Olim­pi­nė kul­tū­ros es­ta­fe­tė

ŽYD­RŪ­NAS DRUN­GI­LAS

Apie spor­tą be kul­tū­ri­nės idė­jos bu­vo ra­šy­ta „Š. A.“ rugpjūčio 10 d. numeryje, o kaip at­ro­dy­tų spor­ti­nis in­te­re­sas kul­tū­ro­je? To­kių aso­cia­ci­jų su­ke­lia vie­nur ar ki­tur pa­si­girs­tan­čios kal­bos, kad kul­tū­ra tu­ri bū­ti kon­ku­ren­cin­ga. Taip esą ji skleis­tų­si kur kas svei­kes­nė­mis są­ly­go­mis. Ta­da pra­de­di mąs­ty­ti apie spor­to es­ta­fe­tę lais­vo­sios rin­kos ruo­že, ku­rio­je bė­ga pa­lie­gę kul­tū­ri­nin­kai su odi­nė­mis ter­be­lė­mis ir vie­nas ki­tą iš pas­ku­ti­nių jė­gų, dus­da­mi sten­gia­si ap­lenk­ti. Na ge­rai, nė­ra jau to­kie su­var­gę kul­tū­ros žmo­nės, kai ku­rie vi­sai svei­ki ir so­tūs, bet no­rė­da­mi iš­lik­ti jie tu­ri vie­nas ki­tą su­val­gy­ti, nu­stelb­ti, už­plumpin­ti ter­be­le. Ne­iš­si­gal­vo­ju. Ne­re­tai iš­girs­tu sa­kant „jū­sų kon­ku­ren­tai“, kai kal­ba pa­si­su­ka apie ku­rį nors kul­tū­ros lei­di­nį. Ta­da pa­gal­vo­ju: ko­dėl kon­ku­ren­tai? Dėl ko mes kon­ku­ruo­ja­me, dėl ko­kios idė­jos, dėl ko­kio kąs­nio ar – var­to­jant rinkodaros ter­mi­ną – dėl ko­kio seg­men­to? Mo­ky­to­jų, in­te­li­gen­tų, me­ni­nin­kų? Ku­rie bus mū­sų? Ge­rai, jūs ima­te is­to­ri­jos mo­ky­to­jus, mes – li­tu­a­nis­tus, jūs orien­tuo­ja­tės į vi­du­ti­nio am­žiaus pa­ro­dų lan­ky­to­ją, mes – į jau­ną per­for­man­sų ger­bė­ją, jūs bū­kit spal­vo­ti, mes bū­si­me laik­raš­tis. Sto­ja­me prie star­to li­ni­jos, pa­si­tai­so­me ap­smu­ku­sius megz­ti­nius. Pir­myn. Gal kas duos me­da­lį pa­sie­kus fi­ni­šą (Par­na­so vir­šu­kal­nę)?

Vie­na­me kul­tū­ros por­ta­le jau­nie­ji fi­lo­lo­gai dis­ku­tuo­ja apie Kau­no (ne tik) li­te­ra­tū­ros pro­ce­sus, apie kri­ti­kos pa­dė­tį, išskir­da­mi idė­jų ir ini­cia­ty­vų trū­ku­mą, dis­ku­si­jų bai­mę, dė­me­sio sto­ką, se­no­sios kar­tos dik­ta­tą, sno­biz­mą ir už­da­ras gru­pe­les. Di­de­lė at­sa­ko­my­bė dėl to ten­kan­ti kul­tū­ros lei­di­niams, ku­rie yra pra­ra­dę sa­vo ver­tę, ne­tu­rin­tys idė­jų, ne­at­lie­kan­tys sa­vo funk­ci­jos, nes „ten dir­ba tie­siog siau­ras drau­gų ra­tas“. Kul­tū­ri­nė­je ži­niask­lai­do­je dau­giau­sia „tarps­ta pen­si­nin­kų kom­pa­ni­ja, be­si­da­li­jan­ti sa­vo te­ri­to­ri­jas ir įta­kų zo­nas“. Dis­ku­si­jos da­ly­viai tei­gia, kad re­dak­to­riai „ne­jau­čia tar­pu­sa­vio kon­ku­ren­cin­gu­mo“, „ne­pri­si­i­ma at­sa­ko­my­bės už sa­vo lei­di­nius“, nes „jie gau­na nor­ma­lų at­ly­gi­ni­mą“, dėl to „ne­bė­ra žmo­giš­ko­sios są­ži­nės“(?). Tai­gi vilties kul­tū­ros lei­di­niams daug ne­pa­lik­ta. Iš­ei­tį iš šios ak­la­vie­tės grei­čiau­siai siū­lo šie nuskambėję dis­ku­si­jos da­ly­vių žo­džiai: „va­dy­ba“, „kon­ku­ren­cin­gu­mas“, „pri­va­tus sek­to­rius“, „stra­te­gi­nis mąs­ty­mas“. Gir­džiu star­to šū­vį.

Tie­są pa­sa­kius, bu­vo ne­ti­kė­ta su­ži­no­ti apie tarps­tan­čias pen­si­nin­kų kom­pa­ni­jas (re­dak­ci­jos dar­buo­to­jų dėl vi­sa ko pa­pra­šiau at­si­neš­ti gi­mi­mo liu­di­ji­mus) ir siau­rus drau­gų ra­te­lius (gal tai vis dėl­to mi­tas). Keis­ta, kad taip su­reikš­mi­na­mas vie­nas ar ki­tas dar­bas, kad kul­tū­ri­nei ži­niask­lai­dai su­tei­kia­ma ypa­tin­ga mi­si­ja (ku­rios ji ne­at­lie­ka), kad vaiz­duo­tę aud­ri­na „nor­ma­lus at­ly­gi­ni­mas“ (gir­džiu Gied­rės K. juo­ką). Po­ky­čiai re­gi­mi lais­vo­sios rin­kos su jos ne­ma­to­ma ran­ka pa­sau­ly­je, pri­va­čia­me ver­slo, kon­ku­ren­ci­jos pa­sau­ly­je. Ki­taip ta­riant, be­lie­ka už­da­ry­ti kro­me­lius, iš­lai­ko­mus iš mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų, ir su­da­ry­ti nor­ma­lų ver­slo pla­ną. Gal to­kiu at­ve­ju kon­ku­ren­cin­gas są­ly­gas rei­kė­tų tai­ky­ti vi­sai kul­tū­rai, me­ni­nin­kams, ra­šy­to­jams? Ta­da tik­riau­siai at­si­ras­tų ir pra­din­gu­si žmo­giš­koji są­ži­nė?

Iner­ci­jos, ži­no­ma, yra daug, ta­čiau grum­dy­mo­si pe­čiais taip pat ne­ma­žai, tad di­des­nė kon­ku­ren­ci­ja dar la­biau at­skir­tų, o tas tei­sin­gai įvar­din­tas „kul­tū­ri­nis au­tiz­mas“ nie­kur ne­pra­ding­tų. Iš­ei­ties dis­ku­si­jos da­ly­viams ge­riau­sia bū­tų ieš­ko­ti nu­si­lei­dus ant že­mės, ple­čiant „siau­rą drau­gų ra­tą“, „siū­lant idė­jas“ ir „pri­si­i­mant at­sa­ko­my­bę“. Bent jau su­ma­žė­tų prie­šų.

Kaž­ka­da vie­na­me va­ka­rė­ly­je te­ko lauž­ti ran­kas su po­etais. Ne­pa­me­nu, kas nu­ga­lė­jo, tai ir nėra taip svarbu, bet tą­kart su­pra­tau: tu­ri­me la­bai stip­rių po­etų. Vie­ni stip­res­ni už ki­tus. Tik vie­nų gal la­biau iš­la­vin­ta de­ši­nė ran­ka, ki­tų – kai­rė. Žinau tik tiek, kad jei tą vakarą būčiau turėjęs asmeninį trenerį ir vadybininką – neabejotinai būčiau laimėjęs.