Vai­vo­rykš­tės trauk­ti­nė, ar­ba Die­vas ir lai­kas

ERNESTAS NOREIKA

Ne­ži­nau, ke­lin­ta die­na, bet vis lau­žau lai­ką. Plė­šau ru­de­nė­jan­čius ka­len­do­riaus la­pe­lius, skal­dau ma­žus laik­ro­du­kus, skal­pe­liais iš­pjau­nu lai­ko su­vo­ki­mą ap­lin­ki­niams. Tuo­met at­si­sto­jęs ant su­lanks­to­mo sta­liu­ko šau­kiu, kad lai­ko nė­ra ir ne­bu­vo. Pro ša­lį ei­nan­tys žmo­nės nu­žvel­gia įvai­riais žvilgs­niais, ku­riuo­se sle­pia­si pa­pū­gos, at­kar­to­jan­čios vi­są vi­sa­tą. Grei­čiau­siai tai kos­mi­nės pa­pū­gos, dau­ge­lį me­tų iš­bu­vu­sios pri­siū­tos prie kos­mo­so go­be­le­no, kol ga­liau­siai nu­spren­dė ap­si­gy­ven­ti žvilgs­nių nar­ve­liuo­se. Tad vos pa­žvel­gus pra­ei­viui šiek tiek keis­čiau, nei de­ra, jo aky­se iš­kart su­spur­da pa­pū­gė­lė, ku­ri at­kar­to­ja lai­ko ne­bu­vi­mą. Juk ne pa­slap­tis, kad pa­pū­gos mėgs­ta kar­to­ti, tad lai­kas joms taip pat ne iš­im­tis. Kuo to­liau, tuo la­biau vi­si įti­ki lai­ko ne­bu­vi­mu, o į ma­ne ima žvelg­ti kaip į di­dį die­vą, nes ma­žų die­vų juk ne­bū­na. Ne­bent kū­di­kė­lis Jė­zus su ma­ža švy­tin­čia pa­ka­ruok­lio kil­pu­te virš gal­vos. Nors gal jis ne die­vas, tik sū­nus, ku­rio mo­ti­na bu­vo žmo­gus, o tė­vas – šven­to­ji dva­sia, pa­ty­liu­kais prie­var­tau­jan­ti mo­te­ris.

Aš sten­giau­si bū­ti ki­toks die­vas. Tiks­liau, no­rė­da­mas bū­ti die­vu tu­rė­jau mė­gin­ti kuo la­biau ne­bū­ti, kad bū­čiau. Lai­kui bė­gant vis dau­giau žmo­nių ėmė ma­ne gar­bin­ti. Vi­si klau­sė­si ma­no žo­džių, ku­rie skli­do per mil­ži­niš­ką ra­di­ją, ky­ban­tį virš že­mės. Ta­čiau ne vi­si su­ge­bė­jo ma­ne gir­dė­ti. Bu­vau net su­gal­vo­jęs kiek­vie­no žmo­gaus na­muo­se įtai­sy­ti po vie­ną ko­lo­nė­lę, pro ku­rią bū­tų ga­li­ma klau­sy­tis ma­no tran­sliuo­ja­mų įsa­ky­mų. At­si­ras­da­vo ir ne­ti­kin­čių, sa­kan­čių, kad ma­nęs nė­ra, kad vi­sa tai tik iš­si­gal­vo­ji­mas. Jei aš eg­zis­tuo­ju, tai ko­dėl nie­ka­da ne­pa­si­ro­dau ir ne­įti­ki­nu, kad esu. Bet su to­kiais grei­tai su­si­tvar­ky­da­vau. Toks bu­vo ma­no pla­nas – juos vi­siems lai­kams įti­kin­ti iš­brau­kiant. Iš­gau­dy­da­vau po vie­ną. Lauk­da­vau, kol jie pa­suks į tam­ses­nį skers­gat­vį, ta­da pra­ver­da­vau virš jų ko­jų že­mę ir jie nu­gar­mė­da­vo į pa­čią lai­ko ne­bu­vi­mo es­mę. Juk ne­ga­lė­jau leis­ti, kad ma­ni­mi ne­ti­kė­tų, jei jau aš esu die­vas. Kar­tais per­ver­da­vau mil­ži­niš­ku že­ber­klu, ku­riuo me­džio­jau dan­gu­je su­si­bū­ru­sius žvaigž­dy­nus, ku­riems žmo­nės bu­vo da­vę žvė­rių var­dus. Iš dan­gaus žvė­rių da­ry­da­vau švy­tin­čias iš­kam­šas, kai ku­rių gal­vas pa­si­ka­bin­da­vau virš sa­vo die­viš­kos lo­vos, nes la­bai bi­jo­jau tam­sos. Bet bi­jo­jau ne kaip ma­žas vai­kas, ku­ris bi­jo plau­kuo­to ir ra­guo­to bau­bo po lo­va, o bi­jo­jau taip, kaip ga­li bi­jo­ti tik die­vai. Tad tam­sos bi­jo­jau die­viš­kai.

Ne­il­gai tru­kus žmo­nės ėmė sta­ty­ti kaž­ko­kius pa­sta­tus, ku­riuo­se rink­da­vo­si ir ne­va taip ma­ne pa­gerb­da­vo. Nors tin­ka­mes­nis api­bū­di­ni­mas – be­pro­tiš­kai gar­bin­da­vo. O aš sau dryb­so­da­vau iš de­be­sų pa­da­ry­tam fo­te­ly, ger­da­vau vai­vo­rykš­tės trauk­ti­nę, už­si­kąs­da­mas ma­žais lėk­tu­vė­liais su žmo­nių įda­ru. Klau­sy­da­vau die­nų die­na, kaip vi­si lanks­to­si, mel­džia­si vel­niai ži­no iš kur gau­tam ma­no por­tre­tui, ku­ris į ma­ne vi­sai ne­bu­vo pa­na­šus. Ka­dan­gi ne­ti­kė­jau stab­mel­dys­te, nes bu­vau die­vas ir ne­ti­kė­jau nie­kuo, o mel­di­ma­sis į ma­ne ne­pa­na­šiam por­tre­tui tam pri­ly­go, tad nu­spren­džiau ne­ti­ku­sią žmo­nių pa­der­mę pa­mo­ky­ti.

Ypač ne­pa­ti­ko dė­žu­tės, į ku­rias ti­kin­tie­ji mes­da­vo sa­vo var­ga­nus va­rio­kus, įsi­vaiz­duo­da­mi, kad jie tu­ri kaž­ko­kią es­mi­nę ver­tę. Juos va­ka­rais iš­si­im­da­vo šven­tyk­los va­do­vai ir pirk­da­vo ne žva­kes šven­tyk­lai, o žva­ku­tes, ku­rias įsta­ty­da­vo į sa­vo ru­dą­sias žva­ki­des, nes nuo ge­ro gy­ve­ni­mo ne­re­tai už­kie­tė­da­vo vi­du­riai. Tad, su­py­kęs ant žmo­giš­ko kvai­lu­mo ir šar­la­ta­niz­mo, tu­rė­jau ką nors da­ry­ti.

Pir­miau­sia pa­de­giau vie­no iš to­kių va­do­vų na­mo sto­gą. Keis­ta bu­vo, kad jis ne­si­krei­pė į ma­ne ir ne­pra­šė pa­gal­bos. Ir net ne­kei­kė. Nie­ko ne­da­rė. Lau­kė, kol su­degs vi­sas na­mas. Pa­gal­vo­jau, kad jis yra karš­tai ma­ni­mi ti­kin­tis ir ne­no­ri prie­šin­tis ma­no psi­cho­pa­ti­nei va­liai. Ta­čiau ką jūs ma­not – jis pa­pra­šė ge­res­nio na­mo, ne­va to­kia­me se­na­me na­me gy­ve­nant ky­la pa­vo­jus die­vo tar­no gy­vy­bei. Su to­kiu il­gai ne­si­taiks­čiau. Pri­ka­liau prie kė­dės ir pa­dė­jau dul­kė­ti vie­na­me iš dau­gia­bu­čio na­mo rū­sių. Ma­not, mi­rė? Aš jam su­tei­kiau am­ži­ną gy­ve­ni­mą ant kė­dės. Rū­sy­je.

Su pa­pras­tais žmo­nė­mis rei­kė­jo elg­tis šiek tiek ki­taip. Juk jiems kaž­kas plo­vė sme­ge­nis, juk jie ne pa­tys sa­vo no­ru ti­kė­jo ma­ne nuo pat vai­kys­tės. Anoks vai­kui džiaugs­mas sė­dė­ti šal­to­je erd­vė­je, ku­rio­je ne­va sklin­da ma­no šir­dies ši­lu­ma. Tai kvai­lų me­ta­fo­rų pri­si­ku­ria žmo­nės. Šir­dies ši­lu­ma. Juk ji ne bur­žui­ka, ne­kū­re­nu aš jos mal­ko­mis. Žmo­nes my­lė­jau, bet psi­cho­pa­tiš­kai, to­dėl pri­si­gal­vo­da­vau įvai­rių da­ly­kų.

Iš pra­džių žai­džiau žmo­nių kan­try­be. Jiems va­žiuo­jant tro­lei­bu­su į dar­bus, nu­mes­da­vau nuo lai­dų vie­ną ūsą, kad tro­lei­bu­sas su­sto­tų. Iš­lip­da­vo vie­na iš mi­li­jo­no pa­si­pik­ti­nu­sių ka­ta­ži­nų, bo­že­nų ir t. t. ir vis­ką la­bai grei­tai su­tvar­ky­da­vo. Bet aš nu­mes­da­vau vėl. Ta­da tro­lei­bu­se pa­si­girs­da­vo pui­kus žmo­gaus ana­to­mi­jos že­miau juos­tos iš­ma­ny­mo de­monst­ra­vi­mas ru­sų kal­ba. Bū­da­vo to­kių, ku­rie kaž­kur ypač sku­ba, tad min­ty­se pra­dė­da­vo mels­tis tie­sio­giai man, pra­šy­da­mi, kad lai­ku su­spė­tų į su­si­ti­ki­mą, par­duo­tu­vę, iš­par­da­vi­mą, lai­do­tu­ves, nie­kur etc. To­kios mal­dos bū­da­vo pa­čios ma­lo­niau­sios, nes mels­da­mie­si žmo­nės vaiz­duo­tė­je net ne­si­sten­gė nu­si­pieš­ti to į ma­ne ne­pa­na­šaus ma­no por­tre­to, ku­rį įsi­vaiz­da­vo esant ma­ni­mi. Jie kal­bė­da­vo nuo­šir­džiai ir net duo­da­vo keis­čiau­sių pa­ža­dų.

Pavyzdžiui, vie­na mo­te­ris pa­ža­dė­jo, jei su­spė­sian­ti nu­si­pirk­ti rau­do­nus aukš­ta­kul­nius, kol ne­už­da­ry­ta par­duo­tu­vė, nie­ka­da dau­giau ne­mu­šian­ti sa­vo šuns. Na, pa­gai­lo man šuns, o ne mo­ters, tad lei­dau jai spė­ti, nors bū­tų spė­ju­si ir pa­ti, be pa­ža­dų, juk tiek lai­ko kar­to­jau, kad lai­ko nė­ra. Ta­čiau tas šuo il­gai ne­gy­ve­no. Iš kur ži­nau? Juk aš die­vas. Ta mo­te­ris jį už­mu­šė sa­vo rau­do­nu aukš­ta­kul­niu. Vi­sai šal­tu it snie­gas vei­du, bet ir to­kios pa­čios spal­vos aki­mis. Snie­go aki­mis. Už tai, kad šis ap­šla­pi­no jos ba­te­lius. Keis­čiau­sia, kad ta mo­te­ris ir da­bar vaikš­to su jais. Aukš­ta­kul­niais, iš ku­rių vie­nas yra nu­si­kal­ti­mo įran­kis. Bet tas įran­kis jai pui­kiai de­ra prie juo­do si­jo­no, iš­siu­vi­nė­to žy­din­čio­mis aguo­no­mis.

Ga­li kam nors kil­ti klau­si­mas, ar aš tu­riu tei­sę vi­sa tai pa­sa­ko­ti. Taip, tu­riu, nes aš die­vas. Nes žmo­nės to­kius da­ly­kus da­ro ne prie klau­syk­los ka­sų, kur už ki­log­ra­mą nuo­dė­mių su­si­mo­ka svei­kos ma­ri­jos ir mū­sų tė­vo ka­pei­kom. Tai, ką ma­tau iš vir­šaus, tai, ką gir­džiu, ga­liu at­vi­rai pa­sa­ko­ti kam tik no­riu. Bet daž­niau­siai nu­ty­liu. Nes die­vai ne­tu­ri su kuo pa­si­kal­bė­ti. Čia, sė­dint ir ge­riant svai­gi­ą­sias vai­vo­rykš­tes ir kram­sno­jant lėk­tu­vė­lius, ap­ima bai­si vie­nat­vė.

Kaž­kur gir­dė­jau, kad žmo­nės ga­li kal­bė­tis su die­vu, va­di­na­si, die­vas ga­li kal­bė­tis su žmo­nė­mis. Keis­ta, ne kar­tą mė­gi­nau už­megz­ti po­kal­bį su kaž­ko­kiu ti­pe­liu var­du Mo­zė, tas pra­dė­jo pa­sa­ko­ti, kad ma­tė ma­ne, ta­čiau nuo to lai­ko iš jo nie­kas nie­ko dau­giau ne­gir­dė­jo. Vie­ni pa­sa­ko­ja, kad jam su­spro­go gal­va. Bū­tų vi­sai lo­giš­ka, juk ma­no žo­dis yra daug kar­tų di­des­nis už jo ma­žą au­sį. Gal dėl vib­ra­ci­jos? Ki­ti kal­ba, kad jis už­da­ry­tas kaž­ko­kia­me mo­li­nia­me na­me­ly, ap­reng­tas vil­no­niais marš­ki­niais, o ran­ko­vės pri­siū­tos taip, kad il­ges­nes ran­kas tu­rin­tis žmo­gus ga­li pa­si­ka­sy­ti ten, kur au­ga an­ge­lams spar­nai.

Nuo tos die­nos dau­giau nie­kad ne­mė­gi­nau su jo­kiu žmo­gu­mi kal­bė­tis. Nors at­si­ras­da­vo to­kių, ku­rie dė­jo­si esą ma­ne ma­tę, gir­dė­ję. Ko tik pri­si­gal­vo­da­vo tie pa­pras­ti mir­tin­gie­ji! Ta­čiau vi­si jie me­la­vo. Gal dėl to jiems to­se ma­ne gar­bin­ti skir­to­se šven­tyk­lo­se sky­rė vie­tą ka­bė­ti pa­veiks­lo pa­vi­da­lu. Net po mir­ties. Lai­kant juos šven­tai­siais. Ka­dan­gi bu­vau di­dis die­vas, tad to­kias žmo­giš­ką­sias ap­gau­les at­leis­da­vau. Gal bu­vau ge­ras die­vas? O gal esu?

Jei esu, va­di­na­si, bu­vau tas, ku­ris de­gin­da­vo ki­ta­ti­kių lūš­nas ir sprog­din­da­vo in­va­li­dus. Nu­neš­da­vo gy­ven­vie­tes ga­lin­go­mis jū­ros ban­go­mis. Daž­niau­siai, kai plau­da­vau sa­vo iš­tuš­tė­ju­sią tau­rę. Iki šiol žmo­nės ją va­di­na Ber­mu­dų tri­kam­piu. Ko­kių tik jie pri­si­gal­vo­ja keis­čiau­sių vi­sa ko įvar­di­ji­mų! Net ma­ne, die­vą, va­di­na die­vu, ta­čiau kaip aš ga­liu būt įvar­di­ja­mas, jei kal­ba yra daug ma­žiau ga­lin­ga už ma­no pa­ties bu­vi­mą ne­bū­nant ar­ba at­virkš­čiai. Juk vi­są vi­sa­tą ap­raiz­gęs mil­ži­niš­kas pa­ra­dok­sas – aš.

Tie­sa, ga­lė­čiau pa­pa­sa­ko­ti, kas žmo­nėms bū­na po mir­ties. Ir ap­skri­tai ar jiems kas nors iš­vis bū­na. Ką jie vei­kia, kur gy­ve­na. Ar ga­li­ma po mir­ties skai­ty­ti? Daug žmo­nių, skai­tan­čių žmo­nių, sa­ko, kad vis­ko per gy­ve­ni­mą per­skai­ty­ti ne­įma­no­ma. Taip, ne­įma­no­ma, ta­čiau gal ga­li­ma vis­ką per­skai­ty­ti po mir­ties? Ar jū­sų, mir­tin­gie­ji, sie­la yra są­mo­nė? Juk tai taip pa­pras­ta, taip ele­men­ta­ru. To­kie klau­si­mai man, die­vui, net nė­ra klau­si­mai. Ki­taip ne­bū­čiau die­vas. Ir kiek aš čia su­gai­šau ra­šy­da­mas? Ži­nau tik tiek, kad lai­ko ne­su­gai­šau nė tru­pu­čio, nes jo nė­ra. Bai­gia­si ra­ša­las, la­pai ir ži­ba­las. Ir tau­rė tuš­čia. Pa­lauk­siu lie­taus, iš­ger­siu vai­vo­rykš­tės, gal ta­da ir pa­pa­sa­ko­siu apie… Iki, die­no­raš­ti.