Ge­rų ma­nie­rų sto­ka

JŪ­RA­TĖ VI­SOC­KAI­TĖ

„Šiau­rės At­ėnai“ per sa­vo ne­il­gą, šlovingą re­a­lios ne­pri­klau­so­my­bės gy­ve­ni­mą pa­ren­gė ir iš­lei­do į švie­są ke­lias de­šim­tis kny­gų. Dau­giau nei bet ku­ris ki­tas pe­rio­di­nis lei­di­nys. Jei­gu kal­bė­tu­me po­etiš­kai, bet ne ma­žiau tei­sin­gai – „Ša­tė­nų“ pus­la­piuo­se vyk­da­vo ir te­be­vyks­ta dau­gy­bės ge­rų kny­gų re­pe­ti­ci­jos ir prem­je­ros.

Štai au­to­rius X, vi­sa­da abe­jo­jan­tis sa­vi­mi, dū­sau­da­mas ir mik­čio­da­mas kaž­ką pa­siū­lo, kaž­ką ap­grai­bom su­for­mu­luo­ja, re­dak­to­riui už­ima ža­dą – pui­ku, ra­šyk dar ir dar! – ir trau­ki­nys nu­va­žiuo­ja…

Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad ma­žas laik­raš­tis kar­tais ri­zi­kuo­ja ryž­da­ma­sis pra­dė­ti tęs­ti­nę me­džia­gą, leis­da­mas sa­vo ne­di­de­lia­me po­li­go­ne iš­ban­dy­ti jė­gas, pa­de­monst­ruo­ti ki­to­niš­ką sti­lių, ki­tu kam­pu pa­suk­tą te­mą – vis iš­ny­ran­tis teks­tas vi­siems kren­ta į akis, pre­nu­me­ra­to­riai ir in­ter­nau­tai jį en­tu­zias­tin­gai ap­čiul­pia ir skun­džia­si: „Kiek­gi ga­li­ma spaus­din­ti tą ne­są­mo­nę!“

Ta­čiau „Ša­tė­nuo­se“ eg­zis­ta­vo tai­syk­lė – to­kia sa­vai­ti­nė, mė­ne­si­nė, ket­vir­ti­nė me­džia­ga bū­ti­na. Kū­ry­bi­nį punk­ty­rą rei­kia vi­saip garbs­ty­ti ir „stum­ti“.

To­kia bū­si­mos (gal­būt) kny­gos re­pe­ti­ci­ja truk­da­vo apy­tik­riai dve­jus me­tus, teks­tas su­bręs­da­vo, iš­si­kris­ta­li­zuo­da­vo, ir tuo­met to­kius pra­ėju­sių sa­vai­čių ir me­tų nu­me­rius kaip gar­dų iš­rek­la­muo­tą kąs­ne­lį nu­si­čiup­da­vo ku­ri nors lei­dyk­la. Ką gi, va­lio! Svei­ki­na­me au­to­rių ir džiau­gia­mės.

Kny­go­je teks­tai su­guls jau viens ša­lia ki­to ir pa­si­girs dar sub­ti­les­nė mu­zi­ka. Juk jau se­niai re­dak­ci­jo­je bu­vo kal­bė­ta ir tvir­tin­ta: iš ši­tų jū­sų teks­tų tik­rai iš­eis kny­ga, pir­myn.

Anks­čiau, na, dar prieš de­šimt me­tų, sa­vojo „Šiau­rės At­ėnų“ laik­raš­tė­lio – tos mo­ti­ni­nės kiau­lės – dė­kin­gi au­to­riai kny­go­je ne­už­mirš­da­vo pa­mi­nė­ti bent smul­kio­mis rai­de­lė­mis ir kam­pu­ty­je. Ma­nau, jie (S. Ge­da, S. Pa­ruls­kis, G. Be­res­ne­vi­čius, L. Jo­nu­šys, Cas­tor&Po­l­lux ir kt.) pa­teik­da­vo to­kią bū­ti­ną tiks­lios in­for­ma­ci­jos ir ge­rų ma­nie­rų są­ly­gą lei­dyk­lai, ku­ri, ži­no­ma, vi­sas kny­gos lei­di­mo tei­ses ir šlo­vę no­rė­tų pri­si­im­ti tik sau.

Gal ir no­rė­tų, bet taip ne­bu­vo ir nė­ra ne tik mo­ra­liš­kai, bet ir fi­nan­siš­kai – juk au­to­rius X kny­gai pa­reng­ti ga­vo ne avan­są iš jū­sų, bet ho­no­ra­rą iš mū­sų.

Ne jū­sų, bet mū­sų kal­bos re­dak­to­rė teks­tą su­tvar­kė.

Tie­są sa­kant, lei­dyk­lai be­li­ko už­dė­ti vir­še­lius.

Tai­gi, pa­žiū­rė­ki­me, vi­sai ne­se­niai to­kie vir­še­liai už­dė­ti „Šiau­rės At­ėnų“ pub­li­ka­ci­joms, ku­rios vir­to kny­go­mis:

V. Grai­ny­tė. „Pe­ki­no die­no­raš­čiai“. „Va­ga“, 2012

K. Na­va­kas, A. Ži­lio­ny­tė. „Vi­si laiš­kai – ži­ra­fos“. „Va­ga“, 2012

A. Gir­dzi­jaus­kai­tė. „Nu­to­lę bal­sai. Por­tre­tų met­me­nys“. LRS lei­dyk­la, 2012

R. Ži­le­vi­čius. „Ož­ke­lė gie­do­jo gluos­ny­je“. „Ver­sus au­reus“, 2011

De­ja, de­ja. Nė vie­nos kny­gos au­to­rius „ne­pri­si­me­na“ mie­lų­jų sa­vo „Ša­tė­nų“, o lei­dyk­la – tuo la­biau (juk daž­nai to­kios kny­gos prieš­la­piuo­se ran­da­me, kad ši­tą re­dak­ci­jo­je iš­kep­tą ga­ta­vą pro­duk­tą dar kaž­ko­dėl ir Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja re­mia). Au­to­riui X juk sma­giau vaiz­duo­tis sa­ve esant tik­ru ra­šy­to­ju, sė­din­čiu prie tik­ro sta­lo ir ra­šan­čiu tik­rą kny­gą, nei pri­si­im­ti vaid­me­nį kū­rė­jo, ku­riam te­ko lai­mė ir ne­lai­mė gy­ven­ti po­stmo­der­niais at­si­tik­ti­nu­mų lai­kais.

Gal kiek ir per­de­du. Gal so­li­dus lei­di­nys šia­me su­ge­du­sia­me am­žiu­je tu­rė­tų ne pa­si­ti­kė­ti my­li­mų au­to­rių gar­be ir iš­si­auk­lė­ji­mu, o tie­siog pa­si­rū­pin­ti sa­vo ©?