ANONIMAS. Eilės

pranešimas po signalo

kai aš bandžiau tau prisiskambinti
mano mažasis brolis
virtuvėje padegė užuolaidas
ir mūsų butas kaipmat išlėkė į orą

dėl kažkokių dujų nuotėkio
kaip paaiškino gaisrininkai

bet tai padėjo man
rasti tiesą

įsiklausykite
ji skamba maždaug taip

dangus pasiduos
tik tada kai
mums pavyks jį apspjauti

kaip aš beveik išsiaiškinau, kodėl gimiau su širdies yda

kai viešėjau Brukline
priešais mane gyveno mergaitė
ne daugiau kaip dvylikos metų
o jos motina keliskart sėdėjo
už visuotinių riaušių organizavimą

popietę
man renkant giles ir besigėrint saulėlydžiu
mergaitė priėjo prie manęs
ištiesė savo baltutę ranką
padavė mažas žirklutes
ir paprašė nukirpti
ryškiai lakuotą nagą

ką gi, pamaniau, kodėl ne
tai tik nagas

iš ryto
pas mane atsibeldė jos motina
drauge su kokia dešimčia ginkluotų valkatų
išvadino mane raganium, vaikų išnaudotoju
sujaukė butą
o išeidama dar pridūrė
kad aš totaliai parėjęs

žinot tas įvykis mane sukrėtė
pastūmėjo nusižudyti
bet ant tilto sutikau
tokį blondiną berniuką
baisiai panašų
į kokį užsimaskavusį angelą
jis man tarė: „kvaily, kad ir ką čia sugalvojai,
nieko nebus.
anam pasauliui nereikalingi tokie
padugnės.
būsi pasiųstas atgal. tik šįkart atsineši
dar ir įgimtą astmą, nes vanduo čia ledinis.“

pretenzija

prisistatydamas
pasakiau jai kad mėgstu miegoti
prie sienos

retai skalbiu kojines
ir auginu šunį

kad išmušus sunkiai valandai
(tikriausiai iš ryto, prieš aušrą)
būčiau tikras, jog
prie mano lovos kvėpuoja kažkas
ką galiu
paglostyti
tiesiog šiaip sau
ištiesęs ranką
be priežasties
ir be tinkamo laiko
tik todėl kad taip noriu

kaip viskas atrodo, kai tau 17

jūs verčiate mane
mąstyti ir interpretuoti
grožėtis ir mėgautis
kramtyti ir išspjauti

jūs verčiate mane
siekti pergalės
skaičiuoti laiką
deklamuoti eilėraščius

jūs verčiate mane
sekti kieno nors pėdom
nors visos jos veda ten pat
į niūrią tamsą

tačiau nematote
koks mėnulis

koks mėnulis
visada
atsukęs į mus
savo šviesiąją pusę

nieko nėra neįmanomo,
mes tik kartais nerandame tinkamo būdo

visą vasarą skynęs apelsinus
namo grįžau
žinodamas apie juos viską
ką apskritai galima žinoti
apie apelsinus

net mano sapnuose
kurie iki šiol buvo sveikiausia
ką turėjau
net juose
gatvės pasidengė apelsinų žievelėmis
kaip pasidengia sniegu
Kalėdų rytą
ir mano suprojektuotų
dangoraižių liftuose
iš kažkur nuolat rasdavosi
pilnos pintinės tų bjaurybių

mano moterų panagės
tapo šlykščiai oranžinės

neįstengiau net valgyti
maistas atrodė rūgštus ir su plėvele

atsiribok, – man patarė daktaras, –
atsiribok nuo visko kas įprasta
ir atsipalaiduok pagaliau
nebūk toks susikaustęs

išėjęs iš kabineto
vis mąsčiau
kaip po velnių
šitas apelsinų sultis
paversti vynu

aš pavargau norėti

kad saulė nustotų karščiuotis
kad kiekvienas daiktas turėtų nepaprastą savo istoriją
kad kas nors atsiųstų man atviruką
ir galbūt šiek tiek pinigų
kad ant mano palangės nutūptų baltas balandis
kad laimėčiau lažybas
kad viskis bare nebūtų išsivadėjęs
kad draugai dėl manęs aukotųsi
kad vanduo iš čiaupo nedvoktų
o ledai neištirptų kol grįšiu iš parduotuvės
kad Žemė persidėliotų ir Škotija būtų arčiau
kad mano plaukai greičiau augtų o veidas nebūtų sudirgęs
kad traukinys neišvažiuotų be manęs
kad ateitų žiema
kad kaimyno kurtas nustotų plėšytis kaskart mane pamatęs
kad žvilgsniai turėtų prasmę
kad amžinai likčiau jaunas
kad gyvenimas nustotų iš manęs tyčiotis
o žmonės skaitantys mano poeziją manimi žavėtųsi

kad šeštadienio vakarą
ant galinės mazdos sėdynės
įvyko stebuklas
tai ir reiškia tik tiek

šeštadienio vakarą ant galinės sėdynės įvyko stebuklas

todėl malonėkite
išsidistiliuoti vaizduotę