Re­nė De­kar­to vai­kys­tė

JURGIS VININGAS

Ma­ža­sis De­kar­tas dar ne­pra­dė­jęs kal­bė­ti pa­ro­dė stip­rią aist­rą uni­ver­sa­lia­jam pa­ži­ni­mui: štai, pa­vyz­džiui, bū­da­mas sep­ty­nių mė­ne­sių to­bu­lai įval­dė ono­ma­to­pė­jos me­ną, ir apy­lin­kės me­džio­to­jai sa­vait­ga­liais ėmė rink­tis De­kar­tų na­muo­se mo­ky­tis tech­ni­kos pa­slap­čių iš ge­nia­lio­jo kū­di­kio. Grei­tai ma­ža­sis fi­lo­so­fas pats iš­mo­ko ga­min­tis pie­no mi­ši­nu­kus, dai­nuo­ti sau lop­ši­nes ir pa­si­keis­ti vys­tyk­lus. Bū­da­mas tre­jų, Re­nė už­si­plies­kė įro­dy­ti, kad te­le­vi­zo­riaus žmo­nės ne­tu­ri jaus­mų ir yra ro­bo­tai, pa­na­šūs į dai­nuo­jan­čias skulp­tū­ras Sen Žer­me­no par­ke; ber­niu­kas už­si­li­po ant pa­lan­gės ir pro at­da­rą lan­gą pa­lei­do lau­kan te­le­vi­zo­rių – šis, nu­kri­tęs ir iš­si­taš­kęs ant as­fal­to, teiš­sklei­dė ma­žy­tę ki­birkš­tį ir dus­liai su­šnypš­tė, tar­si pro­tes­tuo­da­mas. Jo­kio krau­jo, jo­kių ai­ma­nų. Q.E.D! – per­ga­lin­gai kon­sta­ta­vo vun­der­kin­das. Kad ir kaip bū­tų, in­tri­gų ne­trū­ko ne vien in­te­lek­tu­a­li­nia­me, bet ir že­miš­ka­ja­me De­kar­to gy­ve­ni­me.

Kar­tą fi­lo­so­fo mo­ti­na pie­tums iš­vi­rė bu­ro­kė­lių sriu­bos. Vai­kams įpu­sė­jus do­ro­ti sriu­bą, įžen­gė ap­si­mie­go­jęs tė­vas, ku­rio vai­kai ne­bu­vo ma­tę jau tris pa­ras ir ku­rį jie iš­vy­do tik ry­te, sto­vin­tį prie vi­ryk­lės ir kaž­ką mai­šan­tį ka­ti­le, iš bai­mės ne­įsteng­da­mi su juo pa­si­svei­kin­ti. Stai­ga jis įnir­šo kaip šir­šė ir ėmė rėk­ti ant žmo­nos: ką tu jiems čia še­ri, aš bu­vau iš­vi­ręs troš­ki­nio, tai ką, ma­no mais­tas jums per pra­stas, tai aš čia blo­giu­kas, ir, ati­da­ręs lan­gą, ėmė iš vai­kų pa­no­sių vie­ną po ki­tos rink­ti sriu­bos lėkš­tes ir svai­dy­ti į lau­ką. Taip, pro tą pa­tį lan­gą, pro ku­rį Re­nė iš­me­tė te­le­vi­zo­rių. Re­nė pir­ma­sis puo­lė į aša­ras, pa­ki­lo nuo kė­dės ir, pa­čiu­pęs nuo sek­ci­jos ra­šik­lį, ant sie­nos di­džiu­lė­mis rai­dė­mis už­ra­šė RNE.

Penk­to­je kla­sė­je De­kar­tas įsi­my­lė­jo mer­gai­tę iš 6a. Vie­ną penk­ta­die­nio va­ka­rą, iš­si­čius­ti­jęs ir pri­sik­ve­pi­nęs, jis nu­ė­jo į mo­kyk­los dis­ko­te­ką, vil­da­ma­sis te­nai su­tik­ti sa­vo mei­lę. Įžen­gęs į pir­mo aukš­to fo­jė, vir­tu­sią šo­kių aikš­te­le, jis ap­si­dai­rė ir at­si­sė­do ant suo­liu­ko, ne­to­li di­džė­jaus pul­to. Tuo­met jau­na­sis fi­lo­so­fas iš­vy­do ją, nu­ga­ra at­si­rė­mu­sią į ko­lo­ną, tar­si kaž­ko lau­kian­čią. Su­ti­kęs jos žvilgs­nį, De­kar­tas pa­siū­lė pri­sės­ti ša­lia. Jo nuo­sta­bai, mer­gai­tė su­ti­ko. Ta­čiau „ei­ti to­liau“ ne­iš­drį­so: mer­gai­tei prie jo pri­sig­lau­dus, jis ne­su­ge­bė­jo iš­tar­ti nė žo­džio. Taip ty­lė­da­mi abu pra­sė­dė­jo apie pen­kio­li­ka mi­nu­čių. Ga­liau­siai iš šo­kių aikš­te­lės glū­du­mos iš­ni­ro de­vin­to­kas, iš­tie­sė jai ran­ką ir, tar­si Ha­das Per­se­fo­nę, nu­si­tem­pė į įsi­links­mi­nu­sių pa­aug­lių sū­ku­rį. Ne­iš­ven­gia­mai at­ėjo tai, ko fi­lo­so­fas la­biau­siai bi­jo­jo: di­džė­jus pa­lei­do dai­ną lė­tam šo­kiui ir, su­skam­bus prie­dai­niui, De­kar­to my­li­mo­ji ir Ha­das ėmė lai­žy­tis. Tuo­met Re­nė pa­ju­to, kaip ger­klė­je au­ga gniu­žu­las, at­si­sto­jo ir su­si­ra­do po laip­tais gir­tau­jan­čius pa­aug­lius. Vie­nas jų pa­žvel­gė į su­gniuž­dy­tą ber­niu­ko vei­dą, pa­link­sė­jo gal­va ir iš­tie­sė jam bu­te­lį. De­kar­tas nu­ri­jo pen­kis di­de­lius gurkš­nius, pa­ju­to, kaip įšy­la jo kū­nas, ir ėmė šnibž­dė­ti: rne, rne, rne…

Fi­lo­so­fo biog­ra­fai ne­su­ta­ria, ka­da tiks­liai De­kar­tas ta­po Habs­bur­gų šni­pu.