Vunderkindas

MAR­KAS ZIN­GE­RIS

Lio­voč­ka jam pa­skam­bi­no iš Niu­jor­ko:

– Aš bū­siu Vil­niu­je gruo­dį. Mums rei­kia su­si­tik­ti. Gal ži­nai, kas ga­lė­tų iš­vers­ti ma­no ro­ma­ną?

– O iš ko­kios kal­bos?

– Pu­sė ru­sų – pu­sė an­glų. Lie­tu­viš­ki pa­nų ir sau­gu­mie­čių var­dai.

Jis nie­ko ne­ga­lė­jo Lio­voč­kai pri­ža­dė­ti. Šis ėmė ir ap­si­reiš­kė pir­mą­syk po ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų.

Ka­dai­se, afi­šo­se, jo pa­var­dė bu­vo Si­ro­ta. Skam­bin­ti pia­ni­nu Lio­voč­ka iš­mo­ko pats. Kaip­gi ne­iš­mok­si, kai pra­žu­vu­sios be ži­nios mo­ti­nos for­te­pi­jo­nas dunk­so ko­mu­na­li­nio bu­to vie­nin­te­lia­me kam­ba­ry­je. Kiek su­ge­bė­jo pri­si­min­ti, dar vie­na Lio­voč­kos pa­aug­lys­tės aist­ra, be ero­ti­nių fan­ta­zi­jų apie sto­ras mo­te­ris, bu­vo kvan­tų me­cha­ni­ka. Ir, kas be ko, vie­nin­te­lis iš vi­sos kom­pa­ni­jos bu­vo ve­dęs! Bū­da­mas de­vy­nio­li­kos su­si­ra­do ge­ro­kai vy­res­nę mo­te­rį, Bi­ru­tę, bu­hal­te­rę. Šios bius­tas bu­vo kaip ar­bū­zai, o Ka­zach­sta­no ar­bū­zai, be­je, bu­vo vie­nin­te­liai ato­grą­žų vai­siai, anuo­met Lie­tu­vo­je pa­siek­da­vę ma­ses. (Tie­sa, ras­da­vo­si ir ba­na­nų, bet šie bū­da­vo ati­de­da­mi Par­ti­jos na­riams ir šmu­ge­liuo­ja­mi kos­tiu­muo­tiems drau­gams iš kie­mo pu­sės.) Bi­ru­tė bu­vo prie bu­te­lio ir są­skai­tas rai­ty­da­vo che­mi­niu pieš­tu­ku, jį lyž­tel­da­ma, kad ryš­kiau pai­šy­tų. Jei­gu jos Lio­voč­ka, par­si­vil­kęs iš nak­ti­nio klu­bo, ne­par­neš­da­vo šla­man­čių, die­va­go­da­vo­si drau­gėms pa­drė­ku­siu nuo skaid­rio­sios bal­su: „Mer­gos, aš jį vie­nu pa­pu už­mu­šiu!“

Lio­voč­kos ap­lin­ko­je bū­da­vo šne­ka­ma, jog šis ve­dė to­kią per­so­ną pir­miau­sia dėl to, kad jam nuo ma­žų die­nų trū­ko mo­ti­nos, ku­rios ap­skri­tai ne­bū­da­vo nie­ka­dos ir nie­kur, net ir jo gim­ta­die­nių nuo­trau­ko­se.

Mu­zi­kan­tas su ta sa­vo mo­te­ri­mi gy­ve­no pa­lė­pė­je, Ne­mu­no gat­vė­je, bu­vu­sios sos­ti­nės bu­vu­sia­me rau­do­nų­jų ži­bin­tų kvar­ta­le. Ten so­viet­me­čiu bu­vo ty­ku ra­mu, tik pra­šlep­sė­da­vo tro­lei­bu­sų pa­dan­gos ir bur­ka­vo ba­lan­džiai. Už kam­po ret­sy­kiais klyk­te­lė­da­vo sa­ni­ta­rų į tram­do­muo­sius vel­ka­mas pa­mi­šė­lis – ten dunk­so­jo dur­nių na­mai, niau­rūs ir ap­si­lau­pę, pri­me­nan­tys ka­ze­ma­tą. Kai Lio­voč­ka, at­ver­tęs dang­tį, pa­žer­da­vo virš mie­guis­tos pro­vin­ci­jos, ka­muo­ja­mos lais­vės sap­nų ir iš­al­ku­sios eg­zo­ti­kos, krū­vą žai­ža­ruo­jan­čių gar­sų, kiek­vie­nas ber­nio­kas ar mer­gio­tė iš anų lai­kų jųd­vie­jų cheb­ros po va­lan­dos nu­bil­dė­da­vo gat­vėn pa­ki­laus jaus­mo ap­im­tas, lyg čia pat ir da­bar, ir bū­tent šio­je be­vil­tiš­ko­je tik­ro­vė­je iš­si­va­da­vo iš trū­ni­jan­čio už­kam­pio ir pa­si­ju­to ly­gus su vi­sais, gy­ve­nan­čiais už jū­rų van­de­ny­nų, kur ši­to­kie jaus­mai, tik­riau­sia, yra ne ste­buk­las, o ei­li­nis lais­va­lai­kis.

Jų šut­vės pa­ska­tin­tas, Lio­voč­ka ti­kė­jo­si tap­ti Ame­ri­ko­je gar­siu džiaz­me­nu ar­ba bent jau kvan­tų fi­zi­ku, ver­tu No­be­lio pre­mi­jos!

Iš­ny­ku­sios epo­chos vun­der­kin­das jo lau­kė at­si­sė­dęs ant Ka­ted­ros aikš­tės laip­te­lių tarp dvie­jų pus­nių. Juo­dais Al­pių sli­di­nin­ko aki­niais ir gel­to­nu kup­ra­nu­ga­rių vil­nos pal­tu, jo įsi­gy­tu imig­ra­vus Ame­ri­kon (žr. jo pir­mą­sias at­siųs­tas nuo­trau­kas). Pri­si­pa­ži­no: „Esu su pam­per­sais.“ Tu­rįs sto­ro­sios opą, jo lau­kia ope­ra­ci­ja. Gy­ve­ni­mas JAV ne ro­žė­mis klo­tas. Vie­ną­syk, pa­pras­čiau­siai, ap­si­ši­kau, se­ni, sab­vė­jaus va­go­ne.

Niu­jor­ke, pa­aiš­ki­no bi­čiu­lis, kimš­da­mas už abie­jų žan­dų di­džku­ku­lį „Tau­ti­niuo­se pa­tie­ka­luo­se“, kur pa­si­pra­šė nu­ve­da­mas, trai­nio­ja­si vi­sų tau­tų ir vi­sų ra­sių lio­voč­kos. Ten rūks­ta, ver­da ir džia­zuo­ja apie dvi­de­šimt tūks­tan­čių res­to­ra­nų. Jį iš­spy­rę iš ru­sų res­to­ra­no „Sko­vo­rod­ka“ vien už tai, kad, at­skri­dus iš Mask­vos kul­ti­niam Ro­zen­bau­mui, Lio­voč­ka į mik­ro­fo­ną pa­sa­kė: „Ma­est­ro pjan v žo­pu! Gir­tiems ne­akom­pa­nuo­ju.“

O dėl moks­lų, tai gar­su­sis pro­fe­so­rius No­a­mas Čoms­kis MA Tech­no­lo­gi­nia­me Lio­voč­kai mei­liai nu­si­šyp­so­jo, pa­plo­jo per pe­tį, net ir pa­glo­bo­jo, kad ža­lias ge­ni­jus iš Lie­tu­vos ga­lė­tų ne­mo­ka­mai nau­do­tis ins­ti­tu­to bib­lio­te­ka. Jei­lio fuk­sų ka­vi­nė­je ki­tas pro­fe­so­rius, ja­po­nas – o tai jau be­veik tarp­tau­ti­nis pri­pa­ži­ni­mas, – jam nu­pir­ko pus­ry­čius ir net­gi už Unik­van­to idė­ją, su­jun­gian­čią Ma­te­ri­ją ir Dva­sią, Lio­voč­kos iš­ne­šio­tą Kau­no bo­he­mos ter­pė­je, pa­sta­tė bu­te­lį „Chianti“.

Psio!

To­liau fuk­sų už­kan­di­nės Lio­voč­ka Ame­ri­ko­je ne­pa­ki­lo.

Jo kar­je­ros vir­šū­nė mu­zi­kos oke­a­nuo­se bu­vo „Car­ne­gie Hall“. Ten jį pa­kvie­tė pa­žįs­ta­mo mu­zi­kan­to pa­žįs­ta­mas su­per­me­ne­dže­ris, kad su­mes­tų ką nors nuo­tai­kin­ga. Ne­nu­vilk, iš­plė­tė vi­sa ko ma­čiu­sias akis tas pa­žįs­ta­mo pa­žįs­ta­mas. Pa­si­ro­dy­si su pa­čiu Pa­va­ro­čiu. Vė­liau Lio­voč­kai pa­aiš­kė­jo, kad žvaigž­dė nu­plė­šė to­kį ga­ba­lą iš biu­dže­to, kad jie, be jo, ne­ra­do ką pa­si­sam­dy­ti už li­ku­sius gra­šius.

Afi­šo­se Lio­voč­ka švie­tė ši­taip: LEO SIRROTA, KO­ME­DIAN­TAS IŠ BUVUSIOS SSRS.

– Įsi­vaiz­duo­kit, la­dies and gent­le­men, jūs mie­ga­te sa­vo di­džiu­lių tuš­čių na­mų mie­ga­ma­ja­me, o kaž­kas nak­tį li­pa laip­tais! – pa­skel­bė nuo sce­nos Lio­voč­ka ir ke­lis­kart spus­te­lė­jo for­te­pi­jo­no že­miau­sios ok­ta­vos kla­vi­šus.

(„Tu vi­sa tai pa­si­sko­li­nai iš Pro­spe­ro Me­ri­mė ap­sa­ky­mo apie at­gi­ju­sią sta­tu­lą“, – pa­sa­kė jis Lio­voč­kai, su­vo­kęs, kad net ir po ke­tu­rias­de­šim­ties žie­mų, po jo dvie­jų žmo­nų ir, ma­žiau­siai, dvie­jų pa­sau­li­nių ka­tast­ro­fų juos vis dar vie­ni­ja kla­si­kų raš­tai, ku­rių jie nu­si­pirk­da­vo jų se­no­vi­nio mies­to kny­gy­ne.

„Bet juk vi­si ši­taip įsi­vaiz­duo­ja bai­mę“, – su­mū­kė Lio­voč­ka, kimš­da­mas di­džku­ku­lį „Tau­ti­niuo­se pa­tie­ka­luo­se“.)

– O ko jūs bi­jo­te? Jūs – Ame­ri­ko­je! – jam su­šu­ko kaž­kas iš par­te­rio.

Ir sa­lė nu­si­kva­to­jo, sar­kas­tiš­kai, nes čia bu­vo už­pi­pi­rin­ta val­džiai. Bu­vo su­ka­kęs pen­kme­tis po sprog­di­ni­mų Niu­jor­ke.

– Bi­jau žmo­nos. Ji iš Lie­tu­vos ir tik­rai įspū­din­gų ga­ba­ri­tų. My la­dy’s bo­obs, la­dies and gent­le­men, yra ne pra­stes­ni už Me­r­li­nos Mon­ro. Ir ma­ne ža­da už­muš­ti, vaiz­din­gai šne­kant, savo ap­va­lu­mais, jei­gu ne­par­ne­šiu jai ku­pe­tos ža­lių!

Pi­ni­gų Lio­voč­ka par­ne­šė.

– Ame­ri­kan­cy man plo­jo. Jiems pa­tin­ka skan­da­lis­tai prie mik­ro­fo­nų. Tar­kim, to­kie kaip Sa­ra Sil­ver­man. Ar gir­dė­jai apie Sa­rą Sil­ver­man? „Ko­kie lai­kai, po­nios ir po­nai, ko­kie lai­kai! Žy­dai, iš­gy­ve­nę Ho­lo­kaus­tą, vai­ruo­ja vo­kie­čių ma­ši­nas aist­rin­gai pir­myn at­gal lin­guo­da­mi, o tai man pri­me­na gė­jų mei­lės ak­tą.“

Bet­gi, kaip pa­sa­ky­ta, Niu­jor­ke ir šiaip trai­nio­ja­si mi­nių mi­nios lio­voč­kų, be to, niu­jor­kie­čiai į „Car­ne­gie Hall“ at­ei­na pail­sė­ti, jiems ne­rei­kia tų kom­po­zi­ci­jų, kai kaž­kas jū­sų na­me nak­tį li­pa laip­tais. Jie no­ri verk­ti iš lai­mės, o ne iš siau­bo, kaip ma­ža­sis Lio­voč­ka verk­da­vo nak­ti­mis, kai ne­pri­si­šauk­da­vo ne­ži­nia kur pra­din­gu­sios mo­ti­nos.

Su­per­me­ne­dže­ris ne­be­skam­bi­no.

– Vie­nin­te­lė vil­tis, Mar­kai, ma­no kny­ga. Čia pa­slap­tis sle­pia pa­slap­tį, tai „Mat­rioš­ka“, biog­ra­fi­nis ro­ma­nas.

Lio­voč­ka iš­lai­žė lėkš­tę, mur­mė­da­mas: „Su­per du­per!“, lyg Ame­ri­ko­je ne­bū­tų spir­gų ir grie­ti­nės, lyg JAV ir iš­opė­ju­si žar­na jam bū­tų ka­žin ko­kie la­ge­ris ar trem­tis, o Bi­ru­tė, jo pa­unks­nė nuo li­ki­mo aud­rų, jį šer­tų vien tik prie­kaiš­tais, kad vun­der­kin­das iš Lie­tu­vos Ame­ri­ko­je su­si­mo­vė.

Ofi­cian­tui Pil­sud­skio ūsais, in­ty­miai dvelk­čio­jan­čiam šnap­su ir spin­du­liuo­jan­čiam ar­bat­pi­ni­gių nuo­jau­ta, Lio­voč­ka pa­žė­rė tiek mo­ne­tų, kad šis net žag­te­lė­jo.

Mu­zi­kan­tas su bi­čiu­liu pri­si­mi­nė ir Sai­mo­no ir Gar­fun­ke­lio dai­nas (be­je, pa­sa­kė Lio­voč­ka, kaž­ku­rio iš jųd­vie­jų mo­čiu­tė tu­rė­jo Kau­ne siu­vyk­lą prieš II pa­sau­li­nį), ir Dze­fi­re­lio „Ro­meo ir Džul­je­tą“, fil­mą, ku­rį abu žiū­rė­jo Kau­ne prieš ke­tu­rias de­šim­tis me­tų – ko­kių, Jė­zau­ma­ri­ja, me­tų! – kai Lio­voč­kos pa­lė­pė­je jau­nų die­nų įsau­ly šie­pė­si for­te­pi­jo­nas, kai sap­nuo­se plyks­te­lė­jo uni­ka­lu­sis Unik­van­tas, dar ne­iš­gau­tas nė jo­kio no­be­li­nin­ko nei šno­be­li­nin­ko, kai au­sy­se šniokš­tė mu­zi­kos kriok­liai, ku­rių nič­nie­kam pa­sau­ly­je ne­pri­rei­kė, ne­bent Ne­mu­no gat­vės ka­tėms, ku­rias da­bar, at­ro­do, verk­tum ap­si­ka­bi­nęs, ir vi­sai jų šut­vei – bū­si­mie­siems iz­ra­e­lie­čiams, ame­ri­kie­čiams, pa­ry­žie­čiams, – ste­bi­mai bud­rios sau­gu­mie­čio, ko­vo­jan­čio su prie­šiš­ka ide­o­lo­gi­ja, aki­es.

Pri­si­me­nu, tu pal­to ran­ko­ve šluos­tei akis.

O tu, Lio­voč­ka, tri­mis rub­liais, ža­liais, su Krem­liu­mi, šluos­tei sa­vo sto­rus aki­nius.

Po di­džku­ku­lių ir Dze­fi­re­lio vis dar sni­go.

Pa­pie­ta­vęs ir su­ši­lęs, Lio­voč­ka kal­bė­jo raiš­kiau ir lė­čiau. Si­ro­tos mo­ti­na bu­vo iš heb­ra­jiš­kų­jų mo­kyk­lų mo­ky­to­jų, iš tų, kaip kad kau­nie­čiai sa­ky­da­vo, ma­nie­rin­gų in­te­li­gen­čių, iš­lai­kiu­sių prieš­ka­rio sti­lių ir ža­ve­sį, iš tų zier­lich ma­nier­lich*, su­si­me­tu­si sku­du­rus po ka­ro su bat­siu­viu, kai, su­grį­žus iš fron­tų ar la­ge­rių, ne­bu­vo kur pri­sig­laus­ti. Se­nuo­siuo­se grįž­tan­čių­jų bu­tuo­se bu­vo ap­si­gy­ve­nę sve­ti­mi žmo­nės, ku­rių ne­iš­rū­ky­si. Tai bu­vo ge­res­nė da­lia, vė­liau Lio­voč­kai pa­sa­ko­jo Kau­no žy­dės, už tą, ku­ri te­ko vie­nai prieš­ka­rio mo­ky­to­jai, su­si­tuo­ku­siai su vy­riš­kiu, ga­lė­ju­siu pa­si­gir­ti apar­ta­men­tais pa­bė­gu­sio ban­ki­nin­ko mū­riu­ke ir net­gi sta­lo si­dab­ru su ne­ži­nia kie­no mo­nog­ra­mo­mis, bet ku­ris, kaip pa­aiš­kė­jo, par­da­vi­nė­da­vo ar­klius, va­gių iš­si­ves­tus iš be­si­ku­rian­čių ko­lū­kių, mė­sos kom­bi­na­tui, ne­le­ga­liai tie­ku­siam juo­da­jai rin­kai ar­klie­nos deš­ras. To me­to laik­raš­čiai bu­vo pil­ki, ant sto­ro po­pie­riaus, ir jie bu­vo skir­ti muš­ti pa­sau­li­niam im­pe­ria­liz­mui, o at­ši­li­mų lai­ko­tar­piais – bim­ba­lams ir in­te­li­gen­tams. Kas mie­las ry­tas „Tie­sa“ ga­lė­jo už­vož­ti žmo­gui per gal­vą ve­da­muo­ju, iš­spaus­din­tu tirš­tai juo­du šrif­tu, ką ir kal­bė­ti apie nak­ti­nį spar­dy­mą mi­li­ci­jos če­ba­tais į du­ris.

Li­kęs Ame­ri­ko­je be dar­bo ir su­si­ra­ši­nė­da­mas su ug­nį ir van­de­nį Lie­tu­vo­je per­ėju­siais se­nu­kais, stu­mian­čiais sa­vo pas­ku­ti­nes die­nas, Lio­voč­ka iš­si­aiš­ki­no, kad jo mo­ti­nė­lę, jaut­rią sie­lą, tei­sy­bės ieš­ko­to­ją, bu­vu­sią An­ti­fa­šis­ti­nio ko­mi­te­to vei­kė­ją, po­ka­riu bu­vo ap­sė­du­si idė­ja, ne­va sū­naus ma­nų ko­šy­tė dar­že­ly­je vie­toj cuk­raus bars­to­ma tru­pin­tu stik­lu. Mo­te­riš­kė ėmė laks­ty­ti į dar­že­lio vir­tu­vę, vi­rė­jai gra­si­no pei­liu; ga­lop ma­ni­ja pa­ū­mė­jo, ir vi­sas Kau­nas šne­kė­jo, kad Fa­nia Si­ro­ta, to­ji po­nieč­ka, to­ji bu­vu­si ko­vo­to­ja prieš fa­šiz­mą, šū­kau­ja val­džiai prie­šiš­kus lo­zun­gus par­duo­tu­vė­je „Gy­vas kar­pis“ tuo me­tu, kai jai bū­tų pri­va­lu pa­si­mo­kyt iš kar­pio, ku­ris iš­pū­tęs akis ir kru­tin­da­mas be­krau­jes lū­pas į ją spok­so pro ak­va­riu­mo stik­lą.

Bet ir žu­vis ga­li pa­ra­šy­ti skun­dą kom­pe­ten­tin­giems or­ga­nams!

Lio­voč­ką už­au­gi­no vie­ni­šas tė­vas, bat­siu­vys, ba­sa gal­va ir sta­čia kak­ta. Kal­da­mas pus­pa­dį dū­sau­da­vo ir pri­ka­lęs, bū­da­vo, api­ben­dri­na žy­diš­kai:

– Dos yz dy mai­sė. Štai ir vi­sa pa­sa­ka!

Tau­tai su­ki­lus verž­tis iš SSRS į pa­sau­lį ir Lio­voč­kai pri­si­mi­nus žmo­gaus tei­ses ir emig­ruo­jant į Va­ka­rus, Vi­zų sky­rius pa­rei­ka­la­vo, kaip tuo­met bu­vo įpras­ta, tė­vų su­ti­ki­mo. At­ra­dęs ad­re­są tarp ve­lio­nio tė­vu­ko po­pie­rių, jis ap­lan­kė, pa­ga­liau, ir mo­ti­ną, val­džios nu­kiš­tą į psi­chiat­ri­nę ne kur ki­tur, o Lio­voč­kos bu­vu­sia­me gy­ve­na­ma­ja­me kvar­ta­le.

Jis pir­mą­syk ap­lan­kė tą „ka­ze­ma­tą“. Laip­tai bu­vo ge­le­ži­niais tu­rėk­lais, du­rys be ran­ke­nų. Fa­nia Si­ro­ta sė­dė­jo ant lo­vos, įbe­du­si akis į lan­gą.

– Čia aš, ma­ma, Lio­voč­ka.

– Tai tu, fa­šis­te, įpy­lei ži­ba­lo į kom­po­tą? – rik­te­lė­jo ne­at­si­suk­da­ma.

Lio­voč­kai aiš­ki­nant, kad jis vi­so la­bo tik mu­zi­kan­tas, ir šne­kant ne­tvir­tu bal­su: „Ma­ma, esu jū­sų vie­nin­te­lis sū­nus“, ji, ne­at­si­suk­da­ma, at­rem­da­vo: „Esi stu­ka­čius!“

– Ir aš jai su­dai­na­vau to­kią „Aufn vo-oign lygt a ke-elbl“, – jam pa­sa­kė Lio­voč­ka. – Apie tą, kaip­gi jis, ver­še­lį, ve­ža­mą į mė­sos kom­bi­na­tą ir sva­jo­jan­tį, Mar­kai, bū­ti švalbl – kregž­du­te.

Lio­voč­ka jai dai­na­vo ar niū­nia­vo ne­tvir­tai tar­da­mas ir ste­bė­da­ma­sis, kad pri­si­me­na.

Ji at­si­su­ko nuo lan­go, blyš­ki, rus­vom triu­šės akim, pa­bur­ku­siu vei­du, iš­sky­du­siais šir­mais plau­kais. Gud­riai šyp­so­da­ma, mo­te­riš­kė iš­si­trau­kė iš cha­la­to ki­še­nės ne­žmo­niš­kai su­trin­tą ir pa­ru­du­sią nuo­trau­ką: Lio­voč­ka trum­pom kel­nai­tėm ant sū­puok­lių-me­di­nio žir­go.

– Sū­ne­lis, – pa­ti­kė­jo jam pa­slap­tį. – Nu­mi­rė še­še­rių.

Ji jam vis­ką pa­si­ra­šy­sian­ti, jei­gu jai pri­ža­dės, kad nie­ka­dos ne­pils ži­ba­lo į kom­po­tą.

Per vi­są pus­la­pį žy­diš­ko­mis rai­dė­mis, dėl ku­rių vė­liau aukš­tas pa­rei­gū­nas ki­lo­jo ant­akius ir bumb­sė­jo kumš­čiu į sta­lą, bu­vu­si mo­ti­na su­ke­ver­zo­jo Lio­voč­kai lei­di­mą iš­vyk­ti ieš­ko­ti lai­mės sve­tur.

Pri­siš­vei­tęs di­džku­ku­lių Lie­tu­vo­je ir ne­ra­dęs ro­ma­nui, su­gal­vo­tam kaip re­bu­sas, lei­dė­jo nei Lie­tu­vo­je, nei ki­tur, kur li­ki­mas iš­sklai­dė bu­vu­si­ą­ją kom­pa­ni­ją – Olan­di­jo­je, Iz­ra­e­ly­je, Vo­kie­ti­jo­je, – Lio­voč­ka par­ke­lia­vo į Kvin­są, kur mie­ga­ma­ja­me ri­ti­nė­jo­si tuš­ti bu­te­liai. Kas mie­las va­ka­ras įbim­by­da­vo Bi­ru­tė ta­me sa­vo Kvin­se ge­ro­ką do­zę bur­bo­no. Sy­kį be­si­ki­vir­čy­da­ma su juo dėl vis­kio pri­si­pa­ži­no, kad ne kas ki­tas, o ji iš­pa­sa­ko­jo ka­dai­se lei­te­nan­tui, ką jam rū­pi­ma kom­pa­ni­ja skai­to, ge­ria, ra­šo, dėl ko gin­či­ja­si. Bu­vo iš trem­ti­nių šei­mos ir sau­gu­mie­čiui ją pa­ka­bin­ti ne­bu­vo sun­ku.

Liūd­na Lio­voč­kos pa­bai­ga, pa­mąs­tė jis, iš­ly­dė­jęs bi­čiu­lį. Vi­si jį lai­kė­me vun­der­kin­du, o šis nei fi­zi­kos No­be­lį nu­si­sky­nė, nei pa­gar­sė­jo kaip džia­zo pia­nis­tas, tik sė­di nu­se­nęs na­mie su pam­per­sais se­no­vi­nių, nau­jų­jų ir pa­čių nau­jau­sių at­vy­kė­lių kvar­ta­le ir siun­ti­nė­ja se­no­vi­niams drau­gams per die­nas žy­diš­kus anek­do­tus in­ter­ne­tu ar­ba ži­nu­tė­mis agi­tuo­ja už Iz­ra­e­lį ir ko­vo­ja prieš an­ti­se­mi­tiz­mą.

Pa­gal­vo­jęs, jis bu­vo tik­ras, kad kiek­vie­nas iš jo jau­nys­tės drau­gų, taip pat ir Lio­voč­ka, ati­duo­tų vis­ką, ko ge­ro, ir žmo­nas, net ir ne­ge­rian­čias, ir net­gi su­tik­tų ir vėl su­si­dur­ti su pa­rei­gū­nu, ve­dan­čiu įtar­ti­nų sub­jek­tų ap­skai­tą, jei­gu ga­lė­tų gin­čy­tis iki vi­du­nak­čio dėl to jų Unik­van­to, pra­žiop­sant pas­ku­ti­nį tro­li­ką, ir ti­kė­ti, kaip cheb­ros lai­kais, sa­vo ge­ni­ju­mi.

_

Au­to­riaus pa­sta­ba: tai gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros kū­ri­nys. Bet ko­kie su­ta­pi­mai su re­a­liai eg­zis­tuo­jan­čiais as­me­ni­mis ar ins­ti­tu­ci­jo­mis bū­tų gry­nas at­si­tik­ti­nu­mas.

___

* De­li­ka­čių poniu­čių (vok.).