Ku­riant nau­ją mi­tą

LAIMANTAS JONUŠYS

Ši va­sa­ra „Š. A.“ pa­si­žy­mė­jo iš­ki­liais An­driaus Mar­tin­kaus ra­ši­niais apie mus apė­mu­sį ci­vi­li­za­ci­nį blo­gį (VI.15 ir VII.20) ir vie­nu blai­viu at­sa­ku į šį ka­tast­ro­fiz­mą (VI.29), tad šią po­le­mi­ką ir pra­tę­si­me. Pir­mo­jo straips­nio pra­džio­je Mar­tin­kus pri­si­pa­žįs­ta, kad jam bu­vę sun­ku ra­šy­ti, nes ten­ka už­ver­ti „pas­ku­ti­nį vie­no sa­vo dva­si­nės rai­dos eta­po pus­la­pį“, at­lik­ti „skaus­min­gą, bet bū­ti­ną“ veiks­mą. Nė­ra abe­jo­nės, kad au­to­riaus po­zi­ci­ja yra rim­tai ap­mąs­ty­ta, ku­pi­na nuo­šir­daus su­si­rū­pi­ni­mo, ir… su vi­sa pa­gar­ba au­to­riui, ma­nau, kad iš es­mės klai­din­ga. (Tie­sa, tos pa­gar­bos su­ma­žė­jo jau anks­čiau, kai vie­ną nu­kva­ku­sią at­eis­tę fa­na­ti­kę, Soi­le Laut­si, ko­vo­ju­sią prieš kry­žius mo­kyk­lo­se, au­to­rius pa­va­di­no blo­ges­ne už ma­sių žu­di­ką Osa­mą bin La­de­ną [„Š. A.“, 2010.VII.9].)

Mak­si­ma­liz­mo gniauž­tuo­se

Mar­tin­kaus mąs­ty­se­ną es­min­gai kom­pli­kuo­ja keis­tas mak­si­ma­liz­mas: de­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės pri­va­lo elg­tis ide­a­liai – jei­gu ne, tai jos nie­kuo ne ge­res­nės už dik­ta­tū­ras. Šis ide­a­lo troš­ki­mas yra su­pran­ta­mas, bet kaip tik iš jo ir iš dau­ge­lio in­te­lek­tu­a­lų hi­per­tro­fuo­to jaut­ru­mo ne­tei­sy­bei ki­lo kraš­tu­ti­niai kai­rių­jų są­jū­džiai ir jų veiks­mai, vi­sų pir­ma Pran­cū­zi­jos ir Ru­si­jos re­vo­liu­ci­jos, at­ve­du­sios į ma­si­nes žu­dy­nes. Bet kaip tik krikš­čio­ny­bės po­žiū­riu sie­kis su­kur­ti že­mė­je ide­a­lią san­tvar­ką, ar­ti­mą ro­jui, yra žmo­gaus pui­ky­bės nuo­dė­mė, nes ro­jus įma­no­mas tik ana­me pa­sau­ly­je. Kai ku­rie Mar­tin­kaus sam­pro­ta­vi­mai at­ro­do ki­lę kaip tik iš to­kios jo pri­mes­tos al­ter­na­ty­vos: duo­kit man ide­a­lą ar­ba aš nuo jū­sų nu­si­grę­žiu.

Štai kaip krikš­čio­niš­ką pa­si­rin­ki­mą po­stu­luo­ja au­to­rius: „[J]ei ga­liu rink­tis tik tarp blo­gio ir blo­gio – tai nė­ra lais­vė.“ Jam ne­pri­im­ti­nas Edžio Kriau­čiū­no pri­mi­ni­mas, kad „po lais­vės vė­lia­va ne tik gė­ly­tės žy­di – pik­tžo­lės ve­ši ne men­kiau“. Ta­čiau po­li­ti­ko­je ga­na daž­nai ne­įma­no­ma iš­veng­ti si­tu­a­ci­jų, kai ten­ka rink­tis ma­žes­nę iš dvie­jų blo­gy­bių. Sta­li­nis­ti­nė So­vie­tų Są­jun­ga bu­vo tie­siog mil­ži­niš­kas blo­gis, bet var­gu ar Mar­tin­kus (o ir šiaip kas nors) ga­li prie­kaiš­tau­ti Va­ka­rams, kad per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą jie su­da­rė są­jun­gą su šia vals­ty­be.

Ir štai svar­bus ide­a­lis­to mąs­ty­mo pa­vyz­dys:

[…] mi­to „iš­plau­toms sme­ge­nims“ at­ro­do, kad niek­šas Sta­li­nas, su­si­tar­da­mas su niek­šu Hit­le­riu, įvyk­dė de­mo­niš­ką san­dė­rį, tuo tar­pu de­mok­ra­ti­jų de­le­guo­ti Cham­ber­lai­nas ir Da­la­dier ar­ba bu­vo tie­siog nai­vūs („Aš at­ve­žiau jums tai­ką“, – grį­žęs iš Miun­che­no pa­sa­kė Cham­ber­lai­nas), ar­ba – blo­giau­siu at­ve­ju – pa­si­el­gė ne­gar­bin­gai, bet jo­kiu bū­du ne taip, kad jų po­el­gis ga­lė­tų bū­ti trak­tuo­ja­mas kaip pir­mas žings­nis ka­ro link, po ku­rio ėjo ant­ras žings­nis (Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­tas), ir skir­tu­mas tarp šių žings­nių glū­di tik chro­no­lo­gi­jos, bet ne mo­ra­lės plot­mė­je.

Iš tik­rų­jų Cham­ber­lai­nas ir Da­la­dier tie­siog pa­si­el­gė ne­gar­bin­gai, ir tiek. Ir pa­da­rė klai­dą, bet tą klai­dą Va­ka­rų vals­ty­bės ga­na grei­tai su­vo­kė ir ati­tai­sė, nors tai kai­na­vo la­bai daug. Ka­dan­gi var­gu ar įma­no­ma aki­vaiz­džiai įro­dy­ti, „kaip bū­tų bu­vę, jei­gu bū­tų bu­vę…“, t. y. ar tik­rai Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ne­bū­tų pra­si­dė­jęs be gė­din­gos Miun­che­no su­tar­ties, o, is­to­ri­kų nuo­mo­ne, la­bai abe­jo­ti­na, ar toks prieš­gy­nia­vi­mas bū­tų su­stab­dęs Hit­le­rį, tai pa­žvel­ki­me į tai mo­ra­lės po­žiū­riu, nes skir­tu­mas tarp Miun­che­no su­tar­ties ir Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to kaip tik ir glū­di mo­ra­lės plot­mė­je, nors Mar­tin­kus kaip tik su tuo ne­su­tin­ka.

Mask­vo­je du gro­buo­nys pa­si­da­li­no Ry­tų Eu­ro­pą, Miun­che­ne gro­buo­nis bu­vo tik vie­no­je pu­sė­je – pa­si­ra­šy­da­mos šią su­tar­tį Bri­ta­ni­ja ir Pran­cū­zi­ja ne­ke­ti­no nie­ko už­grob­ti, jos tik gė­din­gai nu­si­lei­do gro­buo­nio už­ma­čioms. Ki­taip sa­kant, pir­mu at­ve­ju abi pu­sės el­gė­si iš pik­tos va­lios, an­tru at­ve­ju pik­ta va­lia bu­vo tik vie­no­je pu­sė­je. Klai­da bu­vo ati­tai­sy­ta – po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro tos že­mės, ku­rios pa­gal Miun­che­no su­tar­tį ati­te­ko Vo­kie­ti­jai, iš jos bu­vo at­im­tos. Ta­čiau Mo­lo­to­vo–Rib­ben­tro­po pak­to pa­da­ri­nių nu­ga­lė­ju­si pu­sė ne­pa­ša­li­no – už­grob­tas sve­ti­mas ša­lis pa­si­li­ko sau ir pa­si­glem­žė dar dau­giau. Ka­rą lai­mė­ju­sios Va­ka­rų vals­ty­bės ne­pa­si­sa­vi­no nė pė­dos sve­ti­mos že­mės, o So­vie­tų Są­jun­ga pa­si­ė­mė di­džiu­lius plo­tus. Štai čia ir yra es­mi­nis po­li­ti­nis bei mo­ra­li­nis skir­tu­mas – sa­ky­čiau, leng­vai ma­to­mas.

Są­moks­lo te­ori­jos mig­lo­se

Apie tai, kad Va­ka­ruo­se eg­zis­tuo­ja kaž­koks vie­nin­gas eli­tas, ku­rio ran­ko­se tu­ri­ma ži­niask­lai­da svar­biais klau­si­mais for­muo­ja kaž­ko­kį vie­nin­gą po­žiū­rį, nau­din­gą sau­je­lei val­dan­čių­jų, ma­no kar­tos žmo­nėms bu­vo ka­la­ma dar mo­kyk­los suo­le. Ir vi­so­je so­vie­ti­nė­je ži­niask­lai­do­je. Tuo me­tu so­vie­ti­ne pro­pa­gan­da bent Lie­tu­vo­je ne­la­bai kas ti­kė­jo, bet bu­vo to­kių, ku­rie sa­ky­da­vo: „Va­ka­rai nė kiek ne ge­res­ni.“ Ir bu­vo to­kių (nors jau la­bai ne­daug), ku­rie At­gi­mi­mo lai­ko­tar­piu iš to da­rė lo­giš­ką iš­va­dą: kam­gi rei­kia to At­gi­mi­mo ir tos „lais­vės“ – da­bar mus val­do Mask­va, o pas­kui val­dys ame­ri­kie­čiai, koks gi skir­tu­mas.

Prie to­kio ar pa­na­šaus mo­ra­li­nio re­lia­ty­viz­mo, – prie aiš­ki­ni­mo, kad lais­vė nė­ra ge­riau už ne­lais­vę ir de­mok­ra­ti­ja ne ge­riau už dik­ta­tū­rą ar­ba kad šian­die­ni­nės Va­ka­rų de­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės yra toks blo­gis, su ku­riuo rei­kia ko­vo­ti vi­so­mis prie­mo­nė­mis, – ga­li at­ves­ti įvai­rūs ke­liai. At­ro­do, kas gi čia blo­go, jei­gu žmo­nės pa­si­žy­mi hi­per­tro­fuo­tu jaut­ru­mu so­cia­li­nei ar po­li­ti­nei ne­tei­sy­bei – bet ko­kiu at­ve­ju jaut­ru­mas ge­riau ne­gu abe­jin­gu­mas ar ci­niz­mas. Ge­riau tol, kol ne­už­tem­do svei­ko pro­to, nes ant­raip ge­ri no­rai jau ne kar­tą yra nu­ve­dę tie­siai į to­ta­li­ta­riz­mo pra­ga­rą.

Vi­są de­mok­ra­ti­nį pa­sau­lį Mar­tin­kus nu­ra­šo štai to­kia leng­va ran­ka:

[…] vi­si pais­ta­lai apie „de­mok­ra­ti­ją“ ir „žmo­gaus tei­ses“ tė­ra „zom­bi­ni­mas“ ir ne­tik­rų pra­na­šų avių kai­ly­je sklei­džia­mas me­las, už ku­rio sly­pi ba­na­lus plėš­raus žvė­ries al­kis.

Bet ką tas plėš­rus žvė­ris api­plė­šia, taip ir ne­pa­aiš­ki­na. De­konst­ruo­da­mas mi­tą, au­to­rius tie­siog ku­ria sa­vo mi­tą. Pa­ties Mar­tin­kaus ban­dy­mai į vi­są po­li­ti­ką žvelg­ti per krikš­čio­niš­kos mo­ra­lės priz­mę kaip tik ir iliust­ruo­ja, kad sie­kis su­plak­ti po­li­ti­ką su re­li­gi­ja (kaip tai ne tik žo­džiais, bet ir veiks­mais kar­tais da­ro­ma is­la­mo pa­sau­ly­je) ne iš­gry­ni­na po­li­ti­ką skaid­riam do­ro­vi­niam ver­ti­ni­mui, o tik su­drums­čia vaiz­dą ir su­jau­kia min­tis (be ki­ta ko, vi­di­nė lais­vė su­pai­nio­ja­ma su po­li­ti­ne lais­ve) bei nu­ve­da prie ti­ro­nų tei­si­ni­mo. Ir ta­da Va­ka­rai kal­ti­na­mi, kad ka­ri­niais veiks­mais ki­ša­si į ki­tų vals­ty­bių vi­di­nius kon­flik­tus (Ira­ke, Li­bi­jo­je), bet ly­giai taip pat kal­ti­na­mi dėl to, kad ne­si­ki­ša (Kon­ge) ir kad ži­niask­lai­da „te­ro­ri­za­vo Va­ka­rų gy­ven­to­jų są­mo­nę“.

Au­to­rius vie­nais at­ve­jais bai­si­si, kad Va­ka­rai pa­de­da nu­vers­ti ti­ro­ni­ją (Li­bi­jo­je), ki­tais – kad prieš ją ne­ko­vo­ja (Sau­do Ara­bi­jo­je). Ši min­tis grin­džia­ma krikš­čio­nių pa­dė­ti­mi ara­bų kraš­tuo­se: esą ten, kur lai­mi ara­bų pa­va­sa­rio re­vo­liu­ci­jos, krikš­čio­nių pa­dė­tis pa­blo­gė­ja, o Sau­do Ara­bi­jo­je krikš­čio­ny­bė ap­skri­tai už įsta­ty­mo ri­bų, dėl to Va­ka­rai jos ne­lie­čia. Ar aš čia ką nors ne taip su­pra­tau? Ar tik­rai au­to­rius no­ri pa­sa­ky­ti, kad Va­ka­rų po­li­ti­ka yra są­mo­nin­gai nu­kreip­ta į krikš­čio­ny­bės nai­ki­ni­mą ir ag­re­sy­vaus is­la­miz­mo ska­ti­ni­mą ara­bų ša­ly­se? O gal vis­kas daug pa­pras­čiau: kai kur (Ira­ke) Va­ka­rai pa­da­rė klai­dų, kai kur tie­siog ne­įma­no­ma pa­dė­ties krikš­čio­nims pa­ge­rin­ti, kai kur ten­ka rink­tis ma­žes­nę iš dvie­jų blo­gy­bių (Sau­do Ara­bi­ją kaip at­sva­rą Ira­nui ir t. t.).

Ta ir bė­da, kad, įkliu­vęs sa­vo su­si­kur­to­se są­moks­lo teo­ri­jos pin­klė­se, ga­lu­ti­nio pa­aiš­ki­ni­mo au­to­rius ne­pa­tei­kia. Ne­at­sa­ko į klau­si­mą: „Ko­dėl?“ Ko­dėl Va­ka­rai ne­va ig­no­ra­vo pra­žū­tin­gą ka­rą ry­tų Kon­ge (iš tik­rų­jų vi­sai ne­ig­no­ra­vo, ži­niask­lai­do­je šį ka­rą už­go­žė ne Ba­mi­ja­no sta­tu­lų su­nai­ki­ni­mas, o ge­no­ci­das Kon­go kai­my­nė­je Ru­an­do­je, ir t. t.), ko­dėl lei­do nu­siaub­ti cerk­ves Ko­so­ve? Ro­dos, jei­gu ir įžvel­gi čia Va­ka­rų kal­tę, tai ma­ny­tum, kad esa­ma ap­lai­du­mo, klai­dų ar pan. Bet­gi ne – au­to­rius įsi­ti­ki­nęs, kad tai yra blo­gis, ku­ris da­ro­mas ty­čia, su­si­mo­kius su ži­niask­lai­da, žo­džiu, įsi­trau­kus į ma­si­nį są­moks­lą, ku­ria­me są­mo­nin­gai da­ly­vau­ja tūks­tan­čiai žmo­nių, sėk­min­gai nu­sle­pian­čių nuo pa­sau­lio tik­rą­ją šio są­moks­lo es­mę ir jo tiks­lus. Ko­kie tie tiks­lai, au­to­rius ne­ban­do pa­aiš­kin­ti. Kaip tik ne­su­ge­bė­ji­mas pra­smin­gai kel­ti mo­ty­va­ci­jos klau­si­mą pa­žei­džia jo po­zi­ci­ją.

Mar­tin­kus, ne­la­bai ką pa­aiš­kin­da­mas, tei­gia, kad kaž­kam, ma­tyt, mis­ti­niam gro­buo­niš­kam Va­ka­rų eli­tui, sa­vo na­guo­se lai­kan­čiam di­dži­ą­ją ži­niask­lai­dą, „truk­dė Li­bi­jos ir te­bet­ruk­do Si­ri­jos re­ži­mai“. Kur­gi tai gir­dė­ta? Ar tik ne iš da­bar­ti­nių ir anų lai­kų Krem­liaus pro­pa­gan­dos ru­po­rų? Ir ta­da jau Ka­da­fio re­ži­mo au­kos da­ro­si „ta­ria­mos“, o apie pa­dė­tį Si­ri­jo­je Va­ka­rai są­mo­nin­gai „dez­in­for­muo­ja“, ir des­po­to nu­ver­ti­mas va­di­na­mas „tarp­tau­ti­nio ban­di­tiz­mo ak­tu, ku­riuo bu­vo su­griau­ta Li­bi­jos vals­ty­bė“, ti­ro­ną su­ta­pa­ti­nant su vals­ty­be.

Nors ne­no­rė­da­mas, įsi­lei­dau į šian­die­ni­nės pa­sau­lio po­li­ti­kos ak­tu­a­li­jas, bet su to­kiais pa­reiš­ki­mais apie Si­ri­ją au­to­rius tar­si pri­ski­ria sa­ve ti­ro­ni­jos ša­li­nin­kų kom­pa­ni­jai, o pa­sau­li­niu mas­tu jos su­dė­tis gra­žiai at­si­skle­idė štai čia: rug­pjū­čio 3 d. prieš JT Ge­ne­ra­li­nės Asam­blė­jos re­zo­liu­ci­ją, ne­ma­lo­nią Si­ri­jos dik­ta­to­riui, kaip jau yra bu­vę pa­na­šiais at­ve­jais, bal­sa­vo pa­sau­lio vals­ty­bių „žie­das“ (abė­cė­lės tvar­ka): Bal­ta­ru­si­ja, Bo­li­vi­ja, Ek­va­do­ras, Ira­nas, Ki­ni­ja, Ko­rė­jos Liau­dies De­mok­ra­ti­nė Res­pub­li­ka, Ku­ba, Ni­ka­rag­va, Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja, Si­ri­ja, Ve­ne­su­e­la, Zim­bab­vė. Bet, ma­tyt, Mar­tin­kui tas „žie­das“ re­gi­si be ka­bu­čių.

Čia dar be­trūks­ta pri­dur­ti nu­val­kio­tą tin­gin­čių gal­vo­ti dog­ma­ti­kų te­zę apie tai, kad vis­kas „dėl naf­tos“. Tik­ro­vė vi­sai ki­to­kia: nors daug ame­ri­kie­čių pa­au­ko­jo gy­vy­bes ka­re dėl Ira­ko, lais­vuo­se auk­cio­nuo­se dau­giau­sia san­do­rių dėl Ira­ko naf­tos ga­vo Eu­ro­pos ir Ki­ni­jos fir­mos. O ko­dėl gi ši­ta tie­sa nu­ty­li­ma, straips­nio au­to­riau? Ne­sa­kau, kad dėl ko­kio nors są­moks­lo, bet iš tik­rų­jų, prie­šin­gai nei tei­gia Mar­tin­kus, di­de­lė da­lis Va­ka­rų ži­niask­lai­dos yra už­val­dy­ta idė­jų, la­bai prie­šin­gų toms, ku­rias tu­rė­tų puo­se­lė­ti mis­ti­nis Va­ka­rų ver­slo ir po­li­ti­kos ga­liū­nų eli­tas: to­je ži­niask­lai­do­je kuo lais­viau­siai reiš­kia­si an­ti­ka­pi­ta­lis­ti­nės, an­ti­glo­ba­lis­ti­nės, an­ti­ame­ri­kie­tiš­kos nuo­tai­kos.

Dėl Ju­gos­la­vi­jos griū­ties ka­rų

Iš Ka­da­fio naf­tą Va­ka­rai ir šiaip sėk­min­gai gau­da­vo, ypač pas­ta­rai­siais me­tais, kai san­ty­kiai bu­vo pa­ge­rė­ję, o Ko­so­ve ap­skri­tai nė­ra nei naf­tos, nei ko­kios ki­tos aiš­kios ma­te­ria­li­nės nau­dos Va­ka­rams. Su au­to­riaus min­ti­mis dėl kon­kre­čių pa­sau­lio po­li­ti­kos įvy­kių ver­ti­ni­mo ga­lė­čiau gin­čy­tis kiek­vie­nu punk­tu, bet grįž­ki­me prie bu­vu­sios Ju­gos­la­vi­jos iri­mo pro­ce­so ir jį ly­dė­ju­sių siau­bin­gų ka­rų. Au­to­rius tei­gia, kad Va­ka­ruo­se vy­ra­vo „ne­pro­por­cin­gai ser­bų pik­ta­da­rys­tėms an­ti­ser­biš­ka“ in­for­ma­ci­ja. Ma­nau, kad grei­čiau bu­vo prie­šin­gai, ypač il­gais to po­ka­rio me­tais, – dėl po­li­ti­nio ko­rek­tiš­ku­mo ir ven­gi­mo kal­tę su­vers­ti vie­nai tau­tai bu­vo per­dė­tai sten­gia­ma­si „su­ba­lan­suo­ti“ ver­ti­ni­mus, iš­ryš­kin­ti kro­a­tų ir bos­nių nu­si­kal­ti­mus, ži­no­ma, ne­bu­vo įma­no­ma iš­veng­ti akį rė­žian­čių fak­tų – ne tik Sreb­re­ni­cos žu­dy­nių.

Iš tik­rų­jų šį ka­rą pra­dė­jo ir ja­me di­džiau­sius nu­si­kal­ti­mus žmo­niš­ku­mui pa­da­rė ser­bai – tiek tuo­me­ti­nė Ser­bi­jos val­džia, tiek gau­sios ag­re­sy­vių ser­bų na­cio­na­lis­tų pa­jė­gos vi­so­je bu­vu­sios Ju­gos­la­vi­jos te­ri­to­ri­jo­je. Tiks­las bu­vo prie sie­kia­mos Di­džio­sios Ser­bi­jos pri­jung­ti ne tik ser­bų gy­ve­na­mas te­ri­to­ri­jas Bos­ni­jo­je ir Kro­a­ti­jo­je – pa­si­gvieš­ta kur kas dau­giau: dėl to bu­vo bom­bar­duo­ja­mas Dub­rov­ni­kas, dėl to bu­vo ke­le­rius me­tus ap­gul­tas Sa­ra­je­vas ir snai­pe­rių šū­viais bei ar­ti­le­ri­jos svie­di­niais žu­do­mi Sa­ra­je­vo ir ki­tų ne ser­biš­kų vie­to­vių gy­ven­to­jai. Tai, kad bos­niai ir kro­a­tai, pa­ty­rę šį te­ro­rą ir ma­si­nes sa­vo šei­mų žu­dy­nes, ėmė­si pa­na­šių at­sa­ko­mų­jų veiks­mų, nė­ra pa­tei­si­na­ma, bet yra su­pran­ta­ma.

Sreb­re­ni­cos sker­dy­nė­se itin gė­din­gai pa­si­ro­dė Olan­di­jos taik­da­riai, bet jie da­ly­va­vo (t. y. nu­si­ša­li­no) ne su NATO, o su JT vė­lia­va. Yra aki­vaiz­dus ir ne­pa­nei­gia­mas fak­tas, kad ser­bų vyk­do­mą ge­no­ci­dą Bos­ni­jo­je su­stab­dė tik NATO, o fak­tiš­kai ame­ri­kie­čiai ir bri­tai. Ta­da, sie­kiant su­stab­dy­ti ser­bus, už­te­ko ke­lių die­nų bom­bar­da­vi­mo. Vė­liau tie pa­tys bri­tai ir ame­ri­kie­čiai (be­je, ne tik jie – vi­sos NATO pa­jė­gos) ma­nė, kad to pa­ties už­teks no­rint už­kirs­ti ke­lią ser­bų jau pra­dė­tam ge­no­ci­dui Ko­so­ve, bet šį kar­tą su­kly­do – pri­rei­kė ge­ro­kai dau­giau. Skir­tin­gai nei Mar­tin­kus, aš tuo me­tu ne­bu­vau lin­kęs pri­tar­ti pa­čios Ser­bi­jos bom­bar­da­vi­mui – ma­niau, kad iš pat pra­džių NATO sau­su­mos pa­jė­gos tu­rė­jo verž­tis į Ko­so­vą iš Al­ba­ni­jos te­ri­to­ri­jos, bet jie no­rė­jo iš­veng­ti sa­vo ka­rių au­kų – tai su­pran­ta­ma, nors gal ir ne­pa­tei­si­na­ma.

Mar­tin­kus apie ser­bų nuos­to­lius Ko­so­ve ra­šo taip („Du šim­tai tūks­tan­čių ser­bų bu­vo pri­vers­ti bėg­ti iš sa­vo kraš­to“), tar­si prieš tai nie­ko ne­bū­tų vy­kę, lyg šiaip iš nie­kur nie­ko, vien dėl Ko­so­vo al­ba­nų įgei­džio at­si­skir­ti nuo Ser­bi­jos Va­ka­rai juos bū­tų pa­rė­mę iš tuš­čio prie­šiš­ku­mo ser­bams ir krikš­čio­ny­bei. Bet Ko­so­ve ser­bai jau vyk­dė et­ni­nį va­ly­mą ir ma­si­nį al­ba­nų nai­ki­ni­mą, o Bos­ni­jos pa­tir­tis ne­siū­lė ti­kė­tis tai­kios ir vi­sus pa­ten­ki­nan­čios baig­ties.

Ir dar dėl Ko­so­vo ne­pri­klau­so­my­bės (ku­rią au­to­rius ap­gau­bia ka­bu­tė­mis). Pa­ra­le­lė su Ab­cha­zi­ja ir Pie­tų Ose­ti­ja čia ne­tin­ka­ma. Vi­sų pir­ma, jei­gu ki­tos bu­vu­sios Ju­gos­la­vi­jos tau­tos ne­pri­klau­so­my­bę nuo Belg­ra­do ga­vo, tai ko­dėl to ne­ga­lė­jo Ko­so­vas – vien dėl to, kad jo sta­tu­sas anks­tes­nė­je vals­ty­bė­je bu­vo ki­toks? Skir­tin­gai nei nuo Gru­zi­jos at­plėš­tų že­mių at­ve­ju, Ko­so­vas nuo Ser­bi­jos at­si­sky­rė ne dėl to, kad bu­vu­si im­pe­ri­ja įvyk­dė sa­vo re­van­šis­ti­nę po­li­ti­ką, o dėl to, kad šią ne­pri­klau­so­my­bę pri­pa­ži­no dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių.

Da­bar, – ne dėl ko ki­to, o tik dėl vaiz­din­go pa­vyz­džio, nors ir ga­na fan­tas­ti­nio, – pa­sa­ky­siu tai, kas ne­pa­tiks ne tik Mar­tin­kui, bet gal ir dau­ge­liui lie­tu­vių. Jei­gu Lie­tu­va Šal­či­nin­kų ra­jo­ne ir Vil­niaus ra­jo­no da­ly­se bū­tų ėmu­si vyk­dy­ti kru­vi­ną et­ni­nį va­ly­mą, ar­tė­jan­tį prie ge­no­ci­do grės­mės, ir jei­gu tai bū­tų su­stab­dęs tik Va­ka­rų įsi­ki­ši­mas, tai pas­kui bū­tų te­kę pri­pa­žin­ti, kad ši te­ri­to­ri­ja tei­sė­tai gau­na ne­pri­klau­so­my­bę, jei­gu tam pri­ta­ria dau­gu­ma Eu­ro­pos vals­ty­bių.

Ne­apy­kan­ta Va­ka­rams

Au­to­rius ra­šo: „[M]itas drau­džia pri­skir­ti nu­si­kals­ta­mą veik­lą de­mok­ra­ti­niams vei­kė­jams.“ Tik­rai ne­drau­džia – de­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės yra de­mok­ra­ti­nės ne dėl to, kad jas taip pa­va­di­no jų val­do­vai (So­vie­tų Są­jun­ga skel­bė­si esan­ti de­mok­ra­tiš­kiau­sia vals­ty­bė pa­sau­ly­je), o dėl to, kad – be dau­ge­lio ki­tų da­ly­kų – jų veiks­mus ga­li­ma pa­va­din­ti nu­si­kals­ta­mais ne­bi­jant bū­ti rep­re­suo­tam. Tą la­bai aki­vaiz­džiai ro­do, jam pa­čiam to nė ne­jau­čiant, ir Mar­tin­kaus straips­nių vie­šas pub­li­ka­vi­mas. Iš tik­rų­jų ma­si­nius Vo­kie­ti­jos mies­tų bom­bar­da­vi­mus per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, tai­kant, be ki­ta ko, į gy­ve­na­muo­sius ra­jo­nus, ga­li­ma va­din­ti ka­ro nu­si­kal­ti­mu, ir Va­ka­ruo­se to­kių bal­sų yra, ir ga­na gar­sių. Ta­čiau yra du skir­tin­gi da­ly­kai: tei­sin­gas ka­ras (jus ad bel­lum) ir tei­sin­gu­mas ka­re (jus in bel­lo). Nie­kas ne­neigs, kad Vo­kie­ti­jos mies­tus bom­bar­da­vu­sios Bri­ta­ni­ja ir JAV ka­ria­vo tei­sin­gą ka­rą, ir tik jau pas­kui ky­la klau­si­mas, ar vi­sa­da tei­sin­gai ta­me ka­re el­gė­si.

Mar­tin­kus ne­ke­lia klau­si­mo, ko­dėl Va­ka­rai su sa­vo ka­ri­ne ga­lia ne­įsi­ki­šo į Kon­go pi­lie­ti­nį ka­rą. Gal to­dėl, kad to kon­flik­to ne­bu­vo ga­li­ma ne tik kad kaip nors leng­vai iš­spręs­ti, bet net ir ban­dant spręs­ti ne­bu­vo aiš­ku, ku­rio ga­lo grieb­tis. Af­ri­ka, de­ja, yra spe­ci­fi­nis že­my­nas, ką ir kal­bė­ti apie tai, kad Va­ka­rai fi­ziš­kai ne­pa­jė­gūs vi­suo­se pa­sau­lio kam­puo­se įvyk­dy­ti tei­sin­gu­mą ir įves­ti tai­ką, tad ima­si ar­ba tų re­gio­nų, ku­rie yra ar­čiau (Bal­ka­nai, Li­bi­ja), ar­ba tų, iš ku­rių ky­la tie­sio­gi­nė grės­mė Va­ka­rams, o ir vi­sam pa­sau­liui (var­gu ar po Rug­sė­jo 11-osios bu­vo ga­li­ma pa­lik­ti Af­ga­nis­ta­ne vieš­pa­tau­ti Al Kai­dą at­vi­rai glo­bo­jan­tį Ta­li­ba­no re­ži­mą). O Kon­go ka­ras ne­bu­vo toks, ku­rį des­po­tas dik­ta­to­rius ka­riau­ja prieš sa­vo tau­tą – ten bu­vo to­kia klam­py­nė, ku­rio­je pa­skęs bet kas: juk ame­ri­kie­čiai jau tu­rė­jo skau­džią pa­tir­tį, kai ban­dė įsi­kiš­ti į daug ma­žes­nę, pa­pras­tes­nę So­ma­lio pel­kę.

Iš tik­rų­jų, nors di­de­lė da­lis au­to­riaus an­ti­va­ka­rie­tiš­ko pa­to­so su­tam­pa su Va­ka­rų kraš­tu­ti­nių kai­rių­jų, anar­chis­tų ir ki­to­kių at­eis­tų nuo­tai­ko­mis, jo pa­žiū­rų iš­ta­kos yra mi­nė­tie­siems (bent kai ku­riais es­mi­niais at­žvil­giais) prie­šin­gos. Jo de­kla­ruo­ja­mas pa­grin­das yra krikš­čio­ny­bė, ir ga­li­ma ma­ny­ti, kad di­de­lę da­lį jo nu­si­vy­li­mo Va­ka­rais le­mia ne Va­ka­rų vals­ty­bių veiks­mai ar­ba tų veiks­mų ne­bu­vi­mas įvai­riuo­se pa­sau­lio už­kam­piuo­se, o nuo­šir­dus ap­mau­das dėl to, kad krikš­čio­niš­kas ti­kė­ji­mas Eu­ro­po­je (ypač Va­ka­rų Eu­ro­po­je) yra ge­ro­kai ap­ny­kęs. Džiau­giuo­si ras­da­mas bent vie­ną są­ly­čio taš­ką su au­to­riaus pa­žiū­ro­mis: tik­rai ap­gai­les­tau­ju, kad į ES Kon­sti­tu­ci­ją ne­įtrauk­tas krikš­čio­ny­bės pa­vel­das. Bet iš tik­rų­jų au­to­riaus ne­apy­kan­ta Va­ka­rams daug kuo yra ga­na ti­piš­kas Va­ka­rų kai­ruo­lių kul­tū­ri­nės sa­vi­nie­kos pa­vyz­dys.

Ma­nau, kad ver­ta šį tą pa­sa­ky­ti, gal­vo­jant ne tik apie krikš­čio­ny­bę, bet ir ap­skri­tai apie ap­gai­lė­ti­ną žmo­ni­jos pa­vel­dą. Žvel­giant į žmo­ni­jos is­to­ri­ją, op­ti­miz­mui pa­grin­do ne­daug. Iš­ti­sus tūks­tant­me­čius tai, kas gra­žaus ir ver­tin­go su­kur­ta žmo­gaus dva­sios ge­ni­jaus (gal­būt ir įkvėp­to Die­vo), vy­ko nuo­la­ti­nės ma­si­nės prie­var­tos, te­ro­ro, en­gi­mo, žmo­gaus oru­mo že­mi­ni­mo fo­ne. Ir, ži­no­ma, nuo­lat vyk­do­mų ma­si­nių žu­dy­nių. XX am­žius ir mū­sų lai­kai čia ge­res­ni ne­bent tuo, kad ne­ma­žo­je da­ly­je pa­sau­lio veiks­min­gai pri­pa­žin­ta, jog bru­ta­lus žmo­nių el­ge­sys su žmo­nė­mis yra ne­leis­ti­nas, – o anks­čiau tai tie­siog bu­vo nor­ma.

O dėl krikš­čio­ny­bės, tai gal kaip tik čia rei­kė­tų la­biau ak­cen­tuo­ti as­me­ni­nį ke­lią ir dva­si­nę lais­vę, o ne išo­ri­nius at­ri­bu­tus. Šio­je že­mė­je nė­ra bu­vę to­kio lai­ko­tar­pio ir to­kios vie­tos, kur gra­žiai ir tei­sin­gai gy­ve­no di­de­lė (tar­kim, vals­ty­bės ly­gio) krikš­čio­niš­ka vi­suo­me­nė. Tik vie­nu punk­tu no­rė­čiau grįž­ti į is­to­ri­ją. 1099 m. kry­ži­nin­kai, po il­gos ap­gul­ties už­ėmę Je­ru­za­lę, iš­žu­dė be­veik vi­sus jos gy­ven­to­jus. Tai vi­sai ati­ti­ko to me­to pa­pro­čius – jei­gu tvir­to­vė (mies­tas) ap­gul­čiai il­gai prie­ši­na­si ir iš­var­gi­na už­ka­riau­to­jus, tai jų gy­ven­to­jus pri­de­ra iš­žu­dy­ti. Tik pas­kui pa­aiš­kė­jo, kad nu­ga­lė­to­jų met­raš­ti­nin­kai net­gi per­dė­jo sa­vų­jų žiau­ru­mus – skel­bė­si nu­žu­dę net dau­giau, ne­gu tuo me­tu bu­vo Je­ru­za­lė­je gy­ven­to­jų. Ir mė­ga­vo­si tuo per­ga­lin­gu siau­tė­ji­mu. Da­lis tų met­raš­ti­nin­kų bu­vo ka­ta­li­kų ku­ni­gai.