Štai kas bu­vo gra­žiau­sia

DALIA ZABIELAITĖ

Ota Pa­vel. Pui­kių­jų stir­ni­nų mir­tis; Kaip aš su­ti­kau žu­vis. Iš če­kų k. ver­tė Vy­tau­tas Dekš­nys. V.: Ty­to al­ba, 2012. 256 p.

Šios švie­sios, šmaikš­čios ir il­ge­sin­gos kny­gos epi­lo­ge, ku­rį če­kų ra­šy­to­jas pa­ra­šė be­maž pas­ku­ti­niais sa­vo ne­il­go gy­ve­ni­mo me­tais (mi­rė jis 1973-iai­siais, tik ke­tu­rias­de­šimt dve­jų, ke­le­tą me­tų sir­gęs są­mo­nę vis su­trik­dan­čia li­ga), tei­gia­ma: „Kai man pa­si­da­ry­da­vo ge­riau, gal­vo­da­vau apie gra­žiau­sius gy­ve­ni­mo da­ly­kus. Ne­gal­vo­da­vau nei apie mei­lę, nei apie tai, kaip kla­jo­da­vau po pa­sau­lį. Ne­gal­vo­da­vau apie nak­ti­nius skry­džius per van­de­ny­ną nei apie tai, kaip žai­džiau le­do ri­tu­lį Pra­hos „Spar­to­je“. Vėl ei­da­vau žve­jo­ti prie upe­lio, upės, tven­ki­nio ar žu­vų vei­syk­los, įsi­ti­ki­nęs, kad bū­tent tai ir bu­vo gra­žiau­sia, ką te­ko re­gė­ti šia­me pa­sau­ly­je. Ko­dėl tai iš­ties bu­vo gra­žiau­sia? Ne­ga­lė­čiau tiks­liai pa­aiš­kin­ti, bet pa­mė­gi­nau iš­sa­ky­ti tai šia kny­ga“ (p. 251). Taip Ota Pa­ve­las kal­ba apie sa­vo ne­di­du­ką ap­sa­ky­mų rin­ki­nį „Kaip aš su­ti­kau žu­vis“, ku­ris Če­kos­lo­va­ki­jo­je iš­leis­tas 1974 me­tais, jau po ra­šy­to­jo mir­ties. Tai au­to­biog­ra­fi­nė kny­ga, lyg sa­vai­me iš­ky­lan­čių mie­lų ir bran­gių pri­si­mi­ni­mų vė­ri­nys. Jį su­da­ro dvi­de­šimt du ap­sa­ky­mai, su­dė­lio­ti chro­no­lo­gi­ne tvar­ka nuo vai­kys­tės tar­pu­ka­ry­je ir Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais iki po­ka­rio me­tų jau­nys­tės ir bran­dos bei li­gos me­tų.

Ap­sa­ky­mas po ap­sa­ky­mo ra­šy­to­jas pa­sa­ko­ja po vie­ną sa­vo gy­ve­ni­mo epi­zo­dą – gra­žiau­sią pri­si­me­na­mą įvy­kį. Nuo­šir­džiai, ne­įman­triai, iš šir­dies į šir­dį. Ban­dy­da­mas sau pa­čiam ir skai­ty­to­jui pa­aiš­kin­ti, ko­dėl žve­jo­nės, upės, tven­ki­niai ir su jais su­si­ju­sios ma­žy­tės is­to­ri­jos apie žmo­giš­ką ir gam­ti­nę, ne tiek žmo­gaus su­kur­tą, kiek žmo­gui duo­tą, tik­ro­vę jam yra gra­žiau­si gy­ve­ni­mo da­ly­kai. Ota Pa­ve­las pri­si­me­na, kaip vai­kys­tė­je, dar prieš Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, pa­ga­vo sa­vo pir­mą­ją žu­vį. Kel­ti­nin­kas Ka­re­las Pro­še­kas iš­dro­žė jam meš­ke­ry­ko­tį ir lie­pė ei­ti prie upės, kur plau­kio­ja vie­ni eše­riai. Ma­žam ber­niu­kui pa­vy­ko su­gau­ti stam­bų eše­rį, kel­ti­nin­kas Pro­še­kas jį iš­da­ri­nė­jo, o žu­vies gal­vą pri­ka­lė prie dar­ži­nės var­tų, kad „vi­si ma­ty­tų, jog Lu­he prie Bra­no­vo gi­mė nau­jas žve­jys“ (p. 112). Ra­šy­to­jas pri­si­me­na, kaip so­cia­lis­ti­nė­je Če­kos­lo­va­ki­jo­je su Ilg­šiu Hon­za, bu­vu­siu kon­cer­tų pra­ne­šė­ju, plau­kė ka­no­ja Luž­ni­cės On­ta­ri­ju ir tas plau­ki­mas jam bu­vo „ge­riau­sia ke­lio­nė pa­sau­ly­je“ (p. 159) – tar­si ėji­mas to­liau nuo ci­vi­li­za­ci­jos ir žmo­nių pri­neš­to pur­vo (p. 161), į erd­ves, kur dar bu­vo ga­li­ma ras­ti se­no­jo ge­ru­mo, kai kas nors pri­im­da­vo per­nak­vo­ti dar­ži­nė­je, o iš ry­to pa­vai­šin­da­vo ąso­čiu švie­žio pie­no ir kvap­nios duo­nos kriaukš­le­le. Pri­si­me­na, kaip su žmo­na, sū­nu­mi ir bro­liu Jir­ka va­žia­vo pas vy­riau­si­ą­jį bro­lį Hu­gą – į Zbeč­ną, kur šis tu­rė­jo tro­bą prie Be­roun­kos upės. Bro­lis pa­kvie­tė čia „pri­siž­ve­jo­ti iki so­ties“ (p. 212). Ir jie pri­siž­ve­jo­jo: su­sė­dę ant kė­du­čių gau­dė ma­žy­čius gruž­liu­kus, ku­rių nei iš­si­kep­si, nei iš­ma­ri­nuo­si, su­gau­tas ke­lias žu­ve­les nu­mes­da­vo pri­kly­du­siam šu­niui, o ki­tas pa­leis­da­vo at­gal į upę, kad gy­ven­tų ir džiaug­tų­si. Ir pa­tys džiau­gė­si, kad ge­rai kim­ba, kad pro ša­lį te­ka upė, už jos ža­liuo­ja miš­kas – „ki­ke­na­me, ir mums links­miau nei po­il­sio ir kul­tū­ros par­ke“ (p. 214).

Žmo­gaus su­kur­ta šiuo­lai­ki­nė ci­vi­li­za­ci­ja tar­si lie­ka už šio ap­sa­ky­mų rin­ki­nio ri­bų. Bet iš trum­pų užuo­mi­nų ji nu­ma­no­ma kaip triukš­min­gas, žei­džian­tis, tur­tin­gas, bet kai ko, kas žmo­gui taip svar­bu, sto­ko­jan­tis pa­sau­lis, kaip kon­tras­tas kny­go­je ap­ra­šo­mai ki­to­kiai, ra­šy­to­jo šir­džiai bran­giai tik­ro­vei. Už šio ap­sa­ky­mų rin­ki­nio lie­ka vi­sas, sa­ky­tum, įdo­mes­nis Otos Pa­ve­lo gy­ve­ni­mas. Kaip ži­no­ma, po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro dar tik bū­si­mas če­kų ra­šy­to­jas spor­ta­vo, kaip mi­ni šio­je kny­go­je, žai­dė le­do ri­tu­lį Pra­hos „Spar­to­je“. Nuo 1949 me­tų dir­bo spor­to ko­men­ta­to­riu­mi Če­kos­lo­va­ki­jos ra­di­ju­je. Pas­kui nuo 1956-ųjų apie spor­tą ra­šė ke­liuo­se če­kų žur­na­luo­se. Kaip spor­to žur­na­lis­tas ar spor­ti­nin­kas bu­vo nu­vy­kęs ir į JAV, ir į tuo­me­ti­nę SSRS, ir į Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lis (Pran­cū­zi­ją, Švei­ca­ri­ją ir kt.).

Bet gra­žiau­si gy­ve­ni­mo da­ly­kai bu­vo ne čia, o to­je tik­ro­vė­je, ku­rią ra­šy­to­jas ap­ra­šo šio­je kny­go­je. Pa­čiam ste­bin­tis, ko­dėl jo at­si­me­nan­ti są­mo­nė grįž­ta bū­tent prie tų, o ne ki­tų da­ly­kų. Gal­būt to­dėl, kad tven­ki­nys, upė, žve­jy­ba „iš­mo­kė kan­try­bės“ (p. 253), taip rei­ka­lin­gos šia­me gy­ve­ni­me. Gal­būt to­dėl, kad lei­do pa­tir­ti lais­vę – „bū­ti vie­nam ir lais­vam nors va­lan­dą, die­ną ar ga­lų ga­le iš­ti­sas sa­vai­tes ar­ba mė­ne­sius“, „lais­vam nuo te­le­vi­zi­jos, ra­di­jo, nau­jie­nų ir ci­vi­li­za­ci­jos“ (p. 253). Gal­būt to­dėl, kad lei­do už­mirš­ti gy­ve­ni­mo liū­de­sį, kai žings­nia­vo prieš upės sro­vę, nuo van­dens dvel­kiant vė­je­liui, o no­sį ku­te­nant žu­vų kva­pams – ne­tru­kus po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš Pra­hos, kur gy­ve­no, trau­ki­nu­ku at­vy­kęs į Krši­vok­la­tą, sa­vo vai­kys­tės vie­tas, „kur mums ka­da nors bu­vo ge­ra“ (p. 151). Gal­būt to­dėl, kad upė, tven­ki­nys, žve­jy­ba vai­kys­tė­je jį su­pa­žin­di­no su liū­de­siu ir žmo­giš­ku pur­vu. Kai ka­ro me­tais ėjo žve­jo­ti se­nu­tė­lio kar­pio, apie ku­rį jam pa­sa­kė vy­res­ny­sis bro­lis Hu­gas, prieš pat iš­vyk­da­mas į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą. Bro­lis mai­ti­no tą kar­pį duo­na ir sau­go­jo tam lai­kui, kai bus vi­sai pra­stai. Bad­me­čiui at­ėjus, Ota Pa­ve­las nu­spren­dė suž­ve­jo­ti kar­pį, bež­ve­jo­da­mas už­mi­go, o kai nu­bu­do, pa­ma­tė, kad meš­ke­rė su už­ki­bu­sia žu­vi­mi plau­kio­ja vi­du­ry tven­ki­nio. Į pa­gal­bą at­ėjęs ma­lū­ni­nin­kas Ko­ny­če­kas pa­dė­jo iš­trauk­ti meš­ke­rę ir kar­pį, o pa­ma­tęs, koks šis di­džiu­lis, pa­si­ė­mė jį sau. Tai­gi gra­žiau­si Otos Pa­ve­lo pri­si­me­na­mi gy­ve­ni­mo da­ly­kai yra ne tik apie sma­gų pa­ki­ke­ni­mą prie upės. Tai pri­si­mi­ni­mai, re­gis, apie pa­pras­tus įvy­kius, ku­riuo­se gy­ve­ni­miš­kas lai­mė­ji­mas su­si­mai­šo su pra­lai­mė­ji­mu, at­ei­nan­čios ir pra­ei­nan­čios lai­mės aki­mir­kos – su at­ei­nan­čiu ir pra­ei­nan­čiu skaus­mu. Per tuos pa­pras­tus įvy­kius pra­by­la me­ta­fi­zi­nė gė­rio ir blo­gio tik­ro­vė, žmo­gaus pri­gim­ties sil­pny­bės ir do­ry­bės, ir kaž­ko, esan­čio dau­giau už žmo­giš­ką­jį pa­sau­lį, pa­tir­tis – lais­vės pa­tir­tis. Gal­būt ge­riau su­pran­ta­ma Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ro­pos gy­ven­to­jui, ži­nan­čiam, ką reiš­kia tu­rė­ti lais­vę, jos ne­tek­ti ir trokš­ti.

Upė, žve­jo­nės – nuo pat vai­kys­tės iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos – Otai Pa­ve­lui lei­do pa­si­jus­ti lai­min­gam šia­me „pai­nia­me ir nie­kam ti­ku­sia­me pa­sau­ly­je“ (p. 49). To­kį jį pa­ty­rė ir jau vai­kys­tė­je jam pa­ro­dė „gi­lios, jaut­rios sie­los“ (p. 10) tė­ve­lis, ge­rai pa­ži­no­jęs žmo­nes ir pa­sau­lį. Apie ra­šy­to­jo gy­ve­ni­me svar­bų vaid­me­nį vai­di­nu­sį tė­vą – jei ne jo su­ma­nu­mas, gal Ota Pa­ve­las ir ne­bū­tų iš­tvė­ręs ka­ro me­tų – pa­sa­ko­ja­ma ki­ta­me, šio­je lie­tu­viš­ko­je kny­go­je pir­ma­me, ap­sa­ky­mų rin­ki­ny­je „Pui­kių­jų stir­ni­nų mir­tis“. Šį anks­ty­ves­nį kū­ri­nį, šmaikš­tes­nį ir žais­min­ges­nį nei jau mi­nė­ta­sis „Kaip aš su­ti­kau žu­vis“, su­da­ro aš­tuo­ni ap­sa­ky­mai. Jie iš­leis­ti Če­kos­lo­va­ki­jo­je 1971 me­tais (kai ku­rie Otos Pa­ve­lo li­te­ra­tū­ri­niai dar­bai pub­li­kuo­ti jau po mir­ties, ki­ti dar vė­liau – tik žlu­gus so­cia­liz­mui). Mū­sų lei­dė­jų su­ma­ny­mas į vie­ną kny­gą su­dė­ti šiuos du ra­šy­to­jo rin­ki­nius iš tie­sų yra vy­kęs. Pir­ma­sis rin­ki­nys „Pui­kių­jų stir­ni­nų mir­tis“ dau­giau pa­sa­ko­ja apie ra­šy­to­jo tė­ve­lį, jo gra­žiau­sius gy­ve­ni­mo įvy­kius, pa­tir­tus tar­pu­ka­rio Če­ki­jo­je, ka­ro me­tais ir po­ka­ry­je. Tuo tar­pu ant­ro­jo­je lie­tu­viš­kos kny­gos da­ly­je – rin­ki­ny­je „Kaip aš su­ti­kau žu­vis“ – pa­sa­ko­ja­ma apie pa­ties ra­šy­to­jo vai­kys­tę, jau­nys­tę ir bran­dos me­tus. Skai­tant vie­ną po ki­to šie du rin­ki­niai pui­kiai at­sklei­džia Otos Pa­ve­lo ir jo šei­mos is­to­ri­ją, Če­ki­jos is­to­ri­ją ir per­mai­nin­gą lai­ko dva­sią.

Abu šie rin­ki­niai pra­smin­gai pa­pil­do vie­nas ki­tą. Abie­juo­se pa­sa­ko­ja­ma apie ko­miš­kus ir tra­giš­kus ra­šy­to­jo ir jo šei­mos pa­ty­ri­mus. Abie­juo­se rim­tai ir su gra­žiu są­mo­ju pa­sa­ko­ja­ma apie žve­jy­bos aist­rą, ku­rią iš tė­vo pa­vel­dė­jo ra­šy­to­jas. Jų gy­ve­ni­me žve­jo­nės, upė bu­vo vis­kas – net jie pa­tys ne­ži­no­jo, ko­dėl taip my­lė­jo žu­vis, tven­ki­nius, upes. Tar­pu­ka­rio lai­kais tė­ve­lis „im­da­vo ir pa­bėg­da­vo iš pre­ky­bi­nės ko­man­di­ruo­tės, ir daž­niau­siai kas nors ap­tik­da­vo jį prie Be­roun­kos kar­tu su ge­riau­siu drau­gu kel­ti­nin­ku Ka­re­lu Pro­še­ku eše­riais gau­dan­tį ly­de­kas“ (p. 9). Ra­šy­da­mas apie žu­vis, upes, tven­ki­nius, ra­šy­to­jas ge­ba pa­sa­ko­ti ne tik apie gam­tos pa­sau­lį, bet ir apie tra­pias, dūž­tan­čias žmo­gaus gy­ve­ni­mo for­mas, apie pa­sau­lio gro­žį ir ne­tei­sin­gu­mą, eg­zis­ten­ci­nį džiaugs­mą ir skaus­mą – da­ly­kus, ge­rai pa­žįs­ta­mus žy­dų tau­tai, daug iš­ken­tė­ju­siai per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą.

Iš jos yra ki­lęs šis če­kų ra­šy­to­jas. Jo tė­vas bu­vo Če­ki­jos žy­das, mo­ti­na – krikš­čio­nė. Rin­ki­ny­je „Pui­kių­jų stir­ni­nų mir­tis“ pri­si­min­da­mas sa­vo ne­pri­lygs­ta­mą tė­ve­lį, ra­šy­to­jas kar­tu ap­mąs­to sa­vą­jį ir šei­mos žy­diš­ku­mą, reikš­min­gai nu­lė­mu­sį jų gy­ve­ni­mą, li­ki­mus ir cha­rak­te­rius. O ir ant­ra­me rin­ki­ny­je „Kaip aš su­ti­kau žu­vis“ šiek tiek at­si­spin­di XX am­žiaus Vi­du­rio Eu­ro­pos žy­dų gy­ve­ni­mas ir is­to­ri­ja. Tai bu­vo šei­ma, kaip dau­gu­ma to me­to Eu­ro­pos žy­dų, pe­rė­mu­si kraš­to, ku­ria­me gy­ve­no, kal­bą ir kul­tū­rą. „Pui­kių­jų stir­ni­nų mir­ty­je“ Ota Pa­ve­las mi­ni, kad vai­kys­tė­je jie švęs­da­vo Ka­lė­das (p. 65). Kad po ka­ro sa­vo pa­var­dę iš Po­pe­rių pa­kei­tė į Pa­ve­lus: „nu­ta­rė­me, kad jei gy­ve­na­me če­kų že­mė­je, pri­va­lo­me va­din­tis tik­ra če­kiš­ka pa­var­de, o ne ko­kiais nors Po­pe­riais, o gal tie­siog šiek tiek la­biau, nei de­rė­jo, dre­bi­no­me kin­kas“ (p. 98). Kin­kos dre­bė­jo nuo ka­ro pa­ty­ri­mų – du vy­res­nie­ji ra­šy­to­jo bro­liai Hu­gas ir Jir­ka, pas­kui ir tė­ve­lis bu­vo at­si­dū­rę kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je. Tik­ras ste­buk­las – jiems pa­vy­ko lik­ti gy­viems, bet mo­čiu­tė Po­pe­ro­va iš Buš­teh­ra­do žu­vo Os­ven­ci­me nu­nuo­dy­ta du­jo­mis. Prie iš­gy­ve­ni­mo ste­buk­lo gal­būt šiek tiek pri­si­dė­jo ir su­ma­nu­sis tė­ve­lis Leo. Ota Pa­ve­las pri­si­me­na, kaip tre­čiai­siais ka­ro me­tais tė­ve­lis rū­pi­no­si, kad prieš iš­vyk­da­mi į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lą ber­niu­kai iki so­ties pri­si­val­gy­tų mė­sos. Ges­ta­pas drau­dė jam ei­ti to­liau iš na­mų (ka­ro me­tais šei­ma iš Pra­hos per­si­kė­lė į Buš­teh­ra­dą, kur gy­ve­no tė­ve­lio gi­mi­nė), ir vis dėl­to jis nu­vy­ko pas sa­vo drau­gą kel­ti­nin­ką Ka­re­lą Pro­še­ką, pa­si­sko­li­no iš jo vilk­šu­nį Ho­la­ną ir lei­do­si me­džio­ti, nors ži­no­jo, kad už tai vo­kie­čiai bau­dė mir­ti­mi. Šuo pa­ga­vo į pie­ve­lę tarp di­džiu­lių ąžuo­lų at­ėju­sį pa­si­ga­ny­ti stir­ni­ną, iš tė­ve­lio jo vos ne­at­ėmė du žve­jai ir me­džiok­lę pra­dė­ję vo­kie­čiai. Su­kim­šęs iš­da­ri­nė­tą žvė­rį į kup­ri­nę, par­ne­šė jį na­mo ir „ber­niu­kai pri­si­val­gė už vi­sus at­ei­nan­čius me­tus, kad iš­tver­tų Te­re­zy­ną, Os­ven­ci­mą, Maut­hau­ze­ną“ (p. 58). Ši ir ki­ta pa­tir­tis, ta žy­diš­ka lem­tis tar­si už­ašt­ri­no ra­šy­to­jo pa­sau­lio ne­tei­sin­gu­mo, eg­zis­ten­ci­nio skaus­mo ir liū­de­sio jaus­mą, ku­rį sub­ti­liai, su­mi­šu­sį su švie­siu hu­mo­ru ir gy­ve­ni­mo mei­le, per­tei­kia šie du ap­sa­ky­mų rin­ki­niai.

Bet bū­ta ir ki­to­kių pa­ty­ri­mų – džiaugs­mo ir lai­mės, sėk­mės ir kles­tė­ji­mo, to gra­žaus tar­pu­ka­rio lai­ko, ku­rį ra­šy­to­jas su il­ge­siu pri­si­me­na, pa­sa­ko­da­mas apie sa­vo vai­kys­tę ir su­ma­nų­jį tė­ve­lį. Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras tė­ve­lį pa­ver­tė nu­sku­ru­siu žy­de­liu, bet prieš ka­rą jis tar­si po­nas ame­ri­kie­tis va­ži­nė­jo biu­i­ku, ren­gė­si kaip tik­ras da­bi­ta, Pra­ho­je tu­rė­jo bu­tą, o san­dė­liu­kas lūž­te lū­žo nuo ska­nės­tų. Jis dir­bo šve­dų fir­mo­je „Elec­tro­lux“ – pre­kia­vo dul­kių siur­bliais ir šal­dy­tu­vais. Ir pa­si­žy­mė­jo di­de­liu pre­kiau­to­jo ta­len­tu, ge­bė­da­vo meist­riš­kai įsi­ūly­ti pir­kė­jams pre­kes, tad „ne­tru­kus ta­po fir­mos Elec­tro­lux ša­lies čem­pio­nu“ (p. 21), pas­kui ir fir­mos pa­sau­lio čem­pio­nu – ben­dro­vės pre­zi­den­tas, spe­cia­liai at­vy­kęs iš Lon­do­no, pri­se­gė jam auk­so me­da­lį (p. 24). Su mei­le ir hu­mo­ru ra­šy­to­jas pri­si­me­na ir ki­to­kius, la­biau tra­gi­ko­miš­kus tė­ve­lio dar­bo ir gy­ve­ni­mo pa­ty­ri­mus (pvz., kaip tar­pu­ka­ry­je jis troš­ko nu­si­pirk­ti tven­ki­nį su kar­piais ir kaip bu­vo ap­gau­tas – tven­ki­ny­je te­bu­vo vie­nas di­de­lis kar­pis, bet kad taip yra, tė­ve­lis pa­ma­tė tik ta­da, kai prie tven­ki­nio su­ren­gė tik­rą žve­jy­bos šven­tę). Tie tra­gi­ko­miš­ki tė­ve­lio kaip pas­kui ir pa­ties ra­šy­to­jo pa­ty­ri­mai, šil­tai ir jaut­riai ap­ra­šy­ti šio­je kny­go­je, gra­žiai at­sklei­džia gy­ve­ni­mo gro­žį ir tra­pu­mą, džiaugs­mą ir skaus­mą.

Iš kny­gos pus­la­pių tik­ro­viš­kai, gy­vai pra­by­la jau­di­nan­ti gy­ve­ni­mo pra­ei­na­my­bė ir lai­ki­nu­mas. Ra­šy­to­jo at­si­me­nan­ti są­mo­nė, žvelg­da­ma į sa­vą­ją ir šei­mos pra­ei­tį, ma­to, kaip bėg­da­mas lai­kas – nuo tar­pu­ka­rio per ka­rą ir po­ka­rį – kei­čia gy­ve­na­mą pa­sau­lį ir jo pa­vi­da­lus. Ota Pa­ve­las pri­si­me­na lai­kus, kai upės bu­vo šva­rios, kai jo­se bu­vo gau­su įvai­riau­sių žu­vų, jų bu­vo ir ge­rai pri­žiū­ri­muo­se tven­ki­niuo­se, ap­link ku­riuos svy­ruo­da­vo gluos­niai. Prie už­tvan­kos suk­da­vo­si ma­lū­no ra­tas, per upę kel­da­vo kel­ti­nin­kas. Su šiais tik­ro­vės pa­vi­da­lais su­si­ję gra­žiau­si ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mo nu­ti­ki­mai, ku­rie pra­ėjo ir ku­rių ne­bė­ra. Tven­ki­nys ne­be­gy­vas, upė iš­mi­ru­si, už­tvan­ka iš­ar­dy­ta, ma­lū­nas ap­leis­tas, veš­lios se­nu­tė­lės lie­pos, au­gu­sios pa­lei ke­lią, ku­riuo kai­mie­čiai ke­liau­da­vo į Pra­hos tur­gų, nu­pjau­tos, li­kę tik pli­ki ka­mie­nai. Iš čia tas švel­nus eg­zis­ten­ci­nis liū­de­sys, by­lo­jan­tis ra­šy­to­jo pri­si­mi­ni­mais, – lyg su pra­ei­nan­čiais šio pa­sau­lio pa­vi­da­lais mir­tų da­lis jo pa­ties. Ta, ku­rią jis ban­do su­si­grą­žin­ti kny­gon su­dė­tais pa­sa­ko­ji­mais.

Bu­vo lai­kai, kai tė­ve­lis už­dirb­da­vo pa­kan­ka­mai ir duo­da­vo šei­mai vis­ko, ko tik rei­kė­da­vo. Bu­vo lai­kai, kai iš tė­ve­lio vo­kie­čiai kon­fis­ka­vo tven­ki­nį, kai jis vir­to nu­sku­ru­siu žy­de­liu. Bu­vo lai­kai, kai, no­rė­da­mas vėl už­si­dirb­ti, su­ti­ko šer­ti par­še­lius Vra­nės vals­ty­bi­nia­me ūky­je. Ta­čiau už do­rą dar­bą – šliau­žio­da­mas ro­po­mis švei­tė gar­dus, dir­bo taip, kad net pats ta­po pa­na­šus į sa­vo mur­zi­nus au­gin­ti­nius, – ne­ga­vo pa­ža­dė­to ge­rai nu­pe­nė­to par­še­lio ir dar­gi už dar­bą tu­rė­jo su­si­mo­kė­ti. Taip tė­ve­lis ir Ota Pa­ve­las pa­ma­tė, kaip „prak­tiš­kai įgy­ven­di­na­mas so­cia­liz­mas“ (p. 91). Iš ne­jau­ku­mo gy­ven­ti ja­me, iš lais­vės il­ge­sio ra­šy­to­jas vis ke­liau­da­vo prie upių, tven­ki­nių, į sa­vo vai­kys­tės vie­tas. Nuo upės dvel­kian­tis vė­je­lis, pro­tin­gos žu­vų akys, gam­tos gro­žis, ty­la ir vie­nu­ma nu­mal­dy­da­vo liū­de­sį ir nuo­var­gį. Leis­da­vo pa­tir­ti me­ta­fi­zi­nį vie­no­vės su kaž­kuo, kas dau­giau už žmo­gų, jaus­mą.

Skai­tant kny­gą ža­vi ra­šy­to­jo ge­bė­ji­mas pa­pras­tai, bet sub­ti­liai per­teik­ti ty­rą, ne­prag­ma­tiš­ką, pa­ky­lė­jan­tį ir guo­džian­tį san­ty­kį su gam­ta. Ku­pi­ną pa­gar­bos ir mei­lės jai, tie­siai ir aiš­kiai žmo­gui by­lo­jan­čiai apie gro­žį, mei­lę, ne­apy­kan­tą ir mir­tį. Štai plau­kiant ka­no­ja pa­sa­ko­to­ją ap­ima toks „gra­žus ir ypa­tin­gas jaus­mas, tar­si kur nors plauk­tu­mė­te kriš­to­lo šu­ke­le“ (p. 161). Štai jau sirg­da­mas, nors li­gos me­tai ra­šy­to­jui bu­vo pa­tys kū­ry­bin­giau­si, jis lei­džia­si į žve­jy­bos ke­lio­nę pie­tų Če­ki­jon, ku­rią vis sap­nuo­ja ir pri­si­me­na. Čia jį ap­glė­bia pa­lai­min­ga vie­nu­ma, kai ei­na pau­piu aukš­tyn, o „upe plau­kia si­dab­ras ir auk­si­niai la­pai“ (p. 222). Ota Pa­ve­las pri­si­me­na, kaip vai­kys­tė­je prieš ka­rą, ga­vęs do­va­nų pir­mą­ją va­lo ri­tę, su my­li­mu kel­ti­nin­ku Pro­še­ku, tė­ve­liu ir bro­liais ei­da­vo už už­tvan­kos žve­jo­ti. „Neš­da­vo­mės il­gas meš­ke­res, ku­rios siek­da­vo net dan­gu­je ži­ban­čias žvaigž­du­tes. To­kiais ko­tais tik­riau­siai bū­tų įma­no­ma de­gio­ti žvaigž­des, lyg se­na­mies­čio ži­bin­tus“ (p. 118). Taip po­etiš­kai ra­šy­to­jas ban­do nu­sa­ky­ti pa­pras­tus, bet gra­žiau­sius gy­ve­ni­mo da­ly­kus, ypa­tin­gas, są­mo­nę nu­skaid­ri­nan­čias pa­jau­tas.

Abie­jų ap­sa­ky­mų rin­ki­nių kal­ba ža­vi pa­pras­tu­mu, pri­me­nan­čiu gy­vą pa­sa­ko­ja­mą­ją kal­bą, – lyg pa­sa­ko­to­jas nuo­šir­džiai su ta­vi­mi da­lin­tų­si sa­vo gy­ve­ni­mo pri­si­mi­ni­mais. Tas pa­sa­ko­ji­mo pa­pras­tu­mas ar­ba, pa­sak kri­ti­kų, ne­pre­ten­zin­gu­mas liu­di­ja kaž­ką, kas už­ka­bi­na ir su­jau­di­na skai­ty­to­jo pro­tą ir šir­dį. Šmaikš­tus ir rim­tas pa­sa­ko­ji­mo bū­das, ge­bė­ji­mas sub­ti­liai ap­ra­šy­ti ko­miš­kus ir tra­giš­kus tra­paus pra­ei­nan­čio gy­ve­ni­mo da­ly­kus šią kny­gą lei­džia va­din­ti tik­ra Vi­du­rio Eu­ro­pos li­te­ra­tū­ra. Pro­fe­sio­na­liai atliktas Vy­tau­to Dekš­nio ver­ti­mas, jaut­riai ir taik­liai per­tei­kian­tis ra­šy­to­jo at­min­ties at­si­vė­ri­mus, mums su­tei­kia pui­kią ga­li­my­bę pa­žin­ti vie­ną iš įdo­mes­nių (iki šiol į lie­tu­vių kal­bą dar ne­vers­tų) Vi­du­rio Eu­ro­pos au­to­rių. Pa­žin­ti jo kū­ry­bos pa­trauk­lų sa­vi­tu­mą ir pa­ties ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mą, ku­ria­me at­si­spin­di ir XX am­žiaus Če­ki­jos is­to­ri­ja. Už­ver­tus kny­gą dar il­gai skai­ty­to­jo šir­dį vir­pins ra­šy­to­jo taip nuo­šir­džiai ir tik­ro­viš­kai ap­ra­šy­tos, re­gis, pa­pras­tu­tės, bet gra­žiau­sios tra­paus gy­ve­ni­mo aki­mir­kos. Ku­rias tar­si sa­vai­me at­rin­ko jo at­si­me­nan­ti są­mo­nė, at­mes­da­ma vi­sa ki­ta, kas gal­būt bu­vo ypa­tin­ga, bet ne taip reikš­min­ga per­mai­nin­ga­me gy­ve­ni­me.