At­eis­tai ne­ga­li pri­si­deng­ti tik­ro ti­kė­ji­mo dra­bu­žiais

GI­LES FRA­SER

1793 m. pran­cū­zų re­vo­liu­cio­nie­riai už­ėmė Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­rą ir pa­ver­tė pro­to šven­to­ve. Jo­je su­si­rin­kę jie gar­bi­no tie­sos deg­lą lai­kan­čią ak­to­rę, ap­si­tai­siu­sią mė­ly­nos, bal­tos ir rau­do­nos vė­lia­vos spal­vo­mis, sim­bo­li­zuo­jan­čio­mis res­pub­li­kos Lais­vę. Tais me­tais – va­di­na­muo­ju te­ro­ro siau­tė­ji­mo lai­ko­tar­piu, – ap­kal­ti­nus pa­si­prie­ši­ni­mu Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos ide­a­lams ir Vi­suo­me­nės sau­gu­mo ko­mi­te­tui, ku­ris val­dė Pran­cū­zi­ją bru­ta­lia dik­ta­tū­ra, bu­vo iš­žu­dy­ta de­šim­tys tūks­tan­čių vy­rų, mo­te­rų ir vai­kų.

Tai­gi re­li­gi­jos be Die­vo is­to­ri­ja nė­ra pa­trauk­li. Vis dėl­to Alai­no de Bot­to­no su­ma­ny­mo įkur­ti at­eis­tų šven­tyk­lų tin­klą ne­de­rė­tų ver­tin­ti iš to­kios per­spek­ty­vos. Tiems iš mū­sų, ku­rie trokš­ta­me to, kas tik­ra, min­tis apie re­li­gi­jos ge­riau­sių­jų ele­men­tų at­si­rin­ki­mą at­ro­do ma­žu­mė­lę kvai­la, ta­čiau ji iš tie­sų at­spin­di kai ku­rių at­eis­tų troš­ki­mą su re­li­gi­ja už­megz­ti iš­mo­nin­ges­nį san­ty­kį. Tai bent jau nė­ra vie­na iš Daw­kin­so ar Gra­y­lin­go ne­są­mo­nių.

De Bot­to­no ša­li­nin­kai ir jų Gy­ve­ni­mo mo­kyk­la su­pran­ta, kad di­din­gos ka­ted­ros at­lie­pia žmo­nėms bū­din­gą dva­si­nį ana­pu­si­nės pa­tir­ties troš­ki­mą. Jie pri­pa­žįs­ta, kad li­tur­gi­ja yra ver­tin­ga prie­mo­nė – kar­to­jant įtvir­ti­na­ma tai, ką žmo­nės ti­ki. Ta­čiau čia ir iš­ky­la klau­si­mas: o ką tie žmo­nės ti­ki?

De Bot­to­nas tei­gia, kad tai vi­siš­kai ne­svar­bu. Sa­vo nau­ją­ją kny­gą „At­eis­tų re­li­gi­ja“ (Re­li­gion for At­heists, Ha­mish Ha­mil­ton, 2012) jis pra­de­da to­kia pa­sta­ba: „Pats nuo­bo­džiau­sias ir bergž­džiau­sias klau­si­mas, ku­rį tik ga­li­ma pa­klaus­ti apie re­li­gi­ją – ar tai, ką ji skel­bia, yra tie­sa.“

Vi­siš­kai su­tik­čiau, kad tie­sos idė­ja nė­ra pa­pras­ta ir kad jau pa­ti tie­sos sam­pra­ta skir­tin­ga­me kon­teks­te ga­li bū­ti skir­tin­ga. Tei­gi­niai „Aš ta­ve my­liu“ ir „Ber­ly­nas yra Vo­kie­ti­jos sos­ti­nė“ nė­ra ta­pa­čiai tei­sin­gi. Tai­gi ir re­li­gi­nė tie­sa ne vi­suo­met su­taps su em­pi­ri­ne tie­sa. Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad tie­sa beveik ne­tu­ri pra­smės. Ji ją pri­va­lo tu­rė­ti.

Ki­taip ko­kia pras­mė vaikš­čio­ti iš­si­pus­čius su žva­kė­mis, jei iš to vi­so la­bo įgau­na­ma tie­siog kaž­ko­kios ezo­te­ri­nės pa­ti­r­ties? Šiuo at­žvil­giu (bet tik šiuo) man la­biau pri­im­ti­ni pran­cū­zų re­vo­liu­cio­nie­riai su tie­sos deg­lu.

De Bot­to­nas at­ro­do vi­siš­kai pa­do­rus žmo­gus, ta­čiau vi­sas jo su­ma­ny­mas yra tie­siog nesu­si­pra­ti­mas. Re­li­gi­jos ne­ga­li­ma su­men­kin­ti iki eti­kos ir es­te­ti­kos. Re­li­gi­jai bū­ti­nas ti­kė­ji­mas vi­sa­tą per­smel­kian­čia tie­sa. Krikš­čio­nys ti­ki, kad ši tie­sa yra Die­vas ir kad ji gy­ve­ni­mui su­tei­kia pras­mę. Iš­ties la­bai mie­la, kad, pa­si­sko­li­nus ti­kė­ji­mo dra­bu­ži­nę, ban­do­ma šiais dra­bu­žiais ap­vilk­ti at­eiz­mą; ir vis dėl­to to­kie ap­da­rai ne­daug ką įti­kins.

„Church Ti­mes“, 2012.II.3

Ver­tė Kęs­tu­tis Pu­lo­kas