ki­na mus li­go­nio kai­my­nas.

– Ne­no­riu jū­sų įžeis­ti ar nu­vil­ti, bet jo ope­ra­ci­ja pa­vyks pui­kiau ne­gu jū­sų ir jį grei­čiau iš čia iš­leis, – juo­kau­ja li­go­nio bro­lis.

Sa­ky­tum, juo­da­sis hu­mo­ras.

Na­mo va­žiuo­ja­me ty­lė­da­mi. Su­pran­ta­me, per ar­ti­miau­sias ke­lias va­lan­das ga­li daug vis­ko nu­tik­ti. Kiek­vie­nas iš­gy­ve­na­me dra­mą. Svar­biau­sia – vie­nas ki­tą ti­ki­na­me: „Vis­kas bus ge­rai.“ Sa­ko­ma, kad sa­vi­tai­ga – la­bai svar­bu. Iš­ties, ji su­tei­kia ne­ma­žai. Tas penk­ta­die­nis – tie­siog pra­ga­riš­kas. Va­lan­dos slen­ka taip lė­tai… Ope­ra­ci­ja, lai­kas re­a­ni­ma­ci­jo­je… Pa­ga­liau! Skam­bu­tis gy­dy­to­jui ir mes jau pa­la­to­je.

Lai­kau jo ran­ką. Ran­ką, ku­ri dau­ge­lį me­tų ma­ne rė­mė, stū­mė, kė­lė su­klu­pu­sią, guo­dė įskau­din­tą ir ska­ti­no nu­si­vy­lu­sią. Že­mė ju­da po ko­jo­mis. „Vis­kas ge­rai, – gir­džiu, – tik la­bai skau­da.“ Jau­čiu ty­kiai ne­to­lie­se sto­vin­čią ją – vil­tį. Ne­ri­mas trum­pam at­lėgs­ta ir grįž­ta su­vo­ki­mas, kad gy­ve­na­me XXI a., kai me­di­ci­na ge­ro­kai pa­žen­gu­si į prie­kį, kai vė­žys ne­bė­ra to­ly­gus nuosp­ren­džiui. Ši diag­no­zė ne­reiš­kia gy­ve­ni­mo ar mir­ties. Grei­čiau tai ga­li­my­bė įver­tin­ti vis­ką, ką tu­ri ir ką dar ga­li tu­rė­ti. Sa­ky­tum, ant­ras šan­sas my­lė­ti ir džiaug­tis gy­ve­ni­mu. Tik kaž­ko­dėl vi­sa tai pa­si­mirš­ta vos iš­gir­dus diag­no­zę ir po tru­pu­tį at­gims­ta iš­vy­dus mels­vas ko­ri­do­rių sie­nas. Tas pa­čias, kur tvy­ro pa­gar­bi ty­la ir tū­no ji – vil­tis.