Epi­zo­das apie Jur­gį Bal­tru­šai­tį Mask­vo­je

BA­LYS SRUO­GA

…į Bal­tru­šai­čio bu­tą Mask­vo­je ėjau be­veik su mal­din­ga nuo­tai­ka. O pa­te­kęs į bu­tą pa­ty­riau: Bal­tru­šai­tis ma­nęs lau­kęs, bet ko­kiai sa­vai­tei iš­va­žia­vęs į už­mies­tį ir sa­kęs man pra­neš­ti, kad ir aš į už­mies­tį pas jį va­žiuo­čiau.

Už­mies­tis bu­vo maž­daug vi­du­ti­niš­kas, – ko­kie 50 ar 60 ki­lo­met­rų nuo Mask­vos. Ir trau­ki­niu va­žia­vau, ir ru­sų kai­mie­čio ro­gėm – raz­va­li­nėm – dulks­no­jau. Prie dai­laus už­mies­ti­nio va­sar­na­mio man be­si­ke­per­sno­jant iš ro­gių, pri­šliau­žia prie ma­nęs sli­dė­mis tok­sai vi­du­ti­nio ūgio vy­riš­kis ru­dais trum­pais ūsais, kurio de­ši­ny­sis pe­tys bu­vo kiek aukš­čiau pa­ki­lęs už kai­rį­jį, ir to­dėl vi­sa jo fi­gū­ra at­ro­dė kiek krei­vo­ka.

– Ar ne Sruo­ga kar­tais bū­si? – lie­tu­viš­kai klau­sia ne­pa­žįs­ta­ma­sai.

– Taip… Sruo­ga… Pran­ciš­kaus vai­kas… – vos iš­ste­nė­jau, iš­si­žio­jęs iš nu­ste­bi­mo.

– O aš – Bal­tru­šai­tis, – ta­rė jis, – bū­sim pa­žįs­ta­mi. Ge­rai, kad at­va­žia­vai. Va, imk sli­des, va­žiuo­sim į miš­ką. Ma­tai, juo­duo­ja? Į aną. Per lau­ką. Sta­čiai.

Pa­da­vė man Bal­tru­šai­tis sli­des su laz­do­mis ir iš­si­ve­dė už var­tų.

– Au­kis ir va­žiuok. Už ano kal­no su­si­tik­sim. Ma­tai?

Pa­mo­jo Bal­tru­šai­tis ran­ka ir, ne­lauk­da­mas ma­no at­sa­ky­mo, ne­leis­da­mas nė žo­džio man pra­tar­ti, nu­rū­ko su sa­vo sli­dė­mis kal­ne­liu.

Sli­des aš tuo­met ma­čiau pir­mą kar­tą sa­vo gy­ve­ni­me. Kaip čia elg­tis su to­kiais be­die­viš­kais in­stru­men­tais, – vel­niai juos ži­no! Dū­sa­vau, dū­sa­vau, kol tuos pra­keik­tus pa­gaikš­čius ap­siau­ti iš­mo­kau. Bet: vie­nas daik­tas – mo­kė­ti ap­siau­ti ir vi­sai kas ki­ta – mo­kė­ti pa­šliauž­ti. Vos tik pa­ju­du iš vie­tos – tuoj ir ke­bėkšt iki kak­lo pus­ny pa­si­ne­riu. Kol iš pus­nies iš­si­kaps­tau, kol į sli­des vėl įsi­kin­kau – pa­sau­ly­je kaž­kaip bai­siai ne­be­įdo­mu pa­si­da­ro. Vi­sų veis­lių vel­niais pra­kei­kęs sli­džių me­no iš­ra­dė­jus, su­si­krau­nu sli­des ant pe­čių ir ban­dau žings­niuo­ti pas­kui Bal­tru­šai­tį pės­čias. Bet ir pės­čiam ta pa­ti vel­nia­va: snie­go iki juos­tos, kur­gi per to­kias pus­nis nu­pli­to­si! Ban­dau vis su sli­dė­mis šliauž­ti – iš­ei­na dar pras­čiau: pa­var­gęs am­ži­nų­jų mau­daus ir mau­daus pus­ny­ne.

– Tai tau ir li­te­ra­tū­ros reiš­ki­nys, – ne­be­mo­kė­da­mas keik­tis, šnypš­čiu pro dan­tis, – kaip šu­nų ve­se­li­joj!

Mau­dy­tis pus­ny­ne dar ne­bū­tų taip pik­ta, bet kad šą­la pra­keik­tai! Šal­čio bu­vo gal apie 20 laips­nių tik­tai, bet kad aš to­kiai ke­lio­nei bu­vau vi­siš­kai ne­pa­si­ruo­šęs – ir pus­ba­čiai me­lan­cho­liš­kai šai­pės, ir pirš­ti­nu­kės – lyg iš viks­vų megz­tos, ir ma­no ap­siau­ta­liūkš­tis – vie­nu vė­ju pa­muš­tas. Į ko­jas ir dė­me­sio ne­be­krei­piu, jų vi­sai ne­be­jau­čiu. Bet kad ir tos ran­kos – ir ge­lia pa­siu­tu­siai, ir aiš­kiai stings­ta. Kad ir pa­te­kau – tai pa­te­kau, it blu­sa į vė­da­rą!

Va­lan­da pra­slin­ko man taip be­vargs­tant, gal ir dau­giau. Pu­čiu it du­su­lin­gas kui­nas, be­si­ke­per­sno­da­mas iš pus­nies, kaip ša­lia ma­nęs pa­si­girs­ta ne­ži­nia iš kur iš­dy­gęs tok­sai že­mo re­gist­ro ba­ri­to­nas:

– Tai ko į miš­ką ne­at­va­žia­vai?

– Va­žiuo­ju… va­žiuo­ju… – my­kiau, krapš­ty­da­mas snie­gą iš apy­kak­lės ir už­an­čio.

– Eėėė, be­ne va­žiuo­ti ne­mo­ki? Ar ne šal­ta? Eikš, šil­tos ar­ba­tos bus…

Sa­ki­nio sa­ky­ti Bal­tru­šai­tis ne­bai­gė, bet šil­tos ar­ba­tos vis dėl­to da­vė. Pa­žvel­gė į laik­ro­dį.

– Už va­lan­dos iš­ei­na trau­ki­nys. Va­žiuok į Mask­vą ir lauk ma­nęs. Po ke­lių die­nų bū­siu…

Tiek su Bal­tru­šai­čiu apie li­te­ra­tū­ros rei­ka­lus ir te­kal­bė­jęs, vėl bil­dė­jau į Mask­vą.

Li­te­ra­tū­ros rin­ki­nys bus ar ne­bus – tai dar ne­aiš­ku, bet ran­kas – vi­siš­kai aiš­kiai nu­ša­lau. Apie nu­ša­li­mą Bal­tru­šai­čiui, ži­no­ma, ne­drį­sau pa­sa­ky­ti. Jis tik­tai žvai­ra­vo, kad ar­ba­tos stik­las ma­no ran­ko­se pol­ku­tę pa­dū­kė­lę šo­ka ir ne­ina į bur­ną. O trau­ki­ny­je ran­kos ėmė gel­ti it nu­pli­ky­tos. Oda pa­ba­lo. O po ke­lių sa­vai­čių ji ir nu­si­lu­pė.

– Vis dėl­to sun­ki ra­šy­to­jo duo­na, – nu­si­mi­nęs dū­mo­jau, grįž­da­mas į Mask­vą, – suk ją de­vy­ni!

Iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraščių skyriaus fondų

Parengė Donaldas Strikulis