Sta­bai

VYGANTAS VAREIKIS

Prieš kiek lai­ko ži­niask­lai­do­je pa­si­ro­dė in­for­ma­ci­ja, kad Tau­ti­nin­kų są­jun­ga pa­siū­lė nuo Ža­lio­jo til­to Vil­niu­je pa­ša­lin­ti so­vie­ti­nes skulp­tū­ras kaip oku­pa­ci­jos sim­bo­lį, o eu­ro­par­la­men­ta­ras Vy­tau­tas Land­sber­gis – į nuo­ša­les­nę vie­tą iš Pa­lan­gos cen­tro iš­kel­ti so­vie­ti­nių ka­rių ka­pi­nes. Apie ką by­lo­ja ši kol kas vir­tu­a­li „ko­va su pa­min­klais“? Pa­ša­li­nęs li­ku­sius so­vie­ti­nius sim­bo­lius iš aikš­čių ir gat­vių, mąs­ty­mo ne­pa­kei­si. Grū­to par­kas są­mo­nė­je iš­liks il­giau. Jei­gu jau no­ri­me bū­ti nuo­sek­lūs, tai ky­la klau­si­mas, ko­dėl vie­na­me Vil­niaus skve­re te­bes­to­vi pa­min­klas ra­šy­to­jui Pet­rui Cvir­kai, ku­ris 1940 me­tais pa­dė­jo at­vež­ti „Sta­li­no sau­lę“ į Lie­tu­vą, o mies­tų ir mies­te­lių gat­vės vis dar pa­va­din­tos ne­pa­skai­to­mo pro­le­ta­ri­nio po­eto Ju­liaus Ja­no­nio ar ki­tos „Sta­li­no sau­lės“ ve­žė­jos Sa­lo­mė­jos Nė­ries var­dais? At­ro­do, kai ku­rie po­li­ti­kai ma­no, kad mi­to­lo­gi­zuo­tais sta­bų pa­ša­li­ni­mo ak­tais ga­li­ma pa­siek­ti es­mi­nių per­mai­nų. Taip Af­ri­kos gen­tys su būg­nais šo­ka apie sta­bus pra­šy­da­mos lie­taus pa­sė­liams, bet kai il­gai ne­ly­ja, vie­nas sta­bas pa­kei­čia­mas ki­tu.

So­viet­me­čiu sklan­dė toks anek­do­tas: „Ko­dėl Klai­pė­do­je šil­čiau ne­gu Pa­lan­go­je?“ – „To­dėl, kad Le­ni­nas Pa­lan­go­je su pal­tu, o Klai­pė­do­je – su švar­ku.“ Ge­di­mi­no Jo­kū­bo­nio su­kur­tas Le­ni­no pa­min­klas Klai­pė­do­je, Le­ni­no aikš­tė­je, iš­ki­lo 1976 me­tais. Jis pa­kei­tė se­ną­jį, sto­vė­ju­sį prie ge­le­žin­ke­lio sto­ties, ap­so­din­tą eg­lu­tė­mis. Kai eg­lės iš­au­go, Le­ni­nas at­ro­dė tar­si sto­vin­tis miš­ke, tad be­si­ple­čian­čiam mies­tui rei­kė­jo nau­jos aikš­tės ir nau­jo Le­ni­no.

Lie­po­jo­je Le­ni­nas at­ro­dė kaip ma­sy­vus bok­si­nin­kas, Ru­si­jos mies­tuo­se sto­vė­jo pu­siau ban­di­tiš­ka po­za – iš­pū­tęs pil­vą, at­si­sags­tęs, ran­ka ki­še­nė­je, o Klai­pė­do­je G. Jo­kū­bo­nio kū­ri­nys, ap­do­va­no­tas vals­ty­bi­ne pre­mi­ja, bu­vo es­te­tiš­kas. Vil­niu­je, prie­šais KGB rū­mus, sto­vin­tis Le­ni­no pa­min­klas, apie ku­rį nuo­lat ra­tus suk­da­vo mi­li­ci­nin­kai, bu­vo la­biau tra­di­ci­nis – va­do ran­ka ro­dė gal ke­lią į švie­sią at­ei­tį, o gal kryp­tį pas sau­gu­mie­čius.

Kai 1990 me­tais Vil­niaus ir Klai­pė­dos mies­tų de­pu­ta­tai pri­ėmė nu­ta­ri­mą pa­ša­lin­ti iš aikš­čių so­vie­ti­nius pa­min­klus, juos ėmė sau­go­ti so­vie­tų ar­mi­jos šar­vuo­čiai ir tik 1991 me­tais Mask­vo­je žlu­gus pu­čui pa­min­klas Le­ni­nui iš­ny­ko iš Klai­pė­dos ir Vil­niaus mies­tų ir at­si­dū­rė Grū­to par­ke. Mies­tų cen­truo­se li­ko tuš­čios ir ne­jau­kios erd­vės. Nei Lu­kiš­kių aikš­tė Vil­niu­je, nei At­gi­mi­mo aikš­tė Klai­pė­do­je nė­ra gy­ven­to­jų pa­mėg­tos pa­trauk­lios vie­tos.

Nors kon­kur­sas Lu­kiš­kių aikš­tei su­tvar­ky­ti pa­ju­dė­jo, var­gu ar su­tvar­kius aikš­tę ir at­si­ra­dus ko­kiam nors nau­jam sim­bo­liui ši vie­ta, kur anks­čiau bu­vo at­lie­ka­mos mir­ties baus­mės, taps pa­trauk­les­nė vil­nie­čiams ir tu­ris­tams, ku­riems la­biau trūks­ta fon­ta­nų, o ne sta­tu­lų.

Ką gi, Le­ni­no pa­min­klai tu­rė­jo bū­ti pa­ša­lin­ti, bet, pavyzdžiui, Bro­niaus Pun­dziaus skulp­tū­rinė grupė „Tai­kos sar­gy­bo­je“ ant Ža­lio­jo til­to, su­kur­ta 1952 me­tais, yra kiek ki­ta is­to­ri­ja. Kaip ir pa­ties skulp­to­riaus, pa­si­žy­mė­ju­sio ge­bė­ji­mu kur­ti mo­der­nią kom­po­zi­ci­nę ir plas­ti­nę for­mą, sie­kiu kur­ti ar­chi­tek­tū­rai, kū­ry­ba. O ir šiaip au­to­rius ka­lė ne tik so­vie­ti­nes skulp­tū­ras, jis tar­pu­ka­riu su­kū­rė šven­tų­jų fi­gū­ras Ky­bar­tų, Be­ty­ga­los baž­ny­čių al­to­riams, jo skulp­tū­ra puo­šė Ka­ri­nin­kų ra­mo­vės fa­sa­dą. Mai­ro­nio bius­tas Ka­ro mu­zie­jaus so­de­ly­je – taip pat jo kū­ri­nys, kaip ir Da­riaus ir Gi­rė­no ba­rel­je­fai ant Pun­tu­ko ak­mens, iš­kal­ti slap­ta na­cis­tų oku­pa­ci­jos me­tais. Ide­o­lo­gi­jos pra­ei­na, o jas šlo­vi­nan­tys kū­ri­niai by­lo­ja apie au­to­riaus ta­len­tą. Ar­ba prie­šin­gai.

Lie­tu­vos ra­di­jo ko­men­ta­ras (VII.16)