CHRIS WALLACE-CRABBE. Eilės

Chrisas Wallace’as-Crabbe’as – poetas ir eseistas – gi­mė 1934 m. Baigęs mokyklą dirbo pinigų kalykloje ir kitus dar­bus Melburne. 1987–1988 m. – Harvardo universiteto Aus­tralijos studijų profesorius, 1973 ir 2005 m. – Venecijos uni­versiteto vizituojantis profesorius. Pirmasis jo poezijos rin­kinys išėjo 1959 m. Devintajame dešimtmetyje pradėjo ben­dradarbiauti su Oksfordo universiteto leidykla – 1985 m. išė­jo rinkinys „Įsimylėjęs kanibalas“ (The Amorous Cannibal). Savo kūrybą skaitė Australijoje, Indijoje, Japonijoje, Bri­tanijoje, Europoje ir Šiaures Amerikoje. Naujausios jo kny­gos – „Pasaulis žvelgia žemyn“ (The Universe Looks Down, 2005), „Atskirti vanagą nuo rankinio pjūklo“ (Telling a Hawk from a Handsaw, 2008). 2006 m. Venecijoje išėjo dvi­kal­bis rinkinys „Kiekviena eilutė dar turi būti parašyta“ (Each Line of Writing Still Is to be Done). 2005 m. išleido kri­tikos straipsnių knygą „Dar sykį perskaitykite“ (Read It Again). Dažnai spaudoje komentuoja vizualinius menus. 2011 m. apdovanotas Australijos ordinu (AM) už literatūros dar­bus.


Melburnas

Ne prie pat okeano, o prie ramios įlankos,
Kur plačios rajos lėtai sklendžia virš dumblo
Ir žuvis drybso smėlyje, miestas plečiasi
Tarp vandens ir priemolio lygumų.
Jei bangos dūžta, jos silpnos ir tolimos;
Jei šūkiai plaikstosi aplinkui, liekam namuose.

Mūsų kraujas teka lėtai kaip įlanka,
Nešiltas ir nešaltas (visur nuosaikus),
Seka mūsų įprastus atoslūgius.
Kitur aukos kraujuoja, saulė plieskia
Virš patriotų, maištininkų, pabėgėlių.
Išklausome žinias pietaudami mieste.

Idėjos auga kituose daržuose,
Šokoladinė dirva išmeta savo importuotų ir
Kintančių banalybių derlių,
Nė viena iš jų ryškiai ir ilgai nežydi;
O mes, sodininkai, ramiai šypsomės,
Niūniuodami vieną ar kitą senos dainos posmą.

Užtenka senų melodijų, jei turime dainuoti;
Įvaizdžiai, perdirbti iki koktumo,
Užaštrins miestiečio akį ir jį nuramins
Gyvenimo ratams riedant. Jei reikėtų
Įvairumo, yra vėjas, karštis ir šalna,
Duodanti peno pokalbiams ištisą savaitę.

Greitkeliai po greitkelių, negailestingos mašinos
Smaugia miestą, slopina skausmą,
Jo galūnės silpnai spardos ant kalvų.
Niekam nerūpi. Menininkai išplaukia auštant į
Gyvesnius uostus arba pūva viešose smuklėse.
Nors daug kas ten mirė, mažai kas gimė.



Iš „Naujųjų laikų“

XIV

Vargas niekada nesibaigs, sakė van Gogas,
Skausmo dantys giliai įsmigę mums į gerkles,
Jo paties menas sodrus kaip geriausias draugas,
Giedra meilė atsispindi kiekviename ruoželyje,
Teptuko brūkštelėjime ir taškelyje. Kaip jis būtų
Gėrėjęsis šiais mėlynais eukaliptais, terakota,
Auksinėmis akacijomis: tai ryškesnė pietinė
Šalis, negu jis kadais pažinojo ar galėjo
Įsivaizduoti po antrojo butelio

Su nelabai patikima Dievo pagalba.
Jis jautė dvasią javų laukuose ar šiene
Bei tamsioje eilėje kiparisų, o gal
Kokiame gausiai žydinčiame migdolų medyje,
Jei tik jam pasisekdavo tikrai gera diena.
Kitaip jis niūriai žengė – ir žengė.


Pagonių daina

Perkūnas iš giedro dangaus –
Jis trenkia nenugalima jėga,
o po to vėl
skaidrus rytas,

nes saulė pateka kasdien:
pavasaris visada sugrįžta.

Po truputėlio išminties
Jis užleidžia aklą kvailystę
ir po to kyla
poreikis sveikam protui.

Saulė atsinaujina kasdien:
pavasaris kažkaip sugrįžta.

Tik patyrusiam skausmą
užplūsta didesnis skausmas
arba keisti pakilusios
nuotaikos skoniai.

Kitokia pateka saulė kasdien:
kažkaip sugrįžta pavasaris.

Prieblandos šerdyje
tu stovi kaip užburtame rate.
Nors užsilaiko švelnuma,
ateis šalta naktis,

bet saulė pateka kasdien:
pavasaris visada sugrįžta.



Šiandieną skamba kitaip

Ar svarbu „dievui“ ar žmonijai,
o juolab šiai planetai,

ar pastebėsi, kaip išdžiūvęs slėnis rodos
sidabrinis, kai vėl atmerksi savo saulėtas akis;

ir jei pastebėsi tą nublukusią raudoną MG mašiną
arba kaip tiksliai žodžiai gali nusakyti vaizdą,

kaip kasinėjantis vombatas svaido rudus
urvo žemės grumstus? Matyt, mes buvome

atsiųsti kažką gerai atlikti, bet, antra vertus,
kas (ar kuris) visa tai prisimins,

savęs paklausi, apimtas epikūriško snaudulio.
Šią savaitę jokių terminų,

nėra ką veikti pavieniams studentams
šeimos pynėje; paskui bus laikas istorijos

persiškam kilimui, kur gal liks
žymė ar skaitmuo, menantis,

kad čia buvai – gal šimtmetį ar keletą,
kol visas cirkas sudegs

ant kelio – kostiumai, klounai ir išdresuotos
meškos, įskaitant ir žmoniją, matyt, galėjo taip būti.

Prieisi iki to, kai pastebėsi, kaip
skaisti vidudienio saulė begėdiškai

nusigręžia nuo dėmėtų eukaliptų,
tada užrašai vardus, kuriuos dažniausiai užmiršti,

tai absurdiškai daroma kažkokiam projektui, kurį
galime pavadinti dievu: ironiškai sudėtu

iš „Ikea“ sąmonės komplektų,
tų asmeniškų maišelių, į kuriuos sudėta

kataraktos, PMS, pavydas, protestantizmas ir visa kita.
Paėmęs dėžutę spalvotų pieštukų vėl pradedi iš naujo.

Vertė Lidija Šimkutė

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.