Stabai
VYGANTAS VAREIKIS
Prieš kiek laiko žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad Tautininkų sąjunga pasiūlė nuo Žaliojo tilto Vilniuje pašalinti sovietines skulptūras kaip okupacijos simbolį, o europarlamentaras Vytautas Landsbergis – į nuošalesnę vietą iš Palangos centro iškelti sovietinių karių kapines. Apie ką byloja ši kol kas virtuali „kova su paminklais“? Pašalinęs likusius sovietinius simbolius iš aikščių ir gatvių, mąstymo nepakeisi. Grūto parkas sąmonėje išliks ilgiau. Jeigu jau norime būti nuoseklūs, tai kyla klausimas, kodėl viename Vilniaus skvere tebestovi paminklas rašytojui Petrui Cvirkai, kuris 1940 metais padėjo atvežti „Stalino saulę“ į Lietuvą, o miestų ir miestelių gatvės vis dar pavadintos nepaskaitomo proletarinio poeto Juliaus Janonio ar kitos „Stalino saulės“ vežėjos Salomėjos Nėries vardais? Atrodo, kai kurie politikai mano, kad mitologizuotais stabų pašalinimo aktais galima pasiekti esminių permainų. Taip Afrikos gentys su būgnais šoka apie stabus prašydamos lietaus pasėliams, bet kai ilgai nelyja, vienas stabas pakeičiamas kitu.
Sovietmečiu sklandė toks anekdotas: „Kodėl Klaipėdoje šilčiau negu Palangoje?“ – „Todėl, kad Leninas Palangoje su paltu, o Klaipėdoje – su švarku.“ Gedimino Jokūbonio sukurtas Lenino paminklas Klaipėdoje, Lenino aikštėje, iškilo 1976 metais. Jis pakeitė senąjį, stovėjusį prie geležinkelio stoties, apsodintą eglutėmis. Kai eglės išaugo, Leninas atrodė tarsi stovintis miške, tad besiplečiančiam miestui reikėjo naujos aikštės ir naujo Lenino.
Liepojoje Leninas atrodė kaip masyvus boksininkas, Rusijos miestuose stovėjo pusiau banditiška poza – išpūtęs pilvą, atsisagstęs, ranka kišenėje, o Klaipėdoje G. Jokūbonio kūrinys, apdovanotas valstybine premija, buvo estetiškas. Vilniuje, priešais KGB rūmus, stovintis Lenino paminklas, apie kurį nuolat ratus sukdavo milicininkai, buvo labiau tradicinis – vado ranka rodė gal kelią į šviesią ateitį, o gal kryptį pas saugumiečius.
Kai 1990 metais Vilniaus ir Klaipėdos miestų deputatai priėmė nutarimą pašalinti iš aikščių sovietinius paminklus, juos ėmė saugoti sovietų armijos šarvuočiai ir tik 1991 metais Maskvoje žlugus pučui paminklas Leninui išnyko iš Klaipėdos ir Vilniaus miestų ir atsidūrė Grūto parke. Miestų centruose liko tuščios ir nejaukios erdvės. Nei Lukiškių aikštė Vilniuje, nei Atgimimo aikštė Klaipėdoje nėra gyventojų pamėgtos patrauklios vietos.
Nors konkursas Lukiškių aikštei sutvarkyti pajudėjo, vargu ar sutvarkius aikštę ir atsiradus kokiam nors naujam simboliui ši vieta, kur anksčiau buvo atliekamos mirties bausmės, taps patrauklesnė vilniečiams ir turistams, kuriems labiau trūksta fontanų, o ne statulų.
Ką gi, Lenino paminklai turėjo būti pašalinti, bet, pavyzdžiui, Broniaus Pundziaus skulptūrinė grupė „Taikos sargyboje“ ant Žaliojo tilto, sukurta 1952 metais, yra kiek kita istorija. Kaip ir paties skulptoriaus, pasižymėjusio gebėjimu kurti modernią kompozicinę ir plastinę formą, siekiu kurti architektūrai, kūryba. O ir šiaip autorius kalė ne tik sovietines skulptūras, jis tarpukariu sukūrė šventųjų figūras Kybartų, Betygalos bažnyčių altoriams, jo skulptūra puošė Karininkų ramovės fasadą. Maironio biustas Karo muziejaus sodelyje – taip pat jo kūrinys, kaip ir Dariaus ir Girėno bareljefai ant Puntuko akmens, iškalti slapta nacistų okupacijos metais. Ideologijos praeina, o jas šlovinantys kūriniai byloja apie autoriaus talentą. Arba priešingai.
Lietuvos radijo komentaras (VII.16)
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
O todėl, kad konservai moka tik kovoti “su”, o ne “už”. Griauti, griauti ir dar kartą griauti. Kai reikia pastatyti Gudaičio muziejų pvz., negirdėjau, kad jie būtų “už”, nes jų manymu tai irgi sovietų parsidavėlis. jei ne pianistas, įsimylėjęs Čiurlionį, žodžio “menas” jų retorikoje apskritai neegzistuotų.