Fatališkasis Baltrušaitis
ARKADIJ BUCHOV
Neseniai ištraukėlėje iš „Taimso“ perskaičiau, kaip Baltrušaitis, prisidengęs maskvietiškomis sutemomis, sudarė slaptą sąjungą su Trockiu, kad nuverstų Prancūzijos valdžią. Be to, pakeliui gudrusis Baltrušaitis šiai sąjungai prigriebė ir vokiečių pasiuntinį.
Skaitant „Taimsą“ man susidarė toks vaizdelis.
Maskva. Sutemos. Apsimuturiavęs juodu apsiaustu ir kairiąja ranka prilaikydamas laibą špagą – geriausią toledišką geležtę, ponas Baltrušaitis juokiasi sardonišku juoku.
– Dar nespėjus išmušti dvylikai dūžių Šv. Elpidiforo bokšte Barselonoje, sutraiškysime neklusniąją Prancūziją, – pagrabiniu balsu šnabžda Baltrušaitis, – ar tu mane girdi, raudonasis vade Levai Davidovičiau?
– Girdžiu, – dusliu balsu atsiliepia Trockis, išlįsdamas iš už kampo, – prisiekiu Sovnarchozo pirmininko ausimi, taip ir bus.
– Cha, – ciniškai juokiasi Baltrušaitis.
– Cha, cha, – pritaria jam Trockis.
– Nereikia užmiršti Hindenburgo. Čia yra jo pasiuntinys. Jis sėdi rūsy ir galanda į savo pusbatį dideliausią peilį. Jis eis su mumis.
– Jis eis, aš jį iškviesiu sutartu ženklu.
Ir maskvietiško vėlyvo vakaro tylumoje gimsta košmariškas planas, kaip sunaikinti Prancūziją su Paryžiumi ir jo apylinkėmis.
– Lietuvių laivynas puola Marselį, – trūksmingai diktuoja Trockis, – dešimt mūsų šarvuočių sulygins su žemės paviršiumi šį miesteliūkštį… Tuo metu mūsų eskadra puola Egėjo jūroje…
– Cha, cha, – vis dar sardoniškai juokiasi Baltrušaitis ir, lyg trokšdamas kraujo, trina rankas. – O tuo metu Sovnarkomas paperka Kerzoną dviem šimtais milijonų 1922 metų piniginių ženklų, kad jis neitų pagalbon Prancūzijai…
– Dar daugiau, – kandžiai šnabžda vokiečių pasiuntinys, bandydamas peilio aštrumą į bėgantį šalia šunį, – mūsų kadrų sudėtis, išsklaidyta pagal Versalio sutartį, užima Niujorką ir iš ten, per vandenyną, diktuoja nugalėtiesiems sąlygas.
– Cha, – juokiasi Trockis.
– Cha, cha, – rūsčiai šypsosi vokiečių pasiuntinys.
– Cha, cha, cha, – net leipsta imperialistiniu svaiguliu Baltrušaitis.
Maskva. Vakaras. Sutemos.
Čia, taip sakant, „Taimso“ režisūra. „Maten“ pastatymas – dar melodramiškesnis ir ryškesnis.
„Volfo“ agentūra perduoda „Maten“ įvadinį straipsnį, kad prancūzų vyriausybė pageidauja iš anksto išsiaiškinti ne visai aiškias derybas, kurios vedamos tarp Rusijos, Turkijos, Vokietijos ir Lietuvos.
Reikia pridurti, kad prie mano stenografuoto pokalbio reikia pridėti dar vieną personažą – turkų pasiuntinį Ogly-Mugly-Pašą. Norėdamas iki galo būti sąžiningas, papildau.
Ogly-Mugly-Paša uždėjo ranką ant jatagano ir niūriai pratarė:
– Sveikinu tave, Jurgi-Paša-Baltrušaiti-Ogly.
– Sveikas, Ogly-Mugly.
– Ar jau greitai susiruoš lietuvių askerai po žalia pranašo vėliava?
– Greitai, Paša, – paslaptingai nusišypso Baltrušaitis. – Greitai. Mano šalies tikratikiai dar meldžiasi Šancy-bei-Panamuni-bei mečetėse, kad galėtų kartu išžygiuoti su tavo tauta.
– Geras smūgis… Geras smūgis… Lietuvių ir turkų armija puola Armėniją…
– Žalia vėliava su pusmėnuliu virš Palangeno fortų…
– Sultono rezidencija Pilviškiuose…
– Tyliau, tyliau, – pasigirsta prislėgtas Trockio šnabždesys, – „Maten“ sužinojo apie Jūsų planus… Jus išdavė… Bėkite…
Aš niekada negirdėjau apie kokį nors fatališkesnį žmogų nei Jurgis Kazimirovičius Baltrušaitis, kuris, „Taims“ ir „Maten“ duomenimis, slaptų sutarčių nesudarinėja tik tada, kai miega.
Ir dar – niekada nemačiau tokių bailių laikraščių kaip „Taims“ ir „Maten“. Ir koks jiems bus siaubas, kai dar iki penktadienio jie sužinos, kad Baltrušaitis, apsitaisęs vakariniu kostiumu ir žvilgančia špaga prie klubo, dar vakar spėjo sudaryti slaptą karinę sutartį su Persija dėl greito ir ryžtingo Ceilono salos puolimo.
Saugokitės, ceiloniečiai, Baltrušaitis artėja!
„Echo“, 1923.III.1
Vertė Donaldas Strikulis