Ant sie­nos pie­šia­mos ki­to­ky­bės mi­tas

TOMAS MARCINKEVIČIUS

John Dos Pas­sos. Man­ha­ta­no sto­tis. Ro­ma­nas.
Iš an­glų k. ver­tė Po­vi­las Ga­siu­lis. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 464 p.

Kaž­ka­da sap­na­vau Niu­jor­ką, mies­tą, ku­ria­me nie­kad ne­bu­vau, prie ku­rio net ne­bu­vau pri­ar­tė­jęs ar­čiau nei per 5 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų. Bet ar­gi šiam mies­tui rei­kia tik­ro­vės ir pa­tir­ties, kai už­ten­ka jo mi­to? Kaip tai ke­tu­rio­lik­me­tei mo­de­lių kon­kur­so da­ly­vei iš Ma­ri­jam­po­lės, į klau­si­mą „Ko­kio­je ša­ly­je la­biau­siai no­rė­tum dirb­ti?“ at­sa­kiu­siai „Tai gal Niu­jor­ke…“, man pa­kan­ka nos­tal­gi­jos vie­tai, ku­rio­je nie­kuo­met ne­bu­vau, bet, man sa­kė ir kar­to­jo, vi­suo­met tu­rė­jau bū­ti. Tad sė­dė­jau ka­vi­nė­je ir šne­kė­jau­si su be­vei­de pa­žįs­ta­mų pro­jek­ci­ja, kol skau­džiai pa­bu­dau ir at­si­du­sau – ne Niu­jor­ke aš, Aly­tu­je, blet…

Ti­kė­ji­mas tuo ki­tu gy­ve­ni­mu ki­tur – at­ski­ra te­ma, ne­sve­ti­ma nei man, nei Po­vi­lui Ga­siu­liui, nei Joh­nui Dos Pas­so­sui. Ob­jek­ty­vios tie­sos, nuo­jau­tos, įvai­riau­sių me­di­jų ai­dų, drau­gų pa­sa­ko­ji­mų ir vaiz­duo­tės nuo­tru­pų sin­te­zė, ver­čian­ti nuo­lat ieš­ko­ti to ki­to, tuoj iš­si­pil­dy­sian­čio gy­ve­ni­mo. Tai, kaip ir mi­ti­nio mies­to – nau­jo­jo Ba­bi­lo­no, nau­jo­sios Ni­ne­vės – mi­to ir ja­me bei juo gy­ve­nan­čių­jų dirb­ti­nu­mas, yra pa­grin­di­nė „Man­ha­ta­no sto­ties“ te­ma. Pri­sta­to­ma taip meist­riš­kai, kaip 1925-ai­siais, įti­kė­jus nau­juo­ju pa­sa­ko­ja­mo­jo ki­no me­no mi­tu, per­tei­kia­ma per kla­jok­lio žvilgs­nį į va­ri­nę Niu­jor­ko po­niu­tę: kaip vil­tin­gai į ją spok­so at­vyks­tan­tys ir kaip nuo jos virš esy­bės ky­ban­čio še­šė­lio spjau­do­si sva­jo­jan­tys šį mi­tą iš­keis­ti į ne vi­sai ob­jek­ty­viai su­pran­ta­mą „Se­ną­ją“ Eu­ro­pą.

Tai – kla­si­ki­nė kny­ga, vie­na iš tų, ku­rią ga­li nu­jaus­ti, nu­spė­ti, nors ir nie­kuo­met – iki ga­lo. Skai­tai ir ne­ju­čia gal­vo­ji apie Kur­tą Von­ne­gu­tą, ku­ris sa­vo „Sker­dyk­lai Nr. 5“ per­so­na­žų gi­jas pai­šė duk­ros krei­de­lė­mis ant ta­pe­tų, ir „Man­ha­ta­no sto­ties“ gi­jos spal­vo­tų krei­de­lių teks­tū­ra ima suk­tis ta­vo gal­vo­je, pra­nyk­da­mos ir vėl at­si­ras­da­mos, už­si­baig­da­mos tvir­tais kry­žiu­kais, su­si­pin­da­mos su ki­to­mis gi­jo­mis ar­ba tvir­tai šau­da­mos į prie­kį, iš lė­to keis­da­mos spal­vą, sto­rį ir… ir grei­tį (?). Ki­ne­ma­tog­ra­fiš­ku­mas, nai­vus tiek, kiek tai są­ly­go­jo lai­ko­tar­pis, įtrau­kian­tis ir tren­kian­tis gal­von: tad vi­sai ne­nuos­ta­bu, kad ver­tė­jas P. Ga­siu­lis yra ver­tęs ir Jo­y­ce’ą, ir tą pa­tį Von­ne­gu­tą.

Ver­ti­mo ko­ky­bė šiai kny­gai la­bai svar­bi: ten, kur ne tas at­spal­vis ga­li nu­lem­ti vi­siš­kai ne tą ne tik kny­gos, bet ir vie­to­vės mi­tą, ki­taip ir bū­ti ne­ga­li. Nuo­sta­bu, bet į lie­tu­vių kal­bą ver­čia­mi slen­gas, kai­mie­tiš­ka kal­ba, švep­lu­mas, keis­ti žo­džiai ir jų de­ri­niai, ku­riuos var­gu ar var­to­tum pa­sa­ko­da­mas drau­gui apie gat­vė­je ma­ty­tas muš­ty­nes („žle­gin­da­mi gran­di­nes“, „spi­ra­lė­mis rin­guo­ja“, „skra­ba­le tu ne­lai­min­gas“, „akių vo­kuo­se zir­zian­ti švie­sa“ ir t. t.), ku­riuos šiaip jau lai­ky­čiau ne­rei­ka­lin­gais ir er­zi­nan­čiais ma­nie­riz­mais, čia pa­pras­čiau­siai ža­vi. Ehe­hei, mes dar ir­gi tu­ri­me šiek tiek es­te­ti­nės pa­jau­tos, ne­gi ne?

So­cia­li­nė Dos Pas­so­so idė­ja aki­vaiz­džiai su­si­for­ma­vu­si Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ir jo pa­da­ri­nių ne­ži­nan­čio­jo gal­vo­je: bol­še­viz­mas vis dar al­ter­na­ty­va, o kla­sių ko­va dar ne­įga­vu­si nei pa­ro­diš­ku­mo, nei lai­min­čio­sios kla­sės pri­mes­tos gel­mės. Ech, tie ame­ri­kie­čiai, te­lie­ka pa­lin­guo­ti gal­vą ir pa­si­telk­ti į rė­mus sprau­džian­čią, dis­kri­mi­nuo­jan­čią są­mo­nę: jie juk tik ne­su­bren­dę Eu­ro­pos vai­kiš­čiai, pa­augs – su­pras… Są­vo­kos čia dar pa­pras­tos, kny­ga yra iš tų už­ka­bi­nan­čių-pra­ei­nan­čių, bet, kaip ir yra ge­riau­sio­je kla­si­ki­nė­je ame­ri­kie­čių li­te­ra­tū­ro­je, svar­bu ne tiek, ką no­ri­ma pa­sa­ky­ti, o kaip tai yra sa­ko­ma. Dos Pas­so­so bū­das nu­gin­kluo­ja ir pa­ver­gia, ir ne­lei­džia nei idė­jos, nei jai pri­klau­san­čios (o gal su ja sa­va­no­riš­kai su­si­tuo­ku­sios?) kny­gos, lai­ko­tar­pio, mies­to su vi­sa va­ri­ne nie­kuo­met ne­ma­ty­ta po­niu­te Lais­ve nu­ra­šy­ti kaip nos­tal­gi­jos, nai­vy­bės ar ne­iš­si­pil­dy­mo.