Daik­to stu­di­ja

JURGIS VININGAS

Pir­mo­ji ci­ga­re­tė vi­sa­da yra ben­dras nu­si­kal­ti­mas, su­stip­ri­nan­tis drau­gi­ją, kaip ko­lek­ty­vi­nis Ša­to­vo nužudymas „De­mo­nuo­se“. Tam tik­ras pa­si­prie­ši­ni­mas su­au­gu­sių­jų mo­ra­lei, ta­čiau tos mo­ra­lės ne­nei­gian­tis, o vei­kiau ją in­te­rio­ri­zuo­jan­tis: tai yra jai prie­ši­na­ma­si pe­ri­mant jos gri­ma­są. Ta­čiau vė­liau ci­ga­re­tė tam­pa vie­nat­vės, pri­va­tu­mo ga­ran­tu. Tik­riau­siai pa­na­šiai nu­tin­ka žmo­nėms, prak­ti­kuo­jan­tiems mal­dą: pir­mo­ji ko­lek­ty­vi­nė mal­da vi­sa­da ver­čia pa­si­jus­ti ben­druo­me­nės na­riu, ta­čiau vė­liau tam­pa sau­giu vie­nat­vės prie­globs­čiu. Pir­mo­ji vie­nat­vės ci­ga­re­tė, kaip ir pir­mo­ji vie­nat­vės mal­da, vi­sa­da yra ko­miš­ka ir daž­niau­siai iš­gy­ve­na­ma nak­tį, kai vi­si na­mai įmin­ga. Ko­miš­ka ji, nes jau­ti, kad at­lie­ki mi­mik­ri­ją ir ne­si tik­ras, ko­kia tu­rė­tų bū­ti „na­tū­ra­li“ šio veiks­mo ma­nie­ra.  Pra­ve­ri lan­gą ir go­džiai, jaus­da­mas leng­vu­tį py­ki­ni­mą, imi trauk­ti ir pūs­ti dū­mus, ste­bė­da­mas, kaip jie nyks­ta tam­soj. Jau­tie­si pa­sau­lio da­li­mi, ta­čiau ne jis ta­ve, o tu jį nu­sa­vi­ni.

Ji tam­pa sok­ra­tiš­kuo­ju vi­di­niu mo­ky­to­ju. Apie tuos, ku­rie kal­ti­na ta­ve įpro­čiu, kal­bi kaip Kan­tas apie Hu­me’ą. Ta­vo mėgs­ta­miau­si ra­šy­to­jai rū­kė, pri­si­mink Škė­mos nuo­trau­ką. O kaip ro­man­tiš­kai Sar­tre’as ran­kio­jo nuo­rū­kas gat­vė­je skur­do me­tais… Kar­tais rū­kai prie­šais veid­ro­dį. Tau ne­rei­kia trin­ti smil­ki­nių, timp­čio­ti sa­vo ran­ko­vių pirš­tų ga­liu­kais, mik­čio­ti, at­si­dū­rus ne­pa­žįs­ta­mų­jų kom­pa­ni­joj, nes tu ga­li grieb­tis Jos. Tu esi Ji, tu esi sok­ra­tas, po­ezi­ja, nuo­trau­ka.

___

Ho­ros­ko­pas

Aš tik tiek, kiek Ki­tas, man­tra nuo Aris­to­te­lio iki Hus­ser­lio. Ta­čiau Aš, ku­rį iš­ta­rus pra­dings­ta to, ku­ris iš­ta­ria, re­a­lu­mo ga­li­my­bė. Aš yra tik ma­no, iš­ta­rian­čio­jo, ver­si­ja, ta­čiau vi­sa­da – klas­to­tė, ne­įma­no­ma be to, ku­ris ją iš­girs­ta, nes Aš vi­sa­da esu ki­to ver­si­ja ma­nęs.

Ki­tas yra ta­vo at­vaiz­do ga­li­my­bė, ga­li­my­bė ta­vo ran­koms ir akims būt pa­ste­bė­toms (tu nie­ka­da ne­ga­li ste­bė­ti sa­vo ran­kų ges­tų – Der­ri­da; akis sa­vęs ne­ma­to nie­kad – Brod­skis). Ki­tas tau yra įdo­mus tik tiek, kiek jis yra ši ga­li­my­bė. Tu nuo­lat pri­va­lai vai­din­ti sa­vo ver­si­ją, rink­ti žo­džius ir ges­tus, ku­rie tau ne­pri­klau­so: mes esa­me mil­ži­niš­ka­me ma­dam de Les­pi­nas­se sa­lo­ne, net kai lie­ka­me dvie­se. Ypač kai lie­ka­me dvie­se.

Iš­si­sky­ri­mas su ki­tu nuo ki­to ne­tek­ties ski­ria­si tuo, kad pir­muo­ju at­ve­ju tu at­si­kra­tai sa­vo at­vaiz­do, žen­klų naš­tos, o ant­ruo­ju at­ve­ju ta­vo at­vaiz­das ir žen­klai nuo ta­vęs yra nu­plė­šia­mi ir pa­nar­di­na­mi Le­tos van­de­nuos: tai įro­do drėg­nos akys ir vir­pan­čios ran­kos – at­vaiz­do blun­kan­tis at­vaiz­das. Kas vi­sa tai baigs? Aš ar Ji? Ji ar Aš? Ji-Aš ar Aš-Ji, Ji-Aš-Ji, o gal Aš-Ji-Aš? Jei Aš, tuo­met – ku­ris iš jų, tų Aš? Aš ne­tu­ri vie­nos Ašies.

Aš – met­ro aš­tuo­nias­de­šimt sep­ty­nių cen­ti­met­rų?

Aš – ža­lių akių?

Aš – su­rū­kan­tis apie 10 ci­ga­re­čių per die­ną?

Aš – ku­ris ra­šo, ar Aš – ku­ris skai­to?

Aš – žiū­rin­tis į ma­ne ža­lio­mis jos aki­mis? Eyes, in which I le­arn / That I am glad to lo­ok, re­turn / My glan­ces eve­ry day.

Ir dar. Jei mei­lė yra, tai tik tam, kad pa­si­baig­tų, bet tik to­dėl, kad baig­tų­si ne­bū­ti­nai.