Bal­ti pra­bė­gu­sios pie­vos dan­tys

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Žiū­rė­da­ma į dan­gų, gal­vo­ju: „Bal­ti pra­ėju­sios va­sa­ros de­be­sys“ – to­bu­las An­ta­no Ra­mo­no kny­gos pa­va­di­ni­mas. Ne­ba­na­lus, la­kus, vi­sam lai­kui įsi­me­na­mas. Kai bir­že­lio pa­bai­goj pro au­to­mo­bi­lio lan­gą dai­riau­si po lau­kus, šie­nas bu­vo su­pre­suo­tas į to­kius bal­tus ri­ti­nius, ku­rie at­ro­dė it žo­lės dan­tys. Žo­lės pik­se­liai ba­dė akis tar­si Seu­rat pa­veiks­le. To­dėl pa­va­di­ni­mą mo­di­fi­kuo­ju pa­gal sa­ve – bal­ti pra­bė­gu­sios pie­vos dan­tys.

Va­sa­ra pra­si­dė­jo „Kul­tū­ros nak­ti­mi“, o bai­gia­si – Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­liu. Kon­tras­tin­go­ji Dai­lės aka­de­mi­ja – se­no­jo vie­nuo­ly­no pa­sta­tas ir nau­ja­sis „Ti­ta­ni­kas“ – vie­nas iš tų re­tų at­ve­jų, kai se­no­sios mo­kyk­los ta­py­to­jai ir di­zai­ne­riai kon­cep­tu­a­lis­tai pri­vers­ti drau­gau­ti kaip jau­ni vy­nai ir se­nos sta­ti­nės. „Kul­tū­ros nak­tį“ ga­lu­ti­nai su­ga­di­no Ge­di­mi­no pro­spek­tas: kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį – tie bjau­rūs ga­riū­ni­niai kios­kai; na, ar ne­įma­no­ma su­ras­ti tur­ga­vie­tei ki­tos vie­tos? Ka­ziu­kas – kar­tą per me­tus, ir už­teks. Dar ga­li bū­ti žo­ly­nų tur­gus toj gat­vėj (nors ge­riau – aikš­tė­se). „Kul­tū­ros nak­ty­je“ jau­ni­mas de­konst­ra­vo Ku­dir­ką (ir, feis­bu­ke lyg te­ko re­gėt, Mai­ro­nį), o grį­žu­si į pro­vin­ci­ją tarp sa­vo se­nų vai­kiš­kų kny­ge­lių ra­dau Ja­no­nio ei­lė­raš­čius. Per­skai­čiau nau­jai – kaip kai­rį­jį po­etą. At­ėjo ra­jo­no laik­raš­tis su šiukš­lių iš­ve­ži­mo gra­fi­ku kiek­vie­no­je gat­vė­je – ra­dau Ja­no­nio, Cvir­kos, ki­tų iš­ki­lių ta­ry­bi­nių ra­šy­to­jų gat­ves. Be to, Ta­ry­bų, Mi­čiu­ri­no, Dar­vi­no ir pa­na­šias. Tik radikaliausios (Keturių Komunarų, Kom­jaunimo) vajaus metu pakeistos kunigaikščių vardais, aiš­kiai turbūt net nesuvokiant kodėl. Kai ku­rie mies­te­liai gy­ve­na taip už­si­kon­ser­va­vę, kad juo­se be­veik bū­tų ga­li­ma įreng­ti Grū­to par­ko fi­lia­lus. Pa­si­tel­ku­si Mir­ceą Elia­dę, dar kar­tą per­mąs­čiau pa­min­klų reikš­mę šioms ma­žoms pik­to­koms sa­loms, ma­no aky­se ji ir li­ko, de­ja, iliust­ra­ty­vi. O pas­kui pra­si­dė­jo ny­ki fut­bo­lo me­di­ta­ci­ja, net te­ko mes­ti žiū­rė­jus lie­tu­viš­ką te­le­vi­zi­ją (tam rei­kė­jo va­lios, nes juk vi­sa­da sma­gu ma­ty­ti sil­pnes­nį). Ėmiau klau­sy­tis dau­giau „Kla­si­kos“, bet mu­zi­ka, pa­aug­lys­tė­je at­ro­džiu­si to­kia ar­ti­ma (pvz., Be­et­ho­ve­nas), šian­dien jau per daug pa­te­tiš­ka, la­biau kas nors iš XVI a., gal mo­te­tai. Kaip sa­ko pa­žįs­ta­ma kom­po­zi­to­rė: „Ar­gi aš no­rė­čiau na­muo­se lai­ky­ti Be­et­ho­ve­no CD?“

Skai­čiau „Laiš­kus So­fi­jai“ (pa­ren­gė Vy­tau­tas Land­sber­gis, „Bal­tos lan­kos“, 2011). Pir­kau ne­pa­ten­kin­ta, kad nau­jas lei­di­mas – su at­si­mi­ni­mų in­tar­pais (ati­tin­ka­ma ir kai­na). Kai pas­ku­ti­nį­kart skai­čiau šeš­to­je kla­sė­je, bu­vo vien laiš­kai So­fi­jai ir tiek. Ta­čiau ir nau­ją­jį lei­di­mą per­skai­čiau kaip įdo­miau­sią ro­ma­ną. Kai ku­rios laiš­kų vie­tos iš­im­tos, vei­kiau­siai eti­niais su­me­ti­mais. Vis dėl­to no­rė­tų­si, kad ka­da nors jie bū­tų pil­ni, kad ir kas to­kio (alo­giš­ko, amo­ra­laus?..) juo­se pa­ra­šy­ta. Iš Liud­vi­kos Po­ciū­nie­nės lai­dos „Čiur­lio­nio ko­das“ (pui­kų cik­lą ga­di­na žo­dis „ko­das“ – aliu­zi­ja į po­pna­ra­ty­vą) ži­no­jau, kad So­fi­ja sa­vo ko­res­pon­den­ci­ją yra su­nai­ki­nusi. Ne­ga­li ne­si­ža­vė­ti tuo, kas iš­li­ko, tar­kim, jau­nos žmo­nos lai­ky­se­na, vy­rui su­sir­gus: „Už tuos pa­veiks­lus, ku­rie at­eis iš Pet[er­bur­go], pa­sta­ty­kit la­bai aukš­tas kai­nas – dėl to, kad ne­no­riu par­duo­ti, nors ska­ti­kas ir la­bai rei­ka­lin­gas. Aš ir tie­sos ne­tu­riu taš­ky­ti už men­kus nie­kus – pas­kui ir pirš­tus griauž­da­mas ne­su­rink­si. O tai yra vei­ka­lai at­ei­ties – jei­gu ne pas mus, tai Eu­ro­pos cen­truo­se“ (p. 412). Su­ži­no­jau, ko­kios reikš­mės M. K. Č. ta­py­bos for­moms ma­no­mai tu­rė­jo Šv. Kot­ry­nos baž­ny­čios si­lu­e­tas (p. 107). Kad tau­tos men­ta­li­te­te be­veik nie­kas ne­pa­si­kei­tė, ma­ty­ti ir iš Čiur­lio­nio laiš­kų (bro­liui Po­vi­lui): „Ap­skri­tai imant, san­ty­kiai su bro­liais lie­tu­viais la­bai sun­kūs, drau­ge dirb­ti vi­suo­me­nės la­bui be­veik ne­įma­no­ma. Kiek­vie­nas, nors kvai­las, jau­čia­si gud­rus, o į pa­žan­gius žmo­nes, ku­rie tik­rai ką nors ga­li pa­da­ry­ti, žiū­ri­ma įta­riai ir ne­pa­lan­kiai. Ir tai ne tiek iš pik­tos va­lios, kiek dėl sto­kos iš­si­la­vi­ni­mo ir su­pra­ti­mo“ (p. 342). Epis­to­li­niai pa­šne­ke­siai su bro­liu pri­mi­nė van Gog­ho laiš­kus bro­liui Teo.

Ma­lo­nus ir ne­ti­kė­tas re­zo­nan­sas: rugp­jū­čio–rug­sė­jo „Me­tuo­se“ pub­li­kuo­ja­mas Ar­vy­do Juo­zai­čio ke­tu­rių veiks­mų pje­sės „Čiur­lio­nis. Juo­do­ji sau­lė“ pro­lo­gas ir pir­ma­sis veiks­mas. Ta­sai veiks­mas ru­tu­lio­ja­si Pus­tel­nin­ko sa­na­to­ri­jo­je, kur ge­ni­jus lei­do pas­ku­ti­nes sa­vo die­nas. Au­to­riaus su­ma­ny­mu, in­tar­puo­se skam­ba po­pu­lis­ti­nė (bai­siai ži­no­ma, uti­li­zuo­ta į mo­bi­lių­jų skam­bu­čius) kla­si­ki­nė mu­zi­ka, psi­chiat­ras vai­di­na ar­che­ti­pi­nį ink­vi­zi­to­rių. Juo­zai­čio at­vi­ru­mą vis­kam ger­biu, ta­čiau man, pri­va­čiai be­prot­na­mių de­tek­ty­vei, jo vaiz­duo­ja­ma įstai­ga pa­si­ro­dė per­dėm (ir net vul­ga­riai) ro­man­ti­zuo­ta, hie­rar­chi­zuo­ta, rep­re­sy­vi. Nors per­skai­čiau su įdo­mu­mu, ti­kiu, kad ga­li bū­ti pa­sta­ty­ta.

Karš­tą va­sa­ros die­ną pra­ri­jau Lau­ros Sin­ti­jos Čer­niaus­kai­tės „Me­daus mė­ne­sį“, ku­rio ne­spė­jau per­skai­ty­ti prieš Ka­lė­das. Ypač tiks­li pa­si­ro­dė pir­ki­mo psi­cho­lo­gi­ja ir pre­ky­bos cen­tro ap­ra­šymas (iš in­ter­je­rų lyg at­pa­ži­nau „Pa­no­ra­mą“): „Ji vaikš­čio­jo tarp len­ty­nų ir, at­ro­do, ver­kė. Tarp per­kan­čių žmo­nių įma­no­ma lik­ti ne­pa­ste­bė­tai, juk be pre­kių jiems nie­kas ne­rū­pi, jie ne­žiū­ri vie­ni į ki­tus. Be­veik įti­kė­ju­si, kad yra ne­ma­to­ma, ji vis su­ko ra­tus po sa­lę ir aša­ro­jo“ (p. 151). Ir, ži­no­ma, įver­ti­nau re­li­gi­nį mat­me­nį, in­tui­ty­viai opo­nuo­jan­tį kon­su­me­riz­mui; iš jo ne­sun­ku šai­py­tis jau­nes­niems, bet gal­būt tai kar­tos at­pa­žįs­ta­mu­mo žen­klas. Nors Elž­bie­ta Ba­ny­tė pa­ra­šė įdo­mią re­cen­zi­ją („Iš­ga­ny­mo mo­te­riš­ku­mas ar mo­te­riš­ku­mo iš­ga­ny­mas?“, „Me­tai“, Nr. 5–6), ne­su­tin­ku su kai ku­rio­mis įžval­go­mis. „Ada ra­šo dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją, tai­gi yra iš­si­la­vi­nu­si mo­te­ris. Net ma­no są­mo­nė­je, nors ra­šau tik vai­kiš­ką kur­si­nį dar­be­lį, kar­tais blyks­te­li ci­ta­tų, nuo­ro­dų, li­te­ra­tū­ri­nių aliu­zi­jų. Iš­si­la­vi­ni­mas for­muo­ja žmo­gų. Tai, ko iš­moks­ta­me, ne­iš­ven­gia­mai tam­pa mū­sų ta­pa­ty­bės da­li­mi, apie tai ra­šė dar Ge­or­ge’as Stei­ne­ris. O ko iš­mo­ko Ada? Rim­vy­do Šil­ba­jo­rio pa­var­dę, dau­giau, kaip at­ro­do, nie­ko.“ Ro­ma­nas ne­ap­sun­ki­na idė­jų ana­li­ze, tai nė­ra in­te­lek­tu­a­li­nis ro­ma­nas. Ta­čiau jis gan kon­den­suo­tai vaiz­duo­ja dok­to­ran­tės jau­se­nas: pa­ties ra­šy­mo me­tu gal­va bū­na bu­ka, li­gi ko­miz­mo ne­sio­rien­tuo­ji bui­ty­je, ga­li pa­tir­ti ne­adek­va­čias emo­ci­jas. Bi­jau, kad tai ne ma­no vie­nos em­pi­ri­ka. Pa­žįs­ta­mos dok­to­ran­tės, ku­rios apie sa­vo in­te­lek­tu­a­li­nį gy­ve­ni­mą re­gu­lia­riai ra­por­tuo­ja feis­bu­kui, lyg ir ne­pa­si­žy­mi iš­skir­ti­niu idė­jų pa­sau­liu. Ten nei dis­ku­tuo­ja­ma apie Der­ri­da teiginius, nei ku­ria­mi nau­ji kon­struk­tai, tie­siog eks­po­nuo­ja­mas at­rak­ty­vu­sis as­mens ra­kur­sas. Ir tai tur­būt na­tū­ra­lu, nes ro­ma­no ir di­ser­ta­ci­jos (taip pat – ego ir su­pe­re­go) ri­bos, lai­mei, dar eg­zis­tuo­ja. Re­cen­zen­tė lyg prie­kaiš­tau­ja au­to­rei, esą jos „vi­siš­kai ne­įma­no­ma pa­grin­di­nė vei­kė­ja“ (su ku­ria ta­pa­ti­nuo­si ir tei­giu, kad toks cha­rak­te­ris įma­no­mas) pa­tvir­ti­na vi­suo­me­nė­je sklan­dan­čius fi­lo­lo­gės ste­re­o­ti­pus. Vi­sai ne­no­rė­čiau, kad ki­to­kios fi­lo­lo­gės ste­re­o­ti­pą įtvir­tin­tų ko­kia nors jau­na-ža­vi-veik­li ar­ba ro­bo­tė-se­mio­ti­kė.

Kaip ži­noma, ro­ma­nas ne­pa­kliu­vo į „kū­ry­biš­kiau­sių“ kny­gų dvy­lik­tu­ką, nors re­tas ra­šy­to­jas ge­ba taip or­ga­niš­kai lip­dy­ti gy­ve­na­mo­jo pa­sau­lio vaiz­dą. Ne­nuos­ta­bu, svars­ty­muo­se tik­riau­siai kal­bė­ta apie se­ria­lo in­tri­gą, ne­pa­kan­ka­mai ra­fi­nuo­tas sek­so sce­nas ir ki­tas mo­ra­li­nes blo­gy­bes. LLTI są­ra­šas vi­sa­da bū­na keis­to­kas. Ri­man­tas Kmi­ta „Kul­tūr­po­ly­je“ (http://www.kul­tur­po­lis.lt/main.php/id/2980/lang /1/nID/10194) pa­ga­liau pa­ko­men­ta­vo tų rin­ki­mų idė­ją: „Bet man toks są­ra­šas yra lau­kas po de­ry­bų mū­šio. Mū­šy­je gy­vi lie­ka ne­bū­ti­nai stip­riau­si, pa­trio­tiš­kiau­si, po mū­šio lie­ka ir lai­mės kū­di­kiai, ir ble­fuo­to­jai, ir tin­ka­mu me­tu su­lau­kę pa­gal­bos.“ Ga­li bū­ti, kad jei­gu kū­ri­nio ver­ty­bi­nė sis­te­ma ne­su­tam­pa su ver­tin­to­jo, kny­ga au­to­ma­tiš­kai at­me­ta­ma kaip „ne­ver­ta“. Smal­su tik: ar re­mian­tis as­me­ni­niu moralės, pri­vers­ti­nai ištekintos už rafinuotumo, su­pra­ti­mu (ir jei­gu tai ne­bū­tų kla­si­ka) šian­dien į ko­kius nors są­ra­šus kas nors iš­rink­tų Vie­na­žin­dį? Straz­dą? Ko­ne ne­lie­čia­muo­ju ta­pu­sį Mai­ro­nį? Vis labiau atrodo, kad ir norma, ir mo­ralė tėra tik var­dai, nebeturintys nieko bendra su savo pa­čių sig­ni­fi­ka­tais, tačiau naudojami kaip kardai ir skydai.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.