Se­na­sis Mo­sė­dis

MEI­LĖ KU­DA­RAUS­KAI­TĖ

Se­na­sis Mo­sė­dis. Fo­to­gra­fi­jų al­bu­mas. Su­da­ry­to­ja Lai­ma Sen­draus­kie­nė. Klai­pė­da: Sau­liaus Jo­ku­žio lei­dyk­la-spaus­tu­vė. 2012. 84 p.

Kas tu esi – jei­gu esi – pra­ei­tie?

Nuo­trau­kų al­bu­mas, bo­luo­jan­tis ne­be­san­čiais vei­dais, su­di­lu­sios da­tų įspau­dos ar slap­to­je at­min­ties urkš­tu­lė­lė­je gy­vas bu­vi­mas, už­rem­tas esa­ties laz­de­le kaip žen­klu, kad šei­mi­nin­kai iš­ėję…

Mosėdis. Vainikų šventė (Šėtros). 1930. Liudviko Butkaus nuotrauka

Dar ne vi­si. Ir aš pri­klau­sau prie tų, ku­rie ka­rų med­pa­džiais braz­di­no Mo­sė­džio bru­ką, kram­tė pas­ku­ti­nių ne­pri­klau­so­my­bės mė­ne­sių pas­ti­les ir Va­lan­ti­nie­nės va­ni­li­nes ban­de­les su ci­na­mo­nais, bu­vo įra­šy­din­ti į pas­ku­ti­niuo­sius an­ge­lai­čius, sto­vė­jo su tė­vais Nau­jo­kų kai­mo ša­li­ke­lė­je ir su siau­bu žvel­gė į plūs­tan­čią at­vi­rų sunk­ve­ži­mių vilks­ti­nę su kė­bu­luo­se sto­vin­čiais gel­to­no­džiais ka­rei­viais su žie­miš­ko­mis ke­pu­rė­mis, nuo­gais dur­klais ant šau­tu­vų. Vi­sa, kas ėjo per Lie­tu­vą, už­su­ko ir į mū­sų – mo­ky­to­jų – šei­mą. To­dėl is­to­ri­ja taip ryš­kiai įsi­ra­šė į vai­ko at­min­tį, kad jo­sios spal­vo­tas fil­mas pa­plūs­ta, vos tik pa­lie­ti at­mi­ni­mų vel­kę.

Ją tad pa­ža­di­no ir Lai­mos Sen­draus­kie­nės su­da­ry­tas ir šiais me­tais Sau­liaus Jo­ku­žio lei­dyk­los-spaus­tu­vės Klai­pė­do­je iš­leis­tas fo­to­gra­fi­jų al­bu­mas „Se­na­sis Mo­sė­dis“.

Tie vaiz­dai, žmo­nės, Mo­sė­dy­je įspau­dę sa­vo pė­das, 760 me­tų mi­nin­čio mies­te­lio is­to­ri­jo­je, ži­no­ma, yra tik šaukš­te­lis iš van­de­ny­no, to­dėl ne­nu­steb­čiau, kad kiek­vie­nas, su­si­jęs su Mo­sė­džiu, ga­lė­tų im­ti su­da­ry­to­jai pa­ta­ri­nė­ti, ko šia­me lei­di­ny­je pa­si­gen­dąs.

Ma­ne as­me­niš­kai la­biau­siai jau­di­na se­no­sios nuo­trau­kos, da­ry­tos ypa­tin­go­mis, šven­tiš­ko­mis – mo­kyk­los bai­gi­mo, vys­ku­po ap­si­lan­ky­mo ar šei­mos su­si­bū­ri­mo – pro­go­mis. Rim­ti, orūs vei­dai, bal­tų ska­re­lių jū­ra per at­lai­dus, sau­sa­kim­šos gat­ve­lės per „šėt­rų“ pro­ce­si­ją (vie­nas jos al­to­rė­lių bu­vo pa­reng­tas ant mū­sų gy­ve­na­mo­jo na­mo laip­tų). Mies­te­lis veik vi­sas bu­vo žy­dų gy­ve­na­mas, tad to­ji pro­ce­si­ja bū­da­vo tam tik­ras pa­si­di­džia­vi­mas ka­ta­li­ky­be ir že­mai­tiš­ku­mu prieš ki­ta­ti­kius, nes eku­me­niz­mo vė­jai tais lai­kais dar ne­bu­vo dulk­te­rė­ję.

Mosėdis. Vaizdas nuo bažnyčios į miesto centrą. 1927. Kazimiero Bružo nuotrauka

Gai­la, kad ne­iš­li­ko tos 1936 m. pa­šven­tin­tos mo­kyk­los – to­kios jau­kios, švie­sios, su erd­viais ko­ri­do­riais ir ypa­tin­ga pa­trio­tiz­mo, ben­dra­bū­vio, su­si­klau­sy­mo dva­sia – nuo­trau­kos. No­rė­jo­si ma­ty­ti ir se­no­jo Mo­sė­džio gat­ve­lių pla­ną. Jų tik dvi te­bu­vo „bru­ka­vo­tos“ – cen­tri­nė, pro ma­lū­ną li­gi Skuo­do ir Ša­čių kryž­ke­lės bei baž­ny­čios kal­nas ir Ka­pų gat­vė. Ant­ro­ji, la­biau iš­li­ku­sio­ji, ant kal­vos pa­ly­pė­ju­si – smė­le­lis su žvirgž­du (mo­kiau­si va­žiuo­ti dvi­ra­čiu, griu­vau, nu­si­broz­di­nau ke­lius). Tie­sa, bru­kas į mo­kyk­los kal­ną (taip va­din­da­vom) iš­li­kęs.

Rei­kia ti­kė­tis, kad at­si­ras mo­sė­diš­kių, ku­rie pa­ra­šys iš­sa­mią šio kraš­to ir mies­te­lio is­to­ri­ją. Pa­vyz­džiui, 1940–1941 m. Mo­sė­dy­je sto­vė­jo ru­sų pio­nie­rių (sa­pio­rų) da­li­nys, už­ėmęs vi­są mo­kyk­los, vals­čiaus ir An­drie­kų ūkio te­ri­to­ri­ją, 1942–1944 m. mo­kyk­lo­je gy­ve­no vo­kie­čių ver­mach­to ra­dis­tai, kie­me dunk­so­jo lėk­tu­vų ste­bė­ji­mo bokš­tas, ku­rį žmo­nės va­di­no „ma­ja­ku“.

Be­var­ty­da­ma al­bu­mą pa­ste­bė­jau ke­le­tą ne­tiks­lu­mų: Lie­tu­vos mo­ky­to­jai Kau­no spor­to ha­lė­je Lie­tu­vos him­ną su­gie­do­jo 1940 m. ru­de­nį (ne 1948 m.) – ma­no tė­vai ten bu­vo, grį­žę pa­sa­ko­jo. Nie­kaip ne­ga­liu pri­si­min­ti, kad vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais Mo­sė­dy­je bū­tų vei­kęs šo­kių ko­lek­ty­vas. Ma­nau, kad al­bu­mo p. 10 esan­ti nuo­trau­ka da­tuo­ta ne­tiks­liai. Bal­tuo­nis tais me­tais bu­vo po­li­ci­jos nuo­va­dos vir­ši­nin­kas. P. 14 esan­ti kla­sės nuo­trau­ka iš vo­kiet­me­čio – mū­sų kla­sė, VI sky­rius, tai­gi da­tuo­ti­na 1944 m. Pa­me­nu, Vy­tį spe­cia­liai že­miau pa­ka­bi­nom, kad ma­ty­tų­si, jog mes ne­sam oku­puo­ti. Klasė vėl grą­žin­to­je mo­kyk­lo­je bu­vo švie­si, šil­ta. O bol­še­vik­me­čio žie­mos mo­ky­ma­sis tam­sio­je kle­bo­ni­jo­je li­ko ne­įam­žin­tas.

Mosėdžio mokykla, IV skyrius, mokytoja Bronė Kudarauskienė. 1942-1944. Liudviko Butkaus nuotrauka

Iš Mo­sė­džio su tė­vais iš­va­žia­vom 1944 m. lie­pos pa­bai­go­je – mo­kyk­lą už­ėmė vo­kie­čių ka­ro li­go­ni­nė. Tu­rė­jo iš­si­kraus­ty­ti per 48 va­lan­das. Paskui la­bai il­gai – gal 25 metus – Mo­sė­dy­je ne­bu­vau bu­vu­si. Ir ta­da vie­ną va­sa­rą at­va­žia­vau, ba­sa at­bri­dau Bar­tu­vos lan­ko­mis. Ra­dau at­ra­kin­tą baž­ny­čią. Il­gai sė­dė­jau žiū­rė­da­ma į pa­veiks­lus, fres­kas – grį­žau į bū­tą­jį lai­ką. Va­ka­rė­jant iš­ėjau pro var­tus ir – ne­ži­nau, kiek aki­mir­kų – iš­vy­dau ne­su­de­gu­sį­jį Mo­sė­dį. Aš jį ma­čiau! Re­a­ly­bę su­vo­kiau tik iš­ny­kus vi­zi­jai.

Da­bar, var­ty­da­ma al­bu­mą, iš­gy­ve­nu pa­na­šų su­grį­ži­mą su spal­vo­mis, kvaps­niais, nuo­tai­kom, šėl­smais, slė­py­nė­mis, nuos­kau­do­mis, at­ra­di­mais, žve­jo­nė­mis brai­dant po tven­ki­nio dum­blą ir į ster­blę ran­kio­jant žu­vis. Ma­nau, kad tai iš­gy­ve­nau ne aš vie­na, o vi­si, kam MOSĖDIS – ne pra­ei­tis, o jų pa­čių da­lis. Ačiū Lai­mai Sen­draus­kie­nei, at­ra­ki­nu­siai at­mi­ni­mų du­ris.

Mo­sė­džio ap­lan­ky­mas

Ty­li kal­no bru­kas mū­sų med­pa­džių tryp­ti­mi,
Ty­li vinkš­nos stuob­ris sa­vo pla­čią ūks­mę –
Niūk­so ak­me­nys smak­rus į der­lų mo­lį pa­nar­di­nę,
Liu­la tven­ki­nio le­li­jos nu­slaps­ty­tą liū­no liū­de­sį.

Taip at­plūs­ta, at­si­dūs­ta ir nu­slūgs­ta
Laik­me­čiai, idė­jos, gen­tys, kar­tos –
Vaiž­gan­to še­šė­lį, verg­val­džiui ne­klus­nų,
Koks pra­ei­vis ant gel­to­nos sie­nos at­pa­žįs­ta kar­tais –

Tik­tai vi­zi­joj įma­no­ma par­grįž­ti,
At­si­kurt, bu­vo­ti, vieš­na­gė­ti,
Bru­ko ak­me­niui ai­dų ai­dais pra­žys­tant
Žo­dy­je žė­ru­čiais su­mir­gė­ti –