Daugybos rezultatas

JEV­GE­NIJ REIN

Tai at­si­ti­ko prieš dau­ge­lį me­tų, rug­pjū­čio 20-ąją. Rug­pjū­čio 20-oji – Va­si­li­jaus Ak­sio­no­vo gi­mi­mo die­na.

Jau bu­vo iš­ėju­sios pir­mo­sios Ak­sio­no­vo kny­gos „Žvaigž­dė­tas bi­lie­tas“ ir „Apel­si­nai iš Ma­ro­ko“*. Jis bu­vo įžy­mus, vi­sų my­li­mas, su jo var­du bu­vo sie­ja­ma ru­sų pro­zos at­gai­va.

Gy­ve­no Ak­sio­no­vas pla­čiai. Drau­ge ir džen­tel­me­niš­kai, ir nu­trūk­tgal­viš­kai. Už­dirb­da­vo daug, pi­ni­gų ne­tau­pė.

Ati­tin­ka­mai šven­tė ir sa­vo gim­ta­die­nį. Cen­tri­nių li­te­ra­tų na­mų res­to­ra­nas bu­vo už­sa­ky­tas vi­sai nak­čiai. Sta­lai sto­vė­jo dvie­jo­se sa­lė­se: vie­no­je – di­džiu­liu sta­čia­kam­piu, ki­to­je – rai­de П. Kvies­ti­nių sve­čių su­si­rin­ko ke­li šim­tai, bu­vo ir džia­zo or­kest­ras.

Vi­sur gu­lė­jo įsta­biai su­no­ku­sių Ast­ra­cha­nės ar­bū­zų rie­kės ir ame­ri­kie­tiš­kų ci­ga­re­čių „Phi­lip Mor­ris“ blo­kai. Mais­tas, vy­nas, deg­ti­nė – vis­kas bu­vo rink­ti­nės ko­ky­bės.

Į Ak­sio­no­vo gim­ta­die­nį aš at­va­žia­vau iš Le­ning­ra­do, mu­du bu­vo­me se­ni bi­čiu­liai.

– Tu vie­nas? – pa­klau­sė ma­nęs Va­sia.

– Taip, vie­nas, – at­sa­kiau. – Žmo­na ne­ga­lė­jo iš­trūk­ti.

– Ta­da sėsk, pra­šau, ša­lia ma­no ver­tė­jo į ja­po­nų. Jis pui­kiai kal­ba ru­siš­kai. Tuoj aš jus su­pa­žin­din­siu. Užimk jį ko­kiu nors po­kal­biu.

Ir Va­sia pri­ve­dė ma­ne prie vi­siš­kai ne­nu­sa­ko­mo am­žiaus žmo­gaus – aki­niuo­to, glot­nios šu­kuo­se­nos su sklas­ty­mu, vil­kin­čio švie­sų kos­tiu­mą. Su­sė­do­me gre­ta to­je sa­lė­je, kur sta­lai sto­vė­jo rai­de П.

Iš­gė­rė­me po stik­liu­ką deg­ti­nės, už­kan­do­me grū­dė­tai­siais ik­rais ir erš­ke­tie­na. Rei­kė­jo apie ką nors šne­kė­tis.

– Jūs ver­tė­te Ak­sio­no­vą? – pa­klau­siau aš kal­bai už­megz­ti.

– Taip, – pa­gar­biai at­sa­kė ja­po­nas. – Su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu. Dvi kny­gas: „Žvaigž­dė­tą bi­lie­tą“ ir „Apel­si­nus iš Ma­ro­ko“.

– Ar se­niai ver­čia­te ru­sų li­te­ra­tū­rą?

– Aš bai­giau ru­sų kal­bą To­ki­jo uni­ver­si­te­te. Ta­da ir pra­dė­jau vers­ti.

– Leis­ki­te pa­smal­sau­ti, ką dar ver­tė­te, be Ak­sio­no­vo?

– Na, Le­vą Tols­to­jų.

– O ką kon­kre­čiai?

– Pa­tį pil­niau­sią gra­fo Tols­to­jaus raš­tų rin­ki­nį, 96 to­mus.

– Tur­būt juo­kau­ja­te!

– Ne, vi­sai ne­juo­kau­ju. Dar iš­ver­čiau Dos­to­jev­skio raš­tus, 28 to­mus. Aš­tuo­nis to­mus Pi­sems­kio, še­šis – Gon­čia­ro­vo, ir daug vi­so­kių pa­vie­nių kny­gų.

– Bet­gi tai ne­įma­no­ma, – su­si­jau­di­nau aš ir pa­pil­džiau kai­my­no stik­liu­ką deg­ti­ne.

– Ko­dėl ne­įma­no­ma? – ra­miai at­klau­sė ja­po­nas. – Tuo­jau pats įsi­ti­kin­si­te, kad aš nė kiek ne­per­de­du.

Ki­še­ni­nių kal­ku­lia­to­rių tuo­met dar ne­bu­vo. Ja­po­nas pa­ė­mė ser­ve­tė­lę, iš­si­trau­kė bran­gų au­to­ma­ti­nį „Mont­blanc“ plunks­na­ko­tį ir stul­pe­liu su­ra­šė kaž­ko­kius skai­čius. Pas­kui pa­aiš­ki­no man:

– Aš bai­giau uni­ver­si­te­tą prieš 52 me­tus. Dir­bu kiek­vie­ną die­ną. Iš na­mų iš­ei­nu la­bai re­tai. Bet kar­tais pa­ke­liau­ju, to­dėl įve­džiau tam tik­rą ko­e­fi­cien­tą. Iš­ei­gi­nių die­nų per me­tus tu­riu dvi – tai žmo­nos gi­mi­mo die­na ir im­pe­ra­to­riaus gi­mi­mo die­na. Ma­no nor­ma – še­ši ver­ti­mo pus­la­piai per die­ną. Tie­sa, nuo uni­ver­si­te­to lai­kų gal dvi­de­šimt ar dvi­de­šimt pen­kias die­nas sir­gau. Į tai ir­gi at­si­žvel­giau. Da­bar aš vi­sa tai su­dau­gin­siu. – Ir ja­po­nas pa­lin­ko prie ser­ve­tė­lės.

Vis dėl­to man at­ro­dė, kad jis iš ma­nęs šai­po­si, ir aš vėl su­si­jau­di­nau. Kol gurkš­no­jau bei už­kan­džia­vau, ja­po­nas įvei­kė ma­te­ma­ti­kos už­da­vi­nį ir dviem brūkš­niais pa­brau­kė gau­tą re­zul­ta­tą. Pa­ma­tęs tą ne­įti­kė­ti­ną skai­čių, iš­kart su­pra­tau, kad ver­tė­jas iš Ja­po­ni­jos tei­sus, kad jis nė kiek ne­per­de­da. Ma­ne apė­mė no­ras pa­bu­čiuo­ti jam ran­ką, bet aš su­si­val­džiau. Sta­lo ga­le įžiū­rė­jau dar pil­ną ik­rų du­be­nį ir pa­sta­čiau jį prie­šais ja­po­ną.

Kai imu veng­ti dar­bo ar­ba kai ap­lin­ky­bės plė­šia ma­ne nuo ra­šo­mo­jo sta­lo, ar­ba kai tu­riu kur nors iš­va­žiuo­ti, pri­si­me­nu tą žmo­gų. Pri­si­me­nu stul­pe­lį skai­čių, ku­riuos jis su­dau­gi­no.

Iš: Е. Б. Рейн. Мне скучно без Довлатова. Новые сцены из жизни московской богемы. СПб.: Лимбус-Пресс, 1997

Ver­tė Ar­vy­das Sa­bo­nis

___

* „Žvaigž­dė­tas bi­lie­tas“ iš­ėjo 1961 m., „Apel­si­nai iš Ma­ro­ko“ – 1962 m. (Vert. past.)