Olimpinė kultūros estafetė
ŽYDRŪNAS DRUNGILAS
Apie sportą be kultūrinės idėjos buvo rašyta „Š. A.“ rugpjūčio 10 d. numeryje, o kaip atrodytų sportinis interesas kultūroje? Tokių asociacijų sukelia vienur ar kitur pasigirstančios kalbos, kad kultūra turi būti konkurencinga. Taip esą ji skleistųsi kur kas sveikesnėmis sąlygomis. Tada pradedi mąstyti apie sporto estafetę laisvosios rinkos ruože, kurioje bėga paliegę kultūrininkai su odinėmis terbelėmis ir vienas kitą iš paskutinių jėgų, dusdami stengiasi aplenkti. Na gerai, nėra jau tokie suvargę kultūros žmonės, kai kurie visai sveiki ir sotūs, bet norėdami išlikti jie turi vienas kitą suvalgyti, nustelbti, užplumpinti terbele. Neišsigalvoju. Neretai išgirstu sakant „jūsų konkurentai“, kai kalba pasisuka apie kurį nors kultūros leidinį. Tada pagalvoju: kodėl konkurentai? Dėl ko mes konkuruojame, dėl kokios idėjos, dėl kokio kąsnio ar – vartojant rinkodaros terminą – dėl kokio segmento? Mokytojų, inteligentų, menininkų? Kurie bus mūsų? Gerai, jūs imate istorijos mokytojus, mes – lituanistus, jūs orientuojatės į vidutinio amžiaus parodų lankytoją, mes – į jauną performansų gerbėją, jūs būkit spalvoti, mes būsime laikraštis. Stojame prie starto linijos, pasitaisome apsmukusius megztinius. Pirmyn. Gal kas duos medalį pasiekus finišą (Parnaso viršukalnę)?
Viename kultūros portale jaunieji filologai diskutuoja apie Kauno (ne tik) literatūros procesus, apie kritikos padėtį, išskirdami idėjų ir iniciatyvų trūkumą, diskusijų baimę, dėmesio stoką, senosios kartos diktatą, snobizmą ir uždaras grupeles. Didelė atsakomybė dėl to tenkanti kultūros leidiniams, kurie yra praradę savo vertę, neturintys idėjų, neatliekantys savo funkcijos, nes „ten dirba tiesiog siauras draugų ratas“. Kultūrinėje žiniasklaidoje daugiausia „tarpsta pensininkų kompanija, besidalijanti savo teritorijas ir įtakų zonas“. Diskusijos dalyviai teigia, kad redaktoriai „nejaučia tarpusavio konkurencingumo“, „neprisiima atsakomybės už savo leidinius“, nes „jie gauna normalų atlyginimą“, dėl to „nebėra žmogiškosios sąžinės“(?). Taigi vilties kultūros leidiniams daug nepalikta. Išeitį iš šios aklavietės greičiausiai siūlo šie nuskambėję diskusijos dalyvių žodžiai: „vadyba“, „konkurencingumas“, „privatus sektorius“, „strateginis mąstymas“. Girdžiu starto šūvį.
Tiesą pasakius, buvo netikėta sužinoti apie tarpstančias pensininkų kompanijas (redakcijos darbuotojų dėl visa ko paprašiau atsinešti gimimo liudijimus) ir siaurus draugų ratelius (gal tai vis dėlto mitas). Keista, kad taip sureikšminamas vienas ar kitas darbas, kad kultūrinei žiniasklaidai suteikiama ypatinga misija (kurios ji neatlieka), kad vaizduotę audrina „normalus atlyginimas“ (girdžiu Giedrės K. juoką). Pokyčiai regimi laisvosios rinkos su jos nematoma ranka pasaulyje, privačiame verslo, konkurencijos pasaulyje. Kitaip tariant, belieka uždaryti kromelius, išlaikomus iš mokesčių mokėtojų pinigų, ir sudaryti normalų verslo planą. Gal tokiu atveju konkurencingas sąlygas reikėtų taikyti visai kultūrai, menininkams, rašytojams? Tada tikriausiai atsirastų ir pradingusi žmogiškoji sąžinė?
Inercijos, žinoma, yra daug, tačiau grumdymosi pečiais taip pat nemažai, tad didesnė konkurencija dar labiau atskirtų, o tas teisingai įvardintas „kultūrinis autizmas“ niekur nepradingtų. Išeities diskusijos dalyviams geriausia būtų ieškoti nusileidus ant žemės, plečiant „siaurą draugų ratą“, „siūlant idėjas“ ir „prisiimant atsakomybę“. Bent jau sumažėtų priešų.
Kažkada viename vakarėlyje teko laužti rankas su poetais. Nepamenu, kas nugalėjo, tai ir nėra taip svarbu, bet tąkart supratau: turime labai stiprių poetų. Vieni stipresni už kitus. Tik vienų gal labiau išlavinta dešinė ranka, kitų – kairė. Žinau tik tiek, kad jei tą vakarą būčiau turėjęs asmeninį trenerį ir vadybininką – neabejotinai būčiau laimėjęs.