Kunkuliuojanti metropolio modernybė

DALIA ZABIELAITĖ

John Dos Passos. Manhatano stotis. Romanas.
Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2012. 464 p.

Romanas yra ypatingas literatūros žanras. Rašytojai pasirinkdami vieną ar kitą romano rūšį gali įvairiausiais būdais vaizduoti žmogiškąjį pasaulį. Auklėjimo, filosofinis, fantastinis, detektyvinis, istorinis, miesto, kaimo, psichologinis, kelionių romanas – kiekvienas jų vis iš kitos perspektyvos vaizduoja tikrovę ir vis kitokiais būdais. Galbūt šios plačios romano žanro galimybės ir lėmė tai, kad, pasak literatūros istorikų, jau nuo XIX amžiaus vidurio jis tapo vyraujančiu literatūros žanru. XX amžius buvo romano žanro klestėjimo laikai. Kaip tokie laikai prasidėjo ir XXI amžius.

Amerikiečių literatūros klasiku vadinamas Johnas Dos Passosas (gimęs 1896 metais Čikagoje, portugalų kilmės teisininko šeimoje) gyveno romano tapimo ir buvimo vyraujančiu literatūros žanru laikais. Ir pats prisidėjo prie šio žanro suklestėjimo. Atradęs naujovišką pasakojimo techniką, jis padėjo rastis moderniai amerikiečių literatūrai. O parašęs „Manhatano stotį“ – moderniam miesto romanui. Kai XX amžiaus pradžioje vienų šalių literatūroje dominavo kaimo romanas, JAV jau turėjo šį stiprų, modernų miesto romaną. „Manhatano stotis“ yra vienas ankstyvesnių Johno Dos Passoso darbų, kuris įtvirtino jo kaip talentingo rašytojo reputaciją. Miesto romano atsiradimas ir raida paprastai yra susiję su šalies industrializacijos ir urbanizacijos vyksmu. Šie procesai kaip tik ir atsispindi šiame romane. Jame aprašoma XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios JAV progreso era – kokia ji buvo Niujorke, didžiausiu metropoliu tampančiame mieste, kuris romane įvardijamas kaip „pasauly antras pagal dydį miestas“ (p. 22).

Ryškiais realistiniais vaizdais pasakojama apie Manhataną, vieną iš Niujorko rajonų. Pasakojama apie laikus, kai šis rajonas ir visas miestas plėtėsi, statėsi, kai Manhatanas tapo Niujorko dalimi. Tai miestas iki šio romano išleidimo – „Manhatano stotį“ 1925 metais išleido Niujorko leidykla „Harper and Brothers“. Šiame mieste rašytojas, nuo vaikystės daug keliavęs, gyveno trečiajame dešimtmetyje. Dabar Manhatanas yra JAV finansų ir kultūros centras, o Niujorkas – daugiausia gyventojų turintis JAV metropolis. Kaip toks tapo – galima pamatyti skaitant šį realistinį miesto romaną.

„Manhatano stoties“ pradžioje vaizduojama XIX amžiaus pabaigos imigracijos į Niujorką banga. Į šį miestą atvyksta neturtingi persikėlėliai iš Amerikos provincijų. Jaunas vyrukas Badas Korpeningas penkiolika mylių sukorė iš kaimo į šį didmiestį ieškoti darbo, o svarbiausia – jis pabėgo, kad apsisaugotų nuo žmogžudystės padarinių – kaime kapliu jį vis mušusiam patėviui suknežino galvą. Niujorke jis jaučiasi kaip „adata šieno kupetoj“ (p. 25). Romano pradžioje parodoma, kaip į Niujorką plaukia imigrantai iš Europos. Du prancūzai vaikinukai Emilis ir Kongas, transatlantinio laivo jungos, nusprendžia likti šiame mieste. Pasak vieno jų, „gana man to šuniško gyvenimo“ (p. 28), „amerikonu noriu tapt” (p. 29), „noriu gyvenime šio to pasiekt“ (p. 29). Niujorke jau gyvena imigrantai airiai, vokiečiai. Štai neseniai vedęs airis Gasas Maknilas arklio traukiamu vežimu išvežioja žmonėms pieną. Vieną žiemos dieną sušalęs išgeria smuklėje alaus, jį užkliudo traukinys ir sunkiai sužaloja. Airį susiranda klientų ieškantis jaunas advokatas, iškelia bylą Niujorko centriniam geležinkeliui ir už sužalojimą jis gauna keliolika tūkstančių. Tai jo pirmas žingsnis į įtakingo didžturčio gyvenimą, koks Gasas Maknilas yra romano pabaigoje.

Šiame daugiasluoksniame miesto romane gyvai išryškintas ir kitas Niujorko istorijos momentas – jo urbanistinė ir industrinė raida. Knygos pradžioje matome turtingą poną Perį, kuris perka varnalėšomis apaugusį sklypą Manhatano pakraštyje. Kaip sako jam šį sklypą siūlantis nekilnojamojo turto agentas, ši vieta greitai taps „didžio metropolio šerdimi ir kunkuliuojančiu centru“ (p. 22). Niujorką su kylančiais dangoraižiais – to meto architektūros stebuklu – rašytojas gretina su kitais pasaulio istorijoje garsiais metropoliais: Babilonas garsėjo statiniais iš plytų, Atėnai – auksuotomis marmuro kolonomis, Roma – akmeninėmis arkomis, Konstantinopolis – milžiniškais minaretais (p. 19). Ir kitais ekspresionistiniais štrichais romane perteikiama kaukianti, raibuliuojanti pažangos ir plėtros banga: nors dar matyti dykvietės su žolėje tarp krūmų blizgančiomis skardinėmis, sąšlavynai šalia prieplaukos, statomų namų pastoliai, estakadiniu geležinkeliu jau bilda traukiniai, gatvėm rieda automobiliai, tramvajai, taksi, signalizuodamos lekia ugniagesių mašinos, šaligatviais žvaliai žingsniuoja vyrai ir moterys, pilna triukšmo, saulės šviesos ir aitrių dulkių, dangaus fone ryškiai įsirėžę kaminai, dūmtraukiai, vandentiekio bokštai, prieplaukose žlega grandinės, trata keltuvai, mėlynai kibirkščiuoja įlankos platybės, žybsi reklamos, daugiabučiai sausakimši, restoranuose klega lankytojai, naujausios žinios žmones pasiekia telefonais, laikraščiais ir žurnalais. Šie galingo progreso ženklai lemia savitą miesto ritmą – žvalų, greitą, pereinantį į dirginamą nerimą ir įtampą. Vis kitą metropolio gyvenimo aspektą atskleidžia kiekvieną romano skyrelį pradedanti literatūrinė miniatiūra – lyg nuotaiką kurianti džiazo improvizacija.

Metropolio paveikslą rašytojas piešia su nuostaba ir susižavėjimu, bet kartu su švelnia kritika ir ironija. Taip romane žiūrima į pažangos eroje gimusią „amerikietiškąją svajonę“ – prasimušti, prasigyventi, turėti pinigų ir jaustis laimingam. Bemaž visi personažai yra paliesti tos galingos modernėjimo bangos, su ja atėjusios „amerikietiškosios svajonės“: imigrantai ir vietiniai, indų plovėjas, kelneris, buhalteris, pienvežys, advokatas, aktoriai, kontrabandininkas, apmokama baro šokėja, telegramas nešiojantis kurjeris, valkata ir vagis. Vieni pasiekę tą svajonę tampa laimingi ir turtingi, nors toji laimė laikina ir permaininga. Kitiems ta svajonė ir lieka svajone, gyvenimas metropolyje juos gniuždo ir daro nelaimingus. O treti, net jei ir yra jos veikiami, nedega azartu jos siekti. Jaunasis Džimis Herfas, kurio motina mirė, kai jis buvo berniukas, prie jos labai prisirišęs ir turintis nuoširdžių patriotinių jausmų, netrokšta kaip kiti užsidirbti ir praturtėti. Baigęs Kolumbijos universitetą jis dirba „Times“ reporteriu. Bet nemėgsta šio darbo. Susipažįsta su prabangia Niujorko bohema – kitų akimis, jis „visiškas nevykėlis“, „šeimos gėda“.

Johno Dos Passoso kritiškas žvilgsnis į amerikietišką sėkmės ir pinigų sureikšminimą galbūt kažkiek buvo nulemtas jo kairuoliškų pažiūrų. Kaip žinoma, rašytojas visą gyvenimą dalyvavo politinėje veikloje. Iš pradžių tikėjęs socializmu, XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje nuo jo nusigręžė ir perėjo į dešiniąją – respublikonų pusę. Jį papiktino komunistų veiksmai Ispanijos pilietiniame kare, sužinojo ir apie Stalino masiškai naikinamus žmones ir kt. „Manhatano stotyje“ politika sudaro plonytį pasakojimo sluoksnį. Šis romanas nėra politinis ir jame rašytojas nepolitikuoja, tik bando objektyviai parodyti kelias ryškias to laiko politikos slinktis: pvz., mini, kad po Pirmojo pasaulinio karo Amerikoje padidėjo bolševizmo pavojus, kad sustiprėjo nacionalinė vienybė ir kt. Poroje skyrelių vaizduoja revoliucingą agitatorių, o kitame parodo, kaip laivas iš Elis Ailando imigrantų išlaipinimo stoties išgabena komunistus, juos deportuoja atgal į Rusiją.

Pažvelgti iš šalies, kaip rašytojas norėjo – objektyviai, į metropoliu tampantį Niujorką jam, ko gero, leido ir europinio ir ne tik europinio gyvenimo patirtis. Vaikystėje su motina jis keliavo po Europą ir Artimuosius Rytus. 1916 metais baigęs Harvardo universitetą išvyko į Ispaniją studijuoti architektūros. O prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui vairavo medicinos automobilį Raudonojo Kryžiaus korpuse Prancūzijoje ir Italijoje. Paskui grįžo į JAV, nors ir toliau daug keliaudavo (lankėsi Šiaurės Afrikoje, Rusijoje, Meksikoje ir kt.). Išėjus šiam romanui Johnas Dos Passosas 1926–1929 metais buvo vieno Niujorko teatro direktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais dirbo karo korespondentu. Beje, rašė ne tik romanus, bet ir eilėraščius, esė, dramas, tapė paveikslus (bičiuliavosi su Pablo Picasso), kai kurioms savo knygoms kūrė viršelius ir iliustracijas. Rašytojas mirė 1970 metais Baltimorės mieste. Jo paties pageidavimu palaidotas su protestantiškomis bažnytinėmis apeigomis.

Tokį klajūnišką gyvenimą su prasmės ir laimės ieškojimu, su plačiomis galimybėmis ir neišsipildžiusiais lūkesčiais, ko gero, gyveno ne vienas to meto vadinamosios prarastosios kartos atstovas – tiesa, iš pradžių ji vadinta Amerikos auksiniu jaunimu. Šiai kartai priklausė ir pats rašytojas, ir jo bičiulis Ernestas Hemingwayus. Auksinio jaunimo gyvenimo vaizdai sudaro ryškų šio romano sluoksnį. Čia parodoma, kaip Amerikos galingos pažangos dešimtmečiai atneša modernų gyvenimo būdą, pasižymėjusį naujoviška, liberalesne pažiūra į santuoką, šeimą, laimę, asmeninio gyvenimo laisvę, homoseksualumą, abortą, kaip moderni pasaulėžiūra išstumia griežtesnę senamadišką. Antai darbštaus, taupaus buhalterio Edo Tačerio dukra Elena tampa rafinuota Niujorko teatro aktore. Ji turi keletą meilužių, su kuriais smagiai bendrauja būdama susituokusi. Apie tokį sensacingai bohemišką jos gyvenimą rašo vienas žurnalas, jį paskaitęs tėvas pajunta kartėlį, nusivilia nuo mažens labai mylima dukra.

Romano pabaigoje teismo salėje teisdamas du jaunus žmones, darbo nerandantį Dačą ir jo merginą Fransę, prasigyvenusius iš turtingųjų vagysčių, teisėjas savo laikotarpį pavadina „džiazo amžiumi“ su linksmybių, paleistuvavimo, amoralaus gyvenimo pagundomis, tykančiomis jaunų žmonių šiame didžiuliame mieste (p. 449). Tokio laisvo gyvenimo pagundoms pasidavė ne vienas personažas. Galinga modernėjimo banga, atnešusi naujas vertybes ir laisves, romane pagauna jaunus žmones, pakylėja į svaigulingą laimės viršūnę ir bloškia į nelaimingumo, beprasmybės, sielvarto, šleikštulio krantą. Romano pabaigoje matoma tam tikra pagrindinių personažų dvasinė branda. O pažangos amžius po Pirmojo pasaulinio karo pereina į kiek kitokius ekonominės krizės ar depresijos laikus.

Johnas Don Passosas yra rašęs, kad romanisto tikslas – „sukurti įtikinamus charakterius ir paleisti juos į žmogiškų laiko srovių raizginį taip, kad būtų tiksliai atvaizduota istorinė fazė“. Romanas „Manhatano stotis“ ir yra tuo įdomus, kad jame rašytojui pavyko labai realistiškai, netgi su visais fiziškai juntamais Niujorko vaizdais, kvapais ir garsais pavaizduoti tam tikrą miesto ir Amerikos raidos laikotarpį. Stebina autoriaus gebėjimas sukurti galybę gyvų ir labai žmogiškų personažų – įvairių luomų ir likimų, savitų charakterių (jų tiek daug, kad skaitytojui nelengva juos įsiminti ir sekti jų istorijas, be to, vyrų vardai kažkodėl vis iš tos pačios raidės – Džimis, Džo, Džeimsas, Džonas, Džordžas, Džefas ir kt.). Stebina rašytojo gebėjimas Niujorko vaizdus dėlioti iš atskirų fragmentų, šitiek įvairiausių iškalbingų – tai tragiškų, tai komiškų – kasdienių situacijų, kurios atskleidžia veikėjų charakterius, o kartu ir laikotarpio dvasią, pasaulėžiūrines laiko sroves. 1968 metais „The Paris Review“ duotame interviu Jonhas Dos Passosas sako, kad jo romanai turi istorinę konotaciją, kad juos jis linkęs vadinti „šiuolaikinio gyvenimo kronika“.

Nors kai kurie užsienio kritikai „Manhatano stotį“ gretina su kitu garsiu moderniu miesto romanu – airių rašytojo Jameso Joyce’o „Ulisu“, kuris pasirodė 1922 metais, vis dėlto tai skirtingomis technikomis parašyti kūriniai. Amerikiečių rašytojo darbe vyrauja realistinis trečiojo asmens pasakojimas ir tik kur ne kur yra trumpų sąmonės srauto fragmentų (pvz., kirsdamas gatvę architektas pamato taksi merginą su puošnia skrybėlaite, jam į akis žaliai juodu žaibu plyksteli jos akys, jam užima kvapą ir jį partrenkia automobilis: „Išgirsta save vaitojant. Galėjo bent palaukti ir pasižiūrėti, ar aš neužmuštas“ (p. 201) – taip trečiojo asmens pasakotojo balsą keičia paties personažo trumputis monologas). Savo naujovišką pasakojimo būdą minėtame interviu Johnas Dos Passosas apibūdina kaip „kino kameros akį“ (beje, jis mėgo anuomet naują kino meną). Iš tiesų, skaitydamas romaną jautiesi, lyg žiūrėtum filmą. Senovišką, sudarytą iš atskirų scenų. Bet ir daugiau nei senovišką kiną. Nes skaitydamas romaną matai miestą su visomis jo raibuliuojančiomis spalvomis, užuodi įvairiausius jo kvapus, girdi visokiausius miesto garsus, įvairiausių intonacijų dialogus, tarmybes ir užsienietišką akcentą. Rašytojas leidžia skaityti to meto laikraščių antraštes ir trumpas jų žinutes, gatvių reklamas, girdėti personažų dainuojamas madingas to meto dainas. Šią modernią koliažo techniką Johnas Dos Passosas bene pirmiausia ir panaudojo šiame viename iš ankstyvesnių savo romanų, o paskui ir garsiojoje trilogijoje U. S. A. (kurią sudaro The 42nd Parallel (1930), Nineteen Nineteen (1932) ir The Big Money (1936). Į lietuvių kalbą ši trilogija buvo pradėta versti, bet kol kas išversta tik pirmoji jos knyga „Keturiasdešimt antroji paralelė“ (1998, iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis, šį rašytoją gerai perpratęs vertėjas dabar išvertė ir „Manhatano stotį“).

Ir čia vertėjas (vertęs ir minėtą Ernestą Hemingwayų, ir Jamesą Joyce’ą ir kt.) nuveikė didelį, nelengvą darbą – taip išversti dialogus, kad lietuvių skaitytojas galėtų justi jais perteikiamą savitą laiko dvasią. Dialogus rašytojas išties gebėjo kurti. Jie trumpi ir ilgesni, bet visad taiklūs. Įvairiopos intonacijos ir ritmo, tokio turinio, kurie leidžia pajusti pasaulėžiūrines laiko sroves, jų paveiktą veikėjų mąstyseną. Pats rašytojas yra sakęs, kad savo personažų kalba siekia išreikšti tos kartos sąmonę. O ir visa kita romano kalba, kaip ir metropolio gyvenimas, liejasi vis kintančiu ritmu, turtingos, vaizdingos leksikos srautu – lyg džiazavimas žodžiais. Beje, minėtame „The Paris Review“ interviu rašytojas prisimena, kaip su bičiuliu Ernestu Hemingwayumi vienas kitam skaitydavę Bibliją, atskiras scenas iš Karalių, Kronikų knygų, ir kaip jo bičiulis leisdavosi į samprotavimus apie stilių. Kas žino, gal Biblijos stilius turėjo įtakos ir Johno Dos Passoso meninei kalbai.

Romanas pasakoja apie Manhataną. O vienintelis epizodas su Manhatano stotimi yra svarbus viso romano prasmei suvokti. Tame epizode pasakojama, kaip viena pagrindinių romano veikėjų, bohemiškai gyvenanti jauna aktorė Elena, ką tik tapusi aktoriaus Džono Ogltorpo žmona, su juo traukiniu važiuoja į paplūdimį. Tyrlaukiuose iškilusioje Manhatano stotyje jie persėda į reikalingos krypties traukinį. Įsėdusi į jį Elena mato rudas pelkes, begalę juodų fabrikų, aprūdijusį garlaivį kanale, daržines, reklamas (p. 138). Ji pasijunta vieniša ir nelaiminga, nors neseniai susituokė su vyru, kuris, dabar vykstant į paplūdimį, jai deklamuoja Giesmių giesmės meilės žodžius. Tame traukinyje Elena pirmąkart pajunta, kad modernus gyvenimas panėši į tyrlaukius. Taip Manhatano stotis romane tampa modernybės kaip kontrasto tarp naujoviškos prabangos, laimės ir tyrlaukių, slegiančio nejaukumo simboliu. Šias reikšmes galbūt geriau leidžia įžvelgti angliška antraštė: ji yra ne Manhattan Station, o Manhattan Transfer – Manhatano perkėla, modernus statinys tyrlaukiuose, kur keleiviai iš vieno traukinio persėda į kitą. Šią amerikietišką realiją lietuviška antraštė perteikia taip, kad būtų suprantamiau lietuvių skaitytojui – kaip „Manhatano stotį“. Taip gal ir prarandamos kai kurios prasminės romano antraštės implikacijos, bet skamba paprasčiau ir grakščiau. Nors keliuose užsienio literatūros žinynų lietuviškuose vertimuose teko matyti šio romano antraštę išverstą kaip „Manheteno perkėla“ ar net „Manheteno transferas“. Dabar išleidus šį romaną galbūt nusistovės jo pavadinimo vertimo variantas.

„Manhatano stotis“ baigiasi irgi bemaž simboline scena. Joje vaizduojamas kitas pagrindinis personažas Džimis Herfas, kuris romano pradžioje buvo mažas berniukas, su motina sugrįžęs į Niujorką iš Europos. Tai buvo Liepos ketvirtoji ir jis norėjo mojuoti Amerikos vėliavyte, kristi ir pabučiuoti žemę. O dabar, praėjus trisdešimčiai metų, jis jau išsimokslinęs korespondentas, pažinęs bohemišką gyvenimą ir nuskurdęs. Trokšdamas laimės ir laisvės jis iškeliauja iš Niujorko, keltu persikelia per upę, kiek pavažiuoja arklio traukiamu vežimu, paskui žygiuoja pirmąkart gyvenime „jausdamas malonumą, kad alsuoja, kad tvinksi kraujas, kad dunksi į grindinį kojos“ (p. 463). Sėdasi į sunkvežimį ir prašosi pavežamas. O aplink „palaipsniui rūkas praretėja, iš kažkur smelkiasi perlamutrinis apyaušris“ (p. 463). Džimis Herfas iškeliauja kitokios šviesos link, nors jos ir nepasieksi. Kitokios laimės link, nors nežino, kur ją rasti. Kitokių malonumų link, nors jie ir visai paprasti būtų. Niujorkas su jo Manhatanu jam buvo laikina gyvenimo stotis, perkėla, kur jis perėjo nuo vienokio laimės supratimo prie kitokio. Gal taip rašytojas išreiškė ir savo paties išgyventą benamiškumo jausmą, kol galiausiai vyresniame amžiuje savo tikrąja tėvyne ėmė laikyti Ameriką. Kurios didžiausio metropolio galingą modernėjimo bangą „Manhatano stotyje“, pernelyg nedemonstruodamas susižavėjimo ir kritikos, bandė pavaizduoti lyg objektyvią kroniką.