Sap­nuo­ti Vil­nių drau­džia­ma

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Sek­ma­die­nio ry­tą kel­tis pu­sę še­šių – ne­be­ti­kė­jau, kad ka­da gy­ve­ni­me sa­vo no­ru at­lik­siu to­kią be­pro­ty­bę. Ir vis­kas dėl me­no, dva­sios pe­no, kaip kaž­ka­da per „Dvi­ra­čio ži­nias“ pa­reiš­kė kul­tū­ros mi­nist­rą įkū­ni­jan­tis per­so­na­žas, vie­toj pie­tų per gar­sia­kal­bį mi­nis­te­ri­jos kler­kams skai­tan­tis Braz­džio­nį. Je­ru­za­lės skulp­tū­rų so­de 7:30 ry­to bu­vo at­lie­ka­mas me­ni­nin­kės Asli Cavusoglu (iš Stam­bu­lo) per­for­man­sas „In­cu­ba­tio“. Idė­ja pa­pras­ta: trie­na­lės he­ro­jus Min­dau­gas, pri­sis­kai­tęs Mi­lo­ra­do Pa­vićiaus „Cha­za­rų žo­dy­no“, už­mie­ga Je­ru­za­lės so­do dirb­tu­vė­lė­je. Ry­te su­si­ren­ka per­for­man­so ste­bė­to­jai, Min­dau­gas pa­pa­sa­ko­ja, ką sap­na­vęs, kom­pe­ten­tin­ga aiš­kin­to­ja ir pub­li­ka ban­do in­ter­pre­tuo­ti (ne be „Cha­za­rų žo­dy­nų“, iš­trauk­tų iš po pa­gal­vių), se­kant Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se prak­ti­kuo­ja­mu „is­ti­ha­re“ ri­tu­a­lu.

Autorės nuotrauka

Vis­kas klo­jo­si kiek ki­taip: ha­ma­ke pra­lei­dęs be­veik be­mie­gę nak­tį ak­to­rius (tik­ras var­das lyg Darius, bet vai­di­no Min­dau­gą) la­bai sten­gė­si, o bū­tų iš­ėję ge­riau, jei­gu jis kaip tik bū­tų ne­si­sten­gęs. Juk labiausiai pasiseka tiems psi­cho­a­na­li­ti­kų pa­cien­tams, ku­rie sa­vo sap­nų ne­ra­cio­na­li­zuo­ja. Jį puo­lė nak­ti­niai dru­giai, liau­dy­je kaž­ko­dėl va­di­na­mi „žy­do dū­šia“. Pa­ty­ręs spau­di­mą sap­nuo­ti daug­maž na­ra­ty­vius sap­nus, sap­na­vo la­bai sun­kiai. Su­gau­ti du jam vis dėl­to pa­vy­ko; vie­ną net­gi la­bai ge­rą, apie ping­vi­nus. (Prieš ke­le­rius me­tus ži­niask­lai­do­je bu­vo iš­pli­tęs apy­kvai­lis juo­kin­gas teks­tas, kad dva­sin­giau­sias iš vi­sų pa­da­rų esąs ping­vi­nas, ir su­mon­tuo­ta nuo­trau­ka, ku­rio­je ping­vi­nai šliau­žia pro ke­lio žen­klą, skel­bian­tį Vil­niaus mies­to pra­džią. Bet čia šiaip, as­me­ni­nė aso­cia­ci­ja.) Tie­sa, kaž­kas bu­vo pa­ta­ręs jam tų sap­nų „pa­si­ruoš­ti“ iš anks­čiau, ta­čiau ak­to­rius dir­bo są­ži­nin­gai, tei­gė nie­ko ty­čia ne­su­fan­ta­za­vęs. Dar pa­pa­sa­ko­jo apie vai­kys­tė­je skęs­tant pa­tir­tą mir­ties iš­gy­ve­ni­mą, ku­ris tar­si iš­ni­ro būd­rau­jant nak­tį (tar­pas tarp ne­mie­go ir mie­go pa­na­šus kaip tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties). Re­li­gi­jo­ty­ri­nin­kė A. K. P., rem­da­ma­si sa­vo re­li­gi­jų iš­ma­ny­mu, aiš­ki­ni­mui pa­si­tel­kė žy­dų pa­sa­ką. Mat idė­ja pa­ra­šy­ti „Cha­za­rų žo­dy­ną“ ser­bų ra­šy­to­jui Mi­lo­ra­dui Pa­vićiui ki­lo iš­gir­dus sklan­dan­tį gan­dą, kad cha­za­rų cha­nas bu­vo pa­kvie­tęs tri­jų skir­tin­gų re­li­gi­jų sap­nų aiš­kin­to­jus ir pa­ža­dė­jęs at­vers­ti vi­są sa­vo gen­tį į re­li­gi­ją to, ku­rio aiš­ki­ni­mas jį la­biau­siai įti­kins. Nie­kas ne­ži­no, kuo ši is­to­ri­ja bai­gė­si, nes gen­tis iš­ny­ko. Aiš­ki­ni­mo pa­sa­kos pras­mė me­ta­fi­zi­nė: žmo­gus, ne­tu­rin­tis ga­lios nu­si­dė­ti, ne­ver­tas ir gy­ven­ti (tu­rint gal­vo­je, kad in­ter­pre­ta­ci­ja vy­ko po obe­li­mi, sap­nų gau­dy­to­jai šia ver­si­ja pa­ti­kė­jo). Taip pat kal­bė­ta apie tai, kad de­mo­nai yra trans­gre­si­jos (nuo­dė­mės) meist­rai, šei­mi­nin­kai ir vieš­pa­čiai; jie tar­si ir val­do tuos tar­pe­lius tarp būd­ra­vi­mo ir mie­go, gy­vy­bės ir mir­ties. Pats Liu­ci­fe­ris, iš­ver­tus iš heb­ra­jų kal­bos, reiš­kia „auš­ros sū­nus“ (Auš­ra – Min­dau­go sap­no aiš­kin­to­jos var­das). Aiš­ku, ge­riau, kai de­miur­gai ir de­mo­nai bent jau su­si­ta­ria, prieš pa­tek­da­mi į her­me­neu­ti­nį ra­tą. Vi­sus pra­links­mi­no pa­sa­ko­ji­mas apie re­a­lų mon­go­lų tau­ty­bės as­me­nį, pri­sis­ta­tan­tį me­ni­nin­ku, at­ke­lia­vu­sį į ŠMC skai­tyk­lą su pa­ro­dos pa­siū­ly­mu – jis jau yra bu­vęs su­sap­nuo­tas prieš ke­le­rius me­tus. Ak­to­rių Min­dau­gą (čia re­a­lia­me gy­ve­ni­me, ne sap­ne) prieš ke­lias die­nas jis bu­vo nu­tvė­ręs kaž­ką ra­ši­nė­jant ant ŠMC sie­nos ir ban­dė per­auk­lė­ti.

Trie­na­lės pa­ra­dok­sas tur­būt bū­tų tas, kad sap­nuo­ja pa­ga­liau ne­be Ge­di­mi­nas, o Min­dau­gas. Vil­niu­je, mies­te, įkur­ta­me iš sap­no, Je­ru­za­lės (!) so­de. Prieš ge­rą de­šimt­me­tį Keis­tuo­lių te­at­re bu­vo ro­do­mas spek­tak­lis pa­va­di­ni­mu „Tai­syk­lė Nr. 1, ar­ba Sap­nuo­ti Vil­nių drau­džia­ma“. Taip no­rė­jo­si, kad tą pa­va­di­ni­mą li­te­ra­tai už­si­ra­šy­tų na­muo­se ant sie­nos. Kaž­kur esu mi­nė­ju­si, kad sap­nas (kaip vaiz­di­nys, žo­dis, prie­mo­nė) li­te­ra­tū­ro­je jau mir­ti­nai ma­ne yra už­ka­lęs ir nuo jo iš­si­vys­čiu­si aler­gi­ja. Pas­kui feis­bu­ke pa­ra­šiau, kad klau­sau­si G. Pus­ku­ni­gio „Sap­nų pu­sia­sa­lio“. Iro­ni­zuo­da­mas pa­klau­sė J. Ke­le­ras (pats sap­no vaiz­di­nio mė­gė­jas), ar ne­er­zi­na pa­va­di­ni­me žo­dis „sap­nai“. At­sa­kiau, kad ne, CD pa­va­di­ni­mams esu at­lai­di, krei­piu dė­me­sį tik į mu­zi­ką. Per­for­man­sams taip pat: čia apie sap­nus tik kal­bėt ir kal­bėt, ana­li­zuot ir ana­li­zuot. Juk sap­nas – tai tur­būt pir­miau­siai vaiz­das (nors ne­ži­nau, kaip sap­nuo­ja ak­lie­ji). Anks­ty­vas ry­tas ta­me skulp­tū­rų par­ke, ku­ria­me nie­kad prieš tai ne­su bu­vu­si, nors, kal­ba­ma, jis eg­zis­tuo­ja nuo šeš­to­jo ar sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio (su V. Vil­džiū­no „Bar­bo­ra“, V. Ur­ba­na­vi­čiaus „Vamz­džių žie­du“, daug M. Na­va­ko skul­ptū­rų), pri­mi­nė ja­po­niš­ką so­dą, ku­rį esu kar­tą ma­čiu­si Šve­di­jo­je. Vis la­biau ver­ti­nu už­sie­nie­čių dai­li­nin­kų drau­gi­ją – jie to­kie easy going, po­li­tiš­kai ko­rek­tiš­ki, ne­su­krės­ti eg­zis­ten­ci­nio dre­bu­lio; ša­lia jų jau­tie­si sau­giai, ben­dri pus­ry­čiai ant žo­lės at­ro­do įma­no­my­bė. Ir su­si­rink­ti į per­for­man­są auš­ros, o ne sau­lė­ly­džio me­tu jiems, at­ro­do, ne vi­sai taip pat sun­ku, kaip pe­lė­dai trans­for­muo­tis į vy­tu­rį.