Bilietas į Pažadėtąją žemę

Laiku ir nelaiku

Da­bar tad, Iz­ra­e­li, klau­syk įsta­tų ir įsa­kų, ku­rių aš jus mo­kau lai­ky­tis, kad iš­lik­tu­mė­te gy­vi įei­ti ir pa­vel­dė­ti kraš­tą, ku­rį VIEŠPATS, jū­sų pro­tė­vių Die­vas, duo­da jums. Ne­pri­dė­ki­te nie­ko prie to, ką įsa­kau jums, ir ne­at­im­ki­te nie­ko iš to, bet lai­ky­ki­tės VIEŠPATIES, jū­sų Die­vo, įsa­ky­mų, ku­riuos jums nu­sta­tau. Lai­ky­ki­tės jų, juos vyk­dy­da­mi, nes tai pa­ro­dys tau­toms jū­sų iš­min­tį ir pro­tin­gu­mą. Gir­dė­da­mi apie vi­sus šiuos įsta­tus, jie sa­kys: „Iš tik­rų­jų iš­min­tin­gi ir pro­tin­gi yra žmo­nės šios di­de­lės tau­tos!“ Ko­kia ki­ta di­de­lė tau­ta tu­ri taip ar­ti sa­vęs esan­tį die­vą, kaip yra VIEŠPATS, mū­sų Die­vas, ka­da tik mes jo šau­kia­mės? Ir ko­kia ki­ta di­de­lė tau­ta tu­ri įsta­tus ir įsa­kus taip tei­sius, kaip šis mo­ky­mas, ku­rį aš jums duo­du?“

Įst 4, 1–2. 6–8

Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­ga už­bai­gia va­di­na­mą­ją Pen­kiak­ny­gę, heb­ra­jiš­kai – To­rą, svar­biau­sią Bib­li­jos da­lį. Min­tis apie pa­kar­to­tą ar­ba ant­rą­jį Įsta­ty­mą (deu­te­ros ­no­mos) at­ei­na iš jos grai­kiš­ko­jo ver­ti­mo (Sep­tu­a­gin­tos) ant­raš­tės. Žy­dai pa­ren­ka jai pa­va­di­ni­mą pa­gal pir­mą­ją ei­lu­tę: šie yra žo­džiai. To­liau sa­ki­ny­je mi­ni­mas Mo­zė kaip pa­grin­di­nis kny­gos vei­kė­jas ir kal­bė­to­jas. Jis per­duo­da Die­vo žo­džius tau­tai, stab­te­lė­ju­siai Mo­a­bo slė­ny­je prieš įženg­iant į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę. Tai­gi su­po­nuo­ja­mas lem­tin­go pa­si­rin­ki­mo, ap­si­spren­di­mo, orien­ta­ci­jos mo­men­tas. Sy­kiu tai pa­min­klas iš­ki­liam mo­ky­to­jui ir pra­na­šui, jo te­sta­men­ti­nis kal­bė­ji­mas, at­si­svei­ki­ni­mo gies­mė, nes kny­gai bai­gian­tis Mo­zė jau bū­na mi­ręs.

Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­gai nuo se­no ne­šykš­ti­ma kom­pli­men­tų. Tai esąs uni­ka­lus ir epo­chi­nis kū­ri­nys. Nau­ja era Se­no­jo Te­sta­men­to raš­tuo­se. Pra­na­šiš­ko is­to­ri­jos in­ter­pre­ta­vi­mo pa­vyz­dys. Hu­ma­nis­ti­nio įkarš­čio ir so­cia­li­nio jaut­ru­mo ku­pi­nas teks­tas. Pa­brė­žia­ma, kad gre­ta psal­mių tai bu­vo mė­gsta­miau­sia ir daž­niau­siai ci­tuo­ja­ma Jė­zaus iš Na­za­re­to kny­ga. Iš jos iš­lukš­ten­tas di­dy­sis krikš­čio­nių im­pe­ra­ty­vas – be iš­ly­gų my­lė­ti sa­vo Vieš­pa­tį ir sa­vo ar­ti­mą. Pa­na­šiai ją tu­rė­jo ver­tin­ti ir kiek­vie­nas pa­mal­dus iz­ra­e­li­tas. Re­mian­tis Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­ga ra­do­si ju­dė­jų pa­pro­tys puoš­ti sa­vo vir­šu­ti­nius dra­bu­žius bal­tais ar mė­ly­nais vil­no­niais ku­tais – zi­zith, ant ran­kos ar kak­tos vy­rams tvir­tin­ti mal­dos dė­žu­tes – te­fi­lim, kal­bė­ti spe­cia­lią pa­dė­ką prieš val­gį. Šven­to­sios Že­mės tu­ris­tams tarp ki­tų su­ve­ny­rų šian­dien siū­lo­mos me­zu­zos – tū­te­lės su Bib­li­jos iš­trau­ka, ku­rios ka­bi­na­mos prie de­ši­nės du­rų stak­tos pusės. Tai ir­gi pa­vel­dė­ta iš Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­gos pus­la­pių. Ži­no­ma, ir gar­sio­ji še­ma Is­ra­el – kas­die­nė su­au­gu­sio ju­dė­jo mal­da, San­do­ros tau­tos ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mas.

Daž­nas ko­men­ta­to­rius pa­žy­mi, kad Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­gai bū­din­gas pa­moks­li­nis sti­lius. Kar­tais ji va­di­na­ma vie­nu iš­ti­su pa­moks­lu, ku­rį iš at­ski­rų teks­tų su­rin­ko, su­re­da­ga­vo ir Mo­zės au­to­ri­te­tu pa­žen­kli­no ku­ni­go pa­moks­li­nin­ko ran­ka VII ar VI am­žiu­je prieš Kris­tų. Au­to­rius ar au­to­riai iš tie­sų pro­fe­sio­na­liai ir nau­jo­viš­kai au­džia pa­grin­di­nę teo­lo­gi­nę šio vei­ka­lo ži­nią. San­do­ros is­to­ri­ja su jos pa­ža­dais ir įpa­rei­go­ji­mais čia ne tik di­dak­tiš­kai at­pa­sa­ko­ja­ma, pa­kar­to­ja­ma, bet ir įgy­ja są­sa­jų su pa­si­kei­tu­siu žmo­nių gy­ve­ni­mu ir tar­si pri­si­tai­ko prie nau­jų ap­lin­ky­bių. Tai ir mū­sų lai­kais bū­tų ge­ro pa­moks­la­vi­mo bruo­žas. Vie­nin­te­lis Die­vas yra tas pats va­kar ir šian­dien, šven­tas ir ne­pri­lygs­ta­mas, o žmo­gus ir žmo­nių ben­dri­ja – tai per­mai­nų lau­kas, ku­ria­me at­kak­liai ir dra­ma­tiš­kai bus iš nau­jo lei­džia­ma­si ieš­ko­ti to, kas liu­dy­tų ne­pra­ei­nan­tį Die­vo ar­tu­mą ir iš­ti­ki­my­bę. Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­ga, sa­vo pa­moks­la­vi­mo fo­nui pa­si­rin­ku­si lū­žio ir vir­smo me­tą, mo­ko pra­na­šiš­ku žvilgs­niu ap­im­ti kiek­vie­ną nau­ją žmo­gaus ir tau­tos is­to­ri­jos tarpsnį ir pa­si­rink­ti vie­ny­bę su Die­vu kaip tei­sin­giau­sią ir pa­ti­ki­miau­sią gy­ve­ni­mo pro­gra­mą, kaip prie­lai­dą iš tie­sų gy­ven­ti ir tu­rė­ti da­lį San­do­ros pa­ža­duo­se.

Ta­čiau su­si­ža­vė­ji­mas deu­te­ro­no­mis­ti­nio pa­moks­lo teo­lo­gi­ja ga­li nu­ves­ti ir šun­ke­liais. Pa­bū­gę le­ga­lis­ti­nio kny­gos to­no, nuo­lat kar­to­ja­mų žo­džių įsta­tai ir įsa­kai, taip pat ra­di­ka­laus, ka­rin­go mo­no­teiz­mo idė­jos, sa­vo pa­guo­dai ir nu­si­ra­mi­ni­mui, ap­tin­ka­me kny­go­je tas vie­tas, ku­rios, tar­si pa­bė­gu­sios nuo min­ties apie tei­sę, pa­grin­di­niu už­da­vi­niu lai­kys ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mą ir skel­bi­mą. Ei­nant dar to­liau šiuo ke­liu, ne­sun­ku su­si­da­ry­ti nuo­mo­nę, kad kny­ga, nors ir va­di­na­ma Pa­kar­to­tu Įsta­ty­mu, vis dėl­to de­kla­ruo­ja mei­lės pir­me­ny­bę prieš įsta­ty­mą; ne vel­tui juk ir Jė­zus sa­vo di­dį­jį mei­lės įsa­ky­mą for­mu­la­vo bū­tent pa­gal šios kny­gos ei­lu­tes. Ar be­rei­kia ge­res­nio įro­dy­mo, kad din­gus kon­kre­čioms is­to­ri­nėms ap­lin­ky­bėms iš Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo įsta­tų ir įsa­kų lie­ka tik mums mie­las ir ge­rai pa­žįs­ta­mas šv. Pau­liaus laiš­kų tre­je­tas: ti­kė­ji­mas, vil­tis ir mei­lė?

Šios rū­šies dva­sin­gu­mo vis dau­giau mū­sų kny­go­se, pa­moks­luo­se, ka­te­che­zė­je. Kaip svar­biau­sia ar net vie­nin­te­lė Die­vo žo­džio vei­ki­mo vie­ta nu­ro­do­ma šir­dis, t. y. žmo­gaus vi­di­niai nu­si­tei­ki­mai, po­lin­kiai, iš­gy­ve­ni­mai. Ga­li­my­bė mąs­ty­ti ir kal­bė­ti apie Die­vą, kaup­ti po­zi­ty­vią ener­gi­ją, nu­ga­lė­ti blo­gį sa­vo vi­di­niu ge­ru­mu. Pa­sau­lio bjau­ras­tys į to­kį dva­sin­gu­mą ne­ga­li ir ne­tu­ri įkel­ti ko­jos, jis – iš­di­dus, orus ir ne­pri­klau­so­mas. Jam pa­kan­ka sa­vo pa­ties tie­sos ir gro­žio.

Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­ga, kaip ir iš­ki­lie­ji Iz­ra­e­lio pra­na­šai, iš­pa­ži­no ir skel­bė Die­vą, ku­ris ne­pa­liau­ja­mai vei­kia po­li­ti­nių, eko­no­mi­nių, so­cia­li­nių įvy­kių sū­ku­ry­je. Net sa­ky­da­mas pa­moks­lą, įkvėp­ta­sis šios kny­gos au­to­rius ieš­ko ne šir­dies, ne in­di­vi­do, bet ti­kė­ji­mo tau­tos, ben­druo­me­nės, pa­šauk­tos drau­ge kur­ti Die­vo tei­sin­gu­mu pa­rem­tą gy­ve­ni­mą. Te­olo­gi­jos gro­žis ir tik­ru­mas Bib­li­jo­je sve­ria­mi la­bai pa­pras­tai – pa­gal tai, kiek jų pa­si­ro­do iš­ori­nio pa­sau­lio įvy­kiuo­se, žmo­nių ins­ti­tu­ci­jo­se ir tar­pu­sa­vio san­ty­kiuo­se. Pa­kar­to­tas Įsta­ty­mas, ap­si­gin­kla­vęs Mo­zės au­to­ri­te­tu, ne­lei­džia pa­mirš­ti, kad į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę įžen­gia tau­ta, ku­ri, pri­si­mi­nu­si sa­vo Die­vo ge­ru­mą, ryž­ta­si gy­ven­ti ki­taip ne­gu jos kai­my­nai.

-tj-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.