Viš­ta

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS

Pri­si­mi­niau, kaip me­čiau ak­me­nį ir pa­tai­kiau viš­tai į gal­vą. Pen­kias­de­šimt me­tų bu­vau už­mir­šęs šį įvy­kį, o da­bar pri­si­mi­niau. Grį­žau į jau­nys­tę. Viš­ta grą­ži­no.

Vil­nius tuo me­tu bu­vo gal per­pus ma­žes­nis. Nau­jų blo­ki­nių ra­jo­nų dar ne­bu­vo. Žvė­ry­nas, Ka­ro­lin­kių kal­ve­lės, kur pra­bė­go vai­kys­tė, to­liau Vir­šu­liš­kių kai­mas, jau ne Vil­nius, to­liau ir kai­riau Pi­lai­tė, ke­lios tro­be­lės, ir dar to­liau Sa­lo­čių eže­ras. Toks skar­di­nis au­to­bu­sas nuo Žvė­ry­no dul­kė­tu ke­liu vež­da­vo į Pi­lai­tę, pas­kui ei­da­vom ki­lo­met­rą iki eže­ro mau­dy­tis. Ke­li ma­no drau­gai ir aš iš­si­mau­dę grį­žom nuo eže­ro į au­to­bu­sų sto­te­lę. Ša­lia ke­lio le­si­nė­jo ke­lios viš­tos. Me­čiau į jas ak­me­nį. To­li ak­me­nį mes­da­vau, per Ne­rį per­mes­da­vau. Viš­tos bu­vo gal už pen­kias­de­šim­ties met­rų, to­dėl ak­me­nį me­čiau la­biau į vir­šų ne­gu į to­lį. Vie­na bal­ta viš­ta su­plas­no­jo spar­nais ir par­kri­to. Pri­ėjom ar­čiau ir pa­ma­tėm, kad pa­tai­kiau jai tie­siai į kak­tą. Nu­ta­rėm, kad viš­ta ne­gy­va. Tu­rė­jau to­kią ter­be­lę, lyg kup­ri­nę, tik vie­nu dir­žu. Viš­ta vos į ją til­po. Įki­šau ją že­myn gal­va, nes ta kryp­tim ji bu­vo ap­ta­kes­nė. Til­po. Tik ko­jos ky­šo­jo. Au­to­bu­se, ne­be­to­li Vil­niaus, pa­si­ro­dė, kad viš­ta bu­vo tik apal­pu­si. Ji at­si­ga­vo, pra­dė­jo spur­dė­ti ir ku­da­kuo­ti. Iš­kra­čiau viš­tą pro au­to­bu­so lan­gą. Viš­ta ne­gra­cin­gai plump­te­lė­jo į ke­lio dul­kes, pa­šo­ko, žva­liai ap­si­dai­rė ir nu­bė­go į krū­mus. Žmo­nės au­to­bu­se ste­bė­jo­si tuo, ką ma­tė. Sa­kėm, kad viš­tą par­tren­kė ma­ši­na ir mes ją pa­si­ė­mėm, nes ma­nėm, kad ji ne­gy­va. Žmo­nės sa­kė, kad taip elg­tis ne­de­rė­jo. Mes sa­kėm, kad taip, ži­nom, bet taip pat ži­nom, kad žmo­nės ne­ga­li vi­są lai­ką elg­tis taip, kaip de­ra, nes ta­da jie bū­tų ne žmo­nės, bet an­ge­lai. Pa­na­šes­ni į viš­tas ne­gu į žmo­nes.

Autoriaus piešinys

Da­bar, pra­ėjus pu­sei am­žiaus, pa­gal­vo­jau apie to­les­nį viš­tos li­ki­mą. Juk ji at­si­dū­rė to­li nuo sa­vo gim­ti­nės. Tur­būt ne­grį­žo na­mo. Ken­tė­jo tur­būt paukš­te­lis. Il­gė­jo­si sa­vo ar­ti­mų­jų. Gal­vą skau­dė­jo. Viš­ta kan­ki­nė.

Bi­liū­nas, pa­si­el­gęs pa­na­šiai kaip aš, smer­kė sa­ve vi­są gy­ve­ni­mą. O aš sa­vęs ne­smer­kiu. Juk viš­ta ma­no dė­ka gy­ve­no įdo­mų ir spal­vin­gą gy­ve­ni­mą, ne to­kį ny­kų kaip ki­tos viš­tos. Esu tik­ras, kad gu­lė­da­ma mir­ties pa­ta­le ji pri­si­mi­nė bū­tent šį, dra­ma­tiš­ką sa­vo gy­ve­ni­mo pe­ri­odą kaip ver­tin­gą pa­tir­tį, tei­kian­čią gy­ve­ni­mo pil­nat­vę. Apie to­kias viš­tas dai­nuo­ja­mos dai­nos. Jei bū­čiau viš­ta, rink­čiau­si ne ki­tų, bet ma­no ap­ra­šo­mos viš­tos likimą. Ne­no­riu kaip mėš­la­va­ba­lis gy­ven­ti šil­to­je ir so­čio­je mėš­lo krū­voj. Ne­tu­rė­čiau ką Die­vui pa­pa­sa­ko­ti, kai bū­siu ro­ju­je.

Įdo­mu, ką viš­ta apie vi­sa tai gal­vo­ja? Dė­kin­ga ji man ar ne?

Ple­pu tik. So­fis­ti­nė re­to­ri­ka. Ban­dau sa­ve tei­sin­ti, nes šir­dies gi­lu­moj jau­čiu, kad blo­gai pa­si­el­giau. O gal ge­rai? Kai bū­siu ro­ju­je, pa­klau­siu Die­vo. Nes žmo­gui ne­duo­ta ži­no­ti. Bu­da tei­sus.

Pa­vy­džiu daug ken­tė­ju­siems žmo­nėms. Jie ki­tų kan­čią jau­čia.

Aš–ak­muo–viš­ta. Viš­tos ir ma­no li­ki­mus jun­gian­ti tria­da. Ir man te­ko iš­gy­ven­ti tai, ką iš­gy­ve­no viš­ta. Ne­su ga­vęs ak­me­niu į gal­vą taip, kad apalp­čiau. Tik pa­ga­liu. Nak­tį, Po­loc­ko gat­vė­je, ne­pa­žįs­ta­mas vai­ki­nas tren­kė man pa­ga­liu per gal­vą, ša­lia kai­rės akies. Smul­kme­nų ne­pri­si­me­nu, nes bu­vau gir­tas. At­si­ga­vau krau­jais ap­si­py­lęs prie kaž­ko­kios vie­li­nės tvo­ros. Šis įvy­kis per­ša min­tį, kad ne tik žmo­nės tei­sia žmo­nes, bet iš tik­rų­jų yra ir tei­sin­go at­pil­do, kar­mos dės­nis. Tas vai­ki­nas, ku­ris tren­kė man pa­ga­liu per gal­vą, juk ne­bau­dė ma­nęs už ma­no el­ge­sį su viš­ta. Jis, ma­no gal­va, te­bu­vo in­stru­men­tas aukš­tes­nės jė­gos, esan­čios ša­lia žmo­nių, ku­ri bau­džia žmo­nes už jų ne­tin­ka­mą el­ge­sį. Gal ir ne, gal tai bu­vo tik su­ta­pi­mas. Per daug to­kių su­ta­pi­mų. Vai­kys­tė­je pa­vo­giau iš sa­vo drau­go paš­to žen­klų ko­lek­ci­ją – mo­kyk­li­nį lan­guo­tą są­siu­vi­nį, ku­ria­me si­li­ka­ti­niais kli­jais bu­vo su­kli­juo­ti paš­to žen­klai. Nuo si­li­ka­ti­nių kli­jų jie pa­gel­to­nuo­da­vo, o pas­kui su­by­rė­da­vo. Vė­liau pats rin­kau tar­pu­ka­rio me­tų lie­tu­viš­kus paš­to žen­klus. Su­rin­kęs bu­vau be­veik vi­sus. Ver­tin­ga ko­lek­ci­ja. Ją pa­vo­gė iš ma­nęs. Ta­da krim­tau­si, o da­bar ne­si­krem­tu. Tei­sin­ga baus­mė. At­lik­ta baus­mė. Ga­liu ra­miai mie­go­ti. Ir ant vai­ki­no su pa­ga­liu ne­pyks­tu. Jis tik at­li­kė­jas.

Klau­siu sa­vęs, ko­dėl ap­skri­tai me­čiau ak­me­nį į viš­tą. Pri­gim­ties ar­che­o­lo­gi­ja. Jau se­niai įta­riu, kad pra­ėju­sia­me gy­ve­ni­me bu­vau ur­vi­nis žmo­gus. Ta­dži­ki­jo­je, Is­fa­ros mies­to et­no­gra­fi­nia­me mu­zie­ju­je, yra ur­vi­nio žmo­gaus bius­tas, at­kur­tas pa­gal ras­tą kau­ko­lę. La­bai pa­na­šus į ma­ne. Skulp­to­rius Min­dau­gas Šni­pas iš­dro­žė iš me­džio re­kla­mą an­ti­kva­ria­tui (Pi­lies g. 32) – ur­vi­nį žmo­gų su ak­me­ni­niu kir­vu­ku ran­koj. Ir­gi la­bai pa­na­šų į ma­ne. Skulp­to­riui ne­po­za­vau, tur­būt dro­žė iš ant­ro­po­lo­gi­jos va­do­vė­lio. Ne tik pa­na­šu­mas, bet ir ur­vi­nio žmo­gaus pri­gim­tis ma­ny­je yra la­bai ak­ty­vi. Pa­ma­tau gy­vą bū­ty­bę, man no­ri­si ją už­muš­ti ir su­val­gy­ti. Anks­čiau taip ir da­ry­da­vau, o da­bar to ne­be­da­rau, va­lios pa­stan­go­mis nu­ga­liu sa­vy­je tū­nan­tį po­lin­kį. Jei­gu ne­tu­rė­čiau no­ro už­mu­ši­nė­ti ir ne­už­mu­ši­nė­čiau, tai jo­kio ma­no nuo­pel­no ne­bū­tų. Taip tei­gia Kan­tas: Kaip tik čia ir iš­ky­la ver­tė mo­ra­laus cha­rak­te­rio, ku­ris, ly­gi­nant su bet ku­riuo ki­tu, yra ge­riau­sias, ir bū­tent dėl to, kad jis ge­ra da­ro ne iš po­lin­kio, bet iš pa­rei­gos.

Gal­būt kuo dau­giau gy­ve­ni­mų žmo­gus gy­ve­na, tuo la­biau jis tols­ta nuo gy­vu­lio, tuo la­biau pa­rei­ga nu­ga­li no­rą. Aš tols­tu nuo gy­vu­lio jau šia­me gy­ve­ni­me. Gal­būt grei­tai tap­siu an­ge­lu.