Aukštyn žemyn
ROLANDAS KAUŠAS
Didžiulės apvalios krūtys tiesiog virste virsta laukan per lengvos palaidinukės iškirptę. Ateistai neturi jokių šansų, galvoju, nes ant tos pačios palaidinukės, per patį vidurį, sidabrinėm raidėm išsiuvinėtas žodis Faith ir man, kur buvus, kur nebuvus, vis noris į tą tikėjimą užmest akį. Būtų galima viską nurašyt seno ožio pasispardymams, bet turiu pateisinamų aplinkybių: veiksmas vyksta nedidukėj palatoj su dviem lovom ir aš nelabai turiu kur dėtis. Sėdžiu prie vienos iš jų ir kalbuos su savo žmonos atėjusiu aplankyt vyru. Tikėjimo platintoja, įsitaisiusi prie gretimos lovos, atsigręžusi į mus, apšviesta pro langą krintančios šviesos, garsiai skaito Bibliją. Ji priklauso vienai iš evangelinių bažnyčių ir ateina skelbt Dievo žodžio sergantiesiems. Mano pašnekovas neramiai sukruta ant kėdės, bet dėl visai skirtingų priežasčių, ir sugrąžina mane atgal realybėn. O realybė yra tokia: lankytojo žmona buvo atjungta nuo visų dirbtinai gyvybę palaikančių aparatų ir iš intensyviosios terapijos palatos perkelta į paprastą. Čia ji turėjo ramiai iškeliauti ir, pagal mormonų tikėjimą, prisidėti prie dešimt Izraelio genčių iš naujo atstatytoj Jeruzalėj. Visa tai įvyko prieš mėnesį. Turiu omeny atjungimą. Moteriškė, kuri ir sveika būdama pasižymėjo labai tvirtu charakteriu, ignoruodama medicinos personalo ir šiaip išmanančių žmonių pranašystes, vis dar čia. Atjungta, bet dar neprisidėjusi. Jos vyras, nugalėdamas save, davęs leidimą gamtai tekėt savo vaga, t. y. leidęs aparatus atjungt ir žmonai ramiai numirt, dabar jaučias kone apgautas: taip elgtis yra tiesiog nedora. Jeigu jau susiruošei iškeliauti, tai kam atidėliot? Emocinė įtampa ir jau prasidėjęs netekties skausmas žmogų ir taip muša žemėn, o čia dar ir kasdienis žmonos sveikatos šokinėjimas aukštyn žemyn baigia žmogų mirtinai išvargint ir man kartais rodos, kad jis iškeliaus naujojon Jeruzalėn anksčiau negu jo pati. Dera primint, kad jiems abiem jau per aštuoniasdešimt.
– Ketinau šiandien pailsėt ir neateit, bet beieškodamas švarko spintoj pamačiau jos drabužius ir supratau, kad noriu ją pamatyt, – sako man vyriškis ir susigraudina.
Tas pats atsitinka kasdien ir aš tik šypteliu tarsi sakydamas: „Žinoma, o kaipgi kitaip.“
Vyriškis, šiaip nekalbus, laukimo prislėgtas, tada, prieš mėnesį, norėjo su kuo nors pasidalint savo skausmu, kai įvyks mirtis. Taip aš čia atsiradau ir dabar, po mėnesio, mes jaučiamės kaip seni geri bičiuliai. Žinau jų gyvenimo ir meilės istoriją, perėjau ir mormonų tikėjimo pradžiamokslį. Taip pat ištveriu ir ketvirtadienio šv. Antano gundymus nuo gretimos lovos.
– Tokia yra Dievo valia, kad jūs kiekvienas išmoktumėt valdyt savo kūną, ne taip kaip pagonys, kurie nepažįsta Dievo ir pasiduoda kūno norams… – girdis nuo gretimos lovos.
Matyt, skaito vieną iš Pauliaus laiškų, viena ranka keldama aukštyn nuo peties nusmukusią palaidinukės petnešėlę. Bergždžias darbas, nes ta kaipmat ir vėl taikos nukrist. Palaidinukė buvo pasiūta būtent su ta mintim.
– Žiūrėk, ką tau atnešiau, – neramiai ant kėdės pasimuistęs vėl iš pagoniškų erdvių sugrąžina mane palaton pašnekovas.
Rankose jis laiko Mormonų knygą. Draugai draugais, bet kaip doras savo tikėjimo išpažinėjas vyriškis nenori praleist progos sužvejot dar vienos pražuvusios sielos. Žmona, šiaip ar taip, nemiršta. Tai kodėl gi neišnaudot laiko. Jo tikrai pasistengta: ant juodo knygos viršelio sidabrinėm raidėm įspaustas mano vardas ir pavardė.
– Ar tiki, kad Jėzus Kristus yra tavo išganytojas? – pasigirsta nuo gretimos lovos.
Skelbėja pasilenkusi visai arti prie ligonės. Kone užgulusi ją. Bandau save įsivaizduot sergančiosios vietoj, fiziškai dusinamą dideliu tikėjimu.
– Ačiū, – prisiverčiu sugrįžt palaton, tuo pat metu beprasmiškai vartydamas knygos puslapius.
– Ar turėdavot gyvenime pagundų, juk daugiau kaip penkiasdešimt metų kartu? – tyliai sakau, kreipdamas kalbą sau aktualesne kryptim.
Vyriškis vėl neramiai sukruta, tarsi norėdamas išjudint atminties klodus.
– Priesaika duota prie altoriaus… – pradeda jis ir nukrypsta į smulkų mormoniškų vestuvių atpasakojimą.
Baigia Dievo ranka, stebuklingu būdu nuo pagundų apsaugojusia, tebeglobojančia jį ir šiandien. Negaliu ginčytis: žmogus ištikimai praleidžia prie žmonos lovos didžiąją dienos dalį.
– Ir taip visą gyvenimą? – dėl visa ko pasitikslinu.
– Taip, – kiek patylėjęs ištaria. – Nes jei pasirenki teisingą tikėjimą, Dievas pasirenka tave.
Galvoju apie mormonų brošiūrą, kurią dažnai randu pašto dėžutėj: liūtas tupi kartu su avinu, besišypsantys, už rankų susikabinę žmonės stebi saulėlydį. Jų vaikai šalia, rankose laiko gyvatę. Ta irgi šypsos. Šypsos ir Evangelijos skleidėja prie gretimos lovos…
– Ji nebekvėpuoja! – staiga pasigirsta.
Vyriškis greit meta žvilgsnį į žmoną. Ne, tai ne apie ją. Nustoja šypsotis. Prie gretimos lovos pasigirsta šurmulys. Tai Gerosios Naujienos skelbėja, ką tik šūktelėjusi, dabar užpakaliu stumia kėdę atgal ir šoka į šalį. Žinia, jeigu žmogus jau nebekvėpuoja, nebėra ko ir skelbt. Laimei, medicinos personalas čia pat. Pasirodo gydytojas.
– Ji buvo pasirašiusi dokumentą, prašantį tokiu atveju nesiimt jokių priemonių, – sako.
– Tai ji mirė? – klausia tikėjimo platintoja.
Dabar matyt tik jos galva, įkišta pro duris. Visas kūnas koridoriuj. Gydytojas tikrina pulsą. Paskui išjungia šalia birbiantį deguonies aparatą.
– Tiesiai į dangų, – sako ir merkia man akį.
Šypsaus jam:
– Argi yra dar kokių kitų vietų?
Gerosios Naujienos reprezentantė priekaištingai mus abu nužiūri. Gydytojas išeina. Skelbėjos galva, kad jį praleistų, akimirkai dingsta iš durų rėmo. Vyriškis šalia manęs giliai atsidūsta. Kone priekaištingai pasižiūri į savo žmoną.
– Einam pasivaikščiot, – sakau jam. – Čia tuoj ateis slaugė paruošt mirusiąją išvežti.
Išeinam į koridorių. Prie durų stovi skelbėja. Paduodu jai jos rankinuką. Buvo užmiršusi ant lovos krašto.
– Ji tikriausiai įtikėjo, tik nespėjo garsiai ištarti, – sakau. – Juk jūs taip stengėtės.
Moteriškė kilsteri aukštyn ir vėl nusmukusią petnešėlę. Nesąmoningai atkiša į priekį krūtinę su tikėjimu.
– Jūs taip manot? – viltingai klausia.
Jai labai noris tuo tikėt. Greit atsiverčia Bibliją. Matyt, ieško tokią galimybę patvirtinančios citatos. Atsimenu rankose beturįs savo asmeninę Mormonų knygą.
– Ką jūs apie tai manot? – klausiu savo pašnekovo.
Tas persibraukia ranka per plikutę ir atsikrenkščia. Paduodu jam knygą. Greit sušiugždena lapais. Ir jo visi atsakymai ten. Palieku abu koridoriuj. Lygios jėgos. Už abiejų pečių dangaus legionai. Geriau aplink nesimaišyt.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Taip viskas graudžiai… Net pasimečiau – gal dėl to, kad labai patiko. negi komentuosi mormonus, juk komentaras apie tekstą :)