Mažesnioji literatūra
EMILIS MILKEVIČIUS
Alain de Botton. Apie meilę: žvelgiant pro filosofijos mikroskopą. Romanas. Iš anglų k. vertė Birutė Tautvydaitė. V.: Metodika, 2012. 184 p.
Bestselerių rašytojo ir televizijos laidų vedėjo, pasakiškai turtingos šeimos sūnaus Alaino de Bottono 1993 m. debiutinis eseistinis romanas, 2010 m. dar ir ekranizuotas. Knygoje herojaus pasijos nestokoja rūstumo, pvz., yra skyrius „Savižudybė“, – tiesa, ne paskutinis; filmo kūrėjai pasirinko paversti šią medžiagą romantine komedija, o herojė mylimoji Chlojė buvo papildyta ar padalinta į penkias skirtingas herojaus buvusiąsias filme, kuris taip ir vadinasi – „Mano penkios pastarosios merginos“ („My Last Five Girlfriends“). Knygos paantraštė (kurios, regis, neturi angliškas originalas) kviečia pažvelgti į meilę „pro filosofijos mikroskopą“, ir skyrių pavadinimai („Autentiškumas“, „Marksizmas“, „Savojo Aš patvirtinimas“, „Anapus gėrio ir blogio“) išties leidžia tikėtis populiaria forma sukurpto filosofijos įvado – kažko panašaus į Roberto Rowlando Smitho „Pusryčius su Sokratu“. A. de Bottonas pasirinko kitaip: „Apie meilę“ yra visavertis romanas, kurio dialogai ir patirties srauto aprašymai nenusipelno priekaištų; kai kur išties norisi, kaip svajojo Albert’o Camus „Maro“ herojus, nukelti skrybėlę pagerbiant frazės meistriškumą (pvz., kai herojų kartu „praleistas laikas susiglaudė pats, kaip akordeonas“, p. 172).
Tuo tarpu išsamiai supažindinti su filosofija autorius ir nesistengia, nors romanas tiesiog įpakuotas į šį pažadą nelyginant proginė dovana; filosofijos pamatinės temos pristatomos selektyviai, kai kur visiškai paviršutiniškai: „Senas anekdotas teigia, kad Marxas juokaudavo negalįs priklausyti klubui, kuris į narius priima tokį kaip jis“ (p. 45), ir ši socialinė autoimuninė reakcija toliau knygoje vadinama „marksizmu“. Nėra pagrindo manyti, kad darbštus filosofijos populiarintojas nežino Karlo Marxo sociologinių teorijų turinio; čia A. de Bottonas veikiau demonstruoja filosofinį kūrybingumą, kalbama apie naują, originalią filosofemą. Ir kitur eseistiniai apmąstymai visiškai originalūs, pvz., skyriuje „Romantinis teroras“, kur įsimylėjėlių bandymai išlikti kartu bet kokiom priemonėm („pykčiu, pavydu, kaltės žadinimu“, p. 137) gretinami su politikos kraštutinumais – teroru šiuo atveju taip pat vadinamos ne Robespierre’o ar Stalino žiaurybės, o netikėti sąmokslininkų išpuoliai prieš civilius (gal vertime reikėjo pasitelkti žodį „terorizmas“).
Vėlesnė autoriaus knyga vadinasi „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“, ir jau debiutinė knyga „Apie meilę“ iliustruoja, kad – taip, iš tiesų vidutinis autorius gali parašyti gerą knygą, jei išstudijuoja ir perpranta didžio autoriaus stilių ir mąstymo strategiją. Be Marcelio Prousto įtakos, knygoje daugiau nieko nėra, bet populiariosios literatūros rinkoje tai joks trūkumas: kad M. Proustas pakeistų skaitytojo gyvenimą ir įmuštų didžiosios literatūros standartą (ir savo nepakartojamą stilių, kurio atgarsius vėliau galėtum be klaidų atpažinti kitų autorių darbuose), reikia priklausyti „gero skonio klasei“ – turėti ir skaitymo įgūdžių, ir laiko; galima spėti, kad dažnas A. de Bottono debiuto skaitytojas su knygoje įdarbintu pasakojimo metodu susidūrė pirmą kartą. Koks skirtumas, kad jį išrutuliojo ne šis autorius? Juo labiau kad A. de Bottono viešoji veikla yra veikiau populiarintojo, o ne inovatoriaus.
Dabar pateiksiu pastraipą, kurios skaitytojas nesupras. Kas A. de Bottono atveju yra perimta, pakartota, „įdarbinta“? M. Prousto didžiojo romano / romanų ciklo „Prarasto laiko beieškant“ veiksmas prasideda bet kokiam herojaus biografiniam veiksmui pasibaigus; herojus liovėsi gyventi ir ėmė rašyti. Laiko fenomenas priklauso abstrakčiausių ir fundamentaliausių sąvokų laukui; Martinas Heideggeris ketino parašyti „Būtį ir laiką“ – knygą, kurios pavadinimą visi žino, – bet parašė tik pirmąjį jos tomą: dalies apie laiką trūksta, ten filosofijos klasiko protas sustojo. Pastangos apvaldyti laiką, „susigrąžinti prarastą laiką“, net įsivaizduojama, pusiau fantastinė herojaus būklė tą laiką atgavus subordinuoja visą epopėjos veiksmą; įvykiai, fenomenologiniai patyrimo sluoksniai, pastatai, vietovės, žmonės – viskas įgyja naują gyvenimą, gyvenimą tarsi „ne šio pasaulio“, kitokį, tačiau taip pat intensyvų, – nuo to, kad į juos skverbiasi pasakotojo atmintis mėgindama užvaldyti tuos dalykus – visais įmanomais būdais, kurių vienas yra per sąvoką, per fenomenologinę analizę. Ir A. de Bottonas bandė tai pakartoti – be abejo, nesėkmingai, nes tai darbas genijui, tačiau, išbraukus iš šios pastraipos M. Prousto pavardę, tai, kas liko, sudarytų patenkinamą reziumė A. de Bottono pasakojimo manieros, ypač tose vietose, kur pasakojimas įtaigus.
Ten, kur to stokojama, kur filosofavimas vadovėliškas ir atitrauktas, knyga tiesiog prusina, todėl irgi nepakenks.
