Balti prabėgusios pievos dantys
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Žiūrėdama į dangų, galvoju: „Balti praėjusios vasaros debesys“ – tobulas Antano Ramono knygos pavadinimas. Nebanalus, lakus, visam laikui įsimenamas. Kai birželio pabaigoj pro automobilio langą dairiausi po laukus, šienas buvo supresuotas į tokius baltus ritinius, kurie atrodė it žolės dantys. Žolės pikseliai badė akis tarsi Seurat paveiksle. Todėl pavadinimą modifikuoju pagal save – balti prabėgusios pievos dantys.
Vasara prasidėjo „Kultūros naktimi“, o baigiasi – Vilniaus knygų festivaliu. Kontrastingoji Dailės akademija – senojo vienuolyno pastatas ir naujasis „Titanikas“ – vienas iš tų retų atvejų, kai senosios mokyklos tapytojai ir dizaineriai konceptualistai priversti draugauti kaip jauni vynai ir senos statinės. „Kultūros naktį“ galutinai sugadino Gedimino prospektas: kiekvieną savaitgalį – tie bjaurūs gariūniniai kioskai; na, ar neįmanoma surasti turgavietei kitos vietos? Kaziukas – kartą per metus, ir užteks. Dar gali būti žolynų turgus toj gatvėj (nors geriau – aikštėse). „Kultūros naktyje“ jaunimas dekonstravo Kudirką (ir, feisbuke lyg teko regėt, Maironį), o grįžusi į provinciją tarp savo senų vaikiškų knygelių radau Janonio eilėraščius. Perskaičiau naujai – kaip kairįjį poetą. Atėjo rajono laikraštis su šiukšlių išvežimo grafiku kiekvienoje gatvėje – radau Janonio, Cvirkos, kitų iškilių tarybinių rašytojų gatves. Be to, Tarybų, Mičiurino, Darvino ir panašias. Tik radikaliausios (Keturių Komunarų, Komjaunimo) vajaus metu pakeistos kunigaikščių vardais, aiškiai turbūt net nesuvokiant kodėl. Kai kurie miesteliai gyvena taip užsikonservavę, kad juose beveik būtų galima įrengti Grūto parko filialus. Pasitelkusi Mirceą Eliadę, dar kartą permąsčiau paminklų reikšmę šioms mažoms piktokoms saloms, mano akyse ji ir liko, deja, iliustratyvi. O paskui prasidėjo nyki futbolo meditacija, net teko mesti žiūrėjus lietuvišką televiziją (tam reikėjo valios, nes juk visada smagu matyti silpnesnį). Ėmiau klausytis daugiau „Klasikos“, bet muzika, paauglystėje atrodžiusi tokia artima (pvz., Beethovenas), šiandien jau per daug patetiška, labiau kas nors iš XVI a., gal motetai. Kaip sako pažįstama kompozitorė: „Argi aš norėčiau namuose laikyti Beethoveno CD?“
Skaičiau „Laiškus Sofijai“ (parengė Vytautas Landsbergis, „Baltos lankos“, 2011). Pirkau nepatenkinta, kad naujas leidimas – su atsiminimų intarpais (atitinkama ir kaina). Kai paskutinįkart skaičiau šeštoje klasėje, buvo vien laiškai Sofijai ir tiek. Tačiau ir naująjį leidimą perskaičiau kaip įdomiausią romaną. Kai kurios laiškų vietos išimtos, veikiausiai etiniais sumetimais. Vis dėlto norėtųsi, kad kada nors jie būtų pilni, kad ir kas tokio (alogiško, amoralaus?..) juose parašyta. Iš Liudvikos Pociūnienės laidos „Čiurlionio kodas“ (puikų ciklą gadina žodis „kodas“ – aliuzija į popnaratyvą) žinojau, kad Sofija savo korespondenciją yra sunaikinusi. Negali nesižavėti tuo, kas išliko, tarkim, jaunos žmonos laikysena, vyrui susirgus: „Už tuos paveikslus, kurie ateis iš Pet[erburgo], pastatykit labai aukštas kainas – dėl to, kad nenoriu parduoti, nors skatikas ir labai reikalingas. Aš ir tiesos neturiu taškyti už menkus niekus – paskui ir pirštus griauždamas nesurinksi. O tai yra veikalai ateities – jeigu ne pas mus, tai Europos centruose“ (p. 412). Sužinojau, kokios reikšmės M. K. Č. tapybos formoms manomai turėjo Šv. Kotrynos bažnyčios siluetas (p. 107). Kad tautos mentalitete beveik niekas nepasikeitė, matyti ir iš Čiurlionio laiškų (broliui Povilui): „Apskritai imant, santykiai su broliais lietuviais labai sunkūs, drauge dirbti visuomenės labui beveik neįmanoma. Kiekvienas, nors kvailas, jaučiasi gudrus, o į pažangius žmones, kurie tikrai ką nors gali padaryti, žiūrima įtariai ir nepalankiai. Ir tai ne tiek iš piktos valios, kiek dėl stokos išsilavinimo ir supratimo“ (p. 342). Epistoliniai pašnekesiai su broliu priminė van Gogho laiškus broliui Teo.
Malonus ir netikėtas rezonansas: rugpjūčio–rugsėjo „Metuose“ publikuojamas Arvydo Juozaičio keturių veiksmų pjesės „Čiurlionis. Juodoji saulė“ prologas ir pirmasis veiksmas. Tasai veiksmas rutuliojasi Pustelninko sanatorijoje, kur genijus leido paskutines savo dienas. Autoriaus sumanymu, intarpuose skamba populistinė (baisiai žinoma, utilizuota į mobiliųjų skambučius) klasikinė muzika, psichiatras vaidina archetipinį inkvizitorių. Juozaičio atvirumą viskam gerbiu, tačiau man, privačiai beprotnamių detektyvei, jo vaizduojama įstaiga pasirodė perdėm (ir net vulgariai) romantizuota, hierarchizuota, represyvi. Nors perskaičiau su įdomumu, tikiu, kad gali būti pastatyta.
Karštą vasaros dieną prarijau Lauros Sintijos Černiauskaitės „Medaus mėnesį“, kurio nespėjau perskaityti prieš Kalėdas. Ypač tiksli pasirodė pirkimo psichologija ir prekybos centro aprašymas (iš interjerų lyg atpažinau „Panoramą“): „Ji vaikščiojo tarp lentynų ir, atrodo, verkė. Tarp perkančių žmonių įmanoma likti nepastebėtai, juk be prekių jiems niekas nerūpi, jie nežiūri vieni į kitus. Beveik įtikėjusi, kad yra nematoma, ji vis suko ratus po salę ir ašarojo“ (p. 151). Ir, žinoma, įvertinau religinį matmenį, intuityviai oponuojantį konsumerizmui; iš jo nesunku šaipytis jaunesniems, bet galbūt tai kartos atpažįstamumo ženklas. Nors Elžbieta Banytė parašė įdomią recenziją („Išganymo moteriškumas ar moteriškumo išganymas?“, „Metai“, Nr. 5–6), nesutinku su kai kuriomis įžvalgomis. „Ada rašo daktaro disertaciją, taigi yra išsilavinusi moteris. Net mano sąmonėje, nors rašau tik vaikišką kursinį darbelį, kartais blyksteli citatų, nuorodų, literatūrinių aliuzijų. Išsilavinimas formuoja žmogų. Tai, ko išmokstame, neišvengiamai tampa mūsų tapatybės dalimi, apie tai rašė dar George’as Steineris. O ko išmoko Ada? Rimvydo Šilbajorio pavardę, daugiau, kaip atrodo, nieko.“ Romanas neapsunkina idėjų analize, tai nėra intelektualinis romanas. Tačiau jis gan kondensuotai vaizduoja doktorantės jausenas: paties rašymo metu galva būna buka, ligi komizmo nesiorientuoji buityje, gali patirti neadekvačias emocijas. Bijau, kad tai ne mano vienos empirika. Pažįstamos doktorantės, kurios apie savo intelektualinį gyvenimą reguliariai raportuoja feisbukui, lyg ir nepasižymi išskirtiniu idėjų pasauliu. Ten nei diskutuojama apie Derrida teiginius, nei kuriami nauji konstruktai, tiesiog eksponuojamas atraktyvusis asmens rakursas. Ir tai turbūt natūralu, nes romano ir disertacijos (taip pat – ego ir superego) ribos, laimei, dar egzistuoja. Recenzentė lyg priekaištauja autorei, esą jos „visiškai neįmanoma pagrindinė veikėja“ (su kuria tapatinuosi ir teigiu, kad toks charakteris įmanomas) patvirtina visuomenėje sklandančius filologės stereotipus. Visai nenorėčiau, kad kitokios filologės stereotipą įtvirtintų kokia nors jauna-žavi-veikli arba robotė-semiotikė.
Kaip žinoma, romanas nepakliuvo į „kūrybiškiausių“ knygų dvyliktuką, nors retas rašytojas geba taip organiškai lipdyti gyvenamojo pasaulio vaizdą. Nenuostabu, svarstymuose tikriausiai kalbėta apie serialo intrigą, nepakankamai rafinuotas sekso scenas ir kitas moralines blogybes. LLTI sąrašas visada būna keistokas. Rimantas Kmita „Kultūrpolyje“ (http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/2980/lang /1/nID/10194) pagaliau pakomentavo tų rinkimų idėją: „Bet man toks sąrašas yra laukas po derybų mūšio. Mūšyje gyvi lieka nebūtinai stipriausi, patriotiškiausi, po mūšio lieka ir laimės kūdikiai, ir blefuotojai, ir tinkamu metu sulaukę pagalbos.“ Gali būti, kad jeigu kūrinio vertybinė sistema nesutampa su vertintojo, knyga automatiškai atmetama kaip „neverta“. Smalsu tik: ar remiantis asmeniniu moralės, priverstinai ištekintos už rafinuotumo, supratimu (ir jeigu tai nebūtų klasika) šiandien į kokius nors sąrašus kas nors išrinktų Vienažindį? Strazdą? Kone neliečiamuoju tapusį Maironį? Vis labiau atrodo, kad ir norma, ir moralė tėra tik vardai, nebeturintys nieko bendra su savo pačių signifikatais, tačiau naudojami kaip kardai ir skydai.