Di­džia­jam Pan­bal­tis­tui – su mei­le ir be la­šo ne­gan­dos

JULIUS KELERAS

Pėteris Brūveris. Juliaus Kelero nuotrauka

Pė­te­ris, taip jį va­din­da­vau ir at­min­ty­je te­be­va­di­nu, nors Vla­das Bra­ziū­nas pas­ta­rai­siais me­tais ret­sy­kiais su­niurgz­da­vo, kad tai­syk­lin­gai de­rė­tų jį va­din­ti Pė­te­ru. Vi­sai ga­li­mas daik­tas, ta­čiau tai per vė­lu vi­sais at­žvil­giais – ir Di­džio­jo Pan­bal­tis­to ne­bė­ra, ir ma­no at­min­tis at­si­sa­ko per­krau­ti sa­vo kie­tą­jį (ar minkš­tą­jį) dis­ką. Są­mo­nė pa­vy­džiai sau­go Pė­te­rio vei­dą, ju­de­sius, kal­bė­ji­mą, juo­ką, ypač jam rim­čiau įka­lus, o Pė­te­ro ne­pri­si­leis­tų nė per žings­nį. Ne­pa­ži­no­jau to­kio, Vla­dai. O tas, pa­ži­no­ta­sis, pir­mą­syk pa­si­ro­dė Vil­niaus ho­ri­zon­te ko­kiais 1984-ai­siais: Vai­do­tas Dau­nys, Jau­nų­jų ra­šy­to­jų sek­ci­jos pir­mi­nin­kas, tie­siog lie­pė man, anos sek­ci­jos na­riui, jį glo­bo­ti. Ir glo­bo­jau. Pė­te­ris su ke­liais jau­nais lat­viais bu­vo at­vy­kęs mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos ir ap­gy­ven­din­tas Saulėtekio stu­den­tų mies­te­ly­je, pa­čia­me Ant­akal­nio ga­le. Do­va­nų at­ve­žė ir vi­suo­met lan­ky­da­ma­sis at­vež­da­vo bent po pus­met­rį lat­viš­kų kny­gų, dau­giau­siai po­ezi­jos. Iš­si­vež­da­vo ir­gi kal­nus. Bu­vo go­dus kal­bų: skai­tė, mo­kė­si, kal­bė­jo, ver­tė. Ne­pa­me­nu, ar tuo­met su­si­tik­da­vo­me kas­dien, bet sa­vait­ga­liais apie pu­siau­die­nį Pė­te­ris tik­rai pa­bels­da­vo į Kran­ti­nės 31 na­mo 74 bu­tą (skam­bu­tis dėl da­bar ne­pa­me­na­mų prie­žas­čių daž­niau­siai bū­da­vo be­bal­sis) ir nu­griau­dė­da­vo: „Ju­lius, lai­kas alus dzer­ti!“ („Alus“, ži­no­ma, kir­čiuo­da­vo lat­viš­kai „a“.) Lai­kas tai lai­kas. Įduo­da­vau du dro­bi­nius, ge­rai at­me­nu, pa­tva­rius mai­šiu­kus su ran­ke­nom, tad Pė­te­ris oriai nu­žings­niuo­da­vo ir at­si­sto­da­vo į ei­lę „Eg­lu­tės“ krau­tu­vė­je. Grįž­da­vo šla­pias, bet lai­min­gas: ei­lė bū­da­vo il­ga, kan­ki­nan­ti, sa­vait­ga­liais ta­ry­bi­nė liau­dis pa­jus­da­vo ma­jes­to­tiš­ką, vi­są dar­bo sa­vai­tę tram­dy­tą troš­ku­lį. Ger­da­vom tą alų, kal­bė­da­vom, kal­bė­da­vom, kal­bė­da­vom. Apie po­ezi­ją, ver­ti­mus, kal­bas. Pė­te­ris daug jų mo­kė­jo, daug dar mo­kė­si. Ne­pa­me­nu, ar apie mer­gi­nas ir­gi. Ga­li­mas daik­tas. Kaip be jų? Ir ta­da, ir vė­liau, ke­lis de­šimt­me­čius, ne­su ma­tęs, kad Pė­te­ris iš­gė­ręs ka­da bū­tų ta­pęs ag­re­sy­vus. O iš­ger­ti mėg­da­vo taip pat kaip ir vers­ti ar ra­šy­ti. Iš­gė­ręs kaip se­nas jū­ri­nin­kas vi­sa­da kaž­ko­dėl kal­bė­da­vo tik ru­siš­kai, ne lat­viš­kai ir ne lie­tu­viš­kai. Vi­suo­se sa­vo gy­ve­ni­mo veik­los fron­tuo­se bu­vo la­bai azar­tiš­kas, bet la­biau­siai – įkvėp­tas kū­ry­bos žmo­gus, pa­si­ry­žęs iš­vers­ti ko­ne vi­są ge­riau­sią lie­tu­vių po­ezi­ją, ku­ri, duk­ros ga­li pa­liu­dy­ti, iš­vers­ta, su­dė­lio­ta į ap­lan­kus, gra­žiai te­be­gu­li jo kam­ba­ry (ne­si­no­ri sa­ky­ti „ka­bi­ne­te“, nes to­ji erd­vė iš­syk pra­ras­tų brū­ve­riš­ką jau­ku­mą), lauk­da­ma sa­vo va­lan­dos. Pė­te­ris ver­tė iš įvai­rių tiur­kų gru­pės kal­bų: azer­bai­dža­nie­čių, tur­kų, Kry­mo to­to­rių, ga­ga­ū­zų, taip pat iš mord­vių, ru­sų, vo­kie­čių ir prū­sų. Iš vo­kie­čių ir­gi. Gal leng­viau bū­tų pa­sa­ky­ti, iš ko ne­ver­tė. Iš pran­cū­zų tik­rai, iš an­glų ir­gi, nors šią kal­bą, re­gis, pu­sė­ti­nai mo­kė­jo. Pa­me­nu, pir­mą­kart lan­ky­da­ma­sis Lie­tu­vo­je vie­nai nak­čiai iš ma­nęs pa­si­sko­li­no to­kią plo­ne­ly­tę Ge­or­go Trak­lio kny­ge­lę, vers­tą Si­gi­to Ge­dos. Iš ry­to grą­ži­no. Ver­dik­tas: iš­vers­ta to­bu­lai, jo­kios sa­vi­va­lės. Pė­te­ris mo­kė­jo kal­bų, ne­ver­tė iš pa­žo­di­nių kaip kai ku­rie ki­ti. Jam tai bu­vo gar­bės rei­ka­las. Mo­kė­si iš Knu­to Sku­je­nie­ko, Ul­džio Bėr­zi­nio, ki­tų lat­vių pa­ži­bų… Iš vie­nų – kal­bų, iš ki­tų – siaus­mo. Abi dis­cip­li­nas ge­rai iš­ma­nė. Gal vie­ną jų net per ge­rai, ta­čiau, ką be­veik­si, taip jau nu­ti­ko. Ne­mė­go mai­vy­tis, ger­ti ka­vos dviem pirš­tais kaip kai ku­rie įno­rin­gi, pa­mai­vin­gi ge­ni­ja­lūs raš­ti­nin­kai, aukš­tin­ti sa­vęs ar sa­vo kū­ry­bos. Tie­siog ra­šė, ver­tė, gė­rė. Nors nie­kuo­met ne­slėp­da­vo, kad yra ge­riau­sias „lat­vie­šu dzej­nieks“, pui­ky­bės ne­tu­rė­jo: su juo vi­sa­da bu­vo pa­pras­ta bū­ti. Be­je, Brū­ve­ris lat­viš­kai – „alu­da­ris“, tad po­mė­gis alui čia lyg ir nie­ko keis­ta. Kai vė­liau sy­kį ar du per ko­kį iš­ti­są pen­kme­tį už­suk­da­vau į Ka­lė­jos, Rīgas ra­jons, Pė­te­ris vi­sa­da dirb­da­vo. Ir be­maž ne­pa­me­nu at­ve­jo, kad man tik įžen­gus ir vos spė­jus pa­si­svei­kin­ti su vi­sais, ku­rie tuo me­tu su­kio­da­vo­si so­de ar tro­boj, jis ne­pul­tų klau­si­nė­ti apie vie­no ar ki­to lie­tu­viš­ko žo­džio, jun­gi­nio, sa­ki­nio reikš­mę. Ma­ža­me na­me­ly­je 14 km už Ry­gos (ar prieš Ry­gą, ne­ly­gu kaip žiū­rė­si) gy­ve­no su žmo­na, dai­li­nin­ke ir pe­da­go­ge Ive­ta, dvy­nu­kėm In­dra ir Za­ne ir se­nu­te ma­ma, mo­kan­čia tik lat­viš­kai. Na­me­lis, „trau­ki­nio“ ar „ko­ri­do­riaus“ ti­po, bu­vo (ir, ti­kiu, te­bė­ra) pa­pras­tas, bet la­bai pa­to­gus, di­de­lė bib­lio­te­ka, gre­ta pro lan­gus ma­ty­ti ma­žy­tis so­das ir kaip ži­bin­tas aukš­tas du­šas, tiks­liau, stry­pas su du­šo gal­vu­te, čia pat, lau­ke, prie sta­liu­ko po obe­li­mis, kur ne sy­kį esa­me ry­mo­ję su įvai­rių tau­ty­bių bu­te­lai­čiais, mė­gi­nan­čiais mus pra­kal­bin­ti. Ži­no­ma, daž­niau­siai va­sa­rą. Ir, ži­no­ma, dau­giau­sia lat­viš­ko alaus. O dar tiks­liau – „Lač­plė­siu“, pa­va­din­tu An­drėjaus Pum­pu­ro su­kur­to na­cio­na­li­nio epo (1888) var­du. Vie­ną to­kią va­sa­rą, maž­daug prieš aš­tuo­ne­tą de­vy­ne­tą me­tų, kiau­rą die­ną pra­ry­mo­jom lau­ke prie sta­lo, obe­lų pa­unks­nė­je, kai Ive­ta iš­va­žia­vo į dar­bą dai­lės mo­kyk­lo­je. Su Pė­te­riu lė­tai gurkš­no­jom alų, jis vis kaž­ko­dėl baig­da­vo­si, ta­da va­žiuo­da­vom į krau­tu­vė­lę įkal­nė­je už ko­kių ke­tu­rių šim­tų met­rų. Jis man duo­da­vo dvi­ra­tį su stab­džiais, pats stver­da­vo ki­tą, be stab­džių. Ži­no­ma, pa­gal­vo­jau ta­da, žmo­gui be stab­džių ir dvi­ra­tis be stab­džių tin­ka. Sal­džio­ji po­re­lė! Kirs­da­vom plen­tą (jis vi­sai gre­ta Pė­te­rio na­mo), pra­lei­dę dul­kan­čias link Ry­gos fū­ras, ma­žiau nei pus­ki­lo­met­ris, ir jau vie­toj. Mi­nia­tiū­ri­nė kai­mo krau­tu­vė su vie­na dau­giau į ne­kil­no­ja­mą­jį nei kil­no­ja­mą­jį tur­tą pa­na­šia par­da­vė­ja, ke­liom bu­te­liais ap­gy­ven­din­tom len­ty­nom ir daug ne­ap­mo­ka­mų, už­tat ap­smuk­tkel­nių pa­gal­bi­nin­kų, aki­mis go­džiai ry­jan­čių bliz­gias stik­li­nes for­mas, mer­giš­kai dro­viai sle­pian­čias sa­vo tu­ri­nį. Su kai ku­riais Pė­te­ris per­si­mes­da­vo žo­džiu, nors la­bai ne­bū­da­vo ka­da: rei­kė­jo sku­bė­ti ger­ti alaus, Pė­te­riui (o jis Ry­gos kon­ser­va­to­ri­jo­je bu­vo bai­gęs chor­ve­dy­bą), be ki­tų, dai­nuo­ti tur­kų liau­dies dai­ną „Bal­ti ba­luo­zi“, sė­dė­ti sau­lė­kai­to­je, kal­bė­ti apie ru­sus Lat­vi­jo­je, lat­vius Šve­di­jo­je, kny­gas, lat­vių ir lie­tu­vių po­ezi­ją, Knu­tą, ką jis pa­sa­kė, ką gal­vo­ja… San­ty­kiai su Knu­tu vi­sa­da bū­da­vo Pė­te­riui itin svar­būs, net­gi es­min­gi. Knu­tas po Ja­nio Rai­nio, kiek su­pran­tu, bu­vo (ir te­bė­ra) tar­si lat­vių po­ezi­jos tė­vas, jo biog­ra­fi­ja įspū­din­ga: kaž­ka­da mo­čiu­tės se­suo bu­vo pa­sa­ko­ju­si, jog jį iš­ve­žė į la­ge­rį dėl to, kad po „En­cyc­lopædia Bri­tan­ni­ca“ pa­ro­dos Mask­vo­je bri­tai jam pa­do­va­no­jo en­cik­lo­pe­di­jos kom­plek­tą. Bu­vo taip ar ne, po­li­glo­tas ir iš­min­čius Knu­tas Pė­te­rio bu­vo laikomas bent jau krikš­ta­tė­viu ir jo nuo­mo­nė Pė­te­riui reiš­kė daug. Ta­čiau tą­syk kal­bos so­de, net ir at­si­bo­gi­nus alaus, bai­gė­si – grį­žo Ive­ta ir la­bai tau­riai pa­si­pik­ti­no: aš vi­są die­ną dir­bau, o jūs čia alų tiek pat lai­ko gė­rėt… Ži­nia, jos pyk­tis il­gai ne­tru­ko – po valandėlės jau val­gėm so­de nu­skin­tas sa­lo­tas, mie­liau­siai šne­ku­čia­vo­mės, o ge­ro­kai ap­te­mus, be­maž tam­so­je, Pė­te­ris, tik­ras lat­viš­kas ruo­nis, vi­siš­kai nuo­gu­tė­lis sma­giai teš­ke­no­si po sa­vo so­do du­šu. Pa­me­nu, ban­džiau jį net­gi fo­to­gra­fuo­ti, bet tam­sa tu­rė­jo ga­lin­ges­nį in­stru­men­tą nei ma­na­sis.

Pri­si­me­nu, prieš ge­rą de­šimt­me­tį, jau įsi­kū­ręs Niu­jor­ke, ban­džiau pa­si­kvies­ti Pė­te­rį. Ma­niau, pa­si­sve­čiuos, pa­si­žval­gys, pa­siau­sim, su­si­tiks su Jo­nu Me­ku, ku­rio „Se­me­niš­kių idi­les“ bu­vo iš­ver­tęs į lat­vių kal­bą. O ir aš vel­niš­kai bu­vau pa­si­il­gęs se­nų, tik­rų drau­gų. Ta­čiau Pė­te­ris at­ra­šė: „Į Ame­ri­ką ne­no­riu, o į Lie­tu­vą – oho­ho!“ Tą jo oho­ho pui­kiau­siai at­si­me­nu, lai­kau sau­giai at­min­ties ki­še­nė­lė­je, kaip ir ke­le­tą ki­tų pė­te­riš­kų nuo­ty­kių. Ki­ti lie­tu­vių raš­ti­nin­kai vei­kiau­siai at­si­min­tų ai­bę pa­na­šių, gal dar ne vi­sus ir pa­sa­ko­ti ga­li­ma. Vie­nas to­kių pa­sa­ko­ti­nų nu­ti­ko 2006 m. Pė­te­rio dė­ka bu­vau pa­kvies­tas į Ry­gos tarp­tau­ti­nį po­ezi­jos fes­ti­va­lį. Daug kur skai­tėm po­ezi­ją, ver­ti­mus, ben­dra­vom. Tie­sa, vie­nas pir­mų­jų ma­no skai­ty­mų bu­vo ga­na ko­miš­kas – Ry­gos uni­ver­si­te­te skai­tė­me stu­den­tams, o aš už­mir­šau aki­nius. Pa­si­sko­li­nau Pė­te­rio, ta­čiau ne itin ti­ko, o dar ap­švie­ti­mas bu­vo be­veik nu­li­nis. Ypač ne­kas man bu­vo skai­tant an­gliš­kuo­sius ver­ti­mus – žli­bi­nė­jau po po­pie­riaus la­pus kaip pas­ku­ti­nis duo­nos ne­su­siu­ba­ga­vęs na­ba­gas. Už­si­mer­kęs rai­des tur­būt ge­riau bū­čiau ma­tęs. Na, kaip ten be­bū­tų, fes­ti­va­lio fi­na­las Ry­gos Dai­lės te­at­re, da­ly­vau­jant Pre­zi­den­tei ir kt. fra­kuo­tiems val­džios žmo­nėms. Sce­na pil­na kul­tū­ros žmo­nių, sce­na­ri­jus pa­pras­tas: teks­tą skai­to au­to­rius ir po jo – ver­tė­jas. Ma­no ei­lė­raš­čių ver­ti­mus tu­rė­jo skai­ty­ti Pė­te­ris. Sce­na iš­puoš­ta, tai pa­grin­di­nis Lat­vi­jos kul­tū­ros for­pos­tas, tad jo­kių juo­kų. Tik juo­das ak­so­mas, spin­de­sys, jo­kio skur­do – vie­na pra­ban­ga (iki kri­zės dar dve­ji me­tai). Ma­no ei­lė skai­tyt. Aš per­skai­tau, bet Pė­te­ris sun­kiai do­ro­ja­si, ne­be­ga­li. Įvei­kia tik­tai pu­sę. Ką gi, sė­dam, lau­kiam pa­bai­gos, iš­klau­som ki­tus. Vis­kas (na be­veik) pa­gal pro­to­ko­lą. Po ke­lio­li­kos mi­nu­čių Pė­te­ris at­gau­na ža­dą, ne­ly­gi­nant kas ba­te­ri­jas bū­tų pa­kei­tęs: iš­si­tem­pia ma­ne į už­ku­li­sius, ko­piam aukš­tyn virš sce­nos, kur dar vyks­ta veiks­mas. Pro­žek­to­riai, per­tva­ros, so­fi­tai. Že­myn ge­riau ne­žiū­rė­ti. Pa­sie­kiam kam­ba­rius, kur re­pe­tuo­ja­ma, dir­ba bu­hal­te­rės ir pan. Vi­sur pil­na žmo­nių, nors ir vė­ly­va po­pie­tė. Pė­te­ris ver­žia­si pro kiek­vie­nas du­ris, tar­da­mas ma­giš­ką žo­dį: „Šveiks!“ Jam at­sa­ko­ma ir­gi taip: „Šveiks!“ Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad jis svei­ki­na­si ir pa­žin­di­na ma­ne su te­at­ra­lais. Ne, pa­si­ro­do, šia­me te­at­re jau ke­le­rius me­tus la­bai sėk­min­gai ei­na miu­zik­las apie ka­rei­vį Švei­ką – o Pė­te­ris Brū­ve­ris su­kū­rė jam žo­džius. Bu­fe­te iš­ge­riam po ke­lias „Kru­vi­ną­sias Me­ri“. Ren­gi­nys bai­gia­si, vi­si su­gu­ža švęs­ti, Pė­te­ris su kom­pa­ni­ja dar va­žiuo­ja pas jį į na­mus (14 km už Ry­gos), o aš su gru­pe ra­šy­to­jų grįž­tu į Jūr­ma­lą, į Lat­vi­jos ra­šy­to­jų są­jun­gos vi­lą.

Ki­tą­syk, gal apie 2002 m., ren­giau pa­ro­dą Ry­go­je „Kū­no ri­bos“. Su­si­rin­ko daug ge­rai ži­no­mų Lat­vi­jos fo­to­gra­fų, šne­kė­jo­mės. Pa­me­nu, tik­rai bu­vo įdo­mu. Lie­tu­vo­je prieš pa­ro­das sa­ko­mos ne­bent kal­be­lės, o ne dis­ku­tuo­ja­ma. Pė­te­ris at­ėjo ge­ro­kai prieš ati­da­ry­mą ir ne­su­lau­kęs pra­džios ra­miai, tai­kiai už­mi­go ant sce­nos. Be­veik ne­ma­to­mas mie­go­jo kaip sa­vas mie­las per­so­na­žas – koks Pi­te­ris Pe­nas, jo­kiu bū­du ne Ha­ris Po­te­ris su sa­vo ra­ga­nų bur­tais. Jo­kios so­fis­ti­kos. Vis­kas pa­pras­ta kaip Na­zi­mo Hik­me­to po­ezi­jo­je, ku­rią mė­go ir ver­tė Pė­te­ris Brū­ve­ris – pats tik­riau­sias ir di­džiau­sias Pan­bal­tis­tas. Taip jis sa­ve va­di­no, sva­jo­da­mas su­jung­ti lat­vių ir lie­tu­vių kul­tū­ras. Ma­nau, kad jo sva­jo­nių da­lis pa­sie­kė Die­vo au­sį. Tuo esu tik­ras – kai per­nai lie­pos 24 d. Hen­ri­ka, ir­gi ar­ti­ma Pė­te­rio bi­čiu­lė, po Pė­te­rio lai­do­tu­vių pa­skam­bi­no Ive­tai ir pa­sa­kė, kad ne­ty­čia Lat­vi­jos ra­šy­to­jų są­jun­gos vai­ni­kas bu­vo pri­si­min­tas jos ba­ga­ži­nė­je tik ne­to­li Uk­mer­gės jau grįž­tant, jied­vi nu­ta­rė, kad vai­ni­kui lem­ta plauk­ti Ne­ri­mi, tarsi įkū­ni­jant Pė­te­rio pan­bal­tis­ti­nį te­sta­men­tą. Taip ir pa­da­rėm ties Min­dau­gu til­tu, prieš tai per­skai­tę ke­lis Pė­te­rio ei­lė­raš­čius.