Tarp Tur­niš­kės, Ne­ries ir Rie­šės upių

LIUD­VI­KAS GIED­RAI­TIS

Nau­jie­ji Ver­kiai–Sta­viš­kės–Bu­bi­niai–Ver­kių Rie­šė–Nau­jie­ji Ver­kiai (8 km)

Nuo Kal­va­ri­jų gat­vės at­va­žiuo­ja­me iki sto­te­lės Po­pie­riaus (ar­ba Mo­kyk­los – tuo at­ve­ju pa­ei­na­me į prie­kį 150 m). Ten – bu­vu­sio Ver­kių po­pie­riaus fab­ri­ko pri­ei­gos. Ap­link tven­ki­niai, ga­no­si ož­ky­tės, to­liau – du rūks­tan­tys po­pie­riaus ka­mi­nai, ten pat – ving­ri upe­ly­tė Tur­niš­kė (Tur­niš­kė­lė), til­tu­kas per ją, kriok­lys po til­tu­ku. Žen­gia­me ten, kur krin­tan­tis van­duo (iš­tykš­da­mas!) ne­nuils­ta­mai ma­lo­ni­na au­sį… Per­ėję per til­tu­ką, trau­kia­me py­li­mu: de­ši­nė­je – srau­nio­ji upe­lė, kai­rė­je – dirb­ti­nis ka­na­las (po­pie­riaus ga­my­bai rei­kė­jo daug van­dens). Pui­kus pa­vyz­dys, kaip ūki­nius po­rei­kius ga­li­ma de­rin­ti su ap­lin­kos puo­ši­mu: til­tu­kai, alė­ja tarp van­de­nų… Pa­lei ka­na­lą (jo van­duo jau vi­sai su­stin­gęs) nu­ė­ję 100 m su­ka­me kai­rėn prie til­te­lio su ge­le­ži­nė­mis at­ra­mo­mis, ko­pia­me įstri­žai šlai­to vie­nas ki­tą sma­giai be­si­ve­jan­čiais laip­tu­kais ant plen­to. Už šimt­met­rio – fab­ri­ko te­ri­to­ri­ja: tvo­ros, se­nų po­pier­ga­lių di­džiu­liai gniu­tu­lai, kar­to­no plokš­tės – po lie­tum, po at­vi­ru dan­gum. Fab­ri­ko em­ble­mo­je sti­li­zuo­tai pa­vaiz­duo­tas te­kan­tis van­duo, virš ku­rio bal­tas ri­ti­nys ir da­ta – 1834. Pir­mą­sias dirb­tu­ves 1690 m. ten įkū­rė vys­ku­pas Kon­stan­ti­nas Bžos­tov­skis, tuo me­tu val­dęs Ver­kius (gy­ve­nęs ant kal­no me­di­niuo­se rū­muo­se; jų ne­bė­ra). 1834 m. iš­plė­tus dirb­tu­ves at­si­ra­do po­pie­riaus fab­ri­kas. Li­ki­mas jam ne­bu­vo pa­lan­kus: 1830, 1912 m. de­gė, nu­ken­tė­jo ir per abu pa­sau­li­nius ka­rus, daug įren­gi­nių ta­da iš­vež­ta į Vo­kie­ti­ją… Vėl at­sta­ty­tas 1953 m. Pas­ku­ti­niu me­tu ga­mi­no lig­ni­ną li­go­ni­nėms, gof­ruo­tą po­pie­rių.

Au­to­bu­sų sto­te­lė prie fab­ri­ko va­di­na­ma Krem­pliai! To­lė­liau – se­nas kai­mas to­kiu pa­čiu pa­va­di­ni­mu. Ma­tyt, ne­to­li gry­bų daug bu­vę! Juk krem­blys – gry­bas. Ta­čiau yra ir žo­dis krem­blius, mi­lų, vil­no­nių au­dek­lų vė­li­mo, spau­di­mo įmo­nė. Ver­kių eko­no­mi­nio kles­tė­ji­mo lai­kais, be abe­jo, ir to­kių tu­rė­jo bū­ti, bet at­rask da­bar, žmo­gau, bent ko­kį pėd­sa­ką…

Už 200 m nuo Krem­plių sto­te­lės as­fal­tas iš­si­ša­ko­ja. Su­ka­me į de­ši­nę – po sta­čio­mis, gi­lio­mis pa­šlai­tė­mis ne­tru­kus su­mir­ga il­gi kaip upė tven­ki­niai (už­tvenk­ta Tur­niš­kė, iš jos ir po­pie­ri­nė sė­mė van­de­nį). Kai­rė­je tvar­kin­ga tie­sia ei­le ri­kiuo­ja­si ap­še­pu­sių na­mų ei­lė: tai Nau­jie­ji Ver­kiai, su­sta­ty­ti po­ka­riu lyg pil­ki ka­rei­viai. Už pas­ku­ti­nio ri­kiuo­tė­je du ke­liai – trau­kia­me į de­ši­nę. Po 150 m iš­ni­rę iš jau­nuo­ly­no stai­ga at­si­du­ria­me vi­siš­ka­me kai­me: dar­žai, kal­vos, gal­vi­jai… Bet ir ten – Vil­niaus mies­tas! Ke­liu­ku trau­kia­me li­gi pas­ku­ti­nės so­dy­bos kai­rė­je, ap­tver­tos tvo­ra, už ku­rios – di­de­liau­sias bai­sin­gas ir bal­sin­gas gau­ruo­tas šuo (gy­ve­no, kai pir­mą kar­tą ten vaikš­čio­jau). Tvo­rai pa­si­bai­gus su­ka­me kai­rėn, miš­ko ke­liu­ku ri­ta­mės pa­kal­nėn. Po 200 m pa­si­ma­tys kai­me­lis, ku­rio var­das daug am­žių bu­vo Tur­niš­kės. Pilkš­vų na­me­liūkš­čių, tarp ku­rių stūk­so ir vie­nas ki­tas nau­jas mū­ri­nis dvi­aukš­tu­kas, vir­ti­nė. Virš jos – ga­lin­gas elek­tros stul­po kry­žius, nu­kars­ty­tas izo­lia­to­rių ka­ro­liais (ro­ži­niais, sa­kau, de­be­sims mels­tis!), kiek ar­čiau tvir­tai į že­mę įsi­se­gęs ža­lias trans­for­ma­to­rius… Tai vis žmo­nių tech­ni­nės kū­ry­bos žy­me­nys, ta­čiau ten pat at­si­ve­ria ir gam­tiš­ka­sis be­ga­li­nių nen­dry­nų, mel­dy­nų, už­pel­kė­ji­mų, paukš­čių pa­sau­lis. (Bet ir tai – Vil­niaus mies­tas!) Se­na­sis pa­va­di­ni­mas iš kai­mo at­im­tas: da­lis to ūks­min­go kai­me­lio vir­to Po­pie­riaus, ki­ta – Ver­kių gat­ve (plė­šyk ir verk, plė­šyk ir verk, žmo­gau, kol nė po­pie­riu­ko, ne tik ak­mens ant ak­mens, ne­liks iš ta­vo pro­tė­vių pa­li­ki­mo!). Tarp kai­mo ir tos ne­įžen­gia­mos nen­dry­nų ka­ra­li­jos įsi­sprau­dęs ke­le­lis – su­ka­me de­ši­nėn. Ties pas­ku­ti­niu kai­rės pu­sės na­mu jis iš­si­ša­ko­ja, vėl trau­kia­me de­ši­nėn – ne­ria­me į krū­mus, kur tu­rė­tų bū­ti Tur­niš­kė. Bū­tent jos pa­tvan­kos ply­ti vi­siš­kai paukš­čių, nen­drių lais­vei… 50 m – ir po ke­le­liu per ak­me­nis suž­vil­gės be­var­dis šal­ti­nio upe­lis: švy­tu­liuo­ja, gur­ga – gy­ve­na sau pa­slap­tin­gai! Abi­pus iš­ti­ki­mie­ji mel­dy­nai, nen­dry­nai, jų nė kraš­to ne­ma­ty­ti.

Įny­ra­me į miš­ke­lį, ne­tru­kus kai­rė­je at­si­ve­ria lau­ky­mė su jos gi­lu­mo­je dunk­san­čia vie­nin­te­le so­dy­ba. De­ši­nė­je vėl at­si­ve­ria pla­čiai siū­ruo­jan­ti nen­dry­nų vieš­pa­ti­ja. Ne vi­sa­da ši­taip už­bur­bę, žo­ly­nų nu­ka­riau­ta bu­vę. Prieš šimt­me­čius, kai Ver­kius val­dė vys­ku­pas Ig­no­tas Jo­kū­bas Ma­sals­kis (ir prieš jį, ir po jo), kai ši vie­ta gar­sė­jo rū­mais, kal­vė­mis, ma­lū­nais, mo­kyk­la, oran­že­ri­jo­mis, ar­kli­dė­mis ir dar daug kuo, bū­tent ten ty­vu­lia­vo erd­vūs, švie­sūs tven­ki­niai. Jų bu­vę net sep­ty­ne­tas – tei­kė ža­vių vaiz­dų gė­rį akims, o pil­vui ma­lo­nią nau­dą, nes juo­se bu­vo au­gi­na­mi net kil­nie­ji upė­ta­kiai… Da­bar į vi­sa tai žvel­giant ga­li­ma pa­liu­dy­ti ne­bent tiek: štai ką nu­le­mia ka­rai, už­ka­ria­vi­mai, su­iru­tės, „iš­va­da­vi­mai“, re­vo­liu­ci­jos… Be jų, aps­čiai te­ku­sių Lie­tu­vos da­liai, iki šiol tu­rė­tu­me ne tik pui­kius dva­rus ir tven­ki­nius, bet ir gy­ve­ni­mus, žmo­nėms pri­de­ran­čius…

Ne­trun­kame pri­ei­ti iš­li­ku­sią pa­tvan­ką. Po ko­jom že­mai – šnio­kia, pu­to­ja, turš­kia­si, trykš­ta, klio­kia iš­si­va­da­vęs iš ce­men­ti­nio už­tva­ro, le­kia strim­gal­viais per ak­me­nis (gal ir už­si­gau­da­mas į juos, ką ga­li ži­no­ti!) to­lyn, že­myn Tur­niš­kės van­de­nė­lis… Kal­bi­nin­kai ma­no, kad Tur­niš­kė taip va­di­na­ma dėl to, kad turš­kia­si. Nen­dry­nuo­se – paukš­čių gau­sa: ne tik gul­bių, įvai­rių rū­šių įpras­ti­nių an­čių, bet ir la­bai re­tų, net iš Rau­do­no­sios kny­gos, ža­lių­jų me­le­tų, lu­tu­čių…

Už kriok­liu­ko pa­ten­kame ant as­fal­tuo­to ke­lio, va­di­na­mo Ver­kių gat­ve, ir ker­ta­me jį. Kai ki­to­je pu­sė­je pra­nir­si­me pro pu­šų jau­nuo­ly­niu­ką, nuo aukš­to skar­džio ne­ti­kė­tai dos­niai at­si­vers – la­bas! – Ne­ris! Gra­žes­nės vie­tos po­il­siui, šiuo žy­giu už­tar­nau­tam, ne­be­su­ra­si­me… Gir­di­si, kaip pa­skar­dė­je pliauš­ki­nė­ja Tur­niš­kė: ten ji įte­ka į Ne­rį (tie­są sa­kant, ša­ko­to­ji Tur­niš­kė tu­ri ir dar du in­ta­kus, bet šis pa­grin­di­nis). Tie­siai prie­šais ano­je Ne­ries pu­sė­je – se­nas Rū­ke­liš­kių kai­mas, „per­krikš­ty­tas“ Meš­ke­rio­to­jų gat­ve (bai­su, grės­min­ga, pa­si­ro­do, ma­žiems kai­me­liams gy­ven­ti ša­lia did­mies­čio…). Kai­riau, ant aukš­tų kran­tų miš­kuo­se – val­džią tu­rin­čių­jų ka­ra­lys­tė Tur­niš­kės. Gra­žio­ji Ne­ris mums ir šio­je pu­sė­je – jau­ki, srau­ni, sū­ku­riuo­jan­ti, ver­žli, žvil­gan­ti. Pui­kiai pa­tei­si­nan­ti lie­tu­viš­ką­jį var­dą – na­ri! Jos pra­džia už­si­mez­ga da­bar­ti­nės Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jo­je – Dok­ši­cų gi­rios pel­kė­se, ku­rio­se dar XVI a. ply­tė­jo di­džiu­lis eže­ras. Vie­ti­niai žmo­nės gu­dai aukš­tu­py­je ją va­di­na Vel­lia, bet dėl len­kų kal­bos po­vei­kio šis pa­va­di­ni­mas vir­to Vi­li­ja. Vie­ni moks­li­nin­kai tei­gia, kad jis reiš­kia vin­giuo­tu­mą, ki­ti – esą di­du­mą, ve­li­ka­ja, su­prask, di­de­lė upė.

Pa­si­gro­žė­ję Ne­ri­mi ir re­gi­niais ana­pus jos, ny­ra­me nuo skar­džio že­myn, žen­gia­me per Tur­niš­kę žve­jų ta­ke­lio siū­liu­ku, ku­ris ne­nu­trūks­ta vi­som pau­pėm. Ėji­mas ne­pa­pras­tas – skar­džiai, už­slap­tin­ti beb­rų grio­viai, žo­lės su­lig juos­me­niu, – bet ne­il­gas: už 300 m jau pui­kiai ma­to­ma iš pra­džių at­ro­džiu­si lyg iš­ky­šu­liu­kas – sa­la, ties ku­rios pra­džia, jei van­duo bus že­mas, aki­vaiz­džiai ma­ty­si­me vo­re­le iš upės sty­ran­čias ke­tu­rias bu­vu­sių po­lių „bi­ges“. Apie 10 m už sa­ly­tės – vėl ke­tu­rias: lenk­me­čiu ten bu­vo aukš­tas me­di­nis til­tas (to­liau ant kran­to dar ma­to­ma jo san­ka­sa!), per ku­rį iš anos (Va­la­ku­pių) pu­sės nuo Ant­akal­nio – Tus­ku­lė­nų (da­bar – Ši­lo) til­to iki čia (ir kiek to­liau, kur dar bū­si­me) ran­gė­si siau­ru­ko bė­giai. Til­tą Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­go­je trauk­da­mie­si iš Vil­niaus su­sprog­di­no vo­kie­čiai. Ne­to­lie­se gy­ve­nan­tis se­nu­kas pa­sa­ko­jo, kaip jam, ta­da de­šimt­me­čiui, at­min­tin įsi­rė­žė to til­to sprog­di­ni­mo gar­sas ir vaiz­das. Siau­bin­gai drioks­te­lė­jo, dan­gus pri­si­pil­dė lent­ga­lių, žmo­gų, su­žeis­tą ar ne­be­gy­vą, neš­tu­vais nu­ne­šė… Nuo šio dan­gun iš­ke­lia­vu­sio til­to pa­kran­te, pa­krū­mėm nu­kry­pa­vę dar apie 300 m pa­ma­ty­si­me aki­vaiz­džius žen­klus, ko­kiu tiks­lu to­kio­je nuo­ša­lu­mo­je bū­ta til­to ir bė­gių – į šią pa­kran­tę jais ga­ben­tos sta­ty­bi­nės me­džia­gos: ak­me­nys, žvy­ras, skal­da, smė­lis, len­tos, rąs­tai. Mat len­kme­čiu šio­je vie­to­je bu­vo už­si­mo­ta sta­ty­ti va­di­na­mą­ją Tur­niš­kių hid­ro­e­lek­tri­nę. Ge­rą šimt­met­rį pa­lei kran­tą van­de­ny­je ma­to­me ly­gu­tė­lė­mis ei­lė­mis ka­dai­se į že­mes su­kal­tų, vie­na su ki­ta stip­riai su­leis­tų sto­rų len­tų „bi­ges“, stim­bu­rius, per ku­riuos da­bar ul­bė­da­mas si­dab­ruo­ja ir ri­ta­si že­myn van­duo. Ana­pus ypač sta­tus aukš­tas kran­tas, šia­pus – vi­sai lėkš­tas, tad šis bu­vęs pa­smerk­tas už­lie­ti. Jei pa­šmi­ri­nė­si­me po jį kiek to­liau nuo van­dens, iš­vy­si­me dau­gy­bę iš­rau­si­mo žen­klų: py­nė­si įvai­rūs ke­le­liai, gre­ta li­gi šiol dunk­so sta­tūs aukš­ti šlai­tai, kal­niu­kai, pa­sti­rę, ap­au­gę ge­ro­ko­mis pu­ši­mis. Pa­si­ro­do, jos au­ga šak­nis su­lei­du­sios į smė­lį, ka­dai­se su­ve­žio­tą siau­ru­ko trau­ki­nu­ku… (Vi­sa tai ma­lo­niai ap­ro­dė ir daug ką pa­aiš­ki­no Tur­niš­kių žmo­gus, esą štai va čia bu­vu­sia­me ap­ka­se, virš gal­vų grės­min­gai krio­kiant ka­ro lėk­tu­vams su bom­bo­mis, gi­męs 1941 m.) Sta­ty­bos dar­bus nu­trau­kė 1939 m. pra­si­dė­jęs ka­ras. Pla­čiai ty­vu­liuo­tų da­bar ap­lin­kui ma­rios, pa­skan­di­nu­sios dau­gy­bę kai­mų: Tur­niš­kes, Sta­viš­kes, Ož­ki­nius ir ki­tus… iki pat Ne­men­či­nės.

Ana­pus upės ma­to­mi du pa­sta­tai: di­do­kas rau­dons­to­gis, „už­šo­kęs“ ant aukš­to skar­džio, ir ki­tas kiek to­liau ir že­miau. Tas „ant­skar­di­nis“ dvi­sė­dis – tai bu­vu­sių sta­ty­bų lyg ir kon­to­ra, ten gy­ve­nęs dar­bų vyk­dy­to­jas. Da­bar ten „Lie­tu­vos gal­vos“ na­me­liai (nie­ka­da ne­troš­kau bū­ti jo­kiu vir­ši­nin­ku, bet vi­sa­da at­ro­dė, kad ro­jus – tro­be­lė ant upės kran­to). To­li­mes­nis pa­sta­tas – pir­tis. Ta­ry­bi­niais lai­kais ji bu­vo me­di­nė, ke­le­rio­pai ma­žes­nė, nuo Ne­men­či­nės plen­to pu­sės prie jos ga­lė­jai lais­vai at­ei­ti, dvi­ra­čiu pri­va­žiuo­ti… At­gi­mi­mo mi­tin­guo­se gar­siai šauk­ta prieš pra­ban­gias val­džią tu­rin­čių­jų vi­las, „vy­riau­sy­bi­nes pir­tis“, tad bu­vu­sio­ji jau­ki gra­ži pir­te­lė su­de­gė. Vie­toj jos iš­dy­go – štai va! Da­bar prie jos, žmo­ge­liai, nei pri­ei­si­te, nei pri­va­žiuo­si­te!

Prieš pir­muo­sius „šia­pu­si­nių“ Tur­niš­kių na­mus po ko­jom per žo­lę su­švy­tu­liuos sprin­di­nis upe­liūkš­tis, iš­sprun­kan­tis iš ten pat kun­ku­liuo­jan­čio šal­ti­nio. Bet tai, pa­si­ro­do, ne šal­ti­nis, o grę­ži­nys, ko­kių, ti­riant grun­tą, že­mės gel­mes grę­žio­tų prieš sta­tant elek­tri­nę bū­ta daug. Vi­si ki­ti už­ako, o šis vie­nin­te­lis, nors ir ban­dy­tas už­vers­ti, vis trykš­ta… Ne­ris to­je vie­to­je ypač žvil­gu­liuo­ja, šok­čio­ja per ak­me­nė­lius Tur­niš­kių rė­va…

Po­ka­riu val­džia iš pra­džių lyg ir sau­go­ju­si tai, kas bu­vo su­vež­ta, su­kaup­ta, pa­da­ry­ta sta­tant elek­tri­nę. Dar, ma­tyt, bū­ta abe­jo­nių, ar tęs­ti dar­bus, bet tik­riau­siai „nu­run­gė“ Kau­no HE. Kai liau­ta­si sau­go­ti, žmo­nės iš­si­ve­žio­jo, kas kam at­ro­dė rei­ka­lin­ga. Net aukš­tai sty­ro­ję po­liai iš­ny­ko, bu­vo nu­pjau­ti su­lig van­de­niu… O sta­ty­bos bu­vo ga­na su­ma­niai nu­ma­ty­tos: nuo Sta­viš­kių (ten dar nu­ei­si­me) upės da­lį no­rė­ta nu­kreip­ti de­ši­niau, kad Ne­ris te­kė­tų ap­juos­da­ma sta­tyb­vie­tę, „į sa­ve įbėg­da­ma“ že­miau jos, Tur­niš­kės va­ga… Be­je, len­kme­čiu bū­ta su­ma­ny­mų sta­ty­ti hid­ro­e­lek­tri­nę ir prie se­no­vi­nio Ši­lė­nų kai­mo, 32 km že­miau Vil­niaus cen­tro, 10 km aukš­čiau bu­vu­sios de­mar­ka­ci­nės li­ni­jos ties Au­sie­niš­kė­mis, bet, ma­tyt, at­gra­sė ga­li­mos „lie­tu­vių di­ver­si­jos“…

Ne­no­rė­da­mi kars­ty­tis skar­džiais, mak­no­ti pa­kran­te – nuo kran­to prie Tur­niš­kės upe­lės in­ta­ko grįž­ta­me į as­fal­tuo­tą ke­lią (Ver­kių g.), su­ka­me de­ši­nėn, per­ei­name po as­falt­ke­liu „pa­kiš­tą“ Tur­niš­kę, žvyr­ke­liu žva­liai žy­giuo­ja­me 300 m (abi­pus – pu­šy­nai su krū­my­nų, šal­ta­lan­ky­nų, ša­bakš­ty­nų prie­dais). Kai kai­rė­je pa­si­ma­tys į as­falt­ke­lį įsi­be­dan­tis dvi­ša­kas lyg žal­čio lie­žu­vė­lis ir pla­to­kas miš­ko ta­kas, o de­ši­nė­je – 109-asis na­mas, už jo ny­rame tie­siai į de­ši­nę – po­rą šimt­met­rių pra­si­bro­vę per miš­ką, bū­ti­nai pri­ei­si­me mi­nė­tą sa­ly­tę, o vė­liau ir bu­vu­sio til­to vie­tą.

Nuo ne­įvy­ku­sios elek­tri­nės sta­tyb­vie­tės su­ka­me į kai­rę, į Tur­niš­kes (šiau­ri­nė­je jų da­ly­je jau bu­vo­me), į na­mais na­mu­čiais kimš­te per­kimš­tą kai­me­liūkš­tį. Įvai­riau­sios pa­skir­ties pa­sta­tai pa­sta­tė­liai ten tar­si lip­te pri­li­pę vie­nas prie ki­to, rei­kia klau­si­nė­ti, jei no­ri su­ras­ti iš­ėji­mą į erd­ves­nę pa­grin­di­nę gat­vy­tę… Se­no­jo ar­ba tra­di­ci­nio pa­va­di­ni­mo (Tur­niš­kės) ir šio­je kai­me­lio da­ly­je ne­be­ap­tik­si­me. Vie­ti­niai žmo­nės su nuos­kau­da bal­se ta­ria: „Bu­vom Tur­niš­kėm, o da­bar štai ant na­mų – Rie­šės g. ir nu­me­ris. Vis­kas. Mū­sų Tur­niš­kių pa­va­di­ni­mas į aną pu­sę po­nams ati­duo­tas…“ Už pas­ku­ti­nio na­mu­ko su gra­žiai or­na­men­tuo­to­mis lan­gi­nė­mis – upės pa­šlai­tė­je aki­vaiz­dūs ne­men­ki iš­rau­si­mai, ap­žel­din­ti šal­ta­lan­kių brūz­gy­nais. Vie­nų tu­tei­šių tei­gi­mu, tai iš­ny­ku­sios ply­ti­nės žy­mė, bet, pa­sak gre­ti­ma­me na­me­ly­je gi­mu­sios mo­te­riš­kės, ka­ro me­tais vo­kie­čiai iš ten ka­sė pui­kų bal­tą smul­kų smė­lį, ga­mi­no stik­lą… Re­gi­nys į Ne­rį – grakš­tus lin­kis, iš­ky­šu­lys. Mo­te­riš­kės tei­gi­mu, jos tė­vas, gi­męs 1937 m., pa­sa­ko­jo, kad bū­da­mas de­šim­ties jis ga­nė kar­ves štai čia, ša­lia na­mų pa­kran­tė­je ply­tė­ju­sio­je lan­ko­je. Upė ta­da te­kė­ju­si tie­siai, ano­je pu­sė­je už da­bar­ti­nio iš­ky­šu­lio…

Ke­lio­nę ga­li­ma tęs­ti nu­to­lus nuo Ne­ries, iš­ėjus į ke­lią (Ver­kių g.) ir pa­su­kus juo į de­ši­nę. Bet gal ge­riau vėl ner­ti prie Ne­ries, ke­lis šimt­met­rius brau­tis ša­bakš­ty­nais la­biau­siai ap­žė­lu­sia pa­kran­te. Ana­pus ly­dės plokš­čias kran­tas, žil­vičiai – ta­ryb­me­čiu ten van­de­nį iš gel­mių siur­bė. Brau­si­mės su­spaus­ti sta­to­kų šlai­tų ir ver­dan­čios, grįž­tan­čio­mis sro­vė­mis pu­to­jan­čios upės. Pu­siau ant kran­to, pu­siau van­de­ny pri­ei­si­me di­džiu­lį ak­me­nį, jį pa­ma­čius taip ir rū­pi tar­ti: „Ak­me­nė­lis tu­ri iš­dau­žy­tą šir­dį.“ Ap­skal­dy­tas, žve­jų nu­sė­dė­tas, ap­šiukš­lin­tas… Bet gy­ve­na… Kaž­kaip gy­ve­na ir jis… Upė ūmai ima suk­tis į de­ši­nę, ana­pus at­si­ve­ria sta­čia­kam­pis iš­ky­šu­lys, nuo stul­po iki stul­po šio­je ir ano­je pu­sė­se su­tar­ti­nai šo­ka aukš­tos įtam­pos lai­dų tri­ju­lė. Bai­gia­si miš­ke­lis – lai­kas kil­ti į skar­džiu­ką (pa­si­ma­to ir švie­sus mi­nė­to­jo bal­to „stik­li­nio“ smė­lio lo­pi­nė­lis). Vir­šu­je – erd­vi lau­ky­mė, so­dai, pu­šy­nai, o ana­pus – ke­rin­tis upės lin­kis…

To­liau – ko­lek­ty­vi­nių so­dų link. Nuo jų kam­po (kur vėl pra­si­de­da as­falt­ke­lis) nu­žy­gia­vę 150 m pri­ei­si­me sta­tų kal­ne­lį, ap­si­go­bu­sį pu­šų puš­ni­mis (prie­šais – var­tai su ro­dyk­le So­di­nin­kų ben­dri­ja Ver­kiai). Ce­men­ti­niais laip­tais lipa­me į kal­niu­ką. Ant jo 1928 m., sa­ko­ma, bu­vo pa­si­ro­džiu­si Švč. Me­rgelė Marija. Žmo­nės bu­vo pa­sta­tę jos skulp­tū­rą, ta­ryb­me­čiu ji din­go. 1995 m. ją at­sta­tė, bet… ne Švč. Mergelės Ma­ri­jos, o Kris­taus. Prie jos su­ei­na­ma, gie­da­mos šven­tos gies­mės, mel­džia­ma­si. Nuo kal­niu­ko ana­pus so­dų Ne­ries, Ne­men­či­nės miš­kų jū­ros pu­sėn – gam­tos šven­tu­mo pa­jau­tą įkve­pian­ti to­li­mų tam­sių pu­šy­nų pla­tu­ma, dan­gu­mi te­įrė­min­ta… Nau­jie­ji gamt­mel­džiai tei­gia, kad ikik­rikš­čio­niš­kai­siais lai­kais nuo šio kal­niu­ko žy­niai ben­dra­vo su die­vais, ti­kė­ti­na, kad ir alk­vie­tė bu­vo, apei­gų me­tu šven­to­ji ug­nis su­žė­rė­da­vo… Slė­nio pa­kraš­ty, to­li­mo gam­to­vaiz­džio nu­švies­tas, ma­ty­ti įsta­bus kal­niu­kas – gal sos­tas die­vy­bėms ap­si­sto­ti, kū­ri­ni­ja gro­žė­tis…

Ša­lia so­dų nu­žy­gia­vę apie 300 m pri­ei­na­me as­falt­ke­lio (Ož­ki­nių g.) po­sū­kį. Žen­gia­me pa­kal­nėn į de­ši­nę link til­tu­ko: ten švie­su­liuo­ja Rie­šė, prie jos na­me­lius pa­si­bė­ręs Sta­viš­kių kai­mas. Prieš til­te­lį iš­su­ka­me de­ši­nėn į ke­liūkš­tį, jam iš­si­ša­ko­jant ei­na­me kai­riuo­ju, ne­nu­tol­da­mi nuo upe­lės. Keis­ta to­ji Rie­šė: pra­de­da te­kė­ti už 29 km nuo šių vie­tų iš Ba­luo­sio eže­ro, su­tei­kia var­dą Rie­šės gy­ven­vie­tei, įsi­be­da į Di­džio­jo Gul­bi­no šo­ną, bet po šimt­met­rio iš­sprun­ka iš jo, kad ne­tru­kus pa­tek­tų į Ma­žą­jį Gul­bi­ną. Iš eže­ro į eže­rą svai­do­ma, su­ki­nė­da­ma­si, kil­pi­nė­da­ma – „rie­ši­nė­da­ma“ sau kaip mo­ka… Iki Ma­žo­jo Gul­bi­no ji dar va­di­na­ma Se­ną­ja Rie­še, o že­mu­py­je (kur esa­me) – tik Rie­še. Šio­je vie­to­je ne­nu­ora­ma ypač srau­ni – ki­lo­met­rą pra­vin­gu­ria­vu­si nu­si­lei­džia net 4,5–5 met­rus. Jos pa­va­di­ni­mas aiš­kus: rie­šė – se­nas lie­tu­viš­kas žo­dis, nu­sa­kan­tis lenk­tu­mą, su­kio­ji­mą­si (iš to – rie­šas), be to, jis tu­ri ir bū­tent upės va­gos vin­gio reikš­mę…

Šia­pus ir ana­pus vi­su aki­vaiz­du­mu pa­si­ro­do ne­pa­si­tu­rin­čių­jų žmo­nių bui­tis: gelž­ga­liai, per dau­ge­lį me­tų ne­iš­bren­da­mai su­kaup­tas šlamš­tas, ku­rio jie ne­pa­jė­gia iš­mes­ti, iš­vež­ti, at­si­kra­ty­ti, nes vis at­ro­do, kad šis tas dar ga­li ir pra­vers­ti.

Pa­lei upe­lę nuo til­tu­ko nu­ė­ję apie 400 m pa­ten­ka­me į ūmai at­si­ve­rian­čią erd­vią lau­ky­mę, prie jos vėl pa­si­ma­to skais­čio­ji, pla­čiai iš­si­juo­sian­ti Ne­ris! Pui­kiau­sia vie­ta vėl pa­ma­lo­nin­ti sie­lą, pa­ga­ny­ti akis, gal ir į pil­vus mes­tel­ti šio to so­ti­nan­čio, ir ko­joms leis­ti pa­jus­ti po­il­sio ge­ru­mą…

To­liau trau­kia­me prieš sro­vę. Ten pat ir Rie­šė bai­gia ke­lio­nę, vi­są sa­ve iki la­šo ati­duo­da­ma Ne­riai… Per du stam­bius ak­me­nis įma­no­ma nu­si­gau­ti ki­ton jos pu­sėn. Kai­rė­je ant kran­to – pra­ban­gus na­mas, tvo­ra, už­ra­šas „Pik­tas šuo“, iš­puo­se­lė­ta, ly­gu­tė­liai nu­skus­ta pie­ve­lė – nie­ko dau­giau. Tai jau tik­rai per­te­ku­siai gy­ve­nan­čių­jų žy­muo, vi­siš­ka prie­šin­gy­bė ap­še­pu­siai ne­tur­tė­lių ap­lin­kai.

Žve­jų iš­mak­no­tu ta­ku­čiu prie pat Ne­ries pa­si­stū­mę dar apie 400 m už pas­ku­ti­nio Sta­viš­kių kai­mo na­mo nuo­žul­niu šlai­tu (kur upė ima suk­ti į de­ši­nę) ky­lame į vir­šų ir at­si­du­ria­me ne­di­de­lė­je lau­ky­mė­je. Prie­šais to­lu­mo­je – spal­vin­ga, rau­dons­to­gė tar­si žais­li­nių na­mu­kų Ož­ki­nių dė­lio­nė. Lau­ky­mė­lė, pa­si­ro­do, ne­at­si­tik­ti­nai li­ko ne­už­sta­ty­ta: šio­je vie­to­je bū­ta ka­pi­nių. Dar įžvel­gia­mas vie­no ki­to lyg bu­vu­sio ant­ka­pio kau­bu­rė­lis. Esą ten pa­lai­do­ta ir pran­cū­zų ka­rei­vių – su­ša­lu­sių, nuo li­gų ir iš­se­ki­mo mi­ru­sių be­si­trau­kiant per Vil­nių 1812 m. Sta­viš­kės įsi­kū­ru­sios ga­na že­mo­je vie­to­je, tad di­de­lio po­tvy­nio me­tu, gal 1931 m., kai ir Ka­ted­ros aikš­tė­je Vil­niu­je ty­vu­lia­vo van­duo, ka­pi­nai­tės at­si­dū­rė po Ne­ries van­de­niu – plo­vė ta­da upė kau­liu­kus, pluk­dė pa­sro­viui bal­tas kau­ko­les…

Pa­sak so­di­nin­kau­jan­čios mo­te­riš­kės, Sta­viš­kių pa­va­di­ni­mas yra bū­tent toks, nes ap­lin­kui daug sto­vin­čio van­dens, už­pel­kė­ju­sių tel­ki­nių, eže­rė­lių, ku­riuos vie­ti­niai va­di­na sta­viais… Per kai­mą ėjo ga­na reikš­min­gas ke­lias nuo Mo­lė­tų, Du­bin­gių į Vil­nių, ta­čiau pa­sto­vių, nak­vy­nės vie­tų ke­liau­jan­tiems žmo­nės ne­pri­si­me­na… Ties kai­mu Ne­ry­je iš­ties la­bai daug sto­vin­čio van­dens.

Iš bu­vu­sių ka­pi­nių lau­ky­mės grįž­ta­me prie sky­do su Ver­kių re­gio­ni­nio par­ko sche­ma ir pa­aiš­ki­ni­mu, kad „par­kas įsteig­tas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos At­ku­ria­mo­jo Sei­mo 1992 m. sie­kiant sau­go­ti Ža­lių­jų eže­rų gam­ti­nius ir Ver­kių, Kal­va­ri­jų, Tri­na­po­lio apy­lin­kių kul­tū­ri­nius, is­to­ri­nius kom­plek­sus“. Ša­lia sky­do su­kame į as­fal­tuo­tą ta­ke­lį (to­lyn nuo Ne­ries). Pa­si­ma­to įkas­tų pa­dan­gų ei­lė (to­kia mo­der­niš­ka tvo­ra!), o de­ši­nė­je pu­šy­nė­lis. Ša­lia jo gy­ve­nan­tis žmo­gus, sa­ko­ma, šu­niui bū­dą meist­rau­da­mas ap­ti­ko ar­che­o­lo­gi­nių ra­di­nių ir apie tai pra­ne­šė spe­cia­list­ams. Tie nu­sta­tė, kad šio­je vie­to­vė­je be­ne prieš po­rą tūks­tant­me­čių bu­vu­si gy­ven­vie­tė, jo­je ra­do X–XI a. pa­lai­do­ji­mų, pil­ka­pių… Gy­vas­ties gi­ja, sa­kau, ta Ne­ris… Ban­džiau su­ras­ti bent vie­ną pil­ka­pė­lį, apė­jau ap­lin­kui lau­ką, miš­ke­lį, bet ne­ap­ti­kau – vi­sur bū­ta ari­mų, pu­šys vie­toj jų ty­vu­liuo­ja.

Prie pas­ku­ti­nės pa­dan­gos ke­liu­kui iš­si­ša­ko­jant pra­var­tu suk­ti kai­rėn, Rie­šės pu­sėn. Ir vėl trau­kia­me miš­ko ke­liu­ku: kai­rė­je – ly­gu­mė­lės, de­ši­nė­je – sta­tūs, me­džių už­griū­ti šlai­tai. O per vi­są slė­nį – gur­gu­liuo­jan­čių Rie­šės vin­gių ir til­tu­kų ka­ra­lys­tė! (Bet ir čia, pri­me­nu, – Vil­nius). Tiks­liau, Ba­bi­niai, ku­riuos „įsi­urb­da­mas“ mies­tas „per­krikš­ti­jo“ Rie­šės gat­ve. Siau­bin­ga uni­fi­ka­ci­ja! Et­ni­nių sa­vi­tu­mų iš­try­ni­mas, pa­si­ro­do, ne­bau­džia­mai kles­ti ir mū­sų esą At­gi­mi­mo lai­kais…

1500–2000 žings­nių ir pri­ei­si­me kai­mą, se­niau va­din­tą Ver­kių Rie­še (da­bar tai – Rie­šės gat­vė). Ant kal­no aukš­tas ka­mi­nas, ša­lia – bi­ti­nin­kys­tės reik­me­nų dirb­tu­vės AB „Bi­čių ko­rys“. Gre­ta var­tų – tvir­tai iš­si­kė­to­jęs kau­lė­tas, dir­žin­gas, me­ta­li­nis elek­tros stul­pas. Nuo jo nu­žings­nia­vę apie 100 m už bal­to du­jų pa­sta­tė­lio ta­ke­liu su­ka­me kai­rėn. Ne­nu­tol­da­mi nuo Rie­šės skar­džio kai­rė­je (ko­kie jie ga­lin­gi, o iš­skir­ti­nis skar­džių aukš­tu­mas – be­ne vi­sų į Ne­rį įte­kan­čių upe­lių bū­din­ga sa­vy­bė) pri­ei­si­me Se­no­sios Rie­šės (to­kio pa­va­di­ni­mo Vil­niaus sche­mo­se jau nė­ra, tik žmo­nės dar mi­ni) kai­me­liūkš­čio pa­kraš­tį. Su­ka­me kai­rėn (tarp 29-ojo ir 12-ojo na­mų – link sa­lo­ti­nio na­me­lio). Per vi­są se­ną­jį kai­mą nu­žy­giuo­ja­me pa­kal­nėn (va ko­kių šia­me pa­sau­ly dar ga­li bū­ti kry­puo­lių na­me­liūkš­čių, ta­čiau ir tai – Vil­nius), kol stai­ga įsi­be­da­me tie­siai į as­falt­ke­lį, jud­rų ir pa­vo­jin­gą, – Ža­lių­jų Eže­rų gat­vę.

Pa­kraš­tė­liu nu­pė­di­nę vos 30 m prieš til­tu­ką ce­men­to laip­te­liais ne­ria­me kai­rėn že­myn. Slė­niu­ke pa­tir­si­me, anot ge­og­ra­fų, tik­rą ste­buk­lą, Lie­tu­vo­je gal net ir vie­nin­te­lį, kai iš vie­nos upe­lės pa­si­da­ro dvi – ki­ta ne įte­ka, kaip įpras­ta, o iš­te­ka. Iš­te­kan­čio­ji de­ši­nė­je Tur­niš­kė, ku­rią bū­si­me ap­lan­kę be­veik vi­są: jos mai­ti­na­mus su­lau­kė­ju­sius, nen­drių už­gul­tus tven­ki­nius, įgur­gė­ji­mą į Ne­rį ir re­tos pri­gim­ties iš­ta­kas, kai upe­lė da­lį van­dens pa­si­i­ma iš ki­tos (šiuo at­ve­ju Rie­šės)… Til­te­liu per­ėję per Rie­šę (ji ne­nuils­ta­mai gro­ja, ūžia kriok­liu­kais!) sprau­džia­mės į vaiz­din­gą ta­ku­tį tarp įspū­din­gai aukš­tų šlai­tų (ma­tyt, po­lai­džio van­de­nų iš­plau­tą, iš­skap­tuo­tą) – tie­siai į kal­ną. Vir­šu­je ta­ke­lis iš­si­ša­ko­ja: su­ka­me į de­ši­nį­jį, lei­džia­mės pa­kal­nėn ir po 300 m pa­si­ma­tys… mū­sų ke­lio­nės pra­džia, Po­pie­riaus sto­te­lė.