Dar kartą apie biblinį išsilaisvinimą
Laiku ir nelaiku
Jozuė surinko visas Izraelio gimines į Šechemą. Jis pasišaukė visus Izraelio seniūnus, galvas, teisėjus bei pareigūnus. Jiems sustojus VIEŠPATIES akivaizdoje, Jozuė kreipėsi į visus žmones: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Nuo neatmenamų laikų jūsų protėviai – Terahas bei jo sūnūs Abraomas ir Nahoras – gyveno anapus upės ir tarnavo kitiems dievams. Arba, jei jums nepatinka tarnauti VIEŠPAČIUI, rinkitės šiandien, kam tarnausite, – dievams, kuriems jūsų protėviai tarnavo, būdami anapus upės, ar dievams amoriečių, kurių krašte gyvenate, – bet aš ir mano šeimyna – mes tarnausime VIEŠPAČIUI.“
Atsakydami žmonės kalbėjo: „Tebūna svetima mums mintis palikti VIEŠPATĮ ir tarnauti kitiems dievams! Juk pats VIEŠPATS, mūsų Dievas, išvedė mus ir mūsų protėvius iš Egipto žemės, iš vergijos namų, padarė mums matant anuos nuostabius ženklus! Mus jis saugojo visą laiką ir kelionėje, ir nuo visų tautų, per kurias perėjome. Mūsų labui VIEŠPATS išvarė visas tautas – amoriečius – gyvenusias krašte. Todėl ir mes tarnausime VIEŠPAČIUI, nes jis yra mūsų Dievas.“
Joz 24, 1–2. 15–18
Visas šis, dvidešimt ketvirtas, Jozuės knygos skyrius – tai lyg trumpas katekizmas, kurį Jozuė išdėstė žmonėms Šecheme (mieste tarp Ebalo ir Gerizimo kalno, 54 kilometrai į šiaurę nuo Jeruzalės), kad šie aiškiau matytų, kas buvo jų protėviai ir ką jie patys patyrė, kad galėtų apsispręsti kartą visiems laikams, ką pasirinks sau „šeimininku“. Ir vėl lietuviška Biblija turi savo įvykių versiją, padarydama net ir Abraomą protėviu, kuris tarnavo kitiems dievams… Jis, matyt, kaip įprasta tokiais atvejais sakyti, grabe vartosi… Tos eilutės vertimas turėtų būti toks: „Ir pasakė Jozuė visai tautai: „Taip pasakė VIEŠPATS, Izraelio Dievas: „Anapus Upės kadaise gyveno jūsų tėvai, Terahas, Abraomo tėvas ir Nahoro tėvas, ir jie tarnavo kitiems dievams.“ Greičiausiai čia turimas omenyje Abraomo brolis, nes, kaip žinoma iš Pradžios knygos dvidešimt ketvirto skyriaus, su jo dukterimi Rebeka susituokė Abraomo sūnus Izaokas. Pagal tradiciją – būtent Abraomas buvo pirmasis maištininkas prieš tėvų papročius ir tikėjimus. Būtent jis be jokių kompromisų nutraukė tai, kas klampino ir varžė pasirinkimo gyventi pagal savo įsitikinimus laisvę. Visas biblinis pasakojimas apie Abraomo keliones – tai pasakojimas apie individualų, vienišą išsivadavimą iš „amžiais egzistavusių“ tradicijų kaip tarnavimo „kitiems dievams“. Tiems, kurie neišlaisvina. Be abejo, čia labai lengva užkliūti už vieno dalyko, už kurio neužkliūti beveik ir neišeina, kai žiūri iš viso tolesnio pasakojimo perspektyvos: gerai, tarkim, Abraomas nutraukė tradicijas, išsilaisvino, bet kam? Argi ne tam, kad jo palikuonims būtų užkrautas naujas jungas? Kad gautų naują šeimininką, dar baisesnį, nuožmesnį, galingesnį už ankstesnius? Pavydų, persekiojantį, nepaleidžiantį iš akių, nuolat reikalaujantį beatodairiško paklusnumo? Argi tai ne pasityčiojimas? Ir iš tikrųjų Biblijos (turiu omenyje hebrajų Bibliją, kuri sudaro krikščioniškos Biblijos dalį) kalba dažnai nesaldi, ir Dievas kartais parodomas kaip brutalus ir nuožmus diktatorius, tačiau… TAČIAU… Žinau, tai sunku, bet verta kartais pasistengti ir skaityti patį TEKSTĄ, o ne žiūrėti, kaip jį interpretuoja tie, kurie savo pačių talibaniškus polinkius suverčia Dievui, padaro jį STABU ir ima aukoti ant šio stabo altoriaus visus ir ypač visas, kurios JIEMS nepaklūsta. Jozuė (hebrajiškai skamba kaip vėjo šniokštimas – Jehošua, nuo jo ir Ješua, sulietuvintai – Jėzus), kurio vardas reiškia „JeHoVa yra išgelbėjimas“, susirinkusiems izraelitams trumpai išdėsto gelbėjimo istoriją, kaip jis, t. y. JeHoVa, juos išgelbėjo iš visų grėsmių ir priešų rankų ir atvėrė kelią naujam gyvenimui laisvėje ir nepriklausomybėje nuo kitų „tautų“. Ir klausia, ką jie renkasi – ar tarnavimą tiems dievams, kuriems tarnavo jų protėviai iki Abraomo, gyvenę anapus Upės (t. y. kažkur Tarpupyje), ar dievams, kuriems tarnavo tie, kurių žemėse jie dabar apsigyveno, ar Tam, kuris užsirekomendavo jiems kaip gelbėtojas nuo visų, kurie tik gali bandyti kėsintis į jų laisvę.
Grįžtant prie suklupimo akmens… Žinoma, biblinė kalba leidžiasi interpretuojama ir talibaniškai, patriarchališkai, ir Biblija pasinaudojama dar didesnei priespaudai ir smurtui šio gelbstinčio Dievo vardu, ir tada ji tampa tokiu pat pasibaisėtinu ir piktinančiu įrankiu kaip ir Komunistų partijos manifestas, kuriuo mosuojantys bolševikai belaisvindami pavergė SAU ištisas tautas, kaip dabar sakoma. Ir Biblija dažnai taip ir būna interpretuojama (kaip, beje, ir Koranas). Bet dar kartą atsigręžkime į tekstą ir išsilaisvinkime… Galų gale Dievą išvaduokime iš talibanininkų ir tradicijų vergų, verčiančių mus tapti stabmeldžiais. Tik dėl to tekste minimas Abraomas, pirmasis maištininkas prieš tradicijas ir nuolatinį gręžiojimąsi į praeitį. Vietoj jų priimama Sandora su teisynu, t. y. įstatymais. Nuo šiol turėtų būti laikomasi jų ir prieš juos visi turėtų būti lygūs, neišskiriant nė vėliau atsirasiančių karalių. Tai teisinės santvarkos, kuri turėtų užtikrinti pilietines laisves ir teises, kūrimas demokratiniu būdu, visai liaudžiai priimant sprendimą. Ir pasakojimas baigiasi tuo, kad Jozuė sudaro su žmonėmis sandorą ir suteikia jiems hok u-mišpat, statutą ir įstatymus (25 eilutė), šiandienine kalba sakytume – konstituciją ir įstatymų kodeksus. Ir taip Jozuė apsispręsti pasiryžusią liaudį perspėja, kad šis Dievas, kurį jie renkasi, yra pavydus ir tikrai nepasigailės tų, kurie pamėgins nesilaikyti Sandoros. Žodžiai grėsmingi ir nemalonūs, bet juos galima išsiversti iš anų laikų kalbos į mūsų laikų daugmaž taip: jūsų Dievas, kurį jūs renkatės, yra Laisvė. Ir Ji yra pavydi, t. y. Ji nepakenčia priespaudos ir engimo. Ir jeigu jūs sulaužysite šią Sandorą su Ja ir imsite engti vienas kitą, silpniausius visuomenės narius, žudydami ir plėšdami juos, Ji jūsų tikrai nepasigailės. Laisvė nėra laisvė žudyti ir prievartauti jos vardu.
Ir, aišku, toks Dievas – tai tas nepatogus Dievas, nuolatinė rakštis subinėj ir iššūkis, niekada neleidžiantis užmigti ir sustabarėti prie pamėgtų, pamiltų protėvių tradicijų. Jis nuolat reikalauja abraomiško maišto.
-akp-