Kinas! Kinas atvažiavo!..
JONAS STALIULIONIS
Vieną saulėtą 1952 metų balandžio popietę Vaitkūnų pradžios mokykla sukosi kasdieniame ilgosios pertraukos šurmulyje: kvadrato aikštelėje bumbsėjo apiplyšęs kamuolys, mergaitės ėjo ratelius, o patys karingiausi vaikai, burtais pasiskirstę į „skrebus“ ir „partizanus“, lakstė Vadrės upelio pakrantėmis, šliaužiojo grioviais, „atsišaudydami“ slėpėsi už akmenų… Pro mokyklos langą su mediniu automatu ant krūtinės iššoko dar vienas „partizanas“ ir dainuodamas:
Skrebas sakė tokio kaimo Kaip Vaitkūnai nemačiau, Kur kiekvienas krūmas šauna, Kai tik prieini arčiau
nubėgo takeliu link šulinio.
Tuo metu iš Aukštadvario vieškelio mažai pravažinėtu šunkeliu į mokyklą pasuko geležinių dėžių prikrautas vežimas. Atrodė, lėtai slenkančio kinkinio niekas net nepastebės, bet, dar nespėjus sustoti ratams, patys smalsiausieji jau šaukė:
– Kinas! Kinas atvažiavo!..
Tas magiškas žodis suaudrino pradinukų vaizduotę, nustelbė tarp „skrebų“ ir „partizanų“ įsiplieskusias aistras, atlėgo azartas kvadrato aikštelėje, ir visuose kampuose jau garsiai kalbėjo:
– Girdėjai?! Rodys „Berlyno paėmimą“.
Partizaninio karo metais į nuošalią kaimo mokyklą atvežtas kinas sukėlė didžiulį susidomėjimą ir pranoko netgi paties Berlyno paėmimą. Mat ne tik vaikams, bet ir jų tėvams dar niekada nebuvo tekę matyti kino. Praėjusio amžiaus viduryje, kaip ir prieš šimtą metų, šio krašto žmonių didžiausia pramoga buvo atlaidai. Tie sielos dugne nusėdę atlaidai ir dabar, po daugelio metų, atplaukia iš aplinkinių bažnytkaimių, artimiausių miestelių ir šildo krūtinę. Prisimenu gėles barstančias mažas mergaites baltomis suknutėmis ir burnoje pajuntu mėtinio saldainio, suvynioto į blizgantį popieriuką, skonį…
Iš vežimo jau tempė motoriuką, nešė dėžes, kabino ekraną… O aš išdūmiau namo atsinešti rublio. Trumpindamas kelią, bėgau per alksnynus, per pažliugusias pievas. Žodis „kinas“ mums, pradinukams, sukosi ant galo liežuvio, ir visa mokykla išlėkė rublio. Aš jau seniai labai pavydėjau didesnių miestelių vaikams kino, elektros, stulpuose grojančių garsiakalbių, ledų… Mat įvairios naujovės ir vaikus masinančios pramogos sunkiai skynėsi kelią į nuošalius, karo išvargintus ir „išvaduotojų“ nusiaubtus kaimus.
Praėjusią vasarą apylinkės kaimus pasiekė ausinis radijas, jis šiek tiek pravėrė langą į mums mažai pažįstamą pasaulį su dideliais miestais, gamyklų ir fabrikų kaminais, lygiais, plačiais keliais ir greitai zujančiomis mašinomis. Per kaimą ėjo keletas jaunų, stiprių vyrų ir prie kiekvienos trobos kėlė specialiai šiam reikalui iš miško parvežtas ir gražiai apgenėtas ilgas eglines kartis, tiesė laidus, litavo ir, užsidėjęs ausines, išgirdau Vilniaus balsą. Būdavo, klausydavausi ir negalėjau patikėti, kad tas tolimas, nepažįstamas Vilnius šneka gražia lietuviška kalba taip aiškiai ir suprantamai. Neseniai buvau girdėjęs, kaip iš sostinės grįžęs kaimynas pasakojo tėvui, kad vilniečiai lietuviškai nemoka, nesupranta ir nešneka. Jei kurį nors užkalbini, atšauna lenkiškai arba rusiškai „nerazumem“, „neviem“, „nepanimaju“. O aš nemoku nei rusiškai, nei lenkiškai. Rugpjūčio pabaigoje parsinešęs iš mokyklos antro skyriaus knygas, atsiverčiau rusų kalbos vadovėlį, žiūrėjau ir nesupratau nė vieno žodžio. Kaip tik tuo metu į trobą užėjo mūsų krašto partizanai broliai Grigaravičiai ir, pamatę mane vartantį knygas, paklausė:
– Kaip sekasi mokytis? Ar nesiruoši stoti į pionierius?
– Į pionierius neįstojau ir niekada nestosiu, o mokausi gerai, tik va rusiškai nieko nemoku ir nesuprantu.
Vyrai su Lietuvos kariūnų uniformomis paguodė, kad kitais metais rusų kalbos jau nereikės mokytis, nes ir pačių rusų Lietuvoje neliks. Išėjus partizanams, kelis kartus teiravausi tėvo ir mamos, ar tikrai nereikės mokytis rusiškai. Bet jie tik ranka mostelėjo ir nieko neatsakė.
Atsimenu pageidavimų koncertus sekmadienių popietėmis. Tėvai būdavo bažnyčioje, o aš vieną ausinę duodavau savo vaikystės žaidimų draugei Damutei, o kitą pasilikdavau sau ir klausydavomės. Labiausiai laukdavome dainos „Apie palvą arklį“. Mergaitė, išgirdusi pavadinimą, iš džiaugsmo net delnais suplodavo. Kiekvienas laikas turi savo numylėtinius, savo spalvas. Mūsų, partizaninio karo vaikų, niūrias dienas praskaidrindavo per ausinį radiją skambėjusi humoristinė daina. Iš tų laikų atmintyje išliko jos žodžiai: „Tas mano palvys – / Tai gražus arklys, / Nors jam metų jau / Trisdešimt ir trys, / Trumpos kojos, ilgas kaklas, / Ant abiejų akių aklas, / Nieko nemato / Ir nesibaido.“
Ši daina nuolatos įvairiomis progomis skambėdavo eteryje. Po dešimties metų mūsų troboje sužibo elektra, tėvas nupirko radiją, o aš iš artimiausio miestelio parsivežiau plokštelę su įstrigusia nuo mažų dienų daina, kuri man primindavo piemenavimo vasaras ir anksti numirusią vaikystės žaidimų draugę. Sukantis plokštelei, ta maža miela kaimynų mergaitė išnirdavo Barkštinės pakrantėje su rugiagėlių vainiku ant galvos ir, užsikepurnėjusi ant didžiulio akmens, nusišypsodavo. Ji labai mėgdavo pinti vainikus iš pienių, iš rugiagėlių. Nupindavo ir man ir prašydavo neišmesti. Po keliolikos metų į mano eilėraštį atėjo skaudžią netektį menančios eilutės:
Garsiai juokias kaimynų mergaitė Ir nežino, kad greitai numirs.
Damutės juokas skambėdavo garsiai ir išsiskirdavo iš kitų mergaičių balselių. Tą juoką ir dabar, po daugelio metų, atpažinčiau ir su niekuo nesupainiočiau. Parvažiavęs į tėviškę, aplankau Nemaitonių kaimo kapines, kuriose ilsisi daug man brangių ir artimų žmonių. Uždegu žvakutę ir ant Damutės kapo. Pastoviu, o ji man nusišypso iš paminklinės nuotraukos ir mintimis sugrįžtu į anas tolimas miglose skendinčias piemenavimo dienas.
Kai, rankoje laikydamas rublį, pravėriau duris, mokyklos langai jau buvo uždangstyti paklodėmis, o koks pusšimtis iš abiejų pastatų sugužėjusių vaikų susispaudę sėdėjo suoluose, žiūrėjo į ekraną ir laukė stebuklo. Staiga suburzgė motoriukas, užgeso šviesa, ir prieš akis ėmė slinkti smilkstantys didelio miesto griuvėsiai. Be atokvėpio pliekė visų rūšių ginklai. Bombos ir sviediniai plėšė į gabalus atsišaudančius dar visai jaunus vokiečių kareivėlius. Pakirstos kulkų ir skeveldrų žūdavo sugriautų pastatų nuolaužose besislapstančios moterys su vaikais, o požemiuose beviltiškai blaškėsi skandinami žmonės…
Nors mes, per karą gimę partizaninio karo vaikai, prie automatų ir kulkosvaidžių muzikos buvome pripratę nuo mažens, netgi pažinojome paskutinius mūsų krašto partizanus, savo krauju rašančius Lietuvos istoriją, tokių šiurpą keliančių vaizdų nebuvome regėję net sapnuose. Gal tik sovietų prievarta į karą išvaryti vyrai kažką panašaus matė ir išgyveno. Aš ir užvėręs mokyklos duris, ir eidamas namo vis dar negalėjau sugrįžti iš kino: ausyse žviegė katiušos, sproginėjo sviediniai, netilo naikintuvų ir bombonešių ūžesys. Žiūrėdamas kiną, klausiausi lėktuvų motorų gaudimo ir man rodėsi, kad jau buvau kažkada girdėjęs. Matyt, mano, dar visai mažo, vos dvejų metų berniuko, ausį pasiekė paskutiniais karo metais per Lietuvą bombarduoti Berlyno skridusių rusų bombonešių gaudimas. Tas garsas įsirėžė mano atmintin ir išliko visam gyvenimui.
Namuose dėdė Kazys pirmiausia paklausė:
– Ar rodė, kaip požemiuose skandino žmones?
Mat tėvo broliui Kaziui karo keliais teko sukarti keliolika tūkstančių kilometrų. Ir nors pats nekariavo, karą matė iš arti ir gerai pažino. Pirmiausia vokiečiai dėdę nuvarė prie apgulto Leningrado jų kareiviams, kovojantiems fronte, skusti bulvių. Vokietija laikėsi tarptautinių konvencijų ir okupuotų kraštų gyventojų prievarta į frontą nesiųsdavo. O Stalinas jokių sutarčių nepaisė, sugavo okupuotame krašte lauką ariantį ar rugius kertantį jaunesnį vyrą ir – į pirmas linijas. Rusai 1945 metų pavasarį Kazį suėmė mūsų sodyboje ir nuvarė šturmuoti Berlyno. Laimei, Vokietijos sostinė krito Kaziui su likimo draugais dar neprivažiavus Berlyno. O Berlyno paėmimą dėdė pamatė kine. Paskui per visą Europą ir Aziją traukiniais baladojosi mušti japonų. Bet ir vėl pasisekė. Dar nespėjus išsilaipinti Mandžiūrijoj, japonai, amerikiečių atominėm bombom paraginti, sudėjo ginklus. Po kelerių metų Kazys su sovietinio kareivio uniforma atkėlė mūsų senosios sodybos vartus. O aš ir įsiminiau dėdę su raudona žvaigžde kepurėje.
To pirmo mano gyvenime matyto kino atskiri epizodai ir pavadinimas išliko atmintyje. Daugelio vėliau matytų filmų net pavadinimai išdulkėjo iš galvos. Ir tik po kelerių metų jau mūsų daržinėje rodyto kino pavadinimą vėl gerai įsiminiau. Tai „Didysis Albanijos karys“, pasakojantis apie mažos, narsios tautos kovą su okupantais. O filmus mūsų daržinėje per metus demonstruodavo vos du mėnesius, nes, pasibaigus šienapjūtei, vienoje pastato pusėje sukraudavo šieną, o rudenį į kitą pusę sugindavo arklius. Taip mūsų daržinė Nemaitonių krašto kultūrai tarnavo kelerius metus. Prieš keliolika metų savo senoje užrašų knygelėje suradau tuos laikus menantį eilėraščio posmelį:
Sena troba, seni prisiminimai su žibaline lempa palubėj, o mes jauni, dainuojam net užkimę, į kiną traukiam kaimo daržinėn.
Vis garsiau dundant kolchozų propagandos būgnams, valdžiai valstiečių sodybose esantys pastatai pradėjo neįtikti. Juos griovė ir vežė į Sepjoniškes, kur statė kolchozo centrą su dideliais tvartais, daržinėmis, dirbtuvėmis. Nugriovė ir mūsų daržinę. Bet nuo to laiko filmus pradėjo demonstruoti Sepjoniškių ir Vaitkūnų pradinių mokyklų patalpose. O po kino kaimo muzikantas trenkdavo smagią polką, ir jaunimas šokdavo ligi aušros.
Parvažiavęs į tėvų sodybą, vakarais išsirengiu atgaivinti vaikystę ir jaunystę menančių sentimentų. Einu Aukštadvario vieškeliu, kuriuo kadaise vaikščiojau į Vaitkūnų pradžios mokyklą. Dairausi ir krūmais užėjusiose pakelėse pasigendu trobų šiaudiniais, pažaliavusiais stogais. Einu ir prisimenu, kaip mane, mažą berniuką, aplodavo tų sodybų šunys. Sustoju Vaitkūnų mokyklos kieme, atsiremiu į didžiulį klevą ir atgyja mūsų alkanos, apiplyšusios vaikystės dienos. Nusileidęs nuo kalniuko, pasiklausau Vadrės upelio čiurlenimo ir jau žinau, ką parašysiu grįžęs į tėvų sodybą. Atgal grįžtu per pievas, per alksnynus tais pačiais takeliais, kuriais kadaise bėgau atsinešti rublio. Žolėje po kojomis šviečia jonvabaliai. Virš galvos kabo toks didelis, geltonas mėnulis, o aš einu ir dėlioju eilėraščio posmelį:
Gal dar pareisiu takeliu per pievas, gal dar surasiu tavo vardą ant žievės, bet dainos tos ir mūsų jaunos dienos prabėgs, nutils ir niekam nerūpės.