Kelionė
NIJOLĖ DRUNGILAITĖ
Teksto kelionė prasideda nuo pirmojo žodžio, nuo pirmojo sakinio, vingiuoja per metaforas ir palyginimus, epitetus, metonimijas, per daugiažodžiavimą ir nutylėjimus, per klampius ir painius kalbos labirintus. Teksto kelionė baigiasi paskutiniu ženklu (kartais jis parodo, ar bus tęsinys, ar tašku viską bandoma nukirsti). Tekstą autorius gali paredaguoti, sukeisti pastraipas vietomis arba ištrinti, todėl tekstas gali sutrumpėti arba tęstis dar keletą puslapių.
Gyvenimas – irgi tekstas, mes keliaujame nuo pirmojo mūsų būties ženklo iki paskutinio, tik, deja, pastraipų vietomis dar nesugebame keisti, nepajėgūs jų ir ištrinti – sapnuose paslėptos detalės atgyja, išlenda iš bedugnės ir neduoda ramybės. Mokslininkai žemiškąją kelionę yra išdalinę į įvairiausius etapus, atkarpas, įvardiję gausybę slypinčių pavojų. Ir visi kaip susitarę ištakų ieško vaikystėje. Iš čia į kelionmaišį įsidedame svarbiausias vertybes, įsidedame tai, kas visą gyvenimą mums bus duona ir vandeniu. „Aš nekelsiu iš namų kojos“, – sako vienas geras pažįstamas. Ir aš jam neprieštarauju. Būtų banalu kalbėti apie išorines ir vidines keliones. Anot jo, tokios kaip aš, nesubrendėlės, tik ir laksto po svetimus kraštus, nes neranda savęs. Tyliu, nes prisimenu Marcelį Proustą, jo kelionę po savo vidinį pasaulį. Tačiau suprantu ir tuos, kurie išsiruošia į ilgiausias piligrimines keliones, ir tuos, kurie aplink pasaulį plaukia prašmatniais laivais (teko girdėti, kad tose kelionėse, kurios primena Rojų, koks nors pagyvenęs keleivis ir miršta – galbūt supainioja dimensijas).
Kadangi esu miesčionė iki kaulų smegenų, bandau derinti nesuderinamus dalykus – kelionę į save su kelione į platųjį pasaulį. Tiesa, pernelyg toli neleidžia nuklysti apytuštės kišenės. Taip gal geriau, nes kvapuose ir spalvose skęstančioje Indijoje pasilikčiau sėdėti šalia pakilusio per sprindį nuo žemės jogo (apie tokį pasakojo sovietmečiu vienas ateizmo dėstytojas, regis, buvęs vienuolis – tada aš taip ir nesupratau, ar tas dėstytojas yra ateistas, ar jis apsimeta, kad yra netikintis). Kokios čakros manyje atsivertų, turbūt nežino nė patys Indijos dievai. Mano draugė pasakojo apie kitos savo draugės vyrą, kuriam brahmanai atvėrė akis ir jis nustojo domėtis materialiais dalykais, tad žmonai su vaikučiais teko patiems suktis, lįsti į painius verslo, apie kurį neturėjo jokio supratimo, reikalus. Viskas, aišku, baigėsi bankrotu. Bet ar pinigai neša laimę? Vis dėlto kelionėje jie labai praverčia. Tad tenka pripažinti, kad vėl bandau laviruoti – teoriškai žinau, kad pinigai laimės neneša, bet praktiškai… Matyt, per mažai keliauju į save.
Man pataria nustoti blaškytis, tačiau aprimstu tik žiemą (miesčionys nemėgsta šalčio ir nepatogumų). Skaisčiau nušvitus saulei, į galvą ima lįsti įkyrios mintys. Šį pavasarį tarsi kokie iš Ispanijos Portugalijon keliaujantys piligrimai su bangų išplautomis baltomis kriauklytėmis kišenėse išsiruošėme pėsčiomis į Juodkrantę. Turint omenyje, kad gyvenu uostamiestyje, atstumas atrodo juokingas. Sūnus visą kelią įtariai į mane žvilgčiojo, laukdamas, kol susmuksiu tarp smėlynų ir kaip kokia Kobo Abės moteris pasiliksiu ten gyventi. Bet aš ėjau. Kadangi Lietuva ne tokia jau ir didelė, o pavasarį miesto gyventojus traukte traukia gamta, pažįstamų išvengti nepavyko. Visi su dviračiais, linksmi. Dar neteko, sako jie, matyti, kad tokį atstumą kas nors eitų pėsčiomis. Negi jiems aiškinsi apie kriauklytes kišenėse? Viena susirūpinusi net paklausė, ar mes iki sutemų sugebėsime grįžti. Pažadėjome parvažiuoti autobusu. Nurimusi grakščiai užlipo ant dviračio ir tolo nutolo molo link. Eiti vis dar buvo smagu, tuo labiau kad prasidėjo ruožas, kuriame nebuvo nė gyvos dvasios. Saulės atspindžiai žaidė vandeniu, kopos tarsi dar nepaliestos žmogaus. Ūktelėjo iš horizonto išniręs laivas. Kelias minutes jį stebėjome, paskui, kai atsigręžėme, pajutome iš jūros atplūstančią tokią vėsą, kad teko trauktis iš kuprinių striukes ir eiti ieškoti takelio per mišką. Iš tos kelionės prisiminimų kraitelėje liko keistas jausmas – tarsi atsigręždami būtume patekę jau ne į tą patį, o į kitą laiką… Na, dar batai, kurie neatlaikė ilgo klampojimo per smėlį.
Taigi apie laiką. Šitą istoriją jau keletą kartų pasakojau savo vaikui, bet jis nekenčia egzistencinių problemų, apie kurias jiems nuolat kalbama per literatūros pamokas, tad nežinau, ar jis apskritai atsimena nors vieną mano pasakojimą. Turbūt kiekvienas vaikystėje esame patyrę keisčiausių dalykų, paskui jie ilgam apsigyvena mumyse, transformuojasi, keičia pavidalus, ir nebežinai, ar taip buvo, ar sapnas virto realybe, ar realybė pasislėpė matiniame rūke. Mes gyvenome miesto pakraštyje, tad į sodą (kolektyviniai sodai sovietmečiu turėtų būti atskira tema) buvo galima nueiti kirtus kampą per laukus. Aš taip ir padariau. Vėjuotą vasaros dieną pasukau kietai sumintu takeliu per žolynus. Virš galvos plaukė žemi balti debesys. Jie plaukė greičiau nei visada. Tiksliau – skriste skrido. Kaip kokie išpūsti dideli lengvi balionai. Elektros stulpų gaudesys, vėjo ūžesys gąsdino ir kėlė nerimą. Iš pradžių nerimo priežasties nesupratau, tik dar kiek paėjusi suvokiau, kad pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip eina laikas. Per smilgas, per dobilus, per lauko gale sumestus akmenis, per skrendantį paukštį, per mane. Ir nebuvo jėgos, kuri jį būtų sustabdžiusi, nebuvo jokių atitvarų, jokių kliūčių. Taip iš rankų suspaustas byra smėlis, taip iš rieškučių išbėga pasemtas vanduo. Apėmė keista baimė. Aš mačiau tekantį laiką…
Dažnai ir atstumus matuojame laiku. Nuo vieno miesto iki kito reikia važiuoti tiek ir tiek. Norisi pasukti laikrodį, bet ką tada apgausi? Kartais net nepajunti, kaip įveiki kelis kilometrus, kartais keli metrai virsta didžiule kančia. Ypač jeigu esi išsinarinęs arba susilaužęs koją arba yra labai slidu, arba toks šaltis, kad net stingdo judesius. Pamenu, kaip būdama maža vos įveikiau kelių kiemų atstumą. Gerą valandą pačiuožinėjusi ant ledo (nedidelis tvenkinys už geležinkelio buvo puiki čiuožykla), pajutau, kad nuo šalčio gelia rankas ir kojas. Tempiau roges per sudžiūvusius, iš po sniego kyšančius kiečių stabarus, rodės, atstumas iki namų ne trumpėja, o didėja. Šiaip ne taip sukaupusi visas jėgas parslinkau namo. Tėvas įpylė į dubenį šalto vandens ir liepė kišti rankas. Veriantis skausmas perėjo per pirštus, bet pamažu, pamažu šaltis iš pirštų pasitraukė. Tą atstumą iki savo vaikystės namų dabar įveikčiau per dešimt minučių, o tada ėjau visą amžinybę.
Kelionėje laikas turi būti suskaičiuotas valandų, minučių tikslumu. Man patinka kelionės, kuriose už mane ir kitus keliautojus laiką skaičiuoja gidas. Jis ragina ir ragina nepamiršti žiūrėti į laikrodį. Tualeto reikalams duoda dvidešimt minučių, nusifotografuoti prie kokio paminklo – penkias, architektūros šedevrui apžiūrėti – pusvalandį. Nors ir labai stengiuosi, bendrakeleivių smaigalyje išsilaikau trumpai, ypač jeigu reikia kopti į kalną, tada vos vos velkuosi ir būnu galvos skausmas pati sau – kad neatsilikčiau ir būčiau vietoje nurodytu laiku. O dabar miegosime. O dabar valgysime. Kelionėse valgai bet ką arba tampi gurmanu. Rūsiuose ragauji įvairių vyno rūšių. Gidas moko, kaip reikia valgyti austres (ne prancūzes, ne itales ar vokietes). Padavėjas atneša įrankius, kurie primena chirurgo naudojamus metalinius žaisliukus. Reikia nutraukti kojelę, pasistengti, kad iš kriauklės neišbėgtų vanduo, ir viską nuryti. Labai skanu. Na ir kas, kad jos gyvos. Reikia negalvoti ir ryti. Užsigeri baltuoju vynu. Pasaka. Aš kažkodėl nevalgau. Nelukštentų krevečių kalnas atrodo patraukliau. Šiukšlių lieka visa lėkštė. Sūnaus žuvienė, virta vienoje Bretanės kavinukėje, neprilygsta tai, kurią išvirdavo mano tėvas. Bet kiekvienam savo. Savi receptoriai. Sava pasaka. Moterys viena po kitos eina į tualetą plauti austrių geldelių – bus prisiminimas. Didžiulis krabas lieka kėksoti dubenyje – ne visos dalys naudingos. Aš noriu, kad šios vasaros kelionė dar ilgai nesibaigtų, nors jau sapnuoju namus, o tai ženklas, kad jau metas keliauti atgal. Grįždami svajojame pramiegoti Lenkiją, viena akimi žiūrėdami į jos miškus, pratinamės prie Lietuvos peizažo. Pas mus viskas žaliau, gražiau, – sako sūnus, kuris nemėgsta egzistencinių problemų.
Aš tikiu, kad pati gražiausia kelionė dar manęs laukia. Net jeigu niekur nevažiuočiau. Sėdėčiau kaip Marcelis Proustas kambaryje, nesiblaškyčiau su Jacku Kerouacu kelyje. Norėčiau likusią kelio dalį nueiti grakščiai. Ne dramblio žingsniais, ne taip, kad girdėtum po kojomis lūžtantį ledą (toks įkyrus skylančio ledo garsas). Juk yra daug žmonių, kurie plasnoja tarsi drugeliai, lengvai tarsi pūkeliai įveikia kliūtis. Norėčiau, kad pavargusi rasčiau suoliuką, ten atsipūsčiau, nustotų kaip varpas daužytis širdis. Žiūrėčiau, kaip pro šalį lekia čiuožikai, maratono ir sprinto bėgikai. Vieni mato, kiti nemato finišo juostelės. Ir visi teisūs, ir nėra nė vieno, kuris nebūtų suklydęs. Kažkodėl visą laiką prisimenu Ievos Simonaitytės paskutinį pageidavimą – užrašyti antkapyje šiuos žodžius: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta.“ Taigi. Dedu tašką.