Daugybos rezultatas
JEVGENIJ REIN
Tai atsitiko prieš daugelį metų, rugpjūčio 20-ąją. Rugpjūčio 20-oji – Vasilijaus Aksionovo gimimo diena.
Jau buvo išėjusios pirmosios Aksionovo knygos „Žvaigždėtas bilietas“ ir „Apelsinai iš Maroko“*. Jis buvo įžymus, visų mylimas, su jo vardu buvo siejama rusų prozos atgaiva.
Gyveno Aksionovas plačiai. Drauge ir džentelmeniškai, ir nutrūktgalviškai. Uždirbdavo daug, pinigų netaupė.
Atitinkamai šventė ir savo gimtadienį. Centrinių literatų namų restoranas buvo užsakytas visai nakčiai. Stalai stovėjo dviejose salėse: vienoje – didžiuliu stačiakampiu, kitoje – raide П. Kviestinių svečių susirinko keli šimtai, buvo ir džiazo orkestras.
Visur gulėjo įstabiai sunokusių Astrachanės arbūzų riekės ir amerikietiškų cigarečių „Philip Morris“ blokai. Maistas, vynas, degtinė – viskas buvo rinktinės kokybės.
Į Aksionovo gimtadienį aš atvažiavau iš Leningrado, mudu buvome seni bičiuliai.
– Tu vienas? – paklausė manęs Vasia.
– Taip, vienas, – atsakiau. – Žmona negalėjo ištrūkti.
– Tada sėsk, prašau, šalia mano vertėjo į japonų. Jis puikiai kalba rusiškai. Tuoj aš jus supažindinsiu. Užimk jį kokiu nors pokalbiu.
Ir Vasia privedė mane prie visiškai nenusakomo amžiaus žmogaus – akiniuoto, glotnios šukuosenos su sklastymu, vilkinčio šviesų kostiumą. Susėdome greta toje salėje, kur stalai stovėjo raide П.
Išgėrėme po stikliuką degtinės, užkandome grūdėtaisiais ikrais ir eršketiena. Reikėjo apie ką nors šnekėtis.
– Jūs vertėte Aksionovą? – paklausiau aš kalbai užmegzti.
– Taip, – pagarbiai atsakė japonas. – Su didžiausiu malonumu. Dvi knygas: „Žvaigždėtą bilietą“ ir „Apelsinus iš Maroko“.
– Ar seniai verčiate rusų literatūrą?
– Aš baigiau rusų kalbą Tokijo universitete. Tada ir pradėjau versti.
– Leiskite pasmalsauti, ką dar vertėte, be Aksionovo?
– Na, Levą Tolstojų.
– O ką konkrečiai?
– Patį pilniausią grafo Tolstojaus raštų rinkinį, 96 tomus.
– Turbūt juokaujate!
– Ne, visai nejuokauju. Dar išverčiau Dostojevskio raštus, 28 tomus. Aštuonis tomus Pisemskio, šešis – Gončiarovo, ir daug visokių pavienių knygų.
– Betgi tai neįmanoma, – susijaudinau aš ir papildžiau kaimyno stikliuką degtine.
– Kodėl neįmanoma? – ramiai atklausė japonas. – Tuojau pats įsitikinsite, kad aš nė kiek neperdedu.
Kišeninių kalkuliatorių tuomet dar nebuvo. Japonas paėmė servetėlę, išsitraukė brangų automatinį „Montblanc“ plunksnakotį ir stulpeliu surašė kažkokius skaičius. Paskui paaiškino man:
– Aš baigiau universitetą prieš 52 metus. Dirbu kiekvieną dieną. Iš namų išeinu labai retai. Bet kartais pakeliauju, todėl įvedžiau tam tikrą koeficientą. Išeiginių dienų per metus turiu dvi – tai žmonos gimimo diena ir imperatoriaus gimimo diena. Mano norma – šeši vertimo puslapiai per dieną. Tiesa, nuo universiteto laikų gal dvidešimt ar dvidešimt penkias dienas sirgau. Į tai irgi atsižvelgiau. Dabar aš visa tai sudauginsiu. – Ir japonas palinko prie servetėlės.
Vis dėlto man atrodė, kad jis iš manęs šaiposi, ir aš vėl susijaudinau. Kol gurkšnojau bei užkandžiavau, japonas įveikė matematikos uždavinį ir dviem brūkšniais pabraukė gautą rezultatą. Pamatęs tą neįtikėtiną skaičių, iškart supratau, kad vertėjas iš Japonijos teisus, kad jis nė kiek neperdeda. Mane apėmė noras pabučiuoti jam ranką, bet aš susivaldžiau. Stalo gale įžiūrėjau dar pilną ikrų dubenį ir pastačiau jį priešais japoną.
Kai imu vengti darbo arba kai aplinkybės plėšia mane nuo rašomojo stalo, arba kai turiu kur nors išvažiuoti, prisimenu tą žmogų. Prisimenu stulpelį skaičių, kuriuos jis sudaugino.
Iš: Е. Б. Рейн. Мне скучно без Довлатова. Новые сцены из жизни московской богемы. СПб.: Лимбус-Пресс, 1997
Vertė Arvydas Sabonis
___
* „Žvaigždėtas bilietas“ išėjo 1961 m., „Apelsinai iš Maroko“ – 1962 m. (Vert. past.)