AUGUSTINAS DAINYS. Eilės

Tave užvaldo atgauta nekaltybė ir pirmapradis
žvilgsnis į daiktų švelnybę, kai joks daiktas
negali tavęs sužeisti, bet savo aksominiu
paviršiumi teikia pavargusiam protui prieglobstį.
Tokios akimirkos atperka nuobodulio valandas,
kai, gulėdamas ant lovos ir žiūrėdamas į lubas,
užmušinėji laiką, kai iškrenti iš dosnaus
tikrovės glėbio ir kankiniesi tikrovės nuošalėje.

Vis mažiau daiktų, kuriuose gyvena Dievas,
vis daugiau dirbtinių objektų, gyvenančių
mirgančiame kompiuterio ar televizoriaus ekrane.
Tačiau trumpos ištrūkimo akimirkos, kuriose
švyti pirmapradis pasaulio šventumas, atperka
visą prasmės stoką, kurią patiri gyvendamas
didmiesčio labirinte esančiame savo narvelyje.

Vaizdų puota

Baltos debesų dėmės tirštame rugpjūčio
vandenyje – taip mirga burės dangaus burlaivių,
įplaukusių į ramaus vasaros vidurdienio uostą.
Tamsus ežero veidrodis tingiai banguoja
klampiu lydyto šokolado ritmu atspindėdamas
taikų dangų, kuriame iš debesies pakraščio
netikėtai išnyra saulė ir staiga vanduo
pavirsta mąsliu žaliu arbatos nuoviru.
Žalia gelmė, kurioje nardo žuvys, žvelgia
į mane neįmenamomis sfinkso akimis.
Kregždžių būrys sklando virš ežero tarytum
drugeliai virš drėgno saulės įšildyto gėlyno.

Kiek bežvelgčiau į ežerą, jis vis tiek liks mįslė,
pridengianti save puota vaizdų, kurie mirga
ir keičiasi, bet atskleidžia tą pačią esmę.
Jei įminčiau ežero mįslę, tapčiau išmintingesnis,
nei esu, ir būtų lengviau gyventi, o kol kas
galiu tik sėdėti ant liepto ir žiūrėti į Didžiojo
Pasaulio Dailininko akvarele nulietus debesis,
atsispindinčius palengva banguojančiame
vandenyje. Manyje tūnantis mažasis dailininkas
iš lėto renkasi žodžius lyg spalvas paletėje
ir rašo šį eilėraštį taip, kaip tapoma drobė,
suprasdamas, jog siekis priartėti prie paslapties
ir ja pasidalyti su kitais žmonėmis galbūt yra
tikroji kūrybos paskirtis. Baltų debesų flotilė
rymo danguje ir, atrodytų, man pritaria minkšto
debesų marmuro mostais, kuriuos turi įminti
gamtos teologas, kontempliuojantis pasaulį kaip
Dievo ženklą, tai besislepiantį, tai vėl išnyrantį.

Pirmosios rudens dienos

Tiršti ir klampūs šešėliai įsiviešpatavo
palaukėse ir paežerėse. Žiogai vis dar
čirškia atsisveikindami su vasara.
Gelstelėjusi rudens dvasia apima žemę
atnešdama vėsą, skaidrumą ir liūdesį.
Šunų lojimą girdi tarytum aidą bažnyčioje.
Kregždės nedrąsiai sklando virš ežero
ruošdamosi palikti kontinentą iki kito
pavasario. Dangaus debesų ilgesingu mėliu
iriasi saulė, kuri vis dar apakina, tačiau
nekaitina. Naktimis ežerus dengia rūkas.

Prasidėjo ruduo – introversijos metas –
ir aš, susitelkęs ties savimi, nebūties palytėtame
peizaže mėginu išskaityti nurimusius ženklus,
atveriančius naują metų laikų knygos skyrių.
Apibendrink dalykus, nutikusius vasarą,
nurink į eilėraščius barokinių išgyvenimų
derlių ir, paklusdamas metų laikų tėkmei,
apimtas melancholijos ruoškis žiemai,
apmirimo metui, kad kitą pavasarį įvyktų
atsinaujinimas besisukant sezonų ratui,
mokančiam neprisirišti prie daiktų meno.

Nuo ežero kylančio krago sparnų mušimasis
į vandenį – lyg skirtukas metų laikų knygoje.

.

Rudens pamoka

Didysis Pasaulio Tapytojas neregimu
teptuku ant miško medžių viršūnių drobės
užtepa geltoną, raudoną ir rudą spalvas.
Pilkšrausviais debesimis padengtas dangaus
skliautas pratrūksta ir blyksteli skaisčiu
mėlynumu – vasaros likučiu, primenančiu
liepos vidurdienio karštį ir tvankumą.
Jaukiai tylu ir tyliai jauku. Saulė skaidri,
bet nešildo. Klykauja praskrendantis suopis,
savo skrydžio trajektorija liudydamas rudenį.

Kas neapmiršta, tas neatsinaujina, ir aš,
stebėdamas rudenį, sijoju jausmų grūdus,
užderėjusius vasarą, nuo pelų. Nuimk
patyrimo derlių ir sukrauk jį į sielos talpyklas,
kad tuo, kas pribrendo, galėtum gyventi šalčio
ir speigo laiku. Gamtos metų laikų kaitos
ritmas – geriausias išminties mokytojas, rodantis,
kad gyvenime kartojasi suvešėjimo ir apmirimo
ritmai, kuriems paklūsta net meilė. Nurimk
ir, išmokęs rudens pamoką, tapk išmintingesnis.

Amžinasis ruduo

Rudens palytėta gamta pilna skaidraus
trapumo, lyg būtų nulipdyta iš perregimo
porceliano. Miškas tolumoje už ežero
primena šachmatų lentą iš raudonų
ir geltonų kvadratėlių. Spalvų žaismė
glosto regą akvareliniais potėpiais.
Jei ne rudens nyksmo alsavimas į daiktų
paviršius, pasaulis triumfuotų savo pavidalų
amžinumu ir būtų gyvos Egipto piramidės.
Jei ne ruduo – laikytume save dievais.
Amžinasis ruduo buvimu myriop verčia
pabusti, anot Švarcvaldo išminčiaus.

Kodėl pamėgau pasivaikščiojimus vieškeliu
temstant, tolumoje aidint šunų lojimams?
Galbūt dėl to, jog tuo metu mano gyvenimo baltos
dėmės man to nežinant kalbasi su vakaro migla.
Ir aš krūpteliu, kai mano batas netyčia tekšteli
vandenį balutės, telkšančios ant suplūkto smėlio.

Kontempliuojant baroką

Švelnus ir šiltas ruduo tvyro mieste
pilka migla apgaubdamas kiekvieną
pastatą, o Vilnelės vandens čiurlenimas –
muzikos fonas, kurį nepaliaujamai
transliuoja mąsli gamtos radijo stotis.
Kai pakeli akis į dangų, matai ant kalno
stačiu mūriniu klevo lapu stūksantį
Misionierių bažnyčios fasadą, o iš
kraštų dviejų vašku apvarvėjusių žvakių
pavidalu stovinčius varpinių bokštus.

Praretėjusi medžių lapija leidžia
tikrovę regėti kiaurai. Atrodo, taip
pasaulį mato Dievas, įsižiūrėdamas
į kiekvieną daiktą sub specie aeternitatis.
Barokinė architektūra, stiebdamasi iš
apačios į viršų ir peraugdama į debesiją,
pavirsta į akmeninį teologinį traktatą
ir bažnyčios fasadą suvoki kaip dar vieną
giliamintį Dievo buvimo įrodymą, kuris, deja,
nieko neįrodo, bet tik patvirtina turimą įžvalgą.

Barokas žemės pasaulį sujungia su dangaus
karalijomis. Šia jungtimi gyvenu ir aš,
rasdamas mieste tai, ko nerandu gamtoje:
žmogaus bendrumo formas – tarpininkes
tarp gamtos ir Aukščiausiojo. Gamtą sukūrė
Dievas, o bažnyčią pastatė žmogus, baimingai
mėgdžiodamas Dievą. Stebėdamas statinio
formų plastiką, regi kūrybingą žmogaus dvasią,
sukrešėjusią daiktais, kuri priglaudžia po akiratį
klajojantį žvilgsnį, išsiliejantį pamaldžiu eilėraščiu.

.

Rūkas

Vieną bundančio pavasario rytą
ežerą apsėmė neperregimas rūkas.
Žiūrėjau, kaip vandens prisigėręs
kovo ledas perauga į pilką miglą,
gundančią žvilgsnį nusiskandinti joje,
ir mąsčiau apie iliuzijos skraistę,
atitveriančią mus nuo tikrovės Tiesos.
Pajutau, kad iliuzija yra beveik tokia
pat žavi kaip tikrovė, ji mus vilioja
savo erotika, tačiau tikrovė skiriasi
nuo iliuzijos tuo, kad tikrovė yra,
o iliuzija tik slepia tai, kad jos nėra.