STASĖ LYGUTAITĖ. Eilės
Seniai arba šiąnakt
Mažas miestelis.
Vidurnaktis.
Aš,
Iš visų pusių
Apsupta amžinybės,
Tik vienintelės tavo
Apkerėtos akimirkos
Laukiau.
Tai buvo seniai
Arba šiąnakt.
Tu vis dar lauki,
Kol aš paversiu vandenį
Į svaiginantį vyną.
Kol Kūčių naktį prakalbinsiu
Tylintį avinėlį,
Kol dykumoj surasiu
Trykštant šaltinį.
O aš tegaliu
Tau pasakyti:
Žiūrėki, kaip lengvai
Jazmino žiedlapiai krenta.
Urtės Bimbaitės nuotrauka
Tokia ta viltis
Mano dvasia
Išguita iš dangaus.
Mano dejonė,
Atsimušus į tamsą
Tartum akmuo į sieną,
Nutyla.
Žiūriu į laiko vilkduobę
Ir jos dugne pamatau
Rudenio gėlę,
Kuri tik kartą pražysta.
Ir tiktai man.
Tokia ta viltis.
Tolybėj
Arba visai arti.
.
Ropojo, skubėjo vabalas,
Žvalgės aplinkui.
Gal bėgo nuo savo gyvenimo,
Galbūt ieškojo
Už save niekingesnio
Ar galingesnio,
Kurio saugotis reikėtų.
O gal tik kąsnio praryti.
Vabalas bėgo, ropojo
Visas žvilgėdamas saulėj,
Nes buvo gražus ir nekaltas.
.
Iš veržlios laiko upės
Išgriebk tą žvilgantį lašą,
Sugrįžusį iš amžinybės,
Suspausk savo saujoj.
Tas lašas,
Atplaukęs iš amžinybės,
Niekada neišdžius.
Todėl ir tu nepražūsi
Nei liūdesio tamsoje,
Nei viltį praradęs.
.
Esam kartu
Gyvenimas laiko mane
Savo rankoj
Kaip vaikas įkyrėjusį žaislą,
Apžiūrinėja kaip moteris
Nusibodusią skrybėlaitę –
Išmesti ar dar pasilikti?
Arba nusisuka nuo manęs,
Nebepastebi ir pamiršta
Negailestingai.
Ir pamiršęs nueina.
Tada pasiveju jį,
Purtau kaip prasikaltusį šunį.
Ir vėl esam kartu
Kantrūs.
Dantis sukandę tylim,
Nebepiktžodžiaujam
Prieš dangų ir žemę.
O šįvakar
Ramiausiai tūnau
Gyvenimo duobėje
Ir visai išsiropšti nenoriu.
.
Skamba muzika.
Ant stalo uždegta
Stovi žvakė.
Iš birželio nakties
Į kambarį
Lekia plaštakės.
Kažkur tamsoje
Nuvinguriuoja
Tas takas,
Kuriame tylėdamos guli
Mano įmintos pėdos.
Didelės žydros
Birželio vidurnakčio akys
Tas pėdas pamato.
Tada jos tamsoj
Sušvinta.
.
Juodas vakaro paukštis
Atlaidžiai žiūri
Į mano veidą.
Ko gero, šitaip žiūrėtų,
Jei mane užmatytų
Dievas.
.
Iš užmiršto mano gyvenimo
Išlindo juoda diena.
Paupio pievoj
Šokinėjo
Balti avinėliai.
.
Tą naktį,
Kai sustoję
Prie laužo
Dainavom,
Tą naktį,
Kuri seniausiai
Praėjo,
Visada
Mėnulis apšviečia.
.
Kai laikas ateis
Kai laikas ateis
Ir sustos
Tarp meilės ir šventvagystės,
Tarp nevilties ir palaimos,
Tarp to, kas praeina
Ir vis dėlto pasilieka,
Tarp netiesų ir teisybių,
Tarp gyvuliškos aistros
Būti ir būti
Ir troškimo numirti,
Kai laikas ateis
Ir sustos,
Tu nesustosi.
Eisi ir eisi toliau
Nesustabdomas –
Kaip vabalas pažemėm,
Kaip debesis per dangų
