Ga­zuo­tu van­de­niu at­skies­tas vis­kis

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ

John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas.
Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p.

Joh­nas Dos Pas­so­sas, kaip ir Er­nes­tas He­ming­wa­y­us, Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais bu­vo grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas. Ra­šy­to­jų drau­gys­tė ru­tu­lio­jo­si ir ben­drų po­li­ti­nių in­te­re­sų pa­grin­du – abu pa­lai­kė kai­rių­jų po­li­ti­ką.

Gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės, lai­ko­tar­pio ne­ra­mu­mai smar­kiai vei­kė Dos Pas­so­so kū­ry­bą – au­to­rius ne vel­tui lai­ko­mas vie­nu reikš­min­giau­sių pra­ras­to­sios kar­tos ra­šy­to­jų, o jo ro­ma­nas „Man­ha­ta­no sto­tis“ – vie­nu gar­siau­sių kū­ri­nių. Be­lie­ka ti­kė­tis, kad ki­tas svar­bus kū­ri­nys – tri­lo­gi­ja U. S. A. – at­ei­ty­je taip pat bus iš­leis­tas lie­tu­viš­kai, o kol kas šiek tiek apie tai, ką jau tu­ri­me.

Ga­li­ma pa­si­džiaug­ti, kad, nors pats au­to­rius lai­kė­si tam tik­ros po­li­ti­nės po­zi­ci­jos, tu­ri­me ne po­li­ti­nį ro­ma­ną. Tie­sa, vie­to­mis jun­ta­mas fab­ri­kų ma­ši­nų gaus­mas, sig­na­li­zuo­jan­tis apie ka­pi­ta­liz­mo epo­chą, ta­čiau tai, pa­ly­gin­ti su ga­lin­gu vi­so pla­čias­pek­trio ro­ma­no gon­go dū­žiu, tė­ra vos gir­di­mas dūz­ge­sys. Ki­ta ver­tus, tas dūz­ge­sys tam­pa rit­min­gu he­ro­jų gy­ve­ni­mo fo­nu, tar­si įrė­mi­na teks­tą ir vos pa­ste­bi­mai jį trans­for­muo­ja. Ži­no­ma, tik tiek, kiek ga­li­ma trans­for­muo­ti są­mo­nės srau­to for­ma pa­ra­šy­tą kū­ri­nį (skam­ba plo­ji­mai ver­tė­jui, su­ge­bė­ju­siam iš­sau­go­ti to­kios for­mos kū­ri­nio au­ten­tiš­ku­mą).

Srau­tiš­ka pa­sa­ko­ji­mo ma­nie­ra ir yra be­ne pa­grin­di­nis Dos Pas­so­so mo­der­niz­mo bruo­žas. Vi­si, ku­riems pa­mo­kų me­tu te­ko aik­čio­ti iš nuo­sta­bos ir su­si­ža­vė­ji­mo skai­tant Škė­mos „Bal­tą dro­bu­lę“, ži­no, koks ne­ap­sa­ko­mas ma­lo­nu­mas iš­tin­ka aki­mis gau­dant tuos lais­vai ir vel­niai­žin kaip ge­nia­liai su­ra­šy­tus (pa)są­mo­nės kuž­de­sius. Ži­no­ma, kai ku­riems šie kuž­de­siai vei­kiau pri­me­na ha­liu­ci­na­ci­jų ap­im­to li­go­nio klie­de­sius, tad griež­tos sis­te­mos, nuo­sek­laus teks­to mė­gė­jams (ir Škė­mos ne­mė­gė­jams) „Man­ha­ta­no sto­tis“ ga­li te­lik­ti pro tram­va­jaus lan­gą pra­le­kian­tis mar­gos mi­nios vaiz­di­nys. Ir vis dėl­to to­ji mi­nia kaž­ko lau­kia.

„Et, vi­si mes ne­ži­nom, ko no­rim, – pra­trū­ko Mar­ti­nas. – To­dėl ir esam to­kia nie­kam ti­kus kar­ta“ (p. 413) – štai to­kį drą­sų, tie­sų, bet ne itin švie­sų tei­gi­nį pa­sa­ko vie­nas iš ro­ma­no vei­kė­jų. Per­skai­čius šią ei­lu­tę, ap­ima klai­kus vi­di­nis ne­ri­mas. Imu ne­ri­mau­ti, kad Mar­ti­no pa­sa­ky­ti žo­džiai pui­kiai api­bū­din­tų ir ma­ną­ją kar­tą.

Tie­sa, šis kū­ri­ny­je vaiz­duo­ja­mo lai­ko­tar­pio ir da­bar­ties pa­na­šu­mas to­li gra­žu nė­ra vie­nin­te­lis. Nuo­lat per­se­kio­ja įky­rus déjà vu, kad daug kas ir mū­sų ša­ly­je yra pa­na­šiai iš­gy­ven­ta, iš­gy­ve­na­ma, ro­dos, kar­tais kny­gos he­ro­jai kal­ba lie­tu­vio, pa­spru­ku­sio į ku­rią nors pa­ža­dė­tą­ją že­mę, lū­po­mis.

„Kai man bu­vo sep­ty­nio­li­ka, at­plau­kiu į Niu­jor­ką… nie­ko ge­ra. Nie­kas ne­rū­pi, tik pa­šėlt. Ta­da vėl iš­plau­kiau, plau­kio­jau vi­sur, la­bai to­li. Šan­cha­juj iš­mo­kau kal­bėt ame­ri­ko­niš­kai ir dirbt ba­re. Grį­žau į Fris­ką ir ve­džiau. Da­bar no­riu būt ame­ri­ko­nas. Bet ir vėl, ži­no­kit, ne­si­se­ka. Iki ves­tu­vių me­tus su mer­gi­na gy­ve­nau la­bai mei­liai, o kai su­si­tuo­kėm, nie­ko ge­ra. Ji iš ma­nęs šai­pos ir va­di­na fran­cu, nes aš ne­ge­rai kal­bu ame­ri­ko­niš­kai, o pas­kui iš­me­ta iš na­mų, o aš jai sa­kau eik po vel­nių. Gy­ve­ni­mas keis­tas da­ly­kas“ (p. 263).

Kad ir koks keis­tas da­ly­kas bū­tų gy­ve­ni­mas, Niu­jor­ke, ta­pu­sia­me ant­ruo­ju pa­sau­lio met­ro­po­liu, jis tie­siog vir­te ver­da. Žmo­nės čia ku­ria ver­slo, afe­rų pla­nus, įsi­my­li, tuo­kia­si, ski­ria­si – at­ro­dy­tų, nie­ko ypa­tin­go. Bet jie taip pat ge­ria ga­zuo­tu van­de­niu at­skies­tą vis­kį, ir tuo­met pra­si­de­da džia­zas.

Ne­ga­na to, kad vis­kas vyks­ta srau­tiš­kai, Dos Pas­so­sas at­lie­ka su­dė­tin­gą lė­li­nin­ko vaid­me­nį ap­gy­ven­din­da­mas ro­ma­ne ga­ly­bę vei­kė­jų. Jie vi­si la­bai skir­tin­gi, vi­si mez­ga skir­tin­gas siu­že­ti­nes li­ni­jas, ku­rios kar­tais su­si­ker­ta, kar­tais ne­ti­kė­tai nu­trūks­ta (daž­nai nu­trūks­ta tik lai­ki­nai ir, pa­no­rė­jus lė­li­nin­kui, po ke­le­to ar ke­lio­li­kos pus­la­pių yra sėk­min­gai mez­ga­mos to­liau). Ne­pa­si­mes­ti šia­me niu­jor­kie­čių mar­gu­my­ne – iš­ties rim­ta už­duo­tis skai­tan­čia­jam.

Tie­sa, he­ro­jų por­tre­tai ne­vi­siš­kai už­baig­ti, in­di­vi­du­a­lios sa­vy­bės vos iš­ryš­kė­ja at­ski­ruo­se epi­zo­duo­se. Žmo­gus kei­čia žmo­gų tar­si pa­grei­tin­ta­me fil­mo kad­re, tik myg­tu­ko stop čia nė­ra.

Šiaip ar taip, šiek tiek su­si­pa­ži­nus su vi­sais dži­miais ir džeim­sais, tam­pa aiš­ku, kad pa­grin­di­nis vei­kė­jas šia­me kū­ri­ny­je vis dėl­to yra mies­tas, ste­bi­mas per at­stu­mą, per­ne­lyg nepri­si­gre­ti­nant, kad ste­bin­čio­jo ne­už­du­sin­tų įkai­tu­sio as­fal­to dul­kės.

Šiek tiek pa­na­šus ste­bė­to­jo lė­li­nin­ko brai­žas ga­li bū­ti jun­ta­mas ir Je­a­no-Pau­lio Sar­tre’o „Bran­dos am­žiu­je“ (vie­noje iš tri­lo­gi­jos „Lais­vės ke­liai“ da­lių, apie ku­rią jau ra­šiau „Šiau­rės Atė­nuo­se“, I.20). Ir tik­riau­siai ne­rei­kė­tų tuo ste­bė­tis, mat Dos Pas­so­sas bu­vo vie­nas Sar­tre’o au­to­ri­te­tų.

Ma­nau, šis au­to­rius ta­po ne vie­no mo­der­nis­to au­to­ri­te­tu, o „Man­ha­ta­no sto­tis“ ga­lė­tų bū­ti vie­nu iš mo­der­niz­mo šven­traš­čių. Tai tar­si ga­zuo­tu van­de­niu at­skies­tas vis­kis.