Ugnis

DAINA OPOLSKAITĖ

Man at­ro­do, kad nie­ko ne­įvy­ko, o gal aš klys­tu, bet man sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ga­lė­čiau taip ap­mau­džiai klys­ti, nie­ko juk iš tik­rų­jų ne­bu­vo, ne­nu­ti­ko, lė­tai pra­mer­kiu akis ir – štai tas pats kiek pa­svi­ręs pa­veiks­las ant sie­nos, vaiz­duo­jan­tis vi­są pa­sau­lį lieps­nos for­mos la­še, ir ta pa­ti ru­du go­be­le­nu ap­trauk­ta so­fa, ant ku­rios su­jauk­ta pa­ta­ly­nė, kvė­puo­jan­ti mū­sų abie­jų kū­nų kva­pu. Ant sta­le­lio – jau­kiai mur­man­tis laik­ro­dis su nu­ski­lu­sia ba­le­ri­nos ko­je­le, pirk­tas iš an­ti­kva­ro Ams­ter­da­me, – vis­kas taip pat. Tai­gi nie­ko ne­at­si­ti­ko. Už mū­sų lan­go šur­mu­liuo­ja dar vie­na die­na, to­kia kaip vi­sos ki­tos, nie­kuo ne ki­to­kia die­na, ir tu esi ša­lia ma­nęs, kaip vi­sa­da įsi­tai­sęs sa­vo po­za, – kvė­puo­ji į kak­lą ir kaž­kur prie au­sies, įkniau­bęs vei­dą man į plau­kus, ir aš vie­ną po ki­to jau­čiu trum­pus, sal­džius ir karš­tus ta­vo iš­kve­pia­mo oro dvelk­te­lė­ji­mus, nu­de­gi­nan­čius ly­giai taip pat, kaip ir tūks­tan­čius, mi­li­jo­nus kar­tų esu jau­tu­si, jie vėl ma­ne tvil­ko ir tvil­ko – tu esi ša­li­mais ir nie­kur ki­tur, tu taip ar­ti, kad šią aki­mir­ką tik­rai ga­lė­čiau pri­siek­ti, jog per vi­są gy­ve­ni­mą nie­ka­da ne­bu­vai taip ar­ti, kiek pri­si­me­nu, nie­ka­da.

Ši aki­mir­ka ir yra vi­sas gy­ve­ni­mas, no­riu pa­sa­ky­ti tau, bet tu aiš­kiai ne­nu­si­tei­kęs kal­bė­tis. Aš ne­ma­tau ta­vo vei­do, nes tu sle­pi sa­vo akis, nes ka­žin ko­dėl ne­ga­li į ma­ne žiū­rė­ti, už­si­no­rė­ju­si ga­lė­čiau pa­glos­ty­ti tik ta­vo plau­kus, ku­riuo­se ma­no akys klai­džio­ja kaip tan­kia­me pil­ka­me eg­ly­ne, bet ne­no­riu ta­vęs trik­dy­ti. Tu kaž­ko bi­jai, aiš­kiai bi­jai, o aš ne­ži­nau ko, tik jau­čiu, kaip esi įsi­tem­pęs lyg sty­ga ir dre­bi, lyg no­rė­tum verk­ti, lyg ne­iš­lai­kęs im­tum čia pat ir pra­virk­tum.

Tik­riau­siai nie­kad tau taip ir ne­pa­sa­kiau, kad no­rė­čiau nu­mir­ti to­kią aki­mir­ką kaip ši, kai ste­buk­lin­gai dings­ta vi­si daik­tai ir žmo­nės, iš­re­tė­ja ir kaž­kur virš gal­vos nu­plau­kia va­ka­rykš­tė die­na ir ne­ma­to­mas tam­pa ry­to­jus, kai jau­čiu ta­ve taip ar­ti, kad, ro­dos, ga­lė­čiau leng­vai ap­si­gy­ven­ti ta­vo kū­ne, ne­jun­ta­mai ir ne­pa­ste­bi­mai rein­kar­nuo­tis į ta­ve. To­ji aki­mir­ka tu­rė­tų bū­ti ma­no mir­tis. Nie­ka­da tau to ne­sa­kiau ir tu nie­ko apie tai ne­ži­nai. Ta­čiau šią aki­mir­ką nė­ra mir­ties, ji to­li, šią aki­mir­ką aš vi­sa de­gu, ma­no oda lieps­no­ja nuo ta­vęs taip, kad sun­ku pa­ti­kė­ti, kaip žmo­gus ga­li su­kaup­ti sa­vy­je to­kį karš­tį, aš tirps­tu ir ti­kiu, kad tam nė­ra pa­bai­gos. Tai de­gi­mas, tu tai ži­nai, tu ge­rai ži­nai, koks tai karš­tis, tai pa­ti tik­riau­sia ug­nis, ku­ri ne­ti­kė­tai virs­ta kva­pu, pa­na­šiu į pe­le­nus, ap­gau­bian­čiu mus abu, tu jį ir­gi jau­ti, esu tik­ra, kad jau­ti kaip ir aš, ka­da oda už­si­de­ga leng­vai, taip leng­vai, vos ją pa­ly­ti, ir ta­vo pirš­tų pa­gal­vė­lių ru­nos iš­mar­gi­na ma­ne vi­są nuo skruos­tų iki pat ko­jų pirš­tų. Ta­čiau tu vis tiek glos­tai ir glos­tai ma­no kū­ną, ne­no­rė­da­mas jo pa­leis­ti, tar­si bi­jo­da­mas su juo at­si­svei­kin­ti – ran­kas ir al­kū­nes, pe­čius ir kak­lą, glos­tai jaus­da­mas siau­bin­gą, des­pe­ra­tiš­ką pra­ra­di­mo bai­mę ir ne­val­do­mą no­rą verk­ti.

Francis Bruguière. Abstrakti studija Nr. 7. 1930

Už lan­go ka­žin kas už­dai­nuo­ja, mu­zi­ka gar­sė­ja ir čia pat nu­trūks­ta, ta­čiau gar­sas tar­si pa­ža­di­na ta­ve, tu pa­ma­žu, lyg at­si­pei­kė­da­mas at­šly­ji, at­si­sė­di ant lo­vos kraš­to, imi krapš­ty­ti iš su­glam­žy­to pa­ke­lio ci­ga­re­tę ir šnabž­di, kad ne­tei­sin­gai gy­ve­na­me, la­bai ne­tei­sin­gai. Sa­kai man tai taip ty­liai, kad ta­vų­jų žo­džių ne­gir­džiu, juos te­ga­liu pa­jaus­ti – iš­kve­pia­mi jie ne­drą­siai pri­siar­ti­na ir nu­gu­la man ant odos. Esu ne­kan­tri kaip ug­nis, aš ne­mo­ku lauk­ti, ir kiek kar­tų gy­ve­ni­me sa­kei man tai gar­siai, vie­ną­kart įpy­kęs net­gi šau­kei, ge­rai tai pri­si­me­nu. Tą­kart sto­vė­jai vir­tu­vė­je ne­to­li at­vi­ro lan­go, po ku­riuo žy­dė­jo di­džiu­lis kaš­to­nas, šau­kei ir įnir­tin­gi ta­vo kumš­čiai kri­to ant sie­nos, o ta­vo bal­sas trū­ki­nė­jo ir bi­ro pa­vie­niais žo­džiais kaip su­de­gę kaš­to­no žie­dai nuo ke­kių, kaip ty­liai da­bar nuo žieb­tu­vė­lio pa­šo­ka ir dings­ta ug­nis ir ant grin­dų ne­gir­di­mai krin­ta pe­le­nai iš smilks­tan­čios ta­vo ci­ga­re­tės. Bet da­bar jau vė­lu, da­bar vis­kas yra ug­nis, vi­si žo­džiai ir min­tys, tik­riau, jie su­de­ga ug­ny­je, ir ma­no kū­nas kaip in­das, ku­pi­nas žo­džių ir min­čių, de­ga nuo ta­vo įkai­tu­sių ran­kų, aš ne­ga­liu lauk­ti, aš lieps­no­ju nuo ta­vo žo­džių ir ši­lu­mos, ju­de­sių ir žvilgs­nių, nes ki­taip ne­ga­li bū­ti, nes ki­taip ne­gy­ve­na­ma.

Ug­nis leng­vai sprag­si ir ty­liai ru­se­na. Ta­vo pirš­tai ant odos man at­ku­ria dau­gy­bę pa­sau­lių, ku­riuo­se kaž­ka­da esu gi­mu­si ir ku­rių taip pa­pras­tai nie­ku gy­vu ne­pri­si­min­čiau. Ta­vo del­nai man pa­sa­ko­ja, kad esu trokš­tan­ti di­džiu­lė pe­le­nų spal­vos žu­vis, stai­ga iš­mes­ta at­si­tik­ti­nės ban­gos ant ne­ži­no­mo kran­to, ku­rios sau­sė­jan­čius šiurkš­čius žvy­nus ret­kar­čiais dar ap­lie­ja sū­rus pa­kran­tės van­duo, ta­čiau su­grįž­ti į gel­mę nė­ra ke­lių ir ne­jud­rios akys pa­ma­žu ap­si­ne­ša smė­liu, o bal­tą pa­pil­vę api­pi­na drum­zli­na pu­ta. Ta­vo pirš­tai man kuž­da, kad esu baikš­tus dulks­vai pil­kų plunks­nų paukš­tis, pa­niš­kai bi­jan­tis per di­de­lio aukš­čio ir ne­ži­no­mų marš­ru­tų, kad gau­dau šil­to oro sro­ves ir at­sta­tęs ma­žą bal­tą krū­ti­nę sklen­džiu pa­vė­jui.

Ci­ga­re­tė smilks­ta ir gęs­ta, tu su­traiš­kai ją čia pat, pe­le­ni­nė­je, ir lyg ne­ži­no­da­mas, ką to­liau da­ry­ti, pa­rė­męs ran­ko­mis gal­vą žvel­gi į grin­dis. Tu kan­ki­nie­si, o juk iš tik­rų­jų nie­ko ne­įvy­ko. Ta­čiau tu imi dar vie­ną ci­ga­re­tę, vėl šo­ka ug­nis, vėl ug­nis, ug­nis. Tu žiū­ri į ją ir kaž­ką gal­vo­ji, ta­da pur­tai gal­vą ir ta­vo pirš­tai ima ner­vin­gai trūk­čio­ti ir vir­pė­ti, mu­du abu ma­to­me, kaip lieps­na dre­ba ir vir­pa juo­se, vir­pu ir aš, nes ta­vo min­tys de­gi­na ma­ne, nes ne­ga­liu ne­jaus­ti ta­vęs, nes ki­taip ne­gy­ve­na­ma. Tu gal­vo­ji apie sa­vo daik­tus, ku­rie yra šiuo­se na­muo­se, dau­gy­bė ta­vo daik­tų gy­ve­na mie­ga­ma­ja­me, dra­bu­ži­nė­je ir ko­mo­dos stal­čiuo­se, vo­nio­je ir vir­tu­vė­je, ir ma­tau, kaip pa­var­gęs tri­ni pirš­tais kak­tą, no­rė­da­mas sa­ve įti­kin­ti, kad rei­kia pa­ga­liau su­ras­ti jė­gų ir pra­dė­ti veik­ti. Už­teks, sa­kai tu, už­teks. Ta­čiau ta­vo pro­tas ne­klau­so ta­vęs, tik de­ga ug­nis, ji juo­kia­si iš ta­vęs, iš ta­vo ryž­to, ji ne­leis tau apie nie­ką gal­vo­ti, būk tik­ras. Apie nie­ką ne­gal­vok, tik už­si­merk ir pa­klau­syk.

Ug­nies karš­tis su­kū­rė ma­ne ir ta­ve, kaž­ka­da, la­bai se­niai mu­du abu gi­mė­me iš ug­nies, pa­čios ty­riau­sios ma­te­ri­jos Že­mė­je, ku­ri iš­gry­ni­na tai, kas tik­ra, at­ski­ria lai­ki­na nuo ne­lai­ki­na, mes gi­mė­me iš kū­nų, de­gu­sių ir lieps­no­ju­sių vie­nas ki­to slap­tin­guo­se au­ku­ruo­se, ir mu­my­se kaip gy­vy­bė už­ko­duo­ta ma­giš­ka lieps­nos ga­lia. Mu­du smel­kė­mės vie­nas į ki­tą, be­ato­dai­riš­kai kurs­ty­da­mi sa­vo aist­rą ir spin­du­liuo­da­mi svai­gų karš­tį, svaig­da­mi nuo nau­jos mus ne­šan­čios jė­gos. To­dėl aš tau sa­kau, kad pa­bai­gos nė­ra, nes vis­kas yra ug­nis. Nuo pra­džios iki pa­bai­gos ug­nis. Nes žmo­gus yra de­gi­mas, jis ne daik­tas ir ne funk­cio­nuo­jan­tis or­ga­niz­mas, jis pro­ce­sas, vie­nas ga­lin­gas vyks­mas, ener­gi­ja, ku­riai lem­ta įgau­ti pa­čias įvai­riau­sias for­mas, ku­ri nie­ka­da ne­si­bai­gia. Tu pur­tai gal­vą, ne­no­rė­da­mas ir ne­ga­lė­da­mas tuo pa­ti­kė­ti, o aš tau kar­to­ju – ug­nis, vien tik ug­nis, ug­nis čia ir da­bar, ir esu aš, ir tas pats kam­ba­rys, štai mū­sų krei­vai pa­ka­bin­tas pa­veiks­las ir so­fa, štai laik­ro­dis su ba­le­ri­nos fi­gū­rė­le, tik pa­liesk, pa­klau­syk ir pa­liesk.

Ta­čiau tu sė­di, o lai­kas ei­na, gęs­ta ir bą­la, ta­vo pirš­tuo­se vės­ta bals­vi pe­le­nai, tu tri­ni juos ran­ko­se ieš­ko­da­mas ši­lu­mos, bet vel­tui, jie sklen­džia ant grin­dų ir dings­ta, su­si­lie­ja su dul­kė­mis ir pa­pras­čiau­siai iš­nyks­ta. Su­krės­tas siau­bo, ky­lan­čio iš stai­gaus men­ku­mo po­jū­čio, tu sto­jie­si nuo so­fos, ta­vo vir­pan­čios lū­pos pus­bal­siu sa­ko, kad vis­kas bai­gė­si, kad vis­kas da­bar jau tik­rai yra baig­ta, sa­kai man, o gal pa­čiam sau, nes vog­čio­mis žvilg­čio­ji į laik­ro­dį, ta­ry­tum ieš­kai aki­mis sa­vo ba­tų, lū­ku­riuo­jan­čių ta­vęs ko­ri­do­riu­je, ta­ry­tum jau­ti, jog esi čia ne­la­bai rei­ka­lin­gas ir ne ką te­pa­kei­si.

Aš ne­ga­liu ta­vęs iš­leis­ti. Tu pas­ku­ti­nį kar­tą at­si­grę­ži at­ga­lios, nes pats ne­ga­li iš­ei­ti, dar sy­kį liūd­nai nu­žvel­gi pa­žįs­ta­mus daik­tus, pas­ku­ti­nį kar­tą no­ri pa­lies­ti ma­ne, iš­tie­si ran­ką, ta­čiau da­bar aš ne­ga­liu at­si­ste­bė­ti, kad ta­vo pri­si­lie­ti­mai man jau nie­kaip ne­jun­ta­mi, jie ta­ry­tum pra­ei­nan­tys pro ša­lį kaip ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės, man da­ro­si šal­ta, aš šiurps­tu ir dūs­tu, o di­džiu­lė žu­vis al­siai kvė­puo­ja rau­do­no­mis žiau­no­mis ir čia pat stings­ta ir klai­kiai spie­gian­tis paukš­tis stai­ga smin­ga že­myn iš siau­bin­go aukš­čio. Ta­vo del­nai – koks siau­bas, jų vi­sai ne­jau­čiu, jie čia pat prie ma­nęs ir jie dings­ta, jie čiuo­pia ir čiuo­pia vien­ti­są glu­dų ap­va­lu­mą, slys­ta suk­da­mie­si ra­tu ir ap­lin­kui, ap­ka­bi­na ir glos­to, bet man šal­ta, iš ka­žin kur trau­kia toks šiur­pus skers­vė­jis, kad už­gniau­žia kva­pą ir man ima trūk­ti oro. Aš blaš­kau­si ta­vo ran­ko­se ir virs­tu kait­ria ug­ni­mi, o ma­no kū­nas iš tik­rų­jų ta­vo ran­ko­se yra in­das, tai yra ur­na, ir aš bai­giu smilk­ti jo­je vės­tan­čia sau­ja pe­le­nų. Lie­ka tik­tai ug­nis, – ty­liai kar­to­ji, pa­var­gęs nuo bai­sios vie­nat­vės ap­ka­bi­ni ją ir, pri­glu­dęs kak­ta prie jos, už­si­mer­ki.