Menas oligarcho skoniui
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ
Apsilankymas Pinčuko meno centre Kijeve
Pinčuko meno centre fotografuoti negalima. Apsauginis dalykiškai apžiūri rankines. Atiduodam fotoaparatus (gerai, kad telefonų neatima), lipam aukštyn. Liko dar 5 aukštai. Lipdama negaliu apsispręsti, kas įdomiau – Anisho Kapooro paroda ar pats apsilankymo garsiajame Pinčuko meno centre faktas. Juk apie abu esu girdėjusi ne vieną kartą, tegu ir skirtinguose kontekstuose. Nenuvylė abu. Kapooras žaismingai tęsia rimtas architektūrinės erdvės studijas, Pinčuko meno centras tampa dviprasmišku Kijevo meno pasaulio, o gal net ir paties Kijevo atspindžiu.
Beveik trijų milijonų gyventojų miesto centras. Pastatas priešais centrinę turgavietę, kažkuo primenančią Vilniaus Halės turgaus pastatą, tik daug didesnę ir prašmatnesnę. Su vitražais, mozaikomis, daug didesniais ir kvapnesniais pomidorais, putliomis avietėmis, įspūdingomis arbūzų barikadomis, šviežiomis žuvimis ant ledo, ikrais ir jaunučiais viščiukais. Visa tai perėjus tereikia persiirti per pėsčiųjų perėją ir lipti laiptais aukštyn, į XXI amžiaus kolekcininko ir mecenato lizdą. Viktoras Pinčukas (g. 1960) (nepainioti su malūnininkų dukras viliojančiu šlubu lietuvišku Pinčuku) – vienas garsiausių Ukrainos oligarchų. Toliau galimi įvairūs šios istorijos tęsimo būdai. „Viktoras Pinčukas – žmogus, kurį lengva pamėgti. Jis juokingas, žavus ir šnekus. Ir labai, labai turtingas“, – rašo Kijeve apsilankęs „The Art Newspaper“ žurnalistas. Kiti, anoniminiai, balsai teigia, kad turtai ir įtaka įgyti abejotinomis aplinkybėmis, o meno mecenavimas tėra tik gudravimas siekiant bent kiek pagerinti reputaciją namie ir užsienyje. Pati dešimtojo dešimtmečio pradžia, privatizacija, metalurgija, o be to, žmona – buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos dukra… Bet koks mums, turistams, skirtumas? Juo labiau kad net patys ukrainiečiai sutinka, jog Pinčukas čia įvedė madą domėtis menu. Turtingų verslininkų žmonos supranta, kad turėti nuosavą galeriją daug krūčiau nei koks banalus grožio salonas. O ilgainiui, žiūrėk, pripranta prie meno ir jo žargono, išlavina skonį ir leidžia uždirbti menininkams bei kuratoriams, gal tik dailės kritikams sunkiau einasi. Ir kai krūpteliu pamačiusi šalia spaudos kiosko didelę kultūrinio žurnalo „Art in Ukraine“ ukrainiečių ir anglų kalbomis reklamą, vietiniai reaguoja ramiai – 10 litų kainuojantis spalvotas geros kokybės periodinis leidinys leidžiamas tik 10 tūkstančių egzempliorių tiražu.
Bet eime pagaliau į muziejų. Laiptai statūs, bet šviesūs. Apsauginiai apačioje jau nutolo, tačiau šviesiai mėlyni marškinėliai, juodos kostiuminės kelnės ir trumpai kirpti plaukai lydės per visus aukštus. Kiekvienoje salėje, kiekviename aukšte po kelis. Kartais praeidami net prisilies ir lengvai stumtels nuo savo kelio. Žinoma, liks nepastebėtas pasipiktinusios šiaurės europietės žvilgsnis. Atsainiai suplos delnais ir šūktels, kad telefonu kalbėti negalima. Čia Ukraina, viskas truputį kitaip. Bet įėjimas – nemokamas.
Kapooras įspraustas į nedideles, bet gausias muziejaus sales. Nuotraukose viskas atrodo tiesiog puikiai, tačiau tas nuolatinis ėjimas iš salės į salę ir lipimas laiptais šiek tiek spaudžia. Pavydas irgi truputį spaudžia, nenuneigsi. Pinčuko kolekcijos koncepcija aiški ir paprasta. Taip, sako jis, man patinka Picasso ar Rothko. Tačiau jis supranta, kad niekaip nepavys gerokai anksčiau pradėjusių šio meno kolekcininkų. Todėl perka tik šiuolaikinį, XXI amžiaus, meną. Žinoma, patį madingiausią. Pinčuko kaip meno kolekcininko ir mecenato istorija prasidėjo 2005 metais. Apsilankė žmogus Venecijos bienalėje, po kelių mėnesių įsigijo reikiamą pastatą, o po metų jau atidarė muziejų. Vakarų meno pasaulis žagtelėjo ir pražydo šypsenomis. Tate’o, Guggenheimo, MoMa muziejų direktoriai mielai dalyvauja Pinčuko rengiamo konkurso „Future Generation Art Prize“ komisijoje. Konkurse gali dalyvauti menininkai iki 35 metų iš viso pasaulio, o nugalėtojas gauna 100 tūkstančių JAV dolerių prizą.
Penktasis muziejaus aukštas skirtas kartais keičiamai kolekcijos ekspozicijai. Damieno Hirsto tapyba, Andreasas Gursky, Jeffas Koonsas, Takashi Murakami – visi tie, apie kurių kūrybą jau senokai nebekalbama, tik skaičiuojami už juos sumokėtų dolerių, eurų ar svarų nuliukai. Pinčukas Ukrainos meno pasaulyje kartais kritikuojamas už tai, kad pernelyg mažai dėmesio skiria vietiniams menininkams ir jų darbams. Jis to ir neslepia – net muziejaus komandoje pagrindines pozicijas užima vakariečiai. Tačiau nėra ir taip blogai – šalia pasaulinių įžymybių ekspozicijoje yra Boriso Michailovo fotografijos ir jauno tapytojo Artiomo Volokytino, realistiškai tapančio figūrinius paveikslus, darbai. Ukrainos menui skirtas ir visai nedidelis, atokus kampelis. Šiuo metu čia rodoma įdomios Ukrainos skulptorės Žanos Kadyrovos konceptuali instaliacija. Nelabai įdomi, tačiau sukurta Pinčuko meno fondo užsakymu.
Įžengus į paskutinį, šeštą, meno centro aukštą, lengvai apakina baltuma. Akimirksniu suprantu, kad kavos čia negersime. Ant nepriekaištingai baltų grindų, tarp baltų sienų stovi baltutėliai kavinės baldai. Pro langus – Kijevo stogai. Prie baro nuobodžiauja stilingas barmenas, tuščia. Pernelyg sterilu, pabrėžtinai brangu ir nejauku. Suprantam „savo vietą“ ir parodos aptarti lipame laiptais žemyn, į gatvę. Bet ir ten neatsiranda daug žodžių – XXI amžiaus oligarcho meno pasaulis šaltas ir nejaukus. Sukurtas pagarbiai žavėtis, o ne mąstyti ir jau tikrai – jokių diskusijų. Gerai, kad netoliese, už kampo, yra toks mažas kioskelis, kuriame gamina puikius kebabus – kvapni veršiena ir pro pirštus tekantis skanus padažas priminė, kad dar ne visas pasaulis ir net ne visas menas priklauso oligarchams. Dideliuose didelio pasaulio miestuose vietos užtenka visiems. Ir puiku.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
:-)