Bilietas į Pažadėtąją žemę
Laiku ir nelaiku
„Dabar tad, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įeiti ir paveldėti kraštą, kurį VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, duoda jums. Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko iš to, bet laikykitės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums nustatau. Laikykitės jų, juos vykdydami, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: „Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautos!“ Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės? Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus taip teisius, kaip šis mokymas, kurį aš jums duodu?“
Įst 4, 1–2. 6–8
Pakartoto Įstatymo knyga užbaigia vadinamąją Penkiaknygę, hebrajiškai – Torą, svarbiausią Biblijos dalį. Mintis apie pakartotą arba antrąjį Įstatymą (deuteros nomos) ateina iš jos graikiškojo vertimo (Septuagintos) antraštės. Žydai parenka jai pavadinimą pagal pirmąją eilutę: šie yra žodžiai. Toliau sakinyje minimas Mozė kaip pagrindinis knygos veikėjas ir kalbėtojas. Jis perduoda Dievo žodžius tautai, stabtelėjusiai Moabo slėnyje prieš įžengiant į Pažadėtąją žemę. Taigi suponuojamas lemtingo pasirinkimo, apsisprendimo, orientacijos momentas. Sykiu tai paminklas iškiliam mokytojui ir pranašui, jo testamentinis kalbėjimas, atsisveikinimo giesmė, nes knygai baigiantis Mozė jau būna miręs.
Pakartoto Įstatymo knygai nuo seno nešykštima komplimentų. Tai esąs unikalus ir epochinis kūrinys. Nauja era Senojo Testamento raštuose. Pranašiško istorijos interpretavimo pavyzdys. Humanistinio įkarščio ir socialinio jautrumo kupinas tekstas. Pabrėžiama, kad greta psalmių tai buvo mėgstamiausia ir dažniausiai cituojama Jėzaus iš Nazareto knyga. Iš jos išlukštentas didysis krikščionių imperatyvas – be išlygų mylėti savo Viešpatį ir savo artimą. Panašiai ją turėjo vertinti ir kiekvienas pamaldus izraelitas. Remiantis Pakartoto Įstatymo knyga radosi judėjų paprotys puošti savo viršutinius drabužius baltais ar mėlynais vilnoniais kutais – zizith, ant rankos ar kaktos vyrams tvirtinti maldos dėžutes – tefilim, kalbėti specialią padėką prieš valgį. Šventosios Žemės turistams tarp kitų suvenyrų šiandien siūlomos mezuzos – tūtelės su Biblijos ištrauka, kurios kabinamos prie dešinės durų staktos pusės. Tai irgi paveldėta iš Pakartoto Įstatymo knygos puslapių. Žinoma, ir garsioji šema Israel – kasdienė suaugusio judėjo malda, Sandoros tautos tikėjimo išpažinimas.
Dažnas komentatorius pažymi, kad Pakartoto Įstatymo knygai būdingas pamokslinis stilius. Kartais ji vadinama vienu ištisu pamokslu, kurį iš atskirų tekstų surinko, suredagavo ir Mozės autoritetu paženklino kunigo pamokslininko ranka VII ar VI amžiuje prieš Kristų. Autorius ar autoriai iš tiesų profesionaliai ir naujoviškai audžia pagrindinę teologinę šio veikalo žinią. Sandoros istorija su jos pažadais ir įpareigojimais čia ne tik didaktiškai atpasakojama, pakartojama, bet ir įgyja sąsajų su pasikeitusiu žmonių gyvenimu ir tarsi prisitaiko prie naujų aplinkybių. Tai ir mūsų laikais būtų gero pamokslavimo bruožas. Vienintelis Dievas yra tas pats vakar ir šiandien, šventas ir neprilygstamas, o žmogus ir žmonių bendrija – tai permainų laukas, kuriame atkakliai ir dramatiškai bus iš naujo leidžiamasi ieškoti to, kas liudytų nepraeinantį Dievo artumą ir ištikimybę. Pakartoto Įstatymo knyga, savo pamokslavimo fonui pasirinkusi lūžio ir virsmo metą, moko pranašišku žvilgsniu apimti kiekvieną naują žmogaus ir tautos istorijos tarpsnį ir pasirinkti vienybę su Dievu kaip teisingiausią ir patikimiausią gyvenimo programą, kaip prielaidą iš tiesų gyventi ir turėti dalį Sandoros pažaduose.
Tačiau susižavėjimas deuteronomistinio pamokslo teologija gali nuvesti ir šunkeliais. Pabūgę legalistinio knygos tono, nuolat kartojamų žodžių įstatai ir įsakai, taip pat radikalaus, karingo monoteizmo idėjos, savo paguodai ir nusiraminimui, aptinkame knygoje tas vietas, kurios, tarsi pabėgusios nuo minties apie teisę, pagrindiniu uždaviniu laikys tikėjimo išpažinimą ir skelbimą. Einant dar toliau šiuo keliu, nesunku susidaryti nuomonę, kad knyga, nors ir vadinama Pakartotu Įstatymu, vis dėlto deklaruoja meilės pirmenybę prieš įstatymą; ne veltui juk ir Jėzus savo didįjį meilės įsakymą formulavo būtent pagal šios knygos eilutes. Ar bereikia geresnio įrodymo, kad dingus konkrečioms istorinėms aplinkybėms iš Pakartoto Įstatymo įstatų ir įsakų lieka tik mums mielas ir gerai pažįstamas šv. Pauliaus laiškų trejetas: tikėjimas, viltis ir meilė?
Šios rūšies dvasingumo vis daugiau mūsų knygose, pamoksluose, katechezėje. Kaip svarbiausia ar net vienintelė Dievo žodžio veikimo vieta nurodoma širdis, t. y. žmogaus vidiniai nusiteikimai, polinkiai, išgyvenimai. Galimybė mąstyti ir kalbėti apie Dievą, kaupti pozityvią energiją, nugalėti blogį savo vidiniu gerumu. Pasaulio bjaurastys į tokį dvasingumą negali ir neturi įkelti kojos, jis – išdidus, orus ir nepriklausomas. Jam pakanka savo paties tiesos ir grožio.
Pakartoto Įstatymo knyga, kaip ir iškilieji Izraelio pranašai, išpažino ir skelbė Dievą, kuris nepaliaujamai veikia politinių, ekonominių, socialinių įvykių sūkuryje. Net sakydamas pamokslą, įkvėptasis šios knygos autorius ieško ne širdies, ne individo, bet tikėjimo tautos, bendruomenės, pašauktos drauge kurti Dievo teisingumu paremtą gyvenimą. Teologijos grožis ir tikrumas Biblijoje sveriami labai paprastai – pagal tai, kiek jų pasirodo išorinio pasaulio įvykiuose, žmonių institucijose ir tarpusavio santykiuose. Pakartotas Įstatymas, apsiginklavęs Mozės autoritetu, neleidžia pamiršti, kad į Pažadėtąją žemę įžengia tauta, kuri, prisiminusi savo Dievo gerumą, ryžtasi gyventi kitaip negu jos kaimynai.
-tj-