Apie tai, kas nenori išnykti

AUDRA BARANAUSKAITĖ

Kai la­bai mėgs­ti že­muo­ges, vi­sai ne­svar­bu, ar ta­ve ka­po­ja uo­dai, puo­la er­kės ar ki­taip te­ro­ri­zuo­ja ža­lio­ji miš­ko dva­sia. Jei ge­ras žmo­gus ta­vęs ne­iš­purš­kė vi­sais tais dvo­kian­čiais ae­ro­zo­liais, tai taip ir iš­ei­si ne­iš­purkš­ta. Vos įžen­gus į miš­ką, su­lėks toks spie­čius mu­sių, mu­se­lių ir suk­sis taip in­ten­sy­viai, o pas­kui ne­ti­kė­tai pra­dings, kad abe­jo­nių ne­lie­ka: ne mu­se­lių čia bū­ta, tai pats miš­kas apuos­tė ta­ve tar­si šuo ir, su­pra­tęs, kad ne­si pa­vo­jin­ga, pa­li­ko ra­my­bė­je.

Be­je, avie­čiau­ti man ir­gi pa­tin­ka. Ma­no tė­vas, kol bu­vo gy­vas, mė­go kom­for­tą. Su­si­ras­da­vo ko­kį kel­mą ar­ba stam­bią nu­lū­žu­sią ša­ką ir sa­ky­da­vo: žiū­rėk, at­si­sė­di pa­to­giai ir mel­ži kaip kar­vę. Man ne­svar­bu… Kar­vės nie­kad ne­mel­žiau, o avie­ty­ne ne­mėgs­tu sė­dė­ti. Mėgs­tu vaikš­čio­ti – lė­tai, nuo krū­mo prie krū­mo, ypač kai avie­čių ant ša­ke­lių vie­na ki­ta. Ma­ma pa­si­žiū­ri į to­kį uo­gų ka­pi­ny­ną, sa­ko: nė­ra ką čia veik­ti, ir ei­na sau, o aš šlais­tau­si dar pen­kias va­lan­das…

Kar­tą sau­lės nu­tvieks­tos pro­sky­nos pa­kraš­ty­je ra­dau daug avie­čių. Ne­ži­nau, kiek ten iš­bu­vau, vis gal­vo­da­ma apie ne­se­niai mi­ru­sį ge­rą bi­čiu­lį… Kai po me­tų grį­žau į tą pro­sky­nos pa­kraš­tį, net nu­tvil­kė: de­ta­liai pri­si­mi­niau, ką tą­syk mąs­čiau. At­ro­do, kad la­bai in­ten­sy­vios min­tys pa­si­lie­ka ten, kur bu­vo gal­vo­ja­mos, – gal įsi­rau­sia į žo­lę, la­pus, o pas­kui kaž­kaip per­žie­mo­ja?

O kar­tais į ta­ve įsi­ka­bi­na kaž­kie­no iš­tar­ta fra­zė, ir tu ja ne­ga­li nie­kaip at­si­kra­ty­ti. Ji bū­na su­si­ju­si su ko­kiu nors daik­tu ar­ba veiks­mu. Blo­giau­sia, kad to­kios fra­zės daž­nai bū­na vi­sai ne­reikš­min­gos. Tar­kim, dvi jų ma­ne bai­gia už­knis­ti.

Kar­tą da­riau in­ter­viu su Vy­tau­tu Šap­ra­naus­ku. Ne­bu­vo jis dar jo­kia šou žvaigž­dė, tik la­bai ge­ras ak­to­rius. Pa­ži­no­jau jį iš anks­čiau, tai­gi sė­dė­jo­me ka­vi­nė­je, gė­rėm ar­ba­tą. Pa­me­nu, kaip įmer­kęs mai­še­lį tuoj pat jį iš­trau­kė. „Ko­dėl il­giau ne­lai­kai?“ – pa­klau­siau. „O kam? Čia­gi šie­nas.“ Ne­pa­me­nu, apie ką bu­vo tas in­ter­viu, juo­lab ne­at­ro­dė, kad fra­zę bū­tų iš­ta­ręs la­bai įtai­giai, bet kiek­vie­ną mie­lą kar­te­lį, kai ban­dau pa­na­šiai už­si­pli­ky­ti ar­ba­tos, iš­girs­tu: „Čia­gi šie­nas.“ Šap­rai, at­stok.

Ki­ta fra­zė pri­li­po gal prieš me­tus. Po­rą sy­kių bu­vau prie Bal­to­jo til­to, kur tik­ras ki­nas ve­dė tai­či. Ma­no vy­ras ku­rį lai­ką ten lan­kė­si ir kar­tą pa­pa­sa­ko­jo, kaip įka­lu­si bom­žė, už­si­kniau­bu­si ant tu­rėk­lų, ro­dė į jų gru­pe­lę pirš­tu ir kva­to­jo­si su­si­ries­da­ma.

Jei ži­nau, kad rei­kės kel­tis anks­ti, ne­mie­gu. Tai­gi nu­ė­jau ne­iš­si­mie­go­ju­si. Mo­ky­to­jas at­ro­dė tar­si rūs­tus ka­rys, tik ret­sy­kiais šyp­tel­da­vo – šykš­čiai blyks­te­lė­da­vo bal­tais dan­ti­mis.

An­trą ry­tą gal­vo­je man net spen­gė. Jis ro­dė pra­ti­mus, ku­riuos rei­kė­jo su­jung­ti į vi­su­mą… Kai ku­rie šį tą jau mo­kė­jo, ki­ti plau­kio­jo, kaip ir aš. Stai­ga pa­ma­čiau, kad jis ei­na į ma­no pu­sę; na jau ne, pa­ma­niau, šian­dien ma­nęs tu ne­mo­ky­si, nie­ko ne­bus, ir ges­tu pa­ro­džiau, kad ne­si­ar­tin­tų.

Įsi­vaiz­duo­ju, kaip jį er­zi­na ne­ran­gūs lie­tu­viai, ban­dan­tys imi­tuo­ti pri­gim­ti­nį ki­nų grakš­tu­mą. Įsi­vaiz­duo­ju, kaip jam at­ro­džiau aš… Jis ap­si­su­ko, iš­ėjo į prie­kį ir dvi­de­šim­čiai mi­nu­čių at­si­sto­jo me­džio po­za – su­len­kęs ke­lius ir lai­ky­da­mas prieš sa­ve pus­lan­kiu pa­kel­tas ran­kas. Sto­vė­jom… Aiš­ku, ki­tą ry­tą prie Bal­to­jo til­to nė­jau, ap­skri­tai ten dau­giau ne­si­ro­džiau. Vy­ras sa­kė, kad prieš ku­rį lai­ką ly­giai taip pat bu­vo at­si­kra­ty­ta ke­lių blon­di­nių.

Bet tai­či mo­ky­to­ją kas­dien pri­si­me­nu vi­sai dėl ki­tos prie­žas­ties. Kai at­ėjau pir­mą sy­kį, per per­trau­ką jį ap­su­po ra­tu ir ėmė klau­si­nė­ti apie mi­ty­bą. Aš taip pat pri­ėjau ir pa­klau­siau, – aiš­ku, ne­la­bai man rū­pė­jo, – kaip daž­nai rei­kia val­gyt vai­sius. Kal­bė­jo jis ru­siš­kai, sa­vai­me su­pran­ta­ma, ko­kiu ak­cen­tu, ir pa­sa­kė: „Fruk­ti vseg­da.“ („Vai­siai vi­sa­da.“) Ir vėl! Fik­sa­ci­ja! Jei tik ban­dau ko­kį vai­sių įsi­dė­ti į bur­ną, iš pas­kos bū­ti­nai pra­ry­ju tą juo­kin­gai skam­ban­čią fra­zę.

Pa­na­šiai prie ta­vo pa­var­dės in­ter­ne­te tū­no pri­li­pę ta­vo pa­čios teks­tai, ir tai jau nie­kaip nuo ta­vęs ne­pri­klau­so. Man anks­čiau taip pa­tik­da­vo smul­kin­ti po­pie­rių, nai­kin­ti at­si­tik­ti­nius teks­tus, o da­bar jie tie­siog pri­si­siur­bę prie ta­vo es­mės ek­ra­ne – no­rė­da­mas ne­at­plė­ši…

Ži­no­ma, lai­kui bė­gant su daug kuo ap­si­pran­ti. Tar­kim, su­si­gy­ve­nau su „Kran­ti­nės ar­ka“, nors prieš tre­je­tą me­tų ra­šiau apie ją, kad su­er­zi­no. Aiš­ku, „Pus­kal­nis“ man vis tiek skulp­tū­rų skulp­tū­ra – mie­lai įlįs­čiau į vie­ną iš čia įmon­tuo­tų vamz­džių ir iš­si­šiep­čiau ki­tam upės kran­tui Če­šy­ro ka­ti­no šyp­se­na. Ta­čiau lai­kui bė­gant ir su di­džiuo­ju „Vamz­džiu“ san­ty­kį at­ra­dau – iš ar­ti, iš to­li… Įvai­riais ra­kur­sais… Tie­siog skulp­tū­ra iš pra­džių man pa­si­ro­dė šiek tiek pa­vė­luo­ta, bet da­bar, kai į ją žiū­riu, ro­dos, sto­vi čia jau ke­lis de­šimt­me­čius.

Vis­kas kei­čia­si. O dar la­biau ti­kė­ti­na, kad ap­skri­tai nie­ko nė­ra… Tad ko­kia pras­mė jau­din­tis? Bet kai kas in­ter­ne­te tik­rai tu­rė­tų iš­nyk­ti… Vie­ną die­ną ne­ži­no­jau, ką veik­ti, ir su­ma­niau kla­via­tū­ra su­si­rink­ti man ar­ti­mų ar­ba šiaip pa­žįs­ta­mų (ne­žy­mių) žmo­nių pa­var­des ir pa­si­žiū­rė­ti, ką jie vei­kia in­ter­ne­te.

Žai­džiau tur­būt va­lan­dą ir stai­ga prie kaž­ko­kio straips­ne­lio apie du­jų bran­gi­mą ra­dau ko­men­ta­rą. Ne ko­men­ta­rą, o tik­rą pa­gal­bos šauks­mą… Vie­no pa­žįs­ta­mo jau­no žmo­gaus. Pa­si­ra­šė sa­vo pa­var­de, sa­vo var­du, ne­ci­tuo­siu, ne­mė­gin­siu net per­fra­zuo­ti, aiš­ku vie­na – ko­vo mė­ne­sį jis no­rė­jo nu­si­žu­dy­ti… Na, ne­su tiek kvai­la ir ži­nau: tie, kas iš tie­sų nu­si­žu­do, pa­da­ro tai ty­liai ir vi­sam pa­sau­liui iš anks­to ne­pra­ne­ša, ta­čiau „ko­men­ta­rą“ vis tiek no­rė­čiau iš­trin­ti, juk žmo­gus gy­ve­na to­liau… Spau­džiu nuo­ro­dą „ša­lin­ti“, bet pa­gal­bos šauks­mas ne­dings­ta. Įdo­mu, kiek drau­gų, kiek pa­žįs­ta­mų čia tu­rė­tų už­ei­ti? Kiek kar­tų spus­tel­ti? Na­gi, at­sa­kyk, in­ter­ne­te…