Gra­lio iš­klo­ti­nė

EMI­LIS MIL­KE­VIČIUS

Au­gus­ti­nas Dai­nys. An­ge­lo­fi­lai: trys is­to­ri­jos apie sie­los al­che­mi­ją. Fi­lo­so­fi­nis ro­ma­nas. V.: Me­to­di­ka, 2012. 272 p.

Pra­tar­mė­je fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ras Au­gus­ti­nas Dai­nys šmaikš­čiai su­pa­žin­di­na mus su „stu­di­jų lai­kų ko­le­ga Hu­ber­tu Gru­šu“; jam „pa­ka­ko drą­sos ne­tap­ti aka­de­mi­niu dar­buo­to­ju“, ir to­dėl li­ki­mas, tiks­liau, an­ge­lai, įtei­kė jam šv. Gra­lį. Gra­lis, kaip jam ne­re­tai nu­tin­ka, „An­ge­lo­fi­luo­se“ yra kaž­kas ki­ta nei ne­įdo­mi ka­ta­li­kiš­ka re­lik­vi­ja; šią „ug­ni­nę Vi­sa­tos ro­žę“ ra­si­te p. 14; tai tie­siog spi­ra­lė, be­si­vy­nio­jan­ti nuo cen­tro laik­ro­džio ro­dyk­lės kryp­ti­mi, kny­go­je ji žy­mi­ma punk­ty­ru iš taš­kų, ku­rių tiks­lų skai­čių nu­sta­ty­ti tin­giu; toks brė­ži­nys, ar­ba oriau – man­da­la; ją įrė­mi­na ap­skri­ti­mas. Var­to­ja­ma spok­sant į tai; po­vei­kis – ne­del­siant ap­si­reiš­kia an­ge­lai. „Ste­bė­da­mas ap­skri­ti­mo pul­są […] pa­ju­si ener­gi­ją te­kant kū­nu iš apa­čios į vir­šų. […] Ta­da ta­vo sie­la pri­si­pil­dys mu­zi­kos, tai yra da­ly­va­vi­mas Šven­to­jo­je Dva­sio­je“, – pa­ti­ki­na (p. 225) XXI a. pa­ne­lė, So­fi­jos sim­fo­ni­nės evan­ge­li­jos pa­vel­dė­to­ja ža­lia­a­kė (p. 206) Ode­ta. Pa­čios Sim­fo­ni­nės evan­ge­li­jos, an­ge­lų ap­reikš­tos per Ele­o­no­rą Alek­san­drie­tę jos vai­ki­no bib­lio­te­ki­nin­ko ir ki­tų ma­te­ri­jo­je įka­lin­tų sie­lų iš­ga­ny­mui, teks­tas skam­ba taip: „Ma­ty­da­mi ir pa­tir­da­mi So­fi­jos ap­skri­ti­mą, slys­ta­me pa­vir­šiais ir gel­mė­mis. […] Jė­zus per Pas­ku­ti­nę va­ka­rie­nę gė­rė iš tau­rės, ku­rios iš­klo­ti­nė ir yra So­fi­jos ap­skri­ti­mas – tai vy­riš­ku­mo įgy­ven­di­ni­mas. Ta­čiau prieš iš­ge­riant į ją bu­vo įpil­ta“, – sun­ku at­si­spir­ti pa­gun­dai čia vėl baig­ti ci­ta­tą (to­liau pa­ti­ki­na­ma, kad „tai mo­te­riš­ku­mo tu­ri­nys“); skai­tant šiuos „įpil­ta“ kas kar­tą vie­no­dai, ne­blanks­ta­mai juo­kin­ga; o juk ci­tuo­ja­ma vie­ta yra iš pa­čios So­fi­jos evan­ge­li­jos, vė­ly­vo­sios an­ti­kos gnos­ti­nio teks­to imi­ta­ci­jos. Lai­mei, ši eseis­ti­ka kny­go­je už­ima ne­daug vie­tos ir to­liau pra­si­de­da šio­kia to­kia li­te­ra­tū­ra.

Iš prin­ci­po tai rinki­nys iš tri­jų ap­sa­ky­mų. Pir­mo­jo – „So­fi­jos vai­vo­rykš­tė“ – he­ro­jus švais­to gy­ve­ni­mą Alek­san­dri­jos bib­lio­te­ko­je, „me­nan­čio­je“ (a. a. Al­gio Už­da­vi­nio mėgs­ta­mas žo­dis) iki skaus­mo pa­žįs­ta­mą lie­tu­viš­ką aka­de­mi­ją. Pa­dė­tį sku­biai rei­kia tai­sy­ti deus ex ma­chi­na bū­du; to­dėl ap­si­reiš­kia Si­mo­nas Ma­gas ir su­tei­kia he­ro­jui tei­sę ir pa­rei­gą pa­tir­ti ero­ti­nį nuo­ty­kį su jo vai­kai­te Ele­o­no­ra ir ma­giš­ką kris­ta­lą, ku­riuo ga­li­ma ma­te­ria­li­zuo­ti pi­ni­gus ir mais­tą. He­ro­jus he­te­ro­sek­su­a­lus, to­dėl vis­kas klo­ja­si pui­kiai; ga­lop an­ge­lai per Ele­o­no­rą su­dik­tuo­ja So­fi­jos evan­ge­li­ją, ant­ra­ja­me ap­sa­ky­me ją ran­da Kon­stan­ti­nas Rad­vi­la, kai po mei­lės nu­si­kal­ti­mo bal­sai jam lie­pia vyk­ti į Egip­tą; ten tur­gu­je jis pa­ma­to šį Gra­lį ir capt. Tre­čio­jo ap­sa­ky­mo „Puo­lu­si Af­ro­di­tė“ siu­že­tui rei­kia pa­skir­ti šiek tiek dė­me­sio, nes veiks­mas vyks­ta mū­sų lai­kais, pseu­dog­nos­ti­nė so­fio­lo­gi­ja pa­bai­go­je nu­ka­rū­nuo­ja­ma – de­ja, po­pu­lia­rio­sios iš­min­ties ir ne­ok­rikš­čio­niš­ko pa­lai­min­go su­si­tai­ky­mo su pa­sau­liu nau­dai. Ap­skri­tai pas­ta­ruo­ju me­tu vie­ša­jai vaiz­duo­tei an­ge­lų vis pri­si­rei­kia – pvz., šią žie­mą po­li­ti­kas Man­tas Ado­mė­nas nu­si­pel­nė pa­skai­ta apie an­ge­lus ir tarp spi­gi­nan­čių į akis ba­ro­ki­nių monst­ran­ci­jų sa­kė, kad tik gry­na dva­sia – an­ge­las – yra pa­jė­gi de­mok­ra­ti­nei sa­vi­de­ter­mi­na­ci­jai, ir tik kar­tą – nu­pul­da­mas. In­ter­ne­te pri­ei­na­mo­je pa­skai­to­je Gin­tau­tas Ma­žei­kis sa­vo ruož­tu iš­sklei­dė min­tį, kad an­ge­lo re­li­gi­nis me­mas reiš­kia sa­vi­de­ter­mi­na­ci­jos ak­tą, su­da­ran­tį žmo­giš­ko­sios bū­ties bran­duo­lį. A. Dai­nio at­ve­ju an­ge­lo­fi­li­jos au­rą ga­li­ma pra­sklai­dy­ti mark­sis­tiš­kai: pir­miau­sia – ope­ra­ci­ja, ku­rią Sla­vo­jus Ži­že­kas re­ko­men­duo­ja siau­bo fil­mams ana­li­zuo­ti, bū­tent pa­ša­lin­ti ant­gam­tės ele­men­tą ir ap­ta­ri­nė­ti tai, kas lie­ka; o ant­ras čia rei­ka­lin­gas da­ly­kas yra su­gniuž­ti iki mark­sis­ti­nio po­stu­la­to, kad žmo­gaus cha­rak­te­rį de­ter­mi­nuo­ja tai, ką jis da­ro. Pvz., kas yra iš pro­fe­si­jos Da­no Brow­no Ro­ber­tas Leng­do­nas, ku­riam vis pa­si­tai­ko bė­gio­ti ir šo­ki­nė­ti po eu­fo­riš­ką is­te­roi­di­nį už­si­sva­jo­ji­mą (angl. da­ydream)? „Sim­bo­lo­gas“, t. y. ra­šy­to­jas. Pa­na­šiai fi­lo­so­fi­nių teks­tų au­to­rius ir bū­ties pa­ga­vų me­džio­to­jas Hu­ber­tas Gru­šas žiū­ri an­ge­lų aki­mis nuo pat pra­džių ir no­ri iš gy­ve­ni­mo ir ža­lia­a­kių to pa­ties kaip an­ge­lai – kad į me­na­mą monst­ran­ci­ją jam įpil­tų tik­ro­vės krau­jo, ku­rį jis pas­kui ga­lė­tų pa­si­dė­ti ir kon­sta­tuo­ti, kad čia, šio­je „dva­sių vieš­pa­ti­jos tau­rė­je“, yra re­fe­ren­tas to, apie ką ra­šo Mar­ti­nas Bu­be­ris. Aki­vaiz­du, kad taip an­ge­lai ne­ga­li bū­ti pa­so­tin­ti – ero­ti­nė fan­ta­zi­ja nė­ra nei „pa­tir­tis“, nei „Ki­ty­bė“; nu­tik­ti tu­rė­tų ne da­yd­re­am apie gra­žią pa­ne­lę trau­ki­ny, o nuo­ty­kis, ke­lio­nė. Bet kur ke­liau­ti? Į Ti­be­tą ne­pa­tar­ti­na, Jur­ga Iva­naus­kai­tė su­ti­ko ten per daug va­ka­rie­čių; Af­ri­ką iš­mė­gi­no An­drius Už­kal­nis, ir ji taip pat ne­pa­de­da, bet gal­būt tik­tų Bal­ta­ru­si­ja. Ke­liau­ti rei­kia už sa­vo kla­sės ri­bų. Ki­ty­bė ne­ga­li pa­si­ro­dy­ti kaip iš pir­mo žvilgs­nio ero­tiš­kai pa­trauk­li eli­ti­nė pro­sti­tu­tė iš vie­nuo­ly­no, lo­vo­je kon­trar­gu­men­tuo­jan­ti apie Da­vi­do Hu­me’o skep­ti­ciz­mo ne­pa­kan­ka­mu­mą; bet ki­ty­bė ga­lė­tų pa­si­ro­dy­ti kaip tie­siog pro­sti­tu­tė. Tik jos in­te­re­sas nė­ra su ta­vi­mi at­ras­ti ne­ty­ri­nė­tų geis­mo te­ri­to­ri­jų ir įšven­tin­ti ta­ve į So­fi­jos mis­ti­ciz­mą au­gi­nant spar­nus ta­vo Ero­tui Pte­ro­tui; san­ty­kis jos su ta­vi­mi yra ka­ras. O dar tiks­liau bū­tų pa­sa­ky­ti taip: įkė­lus ko­ją į nuo­ty­kio te­ri­to­ri­ją, į ki­ty­bės gre­ti­mą skers­gat­vį su pri­spjau­dy­tu as­fal­tu, są­mo­nė už­si­blo­kuo­tų ir fan­ta­za­vi­mas bei te­ori­za­vi­mas ne­be­vyk­tų; So­fi­ja, an­ge­lai, nir­va­na, Hei­deg­ge­ris aki­mo­ju nu­gar­mė­tų; da­ly­kas tas, kad kiek­vie­nas Lie­tu­vos gy­ven­to­jas šią Ki­ty­bės pa­tir­tį tu­ri; šis tam­sus krū­vis, šis kri­mi­na­li­nės sub­kul­tū­ros gaze su­da­ro prie­žas­tį, ko­dėl ir ki­ti lie­tu­vių di­des­ni ir ma­žes­ni ra­šy­to­jai žūt­būt ka­bi­na­si į ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo es­te­ti­ką; mes gy­ve­na­me šia­me ne­pa­tei­sina­ma­me pa­sau­ly­je: gal to­dėl „An­ge­lo­fi­lų“ he­ro­jai taip ne­prob­le­miš­kai da­ro nu­si­kal­ti­mus, už ku­riuos at­gai­lai na­ra­to­rius vis pa­šykš­ti žo­džių, nors jau­čia pa­rei­gą vi­sur pa­ti­kin­ti, kad he­ro­jus tik­rai la­bai ken­tė­jo, idant pri­temp­tų mis­ti­nės ini­cia­ci­jos na­ra­ty­vą prie ju­de­ok­rikš­čio­niš­kos nuo­puo­lio ir at­pir­ki­mo sche­mos (be­je, ji ne­slė­gė plunks­nos Ri­čar­dui Ga­ve­liui, ku­ris pa­ti­ki­mai pa­ro­dė, kad ant­gam­tės ir žmo­giš­ko­sios bū­ties lais­vas persilieji­mas siu­že­te ne­bū­ti­nai kast­ruo­ja li­te­ra­tū­rą). Kaip tai įma­no­ma, de­rė­tų pa­klaust G. Ma­žei­kio. O dėl A. Dai­nio, tai, nors ne­iš­veng­ta siu­že­ti­nės ne­sėk­mės, gau­sy­bė me­niš­kai stip­rių pei­za­žų „An­ge­lo­fi­luo­se“ liu­di­ja, kad jis ga­li spė­ti pa­ra­šy­ti ge­res­nę kny­gą. Ki­ta ver­tus, ast­ro­lo­gė Ni­jo­lė Wol­mer sa­vo 2012 m. ka­len­do­riu­je tei­gia, kad vis dėl­to tai ma­žai ti­kė­ti­na.

VI­ČIUS