Ide­a­lus gy­ve­ni­mas pa­gal gy­ve­ni­mo tre­ne­rius

AUŠ­RA LUK­ŠAI­TĖ-LA­PINS­KIE­NĖ

Kas­kart ap­si­lan­kiu­si kny­gy­ne ne­ga­liu at­si­ste­bė­ti: kny­gų, skir­tų mus iš­mo­ky­ti lai­min­go, sėk­min­go, tur­tin­go etc. gy­ve­ni­mo, pa­siū­la tai­ko į me­ga­kos­mi­nius mas­te­lius. Gal­būt jų lei­di­mui įta­kos tu­ri įvai­rių ty­ri­mų duo­me­nys, ro­dan­tys, kad lie­tu­viai yra vie­ni iš ne­lai­min­giau­sių, la­biau­siai nu­si­vy­lę, su­ici­diš­kų nuo­tai­kų ap­sės­ti Že­mės gy­ven­to­jai. Vai­kai ne­lai­min­gi mo­kyk­lo­se, dir­ban­tys su­au­gu­sie­ji kan­čios iš­kreip­tais vei­dais lau­kia pas­ku­ti­nio laik­ro­džio ro­dyk­lės ju­de­sio, pra­ne­šan­čio, kad kan­čioms (bent iki ry­to) pa­da­ro­ma per­trau­ka, ne­dir­ban­tys ne­lai­min­gi to­dėl, kad ne­dir­ba. Ne­pri­pa­žin­ti ge­ni­jai ne­lai­min­gi to­dėl, kad yra ne­pri­pa­žin­ti, o šlo­vės su­lau­ku­siems at­ro­do, jog jos spin­du­liai per­ne­lyg blan­kūs ir men­ka­ver­čiai. Ga­li nai­viai pa­gal­vo­ti, kad to­kių kny­gų lei­dė­jai tai­ko­si tap­ti me­si­jais, de­gan­čiais troš­ki­mu iš­ves­ti ne­lai­min­gą tau­tą iš ne­lai­min­gos eg­zis­ten­ci­jos į švie­sios ir lai­min­gos at­ei­ties bū­tį. Į švie­sią at­ei­tį, ku­ri kaž­ka­da jau bu­vo pa­ža­dė­ta, ta­čiau pa­kly­do kaž­kur tarp bū­to­jo ir bū­si­mo­jo lai­ko, esa­muo­ju taip ir ne­ta­pu­si.

Kaip su­si­krau­ti tur­tą ne­dir­bant it se­no­vės neg­rui Bra­zi­li­jos plan­ta­ci­jo­se? Kaip gau­ti dar­bą, kur ga­lė­tum pa­jus­ti sa­vi­re­a­li­za­ci­jos ka­tar­sį, ne­sa­va­nau­diš­ką ko­le­gų pa­ra­mą, o at­ly­gi­ni­mas pri­lyg­tų sa­tis­fak­ci­jos ak­tui? Kaip pri­si­vi­lio­ti vy­rą, ku­ris tu­rė­tų Bra­do Pit­to vei­dą, Je­a­no-Clau­de’o Van Dam­me’o rau­me­nis, Gi­ta­no Nau­sė­dos pro­tą ir Bil­lo Ga­te­so są­skai­tą? Kaip už­megz­ti ir / ar iš­lai­ky­ti san­ty­kius, pa­grįs­tus prin­ci­pu: „Aš ir tu – mes abu vie­no krau­jo“, o ne: „Aš ben­drau­ju tik su nau­din­gais žmo­nė­mis“? Ką tik ža­da, ką tik siū­lo šios bur­tų kny­gos… Nuo že­miš­kų gė­ry­bių iki dan­giš­ko gy­ve­ni­mo kaž­kur tarp šia­pus ir ana­pus. Ga­li pa­ma­ny­ti, kad­ lai­min­gas žmo­gus ga­li bū­ti tik tuo­met, kai bus so­li­džios įstai­gos va­do­vas (-ė), vil­kės tik Gi­ven­chy ar La­ger­fiel­do kos­tiu­mė­lius, gy­vens pra­ban­gia­me bu­te, ky­ban­čia­me tarp že­mės ir dan­gaus, va­sa­ros vi­lo­je Ma­dei­ro­je ar Ka­na­ruo­se, jach­tą švar­tuos Pran­cū­zi­jos Riv­je­ro­je, į dar­bą va­ži­nės eks­kliu­zy­vi­niais „As­ton Mar­tin“ ar­ba „Bug­gat­ti“ mo­de­liais. To­kiam žmo­gui net ne­kils di­le­ma dėl tu­rė­ji­mo ir bu­vi­mo svo­rių ir per­sva­rų, nes pats tu­rė­ji­mas ir bus ta­pęs bu­vi­mo si­no­ni­mu, o bu­vi­mo ver­tė bus tie­siog pro­por­cin­ga tu­rė­ji­mo ver­tei. Jo­kių di­le­mų. Jo­kių ka­zu­sų. Jū­ra­tės Ba­ra­no­vos tei­gi­nys „Jei esi ne­ga­bus jo­kiai au­ten­ti­kai – sly­si bu­vi­mo pa­vir­šiu­mi ir rink­sies lėkš­to­ką tu­rė­ji­mą“ to­kiam žmo­gui pri­lygs ne­su­vo­kia­mam žo­džių kra­ti­niui ko­kia nors zu­lu­sų kal­ba. Kaip ši­to­kį ver­ba­li­nį mi­ra­žą ma­te­ria­li­zuo­ti, in­struk­ci­jos pa­teik­tos jau mi­nė­to­se ste­buk­lin­gų re­cep­tų kny­go­se.

Kad šios Pe­le­nės pa­sa­kos tap­tų ne kny­gi­ne fik­ci­ja, o vi­sais įma­no­mais ir ne­įma­no­mais po­jū­čiais iš­gy­ve­na­ma re­a­ly­be, rei­kia la­bai ne­daug – nu­si­pirk­ti šių kny­ge­lių ir kan­triai dar­buo­tis: min­ty­se kur­ti „fil­mus“, ku­rių pa­grin­di­nis re­ži­sie­rius, sce­na­ris­tas ir ak­to­rius esi pats. Ne­svar­bu, kad ne­tu­ri Clin­to Eastwo­o­do ar An­dre­jaus Tar­kov­skio ta­len­to. „Os­ka­ro“ nieks ir ne­duos. O ir ne­rei­kia. Te­pa­si­lai­ko sau. Ką reiš­kia vi­so­kie os­ka­rai, pal­mės ir gaub­liai prieš lai­min­gą sva­jo­nių gy­ve­ni­mą. Tai kas, kad tuo­se pa­ta­ri­muo­se ieš­ko­ti lo­gi­kos – tas pats, kas ei­ti į miš­ką gry­bų ar ži­buok­lių sau­sio mė­ne­sį. Tai kas, kad no­rų su kiek­vie­nu šir­dies tvinks­niu dau­gė­ja. Smul­kin­tis ne­ver­ta, jei jau lai­mė – tai di­de­lė, jei sėk­mė – tai tik am­ži­na. Juk įma­no­ma vis­kas. Kad „fil­mų“ vaiz­dai ma­te­ria­li­zuo­tų­si, dar kli­juok įvai­rius ide­a­laus gy­ve­ni­mo vaiz­de­lius į są­siu­vi­nį. Var­tyk šį są­siu­vi­nį ry­te ir prieš mie­gą, kar­tok troš­ki­mų man­tras žiū­rė­da­ma į sa­ve veid­ro­dy­je ir be jo.

You are wel­co­me! Vie­ną die­ną paš­to dė­žu­tė­je ran­di ne įpras­tą dien­raš­tį, o kap­šą auk­si­nių pi­ni­gų, ku­rį tau pa­au­ko­ja kaž­koks ge­ra­šir­dis fi­lan­tro­pas spai­der­me­nas, ar­ba ne­lauk­tai ne­ti­kė­tai te­tu­lė iš Niu­jor­ko, apie ku­rios eg­zis­ta­vi­mą ir ne­sap­na­vai, iš­ke­liau­ja pro at­ver­tus šv. Pet­ro var­tus ir pa­lie­ka sva­jo­nių vi­lą ant van­de­ny­no kran­to. Ar­ba su­sap­nuo­ji bū­si­mo eg­za­mi­no klau­si­mą ir sap­ne net iš­moks­ti at­sa­ky­mą, pa­ga­liau gau­ni di­plo­mą, nors iki šiol tri­skart pra­šei­si aka­de­mi­nių atos­to­gų ir du­kart nu­si­kė­lei bai­gia­mo­jo dar­bo gy­ni­mą. Ar­ba… Vi­zi­jas ga­li­ma tęs­ti iki be­ga­ly­bės, ne­krei­piant dė­me­sio, kad ap­lin­ki­niai įtar­ti­nai kuž­da­si ir stai­ga nu­ry­ja žo­džio skie­me­nį vos tau įė­jus į kam­ba­rį. Tu­ri iš­lik­ti at­kak­li ir ne­su­lai­ko­ma kaip kri­zės lai­ko­tar­pio kai­nų ki­li­mas. Šal­ta, bet įtai­gi tar­si puo­dus ir kep­tu­ves siū­lan­ti re­kla­mos agen­tė. Ne­pa­si­duo­dan­ti kaip tie­są ir tik sa­vo tie­są dan­ti­mis bei na­gais gi­nan­ti biu­rok­ra­tė. Ta­vo ku­ria­mo gy­ve­ni­mo vi­zi­jos ne­tu­ri tem­dy­ti jo­kia abe­jo­nių ar skep­sio šmėk­la. Ide­a­lus gy­ve­ni­mas yra ide­a­lus – ir taš­kas. Jo pri­va­lai trokš­ti vi­sa šir­di­mi, vi­su pro­tu ir vi­sa sie­la. Jo­kių „bet“… Ir jo­kių „gal“… Jei per­skai­tei ir vis dėl­to ne­pa­kan­ka­mai įti­kė­jai, kreip­kis efek­ty­ves­nio įti­ki­ni­mo į vi­sa­ga­lį vi­sa­ži­nį in­ter­ne­tą. Ten pa­siū­lys gy­ve­ni­mo tre­ne­rio pa­slau­gas (o jie vi­si mi­li­jo­nie­riai ir ne­nuos­ta­bu, juk ta­vo gy­ve­ni­mo tre­ni­ra­vi­mas – la­bai at­sa­kin­gas ir su­dė­tin­gas pro­ce­sas, ku­rio me­tu iš lū­ze­rio tu­ri su­kur­ti sėk­mės žmo­gų, tad ir kai­na – ke­li tūks­tan­tu­kai vie­nin­gos Eu­ro­pos va­liu­ta – „la­bai pri­ei­na­ma“). Tad gy­ve­ni­mo tre­ne­ris pa­dės ide­a­liai iš­tre­ni­ruo­ti ide­a­lų gy­ve­ni­mą.

Įdo­mu, kas tas ge­ni­jus, kar­tą, griež­tai ir vi­siems lai­kams su­for­mu­la­vęs ide­a­laus gy­ve­ni­mo de­fi­ni­ci­ją. Vie­ną ke­liems mi­li­jar­dams. Fer­nan­do Pes­soa tei­gė, kad mes tu­ri­me du gy­ve­ni­mus: „Tik­rą­jį, tą, su­si­kur­tą vai­kys­tėj, ku­ria­me ir su­au­gę drįs­tam sta­ty­ti sva­jo­nių pi­lis, ir ne­tik­rą, ku­rį lei­džiam kar­tu su ki­tais, prak­tiš­ką ir nau­din­gą, tą, ku­ris pa­si­bai­gia, pa­gul­dęs mus į kars­tą.“ Ge­rie­ji bur­ti­nin­kai-ra­ga­niai-ma­gai siū­lo­si iš­tre­ni­ruo­ti juos abu. Tiks­liau, čia nei dvi­skai­ta, nei ko­kia ki­ta įvai­ro­vė ne­rei­ka­lin­ga. Vis­kas virs­ta vie­niu. Ne­da­lo­mu, ne­kves­tio­nuo­ja­mu, bet bru­ta­liai prie­var­tau­ja­mu uni­sex. Nė vel­nio ne­ti­kiu, kad ga­li­ma ide­a­liai nu­ko­pi­juo­ti ide­a­lų gy­ve­ni­mą ir dar ide­a­liai jį nu­gy­ven­ti. Ne­pai­sant vi­sos tech­no­lo­gi­nės pa­žan­gos, dar ne­su­kur­tas toks dau­gia­funk­cis „Ca­non“. Ga­liu at­kar­to­ti ja­po­niš­kos dai­nos žo­džius, ne­su­vok­da­ma nė vie­no jų pra­smės, ga­liu įsi­min­ti ke­lius, ku­riais nie­ka­da ne­ke­liau­siu, ga­liu at­min­ti­nai „iš­mok­ti liū­de­sį“ ir „ma­žų die­nų ma­žus džiaugs­mus“, bet gy­ve­ni­mo – nie­ka­da. Jis ne­įžvel­gia­mas tar­si rū­ke iš­tir­pęs ho­ri­zon­tas, ne­pa­sto­vus tar­si mo­ters, kla­jo­jan­čios „kli­mak­so pe­ri­odo par­ku“, nuo­tai­ka ir ne­ide­a­liai ne­ide­a­lus. To­dėl vi­lio­jan­tis tar­si ne­su­vo­kia­mas kos­mo­go­ni­nis mi­tas, ku­rį pats ra­šai kas­dien. To­kį ne­ide­a­lų, ne­tel­pan­tį į jo­kius stan­dar­tus, net ir tuos – la­biau­siai į tuos, – ku­riuos dik­tuo­ja gy­ve­ni­mo tre­ne­riai ir jų siū­lo­mos pa­ta­ri­mų kny­gos.