Kny­ga kaip ren­gi­nys: apie Va­len­ti­ną Sven­tic­ką ir jo grei­tą kny­gą

GA­GE­NAN­ČIOS ŽĄ­SYS

Va­len­ti­nas Sven­tic­kas. Apie Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių. Li­te­ra­tū­ros kri­ti­ka. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2011. 248 p.

Kas kas, o jau ga­ge­nan­čios žą­sys ži­no, kaip svar­bu įver­tin­ti, kas, kam, ka­da ir ko­dėl kal­ba. Vie­na, kai esi akis į akį su sau­lu­tė­je be­si­kai­ti­nan­čiais drie­žais, ir vi­sai ki­ta kal­ba su pra­al­ku­sia la­pe. „Kas čia kal­ba?“ – ky­la klau­si­mas vos pra­dė­jus skai­ty­ti Va­len­ti­no Sven­tic­ko kny­gą „Apie Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių“, nors pa­var­dė vir­še­ly­je ir už­ra­šy­ta. Sven­tic­kas ži­no­mas kaip li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, lei­dė­jas, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius, anks­čiau va­do­va­vo Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gai, šian­dien daž­nai ve­da li­te­ra­tū­ri­nius ren­gi­nius, žo­džiu, ak­ty­viai da­ly­vau­ja li­te­ra­tū­ri­nia­me šur­mu­ly­je ir daž­nai yra tas, ku­ris kny­gą ar ra­šy­to­ją pri­sta­to pub­li­kai. Ku­riuo am­plua pa­si­ro­do šio­je kny­go­je?

Kny­gos ano­ta­ci­ja tvir­ti­na, kad kal­ba li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas. Dar ra­šo­ma, kad „į ana­li­zę įsi­ter­pia pri­si­mi­ni­mai, die­no­raš­čio pus­la­piai, as­me­niš­ko ben­dra­vi­mo įspū­džiai“. Tai­gi iš­kart pa­sa­ko­ma, kad kny­ga su­durs­ty­ta iš skir­tin­gų teks­tų, ku­riuo­se pa­sa­ko­ji­mo stra­te­gi­jos ir si­tu­a­ci­jos yra la­bai skir­tin­gos.

Kny­gos pa­va­di­ni­mas tar­si sa­ky­tų, kad su­si­du­ria­me su eseis­ti­ka – ant­raš­tė, pra­si­de­dan­ti prie­links­niu „apie“, yra kla­si­ki­nė esė žan­ro ant­raš­tės for­mu­luo­tės pra­džia, įtvir­tin­ta Mi­che­lio Mon­taig­ne’io. Ar­ba pa­sa­kos ant­raš­tė, įtvir­tin­ta liau­dies. Lais­vas, su skai­ty­to­ju ko­ke­tuo­jan­tis, ant­raš­tę ko­men­tuo­jan­tis, iš­virkš­čią teks­to pu­sę ro­dan­tis prie­ra­šas vir­še­ly­je ir­gi pre­ten­duo­ja į eseis­ti­nį sub­jek­ty­vu­mą, as­me­niš­ku­mą ir sy­kiu au­ten­tiš­ku­mą. Po ant­raš­tės ko­men­ta­ro skai­ty­to­jas ran­da dar vie­ną to­kį as­me­niš­ką vi­sos kny­gos pre­teks­to api­bū­di­ni­mą: „Apie šią kny­gą – kaip apie mig­lo­tą ga­li­my­bę – pats sau ne­ti­kė­tai pa­gal­vo­jau an­trą die­ną po Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus lai­do­tu­vių. Ei­da­mas pa­ne­riu“ (p. 7). Tad vaikš­čio­jan­tis eseis­tas kny­gą ir pra­de­da kal­ba, sa­ky­ta per Mar­cin­ke­vi­čiaus lai­do­tu­ves Ant­akal­nio ka­pi­nė­se. Lai­do­tu­vių kal­bos ski­ria­mos pa­gerb­ti, taip pat ir pa­šlo­vin­ti mi­ru­sį as­me­nį. Iš­kart ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad pra­džia duo­da to­ną vi­sai kny­gai, iš­duo­da pa­sa­ko­to­jo san­ty­kį su ob­jek­tu ir te­ma. Pri­si­min­da­mos, kaip la­pė iš var­nos sū­rį iš­vi­lio­jo, pa­sa­ky­si­me, kad šlo­vi­nan­tis san­ty­kis pra­džio­je ne­bū­ti­nai reiš­kia tik­rą pa­gar­bą pa­sa­kė­čios pa­bai­go­je. To­dėl skai­tant lie­ka ir dar vie­na in­tri­ga – kaip de­rės kri­ti­ko funk­ci­ja su tuo iš­kil­min­gu ir pa­gar­biu to­nu, ku­ris duo­da­mas pa­čio­je pra­džio­je?

Kas vyks­ta po vir­še­liu? Lai­do­tu­vių kal­bą kei­čia frag­men­tas, ku­ria­me pri­si­me­na­ma, kaip pir­mą kar­tą pa­sa­ko­to­jas iš­gir­do apie Mar­cin­ke­vi­čiaus „Min­dau­gą“. Ši­ta au­to­biog­ra­fi­nė li­ni­ja kny­go­je gal ir ver­tin­giau­sia, nes, jei­gu ti­kė­si­me pa­sa­ko­to­ju, jo­je liu­di­ja­mas skai­ty­to­jo ir po­eto san­ty­kis, to san­ty­kio for­ma­vi­mo­si is­to­ri­ja, šį bei tą su­ži­no­me ir apie ki­tų skai­ty­to­jų, žiū­ro­vų nuo­tai­kas, re­ak­ci­jas. To­kių liu­di­ji­mų li­ni­ja pra­de­da­ma 11 kla­sė­je ra­šy­tu mo­kyk­li­niu ra­ši­niu apie Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ry­bą (p. 27–28). To­liau su­ži­no­me, ką is­to­ri­ją liu­di­jan­tis pa­sa­ko­to­jas ra­šė bū­da­mas uni­ver­si­te­te (p. 29), ko­kia bu­vo pir­ma vie­ša pub­li­ka­ci­ja apie Mar­cin­ke­vi­čių (p. 32), vė­liau pa­tei­kia­mos, kaip au­to­rius va­di­na, au­to­ci­ta­tos, tu­rin­čios ir at­skleis­ti Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ry­bos ypa­tu­mus, ir liu­dy­ti lai­ką, ku­ria­me bu­vo pa­ra­šy­tos. Ap­skri­tai vi­sos au­to­ci­ta­tos pa­tei­kia­mos ir kaip lai­ko liu­di­ji­mai. Kuk­lus pa­sa­ko­to­jo su­si­reikš­mi­ni­mas be­veik ne­truk­do. Ga­li­me va­din­ti šią li­ni­ją au­to­biog­ra­fi­ne, bet ka­dan­gi pa­sa­ko­to­jas sa­vo ko­men­ta­rais (ku­rių ra­šant sau lyg ir ne­rei­kė­tų) aki­vaiz­džiai orien­tuo­ja­si į skai­ty­to­ją ar klau­sy­to­ją, ne­pa­lie­ka jaus­mas, kad tas au­to­biog­ra­fiš­ku­mas ir­gi ren­gi­nio for­ma­to („Na, ir nar­su­mas ket­vir­ta­kur­sio. Dar­bo va­do­vu nu­ro­dy­tas ta­da do­cen­tas Do­na­tas Sau­ka. Pri­kli­juo­tas ir jo at­si­lie­pi­mas. Iš­sa­mus, tri­jų sa­ki­nių!“, p. 28–29). Pa­sa­ko­to­jas iš anks­to ži­no, ką skai­tan­tis to­kias au­to­ref­lek­si­jas pa­gal­vos (p. 32). Vi­siš­kai ga­li­ma pri­tar­ti, kad iš ma­žų frag­men­tų įma­nu pa­ra­šy­ti is­to­ri­ją. Ta­čiau ap­ta­ria­mo­je kny­go­je į Mar­cin­ke­vi­čių žiū­ri­ma ne kaip į su­da­ry­tą iš ląs­te­lių fe­no­me­ną, bet kaip į su­ręs­tą iš di­džiu­lių ak­me­nų mū­rą.

Pa­ma­žu aiš­kė­ja, kad tai kny­ga apie sa­ve. Bet to tar­si gė­di­ja­ma­si, tei­si­na­ma­si. Rei­kė­jo pa­pras­čiau­siai ra­šy­ti kny­gą apie Va­len­ti­ną Sven­tic­ką ir Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių, tuo­met ir tei­sin­tis ne­rei­kė­tų. Ne­rei­kė­tų aiš­kin­tis, ko­dėl tin­gi­ma ieš­ko­ti ki­tų straips­nių, ki­tų lai­ko žen­klų, kal­ba­ma tik apie sa­vo pa­lik­tuo­sius. Bū­tų ga­li­ma sau leis­ti dau­giau pa­pa­sa­ko­ti, kas gi ma­ty­ti pro lan­gą (p. 44), nes juk smal­su. Ir jei­gu pa­pa­sa­ko­ta bū­tų ge­rai, bū­tų įdo­mu, ir bū­tų pri­si­dė­ta prie Mar­cin­ke­vi­čiaus gy­ve­ni­mo, o ne pa­min­klo kū­ri­mo. Gal ga­lė­tų pa­sa­ko­ti net ir sa­vo sap­nus? Nes da­bar ne­la­bai aiš­ku, kie­no sap­nus ran­da­me 22 pus­la­py­je. Kri­ti­ko? Lei­dė­jo? Ren­gi­nio ve­dė­jo? Kai­my­no?

Ką bu­vau už­si­ra­šęs anks­čiau, 2010 me­tų ko­vą.

Sap­na­vau ga­vęs ka­žin ko­kios aukš­tos ins­ti­tu­ci­jos pa­ve­di­mą pa­ra­šy­ti stu­di­ją apie di­džiau­sias Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus kū­ry­bos ir gy­ve­ni­mo pa­slap­tis. Iš kar­to pa­ju­tau esąs se­ka­mas – sap­ne ne­bu­vo aiš­ku – slap­čiau­sių šios že­mės ar net ne­že­miš­kų tar­ny­bų. Bet se­ki­mas man vi­sai ne­rū­pė­jo ir ne­truk­dė. Pa­slap­tys leng­vai vė­rė­si, ir stu­di­ją pa­ra­šiau. Ry­te ra­dau kros­ny­je jos pe­le­nus.

„Kas čia?“ – klau­siam sa­vęs skai­ty­da­mos, žval­go­mės vie­na į ki­tą. Ap­va­lios aku­tės mirk­si be jo­kio ra­cio­na­lios min­ties pėd­sa­ko. Pa­na­šu į sa­vęs stei­gi­mą mil­ži­no pa­unks­mė­je. Te­at­ra­liš­kais ges­tais pri­pa­ži­nus sa­vo men­ku­mą, nu­si­len­kus mil­ži­nui nuo­šir­du­mas pa­di­di­na­mas, ko­mu­ni­ka­ci­jos si­tu­a­ci­ja pa­ky­lė­ja­ma („Tai­gi, mie­la­sis, da­bar pa­sa­kyk, ko­kią tu tei­sę tu­ri ra­šy­ti apie to­kios ga­lios po­etą? Jo­kios, ži­no­ma“, p. 26). Bet po to­kio šir­dį ve­rian­čio sa­ki­nio, ži­no­ma, ne­su­sto­ja­ma. Kny­gos lo­gi­ka – pa­vaiz­duo­ti kuo di­des­nį ir šva­res­nį Mar­cin­ke­vi­čių ir sa­ve to­kį gra­žų gre­ta. Bet čia jau ne­be kai­my­niš­ki san­ty­kiai. Eseis­tas, liu­dy­to­jas, pri­si­mi­ni­mų au­to­rius ne­tu­ri aiš­kin­tis, ko­dėl kal­ba apie sa­ve ir apie kai­my­ną. Da­bar skai­ty­to­jai pa­lie­ka­mi tar­si le­dų pro stik­lą lai­žy­ti: „Jau­nam ir pas­kui vy­res­niam li­te­ra­tū­ros kri­ti­kui, sa­vait­raš­čio „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“ dar­buo­to­jui, Ra­šy­to­jų są­jun­gos val­dy­bos sek­re­to­riui ir pas­kui pir­mi­nin­kui, kny­gų lei­dė­jui su­si­ti­ki­mų su Jus­ti­nu Mar­cin­ke­vi­čiu­mi bū­da­vo“ (p. 48). Džiu­gu, bet kas iš to skai­ty­to­jui?

Pri­si­mi­ni­mų au­to­rių kei­čia po­le­mis­tas. Krei­pi­niu „Žmo­gau tu mie­las“ (p. 14) krei­pia­ma­si į opo­nen­tą Ra­mū­ną Ter­lec­ką, nors žo­dis „opo­nen­tas“ čia ne­la­bai de­ra, nes kny­go­je be­veik su nie­kuo ne­po­le­mi­zuo­ja­ma, tik pa­sa­ko­ma tei­sy­bė, ku­rią au­to­rius ži­no. Jū­ra­tė Sprin­dy­tė vie­no­je re­cen­zi­jo­je va­di­no jį ko­le­giš­ku kri­ti­ku, gas­pa­do­riu­mi. O gas­pa­do­rius ne­po­le­mi­zuo­ja, jis ži­no, kas ir kaip tu­ri bū­ti. Na­mi­nės žą­sys tai ga­lė­tų pa­tvir­tin­ti. To­dėl ir į sa­vo opo­nen­tus jis žiū­ri su at­lai­džia (nors ne­bū­ti­nai vi­sa­da) šyp­se­na. Pyk­te­lė­jęs gas­pa­do­rius ima­si dis­kur­so, ku­rį ga­li­ma va­din­ti pam­fle­tu. No­ras at­kirs­ti Mar­cin­ke­vi­čiaus opo­nen­tams ne­su­abe­jo­jant ab­so­liu­čiu Mar­cin­ke­vi­čiaus ge­ru­mu ar net šven­tu­mu – svar­biau­sia kny­gos sie­kia­my­bė. Bet toks at­kak­lus tei­si­ni­mas greit pa­bos­ta ir tam­pa ne­be­sim­pa­tiš­kas. Sun­ku kal­bė­ti apie po­le­mi­ką, nes po­le­mi­ko­je ar­gu­men­tuo­ja­ma, o čia už­si­puo­la­ma, iš anks­to aiš­ku, kas yra prie­šai, o kas sa­vi, ką rei­kia smerk­ti, o ką tei­sin­ti. As­me­niš­ko ata­ka­vi­mo taip pat yra (pam­fle­to prie­mo­nės – prie­ši­nin­ko iro­ni­za­vi­mas, re­to­ri­niai klau­si­mai, ci­ta­tų ko­lia­žas, reikš­mi­niai žo­džiai-me­ta­fo­ros). „Po­li­ti­nio de­tek­ty­vo“ žan­ras, nu­ro­do­mas vir­še­ly­je, tė­ra ko­ke­ta­vi­mas su skai­ty­to­ju, nes koks čia de­tek­ty­vas, jei­gu au­to­rius ga­liau­siai pa­sa­ko, kad vis­ką ži­no, „kaip bu­vo“, bet ne­ga­li pa­sa­ky­ti, nes bi­jo at­si­sės­ti ka­lė­ji­man. To­kio de­tek­ty­vo nie­kaip ne­pri­si­me­nam. O ir po­li­ti­nio ro­ma­no siu­že­tas pa­tei­kia­mas kaip ele­men­ta­ri kom­pro­mato sche­ma, ku­rio­je ne­ži­no­mie­ji ir lie­ka ne­ži­no­mai­siais. Ka­dan­gi Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius ir To­mas Venc­lo­va su­si­tai­kė vie­no­je kny­gų mu­gė­je, tas dė­lio­ji­mas taš­kų ant „i“ at­ro­do kaip mo­ja­vi­mas kumš­čiais po muš­ty­nių. Rei­kė­tų aiš­kiai pa­sa­ky­ti – nie­ko to­je is­to­ri­jo­je su apy­sa­ka „Pu­šis, ku­ri juo­kė­si“ iš­si­aiš­kin­ti, kaip kad no­ri­ma, ne­įma­no­ma. Jo­kių do­ku­men­tų, liu­di­jan­čių apy­sa­kos „už­sa­ky­mą“, ne­bu­vo ir bū­ti ne­ga­lė­jo. Bet Mar­cin­ke­vi­čius už­ėmė to­kį pos­tą, ku­ria­me ne­ga­lė­jo ne­su­si­dur­ti su do­ku­men­tais apie to me­to jau­nuo­me­nę ir rei­ka­la­vi­mais re­a­guo­ti į si­tu­a­ci­ją. Ga­liau­siai ne­ga­lė­jo ne­pa­žin­ti li­te­ra­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo for­mų. Bet jo­kio po­li­ti­nio de­tek­ty­vo čia ne­ga­li bū­ti, nes nė­ra jo­kių fak­tų.

To­dėl „de­tek­ty­vas“ čia ra­šy­ti­nas tik ka­bu­tė­se, nes, bent mū­sų ma­žoms gal­voms, at­ro­do, kad čia tė­ra tie pa­tys ra­ši­nė­liai, nuo ku­rių au­to­rius ir pra­de­da kny­gą, pa­svars­ty­mai, tin­gint tik­rin­tis („Tin­gė­da­mas knis­tis po to me­to spau­dą, da­bar tie­siog pa­ti­kin­siu, kad pa­na­šių to me­to li­te­ra­tū­ros ver­ti­ni­mų bu­vo ir dau­giau. Ir kad ko­le­gos ge­ru­mo mo­ty­vą po­li­ti­za­vo pa­na­šiai, kaip ir į kri­ti­ką at­ei­nan­tis pie­me­nė­lis“, p. 37.), pa­sa­ko­ji­mai iš at­min­ties ar­ba „iš lem­pos“. (O mums pa­ti­kin­toms lie­ka tik ti­kė­ti ir iš­pa­žin­ti sa­vo ti­kė­ji­mą. Ar­ba pul­ti į ere­zi­ją.) Pats pa­sa­ko­to­jas sa­ve ir­gi pa­na­šiai po­zi­cio­nuo­ja: „Šis ra­ši­nys nė­ra nuo­sek­lus ir nuo­dug­nus pa­sa­ko­ji­mas apie at­si­svei­ki­ni­mą su po­etu (pa­pa­sa­ko­jo spau­da). Kal­bu apie tai, kas pa­čiam įsi­mi­nė“ (p. 200). (Ki­to­je vie­to­je pa­mi­ni­ma Ra­mū­no Ter­lec­ko nuo­mo­nė – „At­si­tik­ti­nai ir ne“, p. 15.) Ne­nuo­sek­lu­mas, tin­gu­mas ir ki­tos pa­sa­ko­to­jo ne­syk iš­pa­žįs­ta­mos ydos, de­ja, ne­tam­pa eseis­to stip­ry­be. Mi­chai­las Epš­tei­nas apie esė ra­šė: „Esė at­si­ra­do iš blo­gos, ne­sis­te­miš­kos fi­lo­so­fi­jos, blo­gos, frag­men­tiš­kos be­let­ris­ti­kos, blo­go, ne­nu­ošir­daus die­no­raš­čio su­si­jun­gi­mo – ir stai­ga pa­si­ro­dė, kad bū­tent dėl sa­vo ne­kil­min­gu­mo ši­tas žan­ras ypač lanks­tus ir ge­ras.“ Nors Sven­tic­kas taip pat „at­vi­rau­ja“ („Iš­pa­žin­siu sa­vo kaip kri­ti­ko ydą…“, p. 25), de­ja, tai ne Mon­taig­ne’io at­ve­jis. Pvz., tuo­me­ti­nei dok­to­ran­tei Ri­mai Ma­lic­kai­tei prie­kaiš­tau­ja­ma dėl ka­bi­nė­ji­mo­si prie ri­mų, nors sa­vo kur­si­nio dar­bo nuo­pel­nai įvar­di­ja­mi kaip stu­den­tiš­kas ri­ma­vi­mo ir po­eti­nių šab­lo­nų ieš­ko­ji­mas. Tuo me­tu tai bu­vo re­zis­ten­ci­nė drą­sa, o Ma­lic­kai­tės at­ve­ju – pa­slap­tin­gas klas­tin­gų jė­gų už­sa­ky­mas. Ne­nuo­sek­lu­mas, įgau­nan­tis bai­siai ne­sim­pa­tin­go gas­pa­do­riaus bruo­žų. Mū­sų lai­kais Ro­mo­je sa­ky­da­vo – kas ga­li­ma Ju­pi­te­riui, tas ne­lei­džia­ma jau­čiui. O čia net ne jau­tis – dok­to­ran­tė.

O gal kny­ga ra­šo­ma kaip ve­da­mas ren­gi­nys? Tuo­met ne­ga­li rei­ka­lau­ti nei ana­li­zės, nei di­de­lio nuo­sek­lu­mo, ren­gi­nio me­tu juo­ke­lis kei­čia re­pli­ką, įžval­gą – ci­ta­ta ir taip to­liau pus­an­tros va­lan­dos. Skai­tant kny­gą iš­ny­ra ba­na­lus eg­zis­ten­ci­nis klau­si­mė­lis: „O kas iš to?“ Apie ką tie svars­ty­mai? Dar vie­na nuo­mo­nė, ne­pa­grįs­ta jo­kiais do­ku­men­tais, nau­jais fak­tais, tik sa­vo pa­ty­ri­mais ir po­eto bū­se­nų at­pa­sa­ko­ji­mais. Ga­li rem­tis Sven­tic­ku kaip Mar­cin­ke­vi­čiaus bū­se­nų liu­dy­to­ju? Kiek­vie­nas to­kį šal­ti­nį įver­tins kaip jam tin­ka.

Se­niai kal­ba­ma, kad vie­šuo­se li­te­ra­tū­ros ren­gi­niuo­se te­li­ko šven­tiš­ku­mas ar­ba nuo­bo­du­lys, o kri­tiš­ku­mo, kon­struk­ty­vu­mo se­no­kai ne­li­kę. De­ja, ši­ta ten­den­ci­ja per­ei­na ir į ap­ga­ge­na­mą kny­gą. Pa­si­kuis­ti po sa­vo ir Mar­cin­ke­vi­čiaus stal­čius, iš­si­dė­lio­ti ra­di­nius ant sta­lo ir su­mo­de­ruo­ti juos ren­gi­nio ve­dė­jo sti­liu­mi. Jei­gu čia Cortáza­ras ar for­ma, liu­di­jan­ti as­me­ni­nį san­ty­kį, – te­gu. Bet ne­bū­ti­nai. Ga­li bū­ti ir žai­di­mai su skai­ty­to­jo pi­ni­gi­ne bei lū­kes­čiais.

Sven­tic­kas tik­rai tu­rė­tų ką pa­pa­sa­ko­ti apie Mar­cin­ke­vi­čių, bet vie­ša­me li­te­ra­tū­ros ren­gi­ny­je daug ko ne­ga­li sau leis­ti. Mar­cin­ke­vi­čiaus por­tre­tas iš­lie­ka toks, ko­kį esa­me įpra­tę ma­ty­ti, do­mi­nuo­ja gy­ny­bi­nė po­zi­ci­ja, po­etas nei kly­do, nei dve­jo­jo, nei tam­ses­nių spal­vų bū­ta jo gy­ve­ni­me. Net per­so­na­žai jo spal­vin­ges­ni. Tad šio­je kny­go­je ne dė­lio­ja­mi taš­kai ant „i“, o ban­do­ma tie­siog įtvir­tin­ti Mar­cin­ke­vi­čiaus po­zi­ci­ją – „pa­li­ki­te ma­ne ra­my­bė­je“.

Į ren­gi­nį, skir­tą Mar­cin­ke­vi­čiui, su­si­ren­ka iš­ti­ki­ma pub­li­ka, o va­ka­ro ve­dė­jas ne­ga­li jos pro­vo­kuo­ti. Šian­dien esa­me pri­pra­tę prie iš­kil­min­gų ar­ba šven­tiš­kų li­te­ra­tū­ri­nių ren­gi­nių, prie kny­gų su­tik­tu­vių. Čia tu­ri­me po­eto iš­ly­dė­tu­ves. To­dėl ir ne­de­ra ašt­res­nė, pro­vo­ka­ty­ves­nė min­tis, blai­ves­nis svars­ty­mas apie Mar­cin­ke­vi­čiaus su­dė­tin­gu­mą.

Ren­gi­ny­je pa­si­ro­do ir dar jau­nas ar bent jau jau­nes­nis už šio ren­gi­nio ve­dė­ją kri­ti­kas, taip pat Va­len­ti­nas Sven­tic­kas. Kri­ti­kas, kal­ban­tis iš ki­to lai­ko, ki­ta kal­ba, ki­tiems žmo­nėms. Mat kny­go­je su­si­du­ria­me su Sven­tic­ko rink­ti­niais raš­tais apie Mar­cin­ke­vi­čių. Tuos raš­tus skai­ty­ti – iš­ties nuo­bo­du (su­si­rin­kę į ren­gi­nį ti­ki­si, kad ve­dė­jas kal­bės čia ir da­bar, o jis at­si­ver­čia 30 me­tų se­nu­mo už­ra­šus ir skai­to). To­dėl ren­gi­nio struk­tū­ra to­kia – kal­bė­to­jas ima im­pro­vi­zuo­ti ir pa­sa­ko­ti, kas yra ak­tu­a­lu da­bar, da­ly­tis sa­vo įspū­džiais, as­me­niš­ku­mais, įžval­go­mis, pa­si­pa­sa­ko­ji­mais, kaip jis ruo­šė­si ren­gi­niui, bet stai­ga sau pa­čiam ir pub­li­kai ne­ti­kė­tai pri­trūks­ta kal­bos, o lai­ko jam pa­gal sce­na­ri­jų dar li­ko, to­dėl ima, ką tu­ri pa­si­ra­šęs iš anks­čiau. Ren­gi­nio ko­ky­bė dras­tiš­kai krin­ta.

Bet juk daž­nai pa­de­juo­jam, kad šiais lai­kais ge­rų, pa­tva­rių daik­tų nie­kas ne­be­ga­mi­na, o jei­gu ir ga­mi­na, tai ran­kų dar­bo vai­siai skir­ti tik iš­rink­tie­siems. Kny­gos pa­sa­ko­to­jui pa­mi­nė­jus grei­tos kny­gos žan­rą (p. 25), mes pri­si­me­na­me grei­tą­jį mais­tą. Ko tik šiais lai­kais ne­su­le­si! Bet ar ga­li bū­ti grei­ta kri­ti­kos kny­ga? Grei­tos kny­gos minkš­tais vir­še­liais per­skai­to­mos vie­ša­ja­me trans­por­te ir už­mirš­ta­mos. Kny­ga apie Mar­cin­ke­vi­čių liks bib­lio­te­ko­se, gal net pa­teks į li­te­ra­tū­ros są­ra­šus apie Mar­cin­ke­vi­čių, stu­den­tai ją var­tys. Grei­ta kri­ti­kos kny­ga, mū­sų su­pra­ti­mu, ne­si­de­ri­na su kul­tū­ri­ne ir eko­lo­gi­ne at­sa­ko­my­be. De­ri­na­si tik su ko­mer­ci­niais lū­kes­čiais. Grei­ta kny­ga taip pat nė­ra ir raš­tų rink­ti­nė, su ku­rios ele­men­tais skai­ty­to­jas su­si­du­ria. Grei­ta kny­ga yra re­ak­ci­ja, ku­rios ir ti­kie­si iš to­kio žan­ro. Bet re­ak­ci­jai iš­plė­to­ti iki 200 p. pri­stig­ta lai­ko.

Kny­go­je kal­ba ir ne­be toks jau­nas, jau su­bren­dęs ir pa­ty­ręs kri­ti­kas. Kaip tik pa­čio­je lai­do­tu­vių kal­bo­je ir gir­di­me pa­sa­ko­to­ją-li­te­ra­tū­ros kri­ti­ką („Li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko kal­bė­ji­mas prie šio ka­po tė­ra ri­tu­a­li­nė be­jė­gys­tė“, p. 10). Vė­liau sa­ko­ma, kad as­me­niš­kos au­to­ref­lek­si­jos ly­di daug­maž įpras­tą li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko kal­bė­ji­mą (p. 25). Bet daug­maž įpras­tai kal­ban­tis kri­ti­kas grei­čiau­siai taip ra­di­ka­liai ne­at­si­ri­bo­tų nuo li­te­ra­tū­ros moks­li­nin­kų – nuo žur­na­lo „Col­lo­quia“, nuo An­ta­no An­dri­jaus­ko, nuo vi­so­kių te­ori­jų. At­si­ri­bo­ja ne tik tie­sio­gi­niais ges­tais, bet ir at­sai­niai var­to­da­mas są­vo­kas, tiks­liau, tik įtrauk­da­mas jas į teks­tą kaip or­na­men­tus, o ne pa­si­rem­da­mas ana­li­zė­je, nes… jo­kios ana­li­zės ir nė­ra. Ko ne­iš­ma­nai, nuo to leng­va at­si­ri­bo­ti. Tik pa­na­šiai Lie­tu­vo­je nuo li­te­ra­tū­ros moks­lo yra at­si­ri­bo­ju­si di­džio­ji da­lis ra­šy­to­jų, taip pat ir tų, ku­rie tų moks­lų yra ra­ga­vę, kai ku­rie net ta­pę tų moks­lų dak­ta­rais. Li­te­ra­tū­ros kri­ti­kui nė­ra pri­va­lo­ma de­monst­ruo­ti moks­li­nę amu­ni­ci­ją, te­ori­nis bran­du­mas ga­li bū­ti jun­ta­mas kad ir po gat­vės lek­si­ka, bet de­monst­ra­ty­vus at­si­ri­bo­ji­mas ver­čia abe­jo­ti, ar kny­go­je ap­skri­tai esa­ma pa­sa­ko­to­jo-li­te­ra­tū­ros kri­ti­ko, ar jis tik nudavinėjamas. At­si­ri­bo­ji­mas nuo moks­lo tu­rė­tų pa­tvir­tin­ti pa­sa­ko­ji­mo au­ten­tiš­ku­mą, ku­rį šio­je kny­go­je ban­do įtei­sin­ti pre­ten­zi­jos į eseis­ti­ką. Kny­go­je jun­ta­mas sun­kiai su­vo­kia­mas pa­sa­ko­to­jo kom­plek­sas, ver­čian­tis pa­brėž­ti, kad mąs­to­ma ne moks­li­nė­mis, o tie­sos ir svei­ko pro­to ka­te­go­ri­jo­mis. Tu­rė­tų pa­tvir­tin­ti, bet ne­bū­ti­nai taip nu­tin­ka.

Mes jau pa­var­go­me var­dy­ti šios kny­gos pa­sa­ko­to­jus, bet dar vie­nas, ke­lian­tis šyp­se­nas mū­sų kau­li­niuo­se sna­puo­se, – tai pa­sa­ko­to­jas-teks­to­lo­gas, gi­mi­niškas bran­džiam ir pa­ty­ru­siam kri­ti­kui. Pa­sa­ko­to­jas kaip teks­to­lo­gas pa­si­ro­do ap­ta­ri­nė­da­mas po­emos „Krau­jas ir pe­le­nai“ re­dak­ci­jas. Ir pa­si­ro­do kaip teks­to­lo­gas mė­gė­jas. Dėl pas­ku­ti­nės va­lios daug gin­čų nė­ra, bet nie­kas ne­iš­brauks ano teks­to, ku­ris funk­cio­na­vo Mar­cin­ke­vi­čiaus var­du. Mar­cin­ke­vi­čius bu­vo ins­ti­tu­ci­ja ir li­ko iki gy­ve­ni­mo ga­lo. Tai, ką da­rė as­muo – nu­si­lei­do spau­di­mui, pas­kui ati­tai­sė, – yra vie­na. Tai, kaip jo var­du teks­tai funk­cio­na­vo, – ki­ta. Ci­tuo­ta pri­ci­tuo­ta Mar­cin­ke­vi­čiaus pra­keiks­mų Baž­ny­čiai. Ne­rim­ta yra trep­tel­ti ko­ja – da­bar pra­šau rem­tis tik tuo teks­tu, o aną pa­mirš­ti. Koks li­te­ra­tū­ros is­to­ri­kas ga­lė­tų teig­ti, kad Mar­cin­ke­vi­čius 1959 me­tais pa­ra­šė ir pub­li­ka­vo teks­tą, ku­ris mus pa­sie­kė tik 2007-ai­siais? Taip pat ir kal­bant apie to me­to li­te­ra­tū­ros kon­teks­tą, anot Sven­tic­ko, rei­kė­tų rem­tis 2007 me­tais iš­leis­tu teks­tu? Ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti ir is­to­ri­nio žvilgs­nio, ku­rio taip rei­ka­lau­ja au­to­rius. Bū­tent žvel­giant is­to­riš­kai nie­kaip ne­bus ga­li­ma kal­bė­ti apie „Krau­ją ir pe­le­nus“ be tų ci­tuo­tų nu­ci­tuo­tų ei­lu­čių. O kal­bė­ji­mas apie tas ei­lu­tes ne­bū­ti­nai reiš­kia Mar­cin­ke­vi­čiaus juo­di­ni­mą, smer­ki­mą, po­li­ti­nių są­skai­tų su­ve­di­nė­ji­mą. Kad ga­lė­tu­me adek­va­čiau kal­bė­ti ir svars­ty­ti apie šią po­emą, rei­kia pa­lauk­ti pro­fe­sio­na­laus kri­ti­nio teks­to­lo­gi­nio lei­di­mo, kol kas šis teks­tas ga­li veik­ti tik kaip pas­ku­ti­nė au­to­riaus va­lia, ly­di­ma ir lei­dė­jo pa­gei­da­vi­mo. Be to, to­kia „teks­to­lo­gi­nė ana­li­zė“ dar sy­kį pa­tvir­ti­na at­si­ri­bo­ji­mą nuo moks­li­nin­ko ir pri­me­na lei­dė­ją. „Teks­to­lo­gi­nė ana­li­zė“ čia ir­gi at­lie­ka­ma tei­si­nant po­etą, o ka­dan­gi vie­nin­te­lio „tei­sin­go“ teks­to lei­di­mas pa­si­ro­dė LRS lei­dyk­lo­je, tai ir už teks­to­lo­go ky­šo pa­sa­ko­to­jo-lei­dė­jo in­te­re­sai, de­ja, šiuo at­ve­ju ne (tik) kul­tū­ri­niai, bet (ir) ko­mer­ci­niai. Be­je, kaip li­te­ra­tū­ros kri­ti­ka, taip ir teks­to­lo­gi­ja (ypač ji) ne­tu­ri nie­ko ben­dra su grei­tos kny­gos žan­ru. Po­emos pa­kei­ti­mų iš­ra­šy­mas, pa­mo­ra­li­za­vi­mas, pap­si­cho­lo­gi­za­vi­mas – tai dar ne teks­to­lo­gi­ja. Bet ne mū­sų sna­pams da­bar čia aiš­kin­ti, kas tai yra. Ga­lė­tu­me nu­ro­dy­ti so­li­dų vei­ka­lą „Teks­to­lo­gi­ja“, bet jį pa­ra­šė toks Pau­lius Su­ba­čius, o ka­dan­gi jis „blo­gai“ yra ra­šęs apie Mar­cin­ke­vi­čių, jo kny­gos ne­ga­li bū­ti nu­ro­do­mos kaip at­ra­mi­nės.

Ir dar jau pa­mi­nė­tas lei­dė­jas. Toks įvar­di­ja­mas ir tie­sio­giai: „Man ir iš es­mės ge­rai, ir, kaip lei­dė­jui, „ka­pi­ta­lis­ti­niu“ po­žiū­riu (te­bė­ra ne­par­duo­tų po­eto kny­gų, o čia to­kia re­kla­ma)“ (p. 45). Lei­dė­jas nė­ra joks blo­gis, ga­lė­tų Sven­tic­kas pa­ra­šy­ti kny­gą ir kaip lei­dė­jas, ne­im­da­mas žo­džio „ka­pi­ta­lis­ti­nis“ į ka­bu­tes. Ko­dėl kul­tū­ri­nių in­te­re­sų tu­rin­tis lei­dė­jas tu­rė­tų neig­ti sa­vo ko­mer­ci­nius in­te­re­sus?

Pa­sa­ko­to­jas-lei­dė­jas kny­go­je dau­giau ne­mi­ni­mas, bet nu­ma­no­mas. Ka­dan­gi kny­ga yra pre­kė, lei­dė­jas su­in­te­re­suo­tas ją par­duo­ti, o ka­dan­gi kny­ga apie Mar­cin­ke­vi­čių bus per­ka­ma, su­pran­ta­mas ir jos grei­tu­mas. Tar­si to bū­tų ma­ža, leis­da­mas ki­tą kny­gą – Mar­cin­ke­vi­čiaus pub­li­cis­ti­kos, straips­nių, in­ter­viu rin­ki­nį – iliust­ruo­ja „Rai­mon­do Ur­ba­ka­vi­čiaus nuo­trau­ko­mis iš Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus dar­bo kam­ba­rio“. Nuo­trau­ko­je kny­gos vir­še­ly­je ma­to­me dar­bo sta­lo frag­men­tą, kur prie vi­sų ei­na­mų­jų už­ra­šų pa­ti pir­ma už­kiš­ta LRS lei­dyk­los vy­riau­sio­jo re­dak­to­riaus Va­len­ti­no Sven­tic­ko vi­zi­ti­nė kor­te­lė. Šią nuo­trau­ką kor­te­lės sub­jek­tas ga­lė­tų pa­si­ka­bin­ti sa­vo na­muo­se, nes toks kė­li­mas nė­ra nei są­mo­jin­gas, nei reikš­min­gas, tik grau­džiai ap­gai­lė­ti­nas. Ka­dan­gi ne­ti­ki­me, kad tai re­ži­sū­ri­nė nuo­trau­ka, gal­vo­ja­me, ką ta nuo­trau­ka tu­rė­tų sa­ky­ti – koks svar­bus lei­dė­jas, kaip daž­nai Mar­cin­ke­vi­čius į jį kreip­da­vo­si? Kaip daug kny­go­je pa­plu­šė­ta tei­si­nant Mar­cin­ke­vi­čių, ku­riant jo ne­lie­čia­my­bę, o kny­gos „Die­no­raš­čiai ir da­tos“ vir­še­lio cen­tre – nuo­trau­ka su dar­bo sta­lo frag­men­tu, ku­rios cen­tre ne­ty­čia pa­ten­ka Sven­tic­ko vi­zi­ti­nė kor­te­lė. Ta­pant šven­to­jo por­tre­tą įta­py­ti ir au­to­por­tre­tą kur nors kam­pu­ty­je – se­na tra­di­ci­ja. Kam­pu­ty­je, bet ne cen­tre. Kur ri­ta­si pa­sau­lis?!

Ko­dėl čia tiek ga­ge­nom apie kal­bė­ji­mą ir pa­sa­ko­to­ją? No­rė­da­mos adek­va­čiai su­pras­ti, o juo­lab įver­tin­ti kny­gą, ti­ki­mės ben­drų dis­kur­so tai­syk­lių. Su tai­syk­lė­mis ga­li­ma žais­ti, ga­li­ma jas lau­žy­ti. Jei­gu tai bū­tų Ra­mū­no Kas­pa­ra­vi­čiaus pro­za, už pa­sa­ko­to­jo per­spek­ty­vų kei­ti­mą gal net bū­tų ga­li­ma pa­gir­ti, bū­tų ga­li­ma jo­mis ža­vė­tis. Da­bar tai – kri­ti­kos kny­ga. Kri­ti­kos?