Sta­bai

VYGANTAS VAREIKIS

Prieš kiek lai­ko ži­niask­lai­do­je pa­si­ro­dė in­for­ma­ci­ja, kad Tau­ti­nin­kų są­jun­ga pa­siū­lė nuo Ža­lio­jo til­to Vil­niu­je pa­ša­lin­ti so­vie­ti­nes skulp­tū­ras kaip oku­pa­ci­jos sim­bo­lį, o eu­ro­par­la­men­ta­ras Vy­tau­tas Land­sber­gis – į nuo­ša­les­nę vie­tą iš Pa­lan­gos cen­tro iš­kel­ti so­vie­ti­nių ka­rių ka­pi­nes. Apie ką by­lo­ja ši kol kas vir­tu­a­li „ko­va su pa­min­klais“? Pa­ša­li­nęs li­ku­sius so­vie­ti­nius sim­bo­lius iš aikš­čių ir gat­vių, mąs­ty­mo ne­pa­kei­si. Grū­to par­kas są­mo­nė­je iš­liks il­giau. Jei­gu jau no­ri­me bū­ti nuo­sek­lūs, tai ky­la klau­si­mas, ko­dėl vie­na­me Vil­niaus skve­re te­bes­to­vi pa­min­klas ra­šy­to­jui Pet­rui Cvir­kai, ku­ris 1940 me­tais pa­dė­jo at­vež­ti „Sta­li­no sau­lę“ į Lie­tu­vą, o mies­tų ir mies­te­lių gat­vės vis dar pa­va­din­tos ne­pa­skai­to­mo pro­le­ta­ri­nio po­eto Ju­liaus Ja­no­nio ar ki­tos „Sta­li­no sau­lės“ ve­žė­jos Sa­lo­mė­jos Nė­ries var­dais? At­ro­do, kai ku­rie po­li­ti­kai ma­no, kad mi­to­lo­gi­zuo­tais sta­bų pa­ša­li­ni­mo ak­tais ga­li­ma pa­siek­ti es­mi­nių per­mai­nų. Taip Af­ri­kos gen­tys su būg­nais šo­ka apie sta­bus pra­šy­da­mos lie­taus pa­sė­liams, bet kai il­gai ne­ly­ja, vie­nas sta­bas pa­kei­čia­mas ki­tu.

So­viet­me­čiu sklan­dė toks anek­do­tas: „Ko­dėl Klai­pė­do­je šil­čiau ne­gu Pa­lan­go­je?“ – „To­dėl, kad Le­ni­nas Pa­lan­go­je su pal­tu, o Klai­pė­do­je – su švar­ku.“ Ge­di­mi­no Jo­kū­bo­nio su­kur­tas Le­ni­no pa­min­klas Klai­pė­do­je, Le­ni­no aikš­tė­je, iš­ki­lo 1976 me­tais. Jis pa­kei­tė se­ną­jį, sto­vė­ju­sį prie ge­le­žin­ke­lio sto­ties, ap­so­din­tą eg­lu­tė­mis. Kai eg­lės iš­au­go, Le­ni­nas at­ro­dė tar­si sto­vin­tis miš­ke, tad be­si­ple­čian­čiam mies­tui rei­kė­jo nau­jos aikš­tės ir nau­jo Le­ni­no.

Lie­po­jo­je Le­ni­nas at­ro­dė kaip ma­sy­vus bok­si­nin­kas, Ru­si­jos mies­tuo­se sto­vė­jo pu­siau ban­di­tiš­ka po­za – iš­pū­tęs pil­vą, at­si­sags­tęs, ran­ka ki­še­nė­je, o Klai­pė­do­je G. Jo­kū­bo­nio kū­ri­nys, ap­do­va­no­tas vals­ty­bi­ne pre­mi­ja, bu­vo es­te­tiš­kas. Vil­niu­je, prie­šais KGB rū­mus, sto­vin­tis Le­ni­no pa­min­klas, apie ku­rį nuo­lat ra­tus suk­da­vo mi­li­ci­nin­kai, bu­vo la­biau tra­di­ci­nis – va­do ran­ka ro­dė gal ke­lią į švie­sią at­ei­tį, o gal kryp­tį pas sau­gu­mie­čius.

Kai 1990 me­tais Vil­niaus ir Klai­pė­dos mies­tų de­pu­ta­tai pri­ėmė nu­ta­ri­mą pa­ša­lin­ti iš aikš­čių so­vie­ti­nius pa­min­klus, juos ėmė sau­go­ti so­vie­tų ar­mi­jos šar­vuo­čiai ir tik 1991 me­tais Mask­vo­je žlu­gus pu­čui pa­min­klas Le­ni­nui iš­ny­ko iš Klai­pė­dos ir Vil­niaus mies­tų ir at­si­dū­rė Grū­to par­ke. Mies­tų cen­truo­se li­ko tuš­čios ir ne­jau­kios erd­vės. Nei Lu­kiš­kių aikš­tė Vil­niu­je, nei At­gi­mi­mo aikš­tė Klai­pė­do­je nė­ra gy­ven­to­jų pa­mėg­tos pa­trauk­lios vie­tos.

Nors kon­kur­sas Lu­kiš­kių aikš­tei su­tvar­ky­ti pa­ju­dė­jo, var­gu ar su­tvar­kius aikš­tę ir at­si­ra­dus ko­kiam nors nau­jam sim­bo­liui ši vie­ta, kur anks­čiau bu­vo at­lie­ka­mos mir­ties baus­mės, taps pa­trauk­les­nė vil­nie­čiams ir tu­ris­tams, ku­riems la­biau trūks­ta fon­ta­nų, o ne sta­tu­lų.

Ką gi, Le­ni­no pa­min­klai tu­rė­jo bū­ti pa­ša­lin­ti, bet, pavyzdžiui, Bro­niaus Pun­dziaus skulp­tū­rinė grupė „Tai­kos sar­gy­bo­je“ ant Ža­lio­jo til­to, su­kur­ta 1952 me­tais, yra kiek ki­ta is­to­ri­ja. Kaip ir pa­ties skulp­to­riaus, pa­si­žy­mė­ju­sio ge­bė­ji­mu kur­ti mo­der­nią kom­po­zi­ci­nę ir plas­ti­nę for­mą, sie­kiu kur­ti ar­chi­tek­tū­rai, kū­ry­ba. O ir šiaip au­to­rius ka­lė ne tik so­vie­ti­nes skulp­tū­ras, jis tar­pu­ka­riu su­kū­rė šven­tų­jų fi­gū­ras Ky­bar­tų, Be­ty­ga­los baž­ny­čių al­to­riams, jo skulp­tū­ra puo­šė Ka­ri­nin­kų ra­mo­vės fa­sa­dą. Mai­ro­nio bius­tas Ka­ro mu­zie­jaus so­de­ly­je – taip pat jo kū­ri­nys, kaip ir Da­riaus ir Gi­rė­no ba­rel­je­fai ant Pun­tu­ko ak­mens, iš­kal­ti slap­ta na­cis­tų oku­pa­ci­jos me­tais. Ide­o­lo­gi­jos pra­ei­na, o jas šlo­vi­nan­tys kū­ri­niai by­lo­ja apie au­to­riaus ta­len­tą. Ar­ba prie­šin­gai.

Lie­tu­vos ra­di­jo ko­men­ta­ras (VII.16)

Komentarai / 1

  1. varna.

    O todėl, kad konservai moka tik kovoti “su”, o ne “už”. Griauti, griauti ir dar kartą griauti. Kai reikia pastatyti Gudaičio muziejų pvz., negirdėjau, kad jie būtų “už”, nes jų manymu tai irgi sovietų parsidavėlis. jei ne pianistas, įsimylėjęs Čiurlionį, žodžio “menas” jų retorikoje apskritai neegzistuotų.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.