Apie ba­lan­džius

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

Pri­si­me­ni, klaus­da­vai ma­nęs, ar įma­no­ma tai­ka šia­me ne­tai­kia­me pa­sau­ly­je. Tuo­met at­sa­ky­mo dar ne­ži­no­jau.

Va­kar vė­lai va­ka­re virš ma­no dau­gia­aukš­čio sto­go ra­tus ėmė suk­ti pa­var­gęs ba­lan­dis. Vi­sai toks pats, ko­kį ka­dai­se ste­bė­jom pa­si­slė­pę už ža­liuo­jan­čio krū­mokš­nio.

Nie­kuo­met ne­mė­gau mar­gų paukš­čių – at­ro­dė, tar­tum jie bū­tų su­si­te­pę sa­vo dai­lias plunks­nas pur­vu. Sa­ky­da­vai, kad tai alie­ji­niai da­žai iš­si­lie­jo ant glež­nų kū­nų. Aukš­čiau­sia­sis ta­po dan­gaus pei­za­žą. Vis iš nau­jo ir iš nau­jo, kol pa­si­bai­gia da­žai.

Bet vie­ną die­ną jis lio­vė­si. Tą­dien nu­gai­šo pas­ku­ti­nis ba­lan­di­nin­ko paukš­tis. Mū­sų tė­vui be­li­ko ne­su­les­ti tru­pi­niai, pri­me­nan­tys, kad dar vi­sai ne­se­niai čia bū­ta sna­puo­tų­jų.

Klaus­da­vai ma­nęs, ko­dėl dan­gus vi­suo­met toks ap­niu­kęs ir tik vik­rios žai­bo gy­va­tės jį be­nus­pal­vi­na. Taip, vi­są sa­vai­tę prieš tė­vo mir­tį juo­di de­be­sys plau­kio­jo vir­šum mū­sų že­mės.

Žmo­nės kal­bė­jo, kad mi­rė iš siel­var­to. Dėl paukš­čių. Žmo­nės kal­bė­jo tie­są. Pas­ku­ti­nis bal­tap­lunks­nis iš­si­ne­šė tai­ką iš mū­sų na­mų. Te­bu­vo pa­si­li­kę tik du sve­ti­mi žmo­nės, nuo­la­tos be­si­ki­vir­či­jan­tys dėl ta­vęs ir ma­nęs, dėl mud­vie­jų at­ei­ties. Dėl li­ki­mo, ku­ris jau ta­da bu­vo nu­lem­tas, ma­no ma­ža­sis bro­li.

Kai mi­rė mo­ti­na, mė­gi­nau ras­ti mums nau­jus na­mus. Jų bu­vo tiek daug. Tiek pat daug, kiek ir gai­les­čio dviem naš­lai­čiams. Bet ba­lan­džių ne­bu­vo. Nė vie­nas ba­lan­di­nin­kas ne­pa­no­ro mū­sų įsi­vai­kin­ti.

Ga­liau­siai ir tu pa­li­kai ma­ne. Pa­spru­kai su­te­mus, vie­ną iš tų vė­sių rug­pjū­čio nak­tų, kai, ne­su­lau­kę krin­tan­čio švie­su­lio, už­mi­gom po ryš­kiai žvaigž­dė­tu skliau­tu.

Pa­ry­čiais ra­dau ta­ve su­kniu­bu­sį ne­to­li ka­pi­nių. Ne­kvė­pa­vai. Žmo­nės kal­bė­jo, kad ta­ve pa­smau­gė kai­mo be­pro­tis, ka­dai­se pa­skan­di­nęs sa­vo vai­kus. Kal­bė­jo, kad jie bu­vo vi­sai ma­žu­čiai. Kaip ir tu, pa­li­kęs ma­ne čia to­kį vie­ni­šą.

Ži­nai, va­kar vė­lai va­ka­re kaž­ku­ris dau­gia­aukš­čio gy­ven­to­jas iš­ėjo lau­kan ir su sa­vo me­džiok­li­niu nu­si­tai­kė į paukš­tį, skrai­džio­jan­tį vir­šum sto­go. Ne­tru­kus ir aš iš­ėjau lau­kan. Pa­ma­čiau, kad paukš­tis lei­džia­si že­myn ir tuo­jau nu­tūps ant grin­di­nio, vi­sai čia pat. Vy­ras su gin­klu tuo­jau iš­šaus, pa­ma­niau ir at­si­sto­jau prie­šais jį. Nu­ai­dė­jus šū­viui, ba­lan­dis aki­mirks­niu pa­ki­lo į vir­šų. O aš ne­spė­jau pa­kil­ti. Su­klu­pau. Kru­vi­nais pirš­tais pra­dė­jau ta­py­ti dan­gaus pei­za­žą. Ta­piau tol, kol dan­gus ap­si­niau­kė, ap­si­niau­kė vis­kas ap­lin­kui, te­ma­čiau bal­tą ba­lan­dį, pa­lie­kan­tį ma­ne pur­ve.

Da­bar ži­nau, bro­li, kad tai­ką iš­si­ne­ša paukš­čiai.