Epizodas apie Jurgį Baltrušaitį Maskvoje
BALYS SRUOGA
…į Baltrušaičio butą Maskvoje ėjau beveik su maldinga nuotaika. O patekęs į butą patyriau: Baltrušaitis manęs laukęs, bet kokiai savaitei išvažiavęs į užmiestį ir sakęs man pranešti, kad ir aš į užmiestį pas jį važiuočiau.
Užmiestis buvo maždaug vidutiniškas, – kokie 50 ar 60 kilometrų nuo Maskvos. Ir traukiniu važiavau, ir rusų kaimiečio rogėm – razvalinėm – dulksnojau. Prie dailaus užmiestinio vasarnamio man besikepersnojant iš rogių, prišliaužia prie manęs slidėmis toksai vidutinio ūgio vyriškis rudais trumpais ūsais, kurio dešinysis petys buvo kiek aukščiau pakilęs už kairįjį, ir todėl visa jo figūra atrodė kiek kreivoka.
– Ar ne Sruoga kartais būsi? – lietuviškai klausia nepažįstamasai.
– Taip… Sruoga… Pranciškaus vaikas… – vos išstenėjau, išsižiojęs iš nustebimo.
– O aš – Baltrušaitis, – tarė jis, – būsim pažįstami. Gerai, kad atvažiavai. Va, imk slides, važiuosim į mišką. Matai, juoduoja? Į aną. Per lauką. Stačiai.
Padavė man Baltrušaitis slides su lazdomis ir išsivedė už vartų.
– Aukis ir važiuok. Už ano kalno susitiksim. Matai?
Pamojo Baltrušaitis ranka ir, nelaukdamas mano atsakymo, neleisdamas nė žodžio man pratarti, nurūko su savo slidėmis kalneliu.
Slides aš tuomet mačiau pirmą kartą savo gyvenime. Kaip čia elgtis su tokiais bedieviškais instrumentais, – velniai juos žino! Dūsavau, dūsavau, kol tuos prakeiktus pagaikščius apsiauti išmokau. Bet: vienas daiktas – mokėti apsiauti ir visai kas kita – mokėti pašliaužti. Vos tik pajudu iš vietos – tuoj ir kebėkšt iki kaklo pusny pasineriu. Kol iš pusnies išsikapstau, kol į slides vėl įsikinkau – pasaulyje kažkaip baisiai nebeįdomu pasidaro. Visų veislių velniais prakeikęs slidžių meno išradėjus, susikraunu slides ant pečių ir bandau žingsniuoti paskui Baltrušaitį pėsčias. Bet ir pėsčiam ta pati velniava: sniego iki juostos, kurgi per tokias pusnis nuplitosi! Bandau vis su slidėmis šliaužti – išeina dar prasčiau: pavargęs amžinųjų maudaus ir maudaus pusnyne.
– Tai tau ir literatūros reiškinys, – nebemokėdamas keiktis, šnypščiu pro dantis, – kaip šunų veselijoj!
Maudytis pusnyne dar nebūtų taip pikta, bet kad šąla prakeiktai! Šalčio buvo gal apie 20 laipsnių tiktai, bet kad aš tokiai kelionei buvau visiškai nepasiruošęs – ir pusbačiai melancholiškai šaipės, ir pirštinukės – lyg iš viksvų megztos, ir mano apsiautaliūkštis – vienu vėju pamuštas. Į kojas ir dėmesio nebekreipiu, jų visai nebejaučiu. Bet kad ir tos rankos – ir gelia pasiutusiai, ir aiškiai stingsta. Kad ir patekau – tai patekau, it blusa į vėdarą!
Valanda praslinko man taip bevargstant, gal ir daugiau. Pučiu it dusulingas kuinas, besikepersnodamas iš pusnies, kaip šalia manęs pasigirsta nežinia iš kur išdygęs toksai žemo registro baritonas:
– Tai ko į mišką neatvažiavai?
– Važiuoju… važiuoju… – mykiau, krapštydamas sniegą iš apykaklės ir užančio.
– Eėėė, bene važiuoti nemoki? Ar ne šalta? Eikš, šiltos arbatos bus…
Sakinio sakyti Baltrušaitis nebaigė, bet šiltos arbatos vis dėlto davė. Pažvelgė į laikrodį.
– Už valandos išeina traukinys. Važiuok į Maskvą ir lauk manęs. Po kelių dienų būsiu…
Tiek su Baltrušaičiu apie literatūros reikalus ir tekalbėjęs, vėl bildėjau į Maskvą.
Literatūros rinkinys bus ar nebus – tai dar neaišku, bet rankas – visiškai aiškiai nušalau. Apie nušalimą Baltrušaičiui, žinoma, nedrįsau pasakyti. Jis tiktai žvairavo, kad arbatos stiklas mano rankose polkutę padūkėlę šoka ir neina į burną. O traukinyje rankos ėmė gelti it nuplikytos. Oda pabalo. O po kelių savaičių ji ir nusilupė.
– Vis dėlto sunki rašytojo duona, – nusiminęs dūmojau, grįždamas į Maskvą, – suk ją devyni!
Iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraščių skyriaus fondų
Parengė Donaldas Strikulis